Rusijos Ortodoksų Bažnyčia ir Rusijos politika bei Putinas


Užvakar bernardinai.lt pasirodė eilinis straipsnis, šmeižiantis Rusijos Ortodoksų Bažnyčią. Pastarajame straipsnyje vienas iškiliausių šiandienos Ortodoksų Bažnyčios hierarchų metropolitas Hilarijonas (Alfejevas) kaltinamas melu Romos Bažnyčios Sinodo salėje, esą taip įsiliedamas į „ištisus [Ortodoksų Bažnyčios] melo metus apie drąsias Graikų Katalikų Bažnyčios Ukrainoje pastangas moraliai remti revoliuciją“. Tiek asmeniškai metr. Hilarijono, tiek Ortodoksų Bažnyčios atžvilgiu autorius George'as Weigelis negaili griežtų žodžių.

Tai jau ne pirmas tokio pobūdžio straipsnis bernardinai.lt portale ir praeityje bandžiau reaguoti šiais straipsniais:

„Gintaras Sungaila. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia nėra Putino koziris“ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-16-gintaras-sungaila-rusijos-ortodoksu-baznycia-nera-putino-koziris/115187
„Ukrainos protestai ir Bažnyčia“ http://www.ortodoksas.lt/2014/02/ukrainos-protestai-ir-baznycia.html

Tačiau šį kartą Bažnyčios „juodinimo“ mastas gerokai didesnis. Ne tik amerikietis G. Weigelis taip pasisakė apie metropolitą Hilarijoną, bet neseniai Youtube pasirodė ir Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios vadovo, arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko pasisakymas, kuriame jis irgi kaltina Hilarijoną nebūtu Maskvos politinių interesų protegavimu:


Ukrainos katalikų vadovas kaltina Hilarijoną politiškumu


Tiesa yra ta, kad metropolitas Hilarijonas, skirtingai nei teigia unitų arkivysk. Ševčiukas, šeimos klausimais pasisakė, o informaciją apie padėtį Ukrainoje tik pridūrė, nes buvo pakviestas ekumeniniais tikslais, o pagal seniai sudarytus sutarimus su Romos Katalikų Bažnyčia yra patvirtinta, kad ekumeninis dialogas turi mažai prasmės, jei unitai vykdo agresyvų prozelitizmą. Ekumeniškas Ortodoksų „Bažnyčios-sesers“ pakvietimas į Šeimos Sinodą pristatyti savo nuomonės apie šeimą yra viso labo maskaradas, jei tuo tarpu katalikų hierarchai vykdo agresyvią politiką Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios atžvilgiu.

Hilarijono pranešimo tekstą, skaitytą Romoje, galite rasti čia: https://mospat.ru/en/2014/10/16/news109624/

Apie Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčią Hilarijonas pasisakė: 
„Bendra Ortodoksų-Katalikų Dialogo Komisija dar 1993 metais Balamandoje pripažino, jog unitizmas nėra kelias į vienybę. [...] Aš norėčiau kreiptis į Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios atstovus, esančius šioje salėje prašydamas atsižadėti pareiškimų politinėmis temomis ir visų matomų schizmos palaikymo formų“
Savo poziciją Hilarijonas aiškina šiame interviu:
„Trumpai tariant, [jų veiksmų nepriimtinumas slypi] pernelyg stipriame politiniame UGKB [Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios] angažavimesi, o taip pat nacionalistiniuose jos dvasininkų ir tikinčiųjų pasisakymuose. [...] Antirusiškus UGKB vadovo pasisakymus dažnai lydi išpuoliai prieš Rusijos Ortodoksų Bažnyčią. Viename savo interviu arkivyskupas, iškritikavęs „agresyvius Rusų Pasaulio žingsnius“, apkaltino Maskvos Patriarchatą priklausomybe nuo valstybinės valdžios ir palinkėjo Rusijos Bažnyčiai „įkvėpti pilna krūtine visoje ekleziologinėje pilnatvėje“, t.y. prisijungti prie unijos ir tapti pavaldžiais Romos popiežiui. [...] UGKB aktyviai vysto savo vyskupijų struktūras Ukrainos rytuose ir pietuose. Yra liudijimų apie tai, kad šiuose regionuose UGKB dvasininkai vykdo atvirą prozelitizmą.“
Savo pasisakymuose metropolitas Hilarijonas nurodo į dokumentą, pasirašytą 1993 metais. Jame ortodoksų ir Romos katalikų atstovai sutarė, kad „unitizmas“ daugiau nebegali būti priimamas nei kaip sektinas metodas, nei kaip modelis [Romos Katalikų ir Ortodoksų] Bažnyčių vienybei. Praktinės taisyklės, priimtos dokumente, teigė: pastoracinė veikla Katalikų Bažnyčioje, tiek Lotyniškojoje, tiek Rytų, daugiau nebeturi tikslo pritraukti vienos Bažnyčios tikinčiuosius prisijungti prie kitos, kitaip tariant, nebeturi tikslo vykdyti prozelitizmo ortodoksų tarpe. Tačiau pastarųjų laikų Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios veikla pastoviai laužė šiuos susitarimus.

Ortodoksų ir katalikų santykių Ukrainoje „pagyvėjimas“ prasidėjo 1989-aisiais metais, kai unitai ėmė jėga atiminėti iš ortodoksų cerkves bei kitus pastatus. Vienu metu Ukrainoje daugiau nei 50% bažnytinių pastatų buvo perėję į unitų rankas, tuo tarpu kai unitai tuo metu tesudarė nedaugiau 10% Ukrainos krikščionių. Šiuos procesus sustabdė Maskvos dialogas su Vatikanu.

2004 metais UGKB pagrindinė katedra buvo perkelta iš Lvovo miesto į Kijevą. 2011 m., vos tapęs UGKB vadovu, arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas teigė sieksiąs Kijevo patriarcho vardo. 2014-aisiais metais jis sudarė naujas Rytų Ukrainos vyskupijas, pvz. Donecko ekzarchatą, kas reiškė Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios veiklos išplėtimą Ukrainos rytuose ir pietuose (graikų katalikų tikėjimas yra tradicinis tik Galicijos ir Lucko regionuose Vakarų Ukrainoje). Per maidano konfliktą UGKB aiškiai užėmė pro-maidinišką poziciją ir išreiškė paramą schizmatikams, atsiskiriantiems nuo Ortodoksų Bažnyčios, tame tarpe neseniai pasirašydama su jais bendrą deklaraciją apie siekį Ukrainoje sukurti nepriklausomą nuo Maskvos patriarchato Bažnyčią. 

Visgi, po metropolito Hilarijono pasisakymo Romoje Ukrainos katalikų atžvilgiu, arkivyskupas S. Ševčiukas televizijoje pasisakė pripažįstąs Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią kaip vienintelę kanonišką Ortodoksų Bažnyčią Ukrainoje. 

Kaltinimai metropolito Hilarijono adresu, esą jis proteguoja Maskvos interesus, yra labai nesąžiningi ir neatitinkantys tikrovės, nes nuo pat savo kunigystės pradžios Hilarijonas niekada nedemonstravo politiškumo. Sausio 13-ąją jis pasisakė prieš rusų karių smurtą Vilniuje, po to skatino Lietuvos rusus integruotis į nepriklausomos Lietuvos pilietinę visuomenę. Ilgą laiką Hilarijonas tarnavo Vakarų Europos vyskupijose ir atstovavo Ortodoksų Bažnyčia dialoge su Romos Katalikų Bažnyčia. 

Komentarai

Populiarūs įrašai