Patriarcho Baltramiejaus šv. Velykų laiškas (2025)

+ Baltramiejus

Dievo malone

Konstantinopolio – Naujosios Romos

arkivyskupas

ir visuotinis patriarchas

visai Bažnyčiai: malonė, ramybė ir gailestingumas nuo šlovėje prisikėlusio Kristaus, tebūnie jums visiems!

Garbingieji broliai vyskupai,

mylimi vaikai Viešpatyje,

Dievo gailestingumu ir stiprybe, melsdamiesi ir pasninkaudami perplaukėme Šventosios ir Didžiosios Gavėnios vandenis ir galiausiai pasiekėme didžią ir šlovingą šventųjų Velykų šventę. Šloviname Garbės Karalių, kuris nužengė į pragarų gelmes ir savo Prisikėlimu „visiems atvėrė Rojaus vartus“.

Šv. Velykos – tai ne tik praeityje įvykusio Prisikėlimo prisiminimas, bet mūsų pačių būties virsmas – „gerasis pasikeitimas“, „kitas gimimas, kitas gyvenimas, kitokio pobūdžio egzistencija, mūsų esybės atsimainymas“[1]. Prisikėlusiame Kristuje atsinaujina ne tik žmogus, bet ir visa kūrinija. Giedodami Velykų kanono trečiąją giesmę – „Dabar šviesos viskas nutvieksta – ir dangus, ir žemė, ir pragarai. Tešvenčia Šviesos pastiprinta visa kūrinija Kristaus prisikėlimą“ – liudijame, kad visa visata yra persmelkta neblėstančios Šviesos. Laikas „prieš Kristų“ ir „po Kristaus“ skiriasi ne vien žmonijos istorijos, bet ir visos kūrinijos išganymo kelio požiūriu.

Viešpaties prisikėlimas yra Evangelijos šerdis, viso Naujojo Testamento esmė, pagrindinis orientyras Ortodoksų Bažnyčios liturginiame gyvenime ir pamaldume. Iš tiesų, žodžiai „Kristus prisikėlė!“ aprėpia visą Bažnyčios teologiją. Viešpatavusios mirties panaikinimas dovanoja neapsakomo džiaugsmo patirtį, „išlaisvinančią iš šio pasaulio pančių“. „Viskas prisipildo džiaugsmo, pajutus Prisikėlimo skonį.“ Prisikėlimas – tai „didžio džiaugsmo“ sprogimas, kuris persmelkia visą Bažnyčios gyvenimą, jos laikyseną ir ganomąją tarnystę, kaip amžinosios Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Karalystės nuojauta ir gyvenimo pilnatvės pažinimas. Ortodoksų tikėjimas ir pesimizmas – nesuderinami dalykai.

Šv. Velykos – tai laisvės ir pergalės prieš susvetimėjimo jėgas šventė, mūsų egzistencijos įvedimas į Bažnyčios ritmą, kvietimas drauge su Kristumi perkeisti pasaulį. Bažnyčios istorija tampa „didžiąja Pascha (Perėjimu)“ – kelione link „Dievo vaikų garbės laisvės“ (Rom 8, 21). Prisikėlimo patirtis išryškina Kristaus dovanojamos laisvės esmę ir eschatologinį matmenį. Biblijoje paliudytas Išganytojo prisikėlimas parodo tikinčiųjų laisvės galybę – tik šioje laisvėje įvyksta „didysis stebuklas“, kuris yra nesukuriamas jokia prievarta. „Išganymo slėpinys priklauso tiems, kurie jo laisvai trokšta, o ne tiems, kurie verčiami prieš savo valią“[2]. Tikinčiojo „perėjimas“ pas Kristų priimant dieviškąją dovaną yra savanoriškas egzistencinis atsakas į meilės kupiną ir gelbstintį Prisikėlusio Viešpaties „perėjimą“ pas žmonijos. Juk pasakyta: „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).

Viešpaties Prisikėlimo slėpinys ir šiandien tebegriauna pozityvistinius įsitikinimus tų, kurie neigia Dievą kaip „žmogaus valios suvaržymą“, taip pat tų, kurie išpažįsta „savirealizaciją be Dievo“ ar garbina „žmogdievį“. Ateitis nepriklauso užsidariusiesiems savipakankamoje, dusinančioje ir siauroje žemiškoje būtinybėje. Nėra tikros laisvės be Prisikėlimo, be amžinybės perspektyvos.

Vienas iš šių metų džiaugsmo ženklų Šventajai Didžiajai Kristaus Bažnyčiai – bendras visų krikščionių šv. Velykų šventimas, sutampantis su 1700-osiomis Pirmojo Nikėjos Susirinkimo metinėmis. Tai tas Susirinkimas, kuris pasmerkė Arijaus ereziją – menkinusią Trejybėje esantį Dievo Sūnų ir Žodį – ir nustatė mūsų Išganytojo Prisikėlimo šventimo datą.

Nikėjos Susirinkimas pažymėjo naują Bažnyčios istorijos etapą – perėjimą nuo vietinių sinodų prie visuotinės Bažnyčios susirinkimų. Kaip žinome, šiame Susirinkime buvo įtvirtintas nebiblinis, tačiau soteriologiškai svarbus terminas homoousios („vienesmis“), kuris iki šiol išlieka kertiniu Bažnyčios mokymo elementu. Tad šio jubiliejaus minėjimas nėra nostalgija praeičiai, bet gyvas Bažnyčios gyvenimo šaltinis – nes „Nikėjos dvasia“ tebėra gyva, susijusi su teisingu Bažnyčios tapatybės supratimu ir plėtojimu. Kalbėjimas apie Nikėją primena mums bendrus krikščioniškosios tapatybės archetipus, ragina saugoti tikėjimo tyrumą ir gilintis į Bažnyčios Tradicijos esmę. Šiais metais kartu švenčiama „švenčiausia Paschos diena“ išryškina temos aktualumą – tai ne tik pagarba Susirinkimo nutarimams, bet ir suvokimas, kad „tokiuose šventuose dalykuose neturėtų būti jokio skirtumo“.

Kupini Prisikėlimo šviesos ir džiaugsmo, iš visos širdies šaukime: „Kristus prisikėlė!“ Pagerbkime šventąją Velykų dieną nuoširdžiu tikėjimo išpažinimu Atpirkėjui, kuris mirtimi sunaikino mirtį ir atnešė gyvybę visiems žmonėms bei visai kūrinijai. Būkime ištikimi šventajai Didžiosios Bažnyčios Tradicijai, mylėkime savo artimą, kad visi drauge pašlovintume dangiškąjį Viešpaties vardą.

Iš Fanaro, 2025 m. Šventosios Velykos

+ Baltramiejus
uoliai besimeldžiantis už jus Dievui