Lietuvos egzarcho šv. Velykų sveikinimas (2025)

„Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė niekam nepasakoti to, ką buvo matę, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš numirusių“ (Mk 9, 9)

Brangūs broliai ir seserys Kristuje – mūsų egzarchato kunigai ir diakonai, visi tikintieji palaimintosios Lietuvos žmonės!

Atėjo metas, kai jau negalime tylėti apie tą šlovę, kurią Išganytojo mokiniai regėjo ant kalno Atsimainymo metu. Nebegalime tylėti, nes Kristus jau prisikėlė iš numirusių! Ir mes skelbiame šią žinią iškilmingai, su tikėjimo drąsa ir pasitikėjimu sušukdami:

„Kristus prisikėlė!“

Tylos laikas baigėsi. Dabar galioja naujas įsakymas – neieškoti Jo tarp mirusiųjų, kaip paprasto žmogaus. Jis gyvas, Jis šviečia amžinojoje šviesoje, Jis nugalėjo mirtį! Mums liepta eiti – skubiai ir be baimės – skelbti visam pasauliui, kad Jėzus Kristus savo mirtimi sunaikino mirtį ir prisikėlė, nes Jis yra Dievo Sūnus, mūsų Gelbėtojas.

Kapas tuščias. Prisikėlimas tapo tikrove – mūsų tikrove. Esame viena su Prisikėlusiuoju. Švenčiame mirties bejėgiškumą, pragaro sunaikinimą ir amžinojo gyvenimo pradžią. Kaip skelbia šventasis Jonas Auksaburnis savo garsiajame Velykų pamoksle:

„Mirtie, kur tavo geluonis? Pragare, kur tavo pergalė? Kristus prisikėlė – ir tu esi parblokštas. Kristus prisikėlė – ir gyvybė viešpatauja!“

Šventasis evangelistas Jonas Teologas, dar Evangelijos pradžioje, kalba mums: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1). Tas pats Žodis, per kurį visa atsirado, tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Jis laisva valia troško, alko, kentėjo ir mirė. Kodėl? Nes mums reikia Dievo, kuris būtų su mumis – gimstant, gyvenant, mirštant… ir prisikėliant.

Jonas tęsia: „Jame buvo gyvybė, ir tą gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 4–5). Tamsa neįveikė Jėzaus. Kristus, pasaulio Šviesa, pats išsklaidė ir sunaikino tamsą. Ir paskelbė mums savo antgamtinę tiesą.

Bet kartu šventasis Jonas įspėja: „Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas“ (1 Jn 5, 19). „Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai: tas, kuris elgiasi neteisiai, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli“ (1 Jn 3, 10).

Sunku likti abejingam pasaulio kančioms. Šiandien mūsų širdys krypsta į kenčiančiuosius, už juos meldžiamės: už Ukrainos žmones, už sąžinės kalinius Baltarusijoje; už visų tautų žmones, kurie patiria pažeminimą, kankinimus ir smurtą.

Kad mus sustiprintų kelyje, Kristus kalba:
„Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).

Tad supraskime: mūsų ribotumas turi ribas. Už jų prasideda Kristaus prisikėlimas. Toliau veikiame nebe mes, veikia Jis – Dievas ir Žmogus, Jėzus Kristus. Jo nukryžiuotame ir prisikėlusiame kūne glūdi dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių vienybės slėpinys.

Apmąstydami Jo mirtį ir prisikėlimą, suvokiame: sugrįžimas į gyvenimą po mirties įmanomas tik per meilę artimui. Kristaus prisikėlimas – ir mūsų prisikėlimas kartu su Juo – neįmanomas be meilės. Nes Prisikėlimas yra ne kas kita, kaip Dievo meilės triumfas.

Tik Jėzaus paliestoje širdyje atsiveria Tėvo meilės gelmė. Tik suvokdami šį meilės slėpinį, mes gebame mylėti kitus. Jis paliko mums įsakymą: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12).

Meilė yra gyvybė. Meilė yra prisikėlimas. Meilė nugali mirtį.

Brangieji Kristaus bičiuliai,

Prisikėlimas – tai ne tik paguodžianti viltis dėl būsimojo amžiaus. Tai mūsų pašaukimas čia ir dabar. Gyventi kaip prisikėlusieji. Skelbti gyvybę, kur dar yra mirtis. Nešti šviesą, kur dar vyrauja tamsa. Myleti ten, kur viskas šaukia neapykanta.

Kristus tikrai prisikėlė!
Jis tikrai prisikėlė! Aleliuja!