Kas švenčiama per Kristaus paaukojimą („Grabnyčias“)?

Praėjus keturiasdešimčiai dienų po šv. Kalėdų, vasario 2 d., Ortodoksų Bažnyčia švenčia Viešpaties paaukojimo Jeruzalės Šventykloje šventę, dar vadinamą „Grabnyčiomis“ arba „Viešpaties sutikimu“. Tai – paskutinė iš žiemos švenčių, kurioje minimas Dievo tapimas žmogumi, atėjimas į žemę, epifanija. Todėl kai kurie krikščionys ortodoksai netgi laiko kalėdinius papuošimus iki pat Grabnyčių.

Nors šventės pavadinime minimas „Kristus“, „Viešpats“, tačiau pamaldų metu kunigas vilki mėlynais rūbais, pamaldos taip pat turi daug bruožų, būdingų Dievo Motinos šventėms. Iš tiesų, ši šventė – ne tik Kristaus, bet ir Dievo Motinos šventė, gal net pirmiausia Jos šventė. Kodėl taip yra, paaiškina Šventasis Raštas.

Senojo Testamento Įstatymas

Keturiasdešimtą dieną po gimdymo Mergelė Marija turėjo ateiti į Jeruzalės Šventyklą, kad įvykdytų Mozės Įstatymą, kuriame rašoma: „Kai moteris pastoja ir pagimdo berniuką, ji bus nešvari septynias dienas. [...] moteris pasiliks dar trisdešimt tris dienas savo apsivalymo kraujyje“ (Kun 12,2-3). Kitaip tariant, po gimdymo moteris keturiasdešimt dienų negalėjo dalyvauti Dievo tautos dievogarboje, galėjo nevykdyti religinių pareigų. Tai buvo tam tikra prasme ir higienos klausimas, ir tuo pačiu tam tikros „motinystės atostogos“ moteriai, kuri turėjo tiek daug laiko ir jėgų atiduoti naujagimiui. Ši keturiasdešimties dienų tvarka išsaugota ir Naujojo Testamento Bažnyčioje, nors šiandien Lietuvoje moterys ortodoksės retai prašo kunigo pasimelsti sugrįžimo į bažnyčią proga.

Šiandien kunigas su moterimi meldžiasi žodžiais, melsdamasis apie jos sugrįžimą, bet Mergelės Marijos laikais maldas dar lydėjo gyvulinės atnašos. Pasak Įstatymo, keturiasdešimtą dieną po gimdymo moteris „atneš kunigui [...] ėriuką deginamajai aukai ir balandį ar purplelį atnašai už nuodėmę. Jis atnašaus Viešpaties akivaizdoje ir atliks permaldavimą jos labui. [...] O jei ji neturi iš ko atnašauti avį, teatnašauja du purplelius ar du balandžius, vieną deginamajai aukai, o kitą atnašai už nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jos labui, ir ji bus švari'“ (Kun 12,6-8). Taip ir Mergelė Marija atnešdama kuklią auką grįžo į Dievo tautos susirinkimą.

Greta to išeinant iš Egipto Dievas davė įsakymą: „Pašvęsk man visus pirmagimius“ (Iš 13,2). Kristus, kaip pirmagimis, taip pat turėjo būti pašvęstas („paaukotas“) Dievui.

Evangeliniai įvykiai – Kristus ir Švč. Mergelė Šventykloje

Apie Kristaus paaukojimą pasakojama Evangelijoje pagal Luką (2, 22-29). Mergelė Marija ir Juozapas buvo pamaldūs žydai, laikęsi savo religinių tradicijų. Viena iš jų – pirmagimio sūnaus atnešimas į šventyklą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po gimimo, kad jis būtų pašvęstas Dievui. Pagal papročius, pasiturintys tėvai aukojo ėriuką ir purplelį arba balandį, o neturtingieji – du balandžius (ar purplelius). Kadangi Juozapas ir Marija nebuvo turtingi, jie atnašavo du balandžius kaip auką.

Kai Jėzui sukako keturiasdešimt dienų, tėvai nusivedė Jį į Jeruzalės šventyklą. Čia juos pasitiko senolis vardu Simeonas – išmintingas ir dievobaimingas žmogus, ilgus metus gilinęsis į pranašystes apie Izraeliui pažadėtą Gelbėtoją – Mesiją. Jis nuolat meldėsi, tikėdamasis sulaukti Mesijo atėjimo, ir vieną dieną Dievas jam pažadėjo, kad Simeonas nemirs, kol pats nepamatys Mesijo.

Kai Simeonas išvydo kūdikį Jėzų ir jame atpažino Mesiją, paėmė Jį ant rankų, palaimino ir tarė:

„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti
ir tavosios Izraelio tautos garbę“. (Lk 2, 29-32)

Tuo metu šventykloje buvo ir pranašė Ona – pagyvenusi moteris, našlė, kuriai buvo apie 84 metus. Ji nuolat lankydavosi šventykloje, garbindama Dievą, pasninkaudama ir melsdamasi. Pamačiusi Kūdikį Jėzų, ji pradėjo šlovinti Dievą ir skelbti apie Jį visiems, kurie laukė Mesijo.

Atlikę visas religines apeigas, Marija ir Juozapas su Jėzumi sugrįžo į Nazaretą, esantį Galilėjoje. Evangelija pasakoja, kad Jėzus augo, stiprėjo ir buvo kupinas išminties.

Taigi, pagrindinis šventės akcentas – pirmasis Kristaus kaip Mesijo pasirodymas. Jis – šviesa, apšviečianti visas pasaulio tautas.

Šventės reikšmės iškilimas

Pirmieji liudijimai apie Kristaus paaukojimo šventę mus pasiekia iš IV a. Jos apeigas Jeruzalėje aprašo piligrimė Egerija, išlikę skirtingų šventųjų pamokslai šios šventės proga – šv. Kirilo Jeruzaliečio, šv. Grigaliaus Teologo ir kt. Panašu, kad V a. šventės metu vyko procesijos su uždegtais šviestuvais. Tačiau visoje Rytų Romos imperijoje, paskui – pasaulyje, šventė išplito po žmonijos išbandymų VI-ajame amžiuje.

540 m. Sasanidų imperija užpuolė Bizantiją iš Rytų, užgrobė ir sugriovė Antiochijos miestą, šitaip prasidėjo daugybę metų trukęs karas. Kova vyko ir prie Kaukazo, dėl šiandienio Sakartvelo. Bizantijos Vakaruose tuo metu imperija kariavo su gotais ir vandalais, taigi, šalis buvo apsupta karų. Šiuo neramiu laikotarpiu žmones užklupo dar didesnė bėda – 541 m., Konstantinopolyje prasidėjo baisus maras, nusinešęs tūkstančius gyvybių ir išplitęs daugybėje pasaulio šalių. Jo metu vien Konstantinopolyje kasdien mirdavo nuo 5 iki 10 tūkst. žmonių, iš viso skirtingais skaičiavimais nuo maro mirė nuo 25 iki 50 milijonų žmonių – ženkli dalis tuometinės žmonijos. Būtent per šį marą šventasis imperatorius Justinianas I, pasitaręs su Konstantinopolio patriarchu, įsakė visoje imperijoje paskelbti pasninko ir maldos laikotarpį. 

Per Kristaus paaukojimo šventę Bažnyčia surengė iškilmingas pamaldas su procesijomis daugybėje miestų ir kaimų. Žmonės maldavo Dievą, užtariant Dievo Motinai, išlaisvinti juos nuo užklupusių nelaimių, ir maras liovėsi. Atsidėkodamas už šį stebuklą, 542 m. imperatorius Justinianas šią šventę paskelbė labai svarbia ir įtvirtino visoje Rytų Romos imperijoje.

Kai kurie šventės tekstai, parašyti didžiųjų Konstantinopolio himnografų, atspindi tą neramų laikotarpį. Kondake Dievo prašoma „suteiki taiką mūs bendruomenei vidur karų gyvenančiai“, senesnėje teksto versijoje taip pat meldžiamasi už imperatorių. Tai buvo valstybės šventė, kurios metu visi prisiminė Dievo galią, parodytą maro metu. Labai derėjo tai, kad šventė skirta Dievo Motinai, kuri buvo laikoma Konstantinopolio ir jo kariuomenės globėja.

Šitaip Kristaus paaukojimo šventė tapo viena iš 12 didžiųjų Ortodoksų Bažnyčios švenčių. Tačiau vėlesniais laikais ji įgijo ir kitų prasmių.

Tarptautinė jaunimo diena, Motinos diena

Kadangi tam tikra prasme Kristaus paaukojimas – tai Mergelės Marijos motinystės šventė, jos grįžimas į bendruomenės religinį gyvenimą, Graikijoje ši diena tradiciškai buvo tapusi Motinos diena. Tiesa, XX a. graikai pradėjo švęsti Motinos dieną ir gegužę, kaip lietuviai. 

Nuo 1994 m. Kristaus paaukojimo dieną taip pat švenčiama ir tarptautinė ortodoksų jaunimo diena. Tais metais į visuotinį patriarchą Baltramiejų kreipėsi ortodoksų jaunimo organizacija „Syndesmos“, prašydama palaiminimo tokiai iniciatyvai. Patriarchas džiugiai priėmė pasiūlymą, davė savo palaiminą, laiške pažymėdamas, kad „Viešpaties paaukojimo šventės kaip visuotinės ortodoksų jaunimo dienos šventimas neabejotinai yra ne tik taikli tipologinė įžvalga, bet ir būdas maitintis Šventosios Eucharistijos Kūnu ir Krauju, per kuriuos atsiskleidžia naujas gyvenimas“. Pasak patriarcho, tai puikus būdas apjungti Kristaus liudijimą ir Bažnyčios liturgiją, „įbažnytinti“ jaunimo fenomeną, atsiradusį XX a. Taigi, dabar šią dieną švenčiame ir ortodoksų jaunimo šventę.

Kodėl per Grabnyčias šventinamos žvakės?

„Grabnyčių Dievo Motina“. Michało Andriollio paveikslas
Tėvas per Grabnyčių šventę žvake degina kryžių ant staktos.
Tokį patį paprotį man teko stebėti pas Lenkijos ortodoksus.

Per Kristaus paaukojimo šventę kunigas bažnyčioje šventina žvakes. Šis laiminimas paprastai vyksta arba po liturginių valandų, prieš Dieviškąją Liturgiją, arba Dieviškosios Liturgijos pabaigoje. Nuo šventintų žvakių lenkiško pavadinimo ir kilo lietuviškas liaudiškas šventės pavadinimas – „Grabnyčios“.

Lenkiškai šventintos žvakės yra vadinamos „gromnicomis“. „Gromnica“ – didelė vaškinė žvakė, naudojama meldžiantis per svarbiausius gyvenimo įvykius – krikštą, laidotuves, ligą ir pan. „Gromnicas“ ankščiau taip pat degdavo ir statydavo ant palangės meldžiantis per audrą – juk žaibolaidžiai atsirado pakankamai neseniai, ir griaudžiantys žaibai galėjo akimirksniu sunaikinti namą. Nuo „griaustinio“ (slav. grom) žvakės ir pavadintos „gromnicomis“. 

Lietuvių kalboje, matyt dėl to, kad žvakes per laidotuves dėdavo į karstus (slav. grob), įvyko painiava, šventė pradėta vadinti „Grabnyčiomis“. Toks lenkiškų žodžių iškraipymas lietuvių kalboje buvo įprastas – pavyzdžiui, lenkiškas biežmovanje („sutvirtinimas“) Lietuvos kaimuose virto „dermavone“, „dirmavone“. Lietuviškas „klebonas“ atsirado iškraipius lenkišką pleban. Tokių žodžių bažnytinėje terminijoje yra daug.

Kodėl žvakės šventinamos būtent per Kristaus paaukojimą, vasario 2 d.? Pirmiausia, senais laikais žiemą valstiečiai nedirbdavo lauko darbų, jų tiesiog nebūdavo dėl šalčio, todėl daugiau galėjo darbuotis namuose. Vienas iš tokių darbų buvo žvakių gamyba. Taigi, buvo šventinami darbo vaisiai.

Antra, nuo senovės buvo žinomos procesijos su žvakėmis, Kristus Teisiojo Simeono maldoje vadinamas „šviesa pagonims apšviesti“ ir todėl šventės himnografijoje gausu kalbėjimo apie šviesą. Kristus šventės tropare taip pat vadinamas „Teisumo Saule“ – titulu, kurį girdėjome šv. Kalėdų tropare. Šviesos daugėja ir gamtiškai – nuo šv. Kalėdų dienos tik ilgėja. Taigi, žvakių liepsna simbolizuoja Kristaus šviesą. 

***

Visuotinio patriarcho žinia „Syndesmui“

Visuotinės ortodoksų jaunimo organizacijos „Syndesmos“ generaliniam sekretoriui, Mūsų Kuklumo mylimam sūnui Viešpatyje: Dievo malonė ir ramybė Jums!

Su ypatingu tėvišku džiaugsmu perskaitėme Jūsų praėjusių metų lapkričio 25 d. laišką, kuriame prašote, kad mes iš Šventosios Didžiosios Kristaus Bažnyčios palaimintume pasaulinę krikščionių ortodoksų jaunimo dieną, numatytą švęsti vasario 2-ąją. Džiaugiamės galėdami atsiliepti į šį prašymą ir kiekvienam iš jūsų, brangūs ir mylimi ortodoksų vaikinai ir merginos, perduoti savo karštą tėvišką sveikinimą ir nuoširdų palaiminimą iš šventojo ortodoksijos centro, melsdami šiai dienai suplanuotų renginių sėkmės, kad jie jums visiems būtų dvasiškai naudingi.

„Syndesmos“, kaip pasaulinė ortodoksų jaunimo bendrija, skleidžia viziją ir yra įpareigota nuolat siekti kuo autentiškesnio mūsų šventosios ortodoksijos liudijimo jaunimui visame krikščioniškajame pasaulyje. Bet kuriuo atveju tai yra didžiausia kiekvieno Ortodoksų Bažnyčios tikinčiojo, bet ypač jauno žmogaus, gyvenančio Kristaus dieviškojo atpirkimo plano žinia ir patikimai liudijančio mumyse esančią viltį, pareiga.

Tai suprantant, Viešpaties paaukojimo šventės kaip visuotinės ortodoksų jaunimo dienos šventimas neabejotinai yra ne tik taikli tipologinė įžvalga, bet ir būdas maitintis Šventosios Eucharistijos Kūnu ir Krauju, per kuriuos atsiskleidžia naujas gyvenimas Kristuje. Jaunieji ortodoksai ir ortodoksės yra išrinktieji Bažnyčios Kūno nariai, ir būtent tik būdami Bažnyčios Kūno nariais jie gali liudyti ortodoksiją šiuolaikiniame pasaulyje. Ortodoksijos liudijimo atskyrimas nuo to, kas švenčiama Bažnyčioje, privestų prie to, kad net puikiausios pastangos vis tiek nevestų prie šventojo Viešpaties stalo ir Dievo Bažnyčios malonės šaltinio.

Apkabindami ortodoksų vaikinus ir merginas, rytojaus viltį, su šiomis mintimis ir tėviškos šilumos bei meilės jausmais, sveikiname jus pasirinkus šią bažnytinę dieną ir iš visos širdies laiminame jūsų pastangas motyvuoti ortodoksų jaunimą liudyti ortodoksiją šiais lemtingais ir reikšmingais laikais šiandienos žmonėms ir visam pasauliui laikais.

Melsdamiesi, kad ortodoksų jaunimo diena būtų sėkminga, suteikiame jums, mūsų mylimieji, ir visiems globojamiems jaunuoliams ir jaunuolėms savo nuoširdų tėvišką ir patriarchalinį palaiminimą ir šaukiamės mūsų Tėvų Dievo, Šviesos, Tiesos ir Gyvybės Dievo, kuris dėl mūsų išganymo tapo Kūdikiu ir apsireiškė pasaulyje, malonės ir begalinio gailestingumo.

1994 m. sausio 15 d.

Karštai besimeldžiantis už jus Dievui,

Baltramiejus I

***

Šventės skaitiniai:

„Be abejonių, visuomet žemesnį laimina aukštesnis. Ir čia dešimtines ima mirtingi žmonės, o tenai – žmogus, apie kurį paliudyta, jog jis tebegyvenąs. Ir, taip sakant, per Abraomą ir Levis yra mokėjęs dešimtines, pats būdamas dešimtinių ėmėjas. Žinoma, jis dar tebebuvo strėnose tėvo, kurį pasitiko Melchizedekas. Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas per levitų kunigystę, – o tauta jos pagrindu buvo gavusi įstatymą, – tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui Melchizedeko būdu ir nesivadinti kunigu Aarono būdu? Juk, besikeičiant kunigystei, būtinai keičiasi ir įstatymas. O tas, apie kurį tai sakoma, priklausė kitai giminei, iš kurios niekas netarnavo aukurui. Aišku, kad mūsų Viešpats buvo kilęs iš Judo giminės, apie kurios kunigus Mozė nieko nėra kalbėjęs. Tai dar labiau paaiškėja, kai iškyla kitas kunigas, panašus į Melchizedeką, tapęs kunigu ne kūniško įstatymo teise, bet nenykstamo gyvenimo galybe. Juk liudijama: Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu.“
(Hebr 7,7-17)

„Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus. Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“. Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.“ (Lk 2, 22-40)

Pagrindinės šventės giesmės:

Kristaus paaukojimo troparas (apolitikijas)
1 tonas
Džiūgauki, malonėmis apdovanotoji Dievo Gimdytoja Mergele,/ juk iš Tavęs Teisumo Saulė patekėjo!/ Tai mūsų Dievas Kristus,/ Nušviečiantis tamsybėj esančius./ Džiaukis ir Tu, o teisusis Senoli, / Kuris paėmei į rankas mūsų sielų Išlaisvintoją,/ Dovanojantį mums prisikėlimą.

Kristaus paaukojimo kondakas
1 tonas

Įsčias Mergelės pašventinai savuoju gimimu, / ir Simeono rankas palaiminai, kaip buvo numatyta, / o dabar mus išgelbėjai, Kristau mūsų Dieve./ Bet dar suteiki taiką mūs bendruomenei vidur karų gyvenančiai / ir stiprinki Bažnyčią Savo, kurią Tu pamilai, / vienintelis Žmonių Mylėtojau.