P. Florenskis apie kulto reikšmę stačiatikybėje

„Aš neabejoju tuo, kad ortodoksiško dėstymo centre yra kultas - ir ne mokymas apie kultą, bet gyvenimas kulte. Skirtingi [dėstomi] „dalykai“ - tai tik atskiros kulto studijų dalys. Kai tik jie tampa savarankiški, pamirštama apie kultą, tai jie jau, nežiūrint į tą ar kitą turinį, atsiduria protestantizmo plokštumoje; nes, net jei pagal savo mokymo turinį dalykai yra ortodoksiški, jei jų centre - ne kultas, jie yra ekscentriniai ortodoksijos atžvilgiu, t.y. protestantiški.
[...]
Nieko nėra priešiškiau religijai kaip protestantizuojantys bandymai nukirpti jos ereliškus nagus, pakirsti sparnus ir užgrimuoti, kad būtų panaši į kokią gerą močiutę, kurios vieną ar kitą mokymą galima pakęsti, praleisti pro ausis dėl jos garbaus amžiaus, nes ji ir be mūsų pagalbos jau greit pabaigs gyvenimo dienas. Bet būtent tą religijai daro jos gynėjai - kaip Cornelis Tiele - bandantys atkurti arba išlaikyti nereligingį požiūrį į religiją, pasak kurio religija tėra ypatinga pasaulėžiūra, o kultas tik seka ja, kaip koks papildomas svarelis, iš esmės nereikalingas ir tik kartais pakenčiamas - kai perdaug neįsibujoja.
[...]
Kam kultas „nekalba“ - suo tuo beprasmiška kalbėti ir aiškintojui. Procul, procul, profani! Katechumenai, išeikite, te nė vienas katechumenų nepasilieka, visi ištikimieji... Viešpatį maldaukime“
„...daugel metų mane kankinanti mintis - svarbiausia bažnytinio nuosmukio priežastis - nedėmesingumas kultui, nemąstymas apie jį“

- kun. Pavelas Florenskis, „Kulto filosofija“, 1918 m.