Kodėl 22, 23 ir 115 psalmės skaitomos prieš Švč. Komuniją?

Pasiruošimo prieš Švč. Komuniją eiga susideda iš trijų dalių. Pirmoji - tai psalmės, antroji - kanonas, trečioji - maldos. Tokiu būdu pirmojoje ir antrojoje dalyje - muzikiniai kūriniai (kurie šiaip jau turi melodiją ir turėtų ar galėtų būti giedami), trečioji dalis - proza ir poezija parašytos maldos. Bet kodėl pirmojoje dalyje pasirinktos būtent 22, 23 ir 115 psalmės?

Paprasčiausias atsakymas į šį klausimą - Bažnyčios Tėvai jas suprato kaip nurodančias į Eucharistiją, deramas maldai prašant Eucharistijos.

22 psalmė alegorinėje-mistagoginėje Bažnyčios Tėvų interpretacijoje suprantama kaip Gerojo Ganytojo-Kristaus apgiedojimas. Žodžius „prie ramių tvenkinių gano“ šv. Atanazas Didysis suprantama kaip nuorodą į krikšto vandenis. Žodžius „Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje,patepi dosniai mano galvą aliejumi – sklidina mano taurė!“ šv. Kirilas Aleksandrietis aiškina kaip nuorodą į du sakramentus - švč. Komuniją ir sutvirtinimą (patepimą mira). (daugiau apie šią psalmę)

23 psalmė alegoriškai aiškinama kaip Jėzaus žengimo dangun, mūsų žengimo į Dangiškąją Jeruzalę, Jėzaus žengimo į mūsų širdį provaizdis. „Viešpaties kalną“ šv. Grigalius Nisietis sieja su Sinajumi, į kurį susitikimui su Dievu žengė Mozė, šv. Teodoritas Kirenietis - dangiškąjį Sioną. Susitikti su Dievu gali tik tas, „kurio rankos nekaltos ir širdis tyra, kuris netrokšta to, kas tuščia, ir neprisiekinėja apgaulingai artimui“. Žodžius „Pakelkite savo sąramas, vartai! Plačiai atsidarykite, amžinosios durys, kad įžengtų Garbės karalius!“ šv. Atanazas Didysis supranta kaip kreipimasį į angelus, kad jie atvertų žengiančiam Kristui dangaus vartus. Įvardijimas „Galybių Viešpats“ hebrajiškai skamba „ADONAI Sebaot“, t.y. kareivijų, dangiškųjų galybių Viešpats.

Šv. Jonas Auksaburnis, priešingai, mano, kad ši psalmės vieta kalba Kristaus nužengimą į pragarą. Taip ši vieta interpretuojama ir kai kur egzistuojančioje šv. Velykų liturgijos tradicijoje, kai kunigas beldžia į bažnyčios duris ir sako „Pakelkite savo sąramas, vartai...“ Vis dėlto, Tėvų aiškinimuose dažnesnis žengimo dangun motyvas, nors abi interpretacijos gali būti suderintos.

Pasiruošimo Eucharistijai kontekste svarbesnis šv. Filareto Maskviečio aiškinimas (lyg ir kilęs iš šv. Grigaliaus Nazianziečio, bet pirminio šaltinio aptikti man nepavyko). Jis sako, kad jei tiesiogine prasme psalmė kalbėjo apie Mesijo žengimą į Šventyklą Jeruzalėje, tai kiekvienas žmogus, kaip Dievo Dvasios šventovė, turi atverti savo širdies vartus. Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: „Jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3,20)

115 psalmė - tai bėdose esančio žmogaus šauksmas ir padėka Dievui už pagalbą. „Išganymo taurę pakelsiu, Viešpaties vardą kartosiu“ - šv. Jonas Auksaburnis sako, kad alegoriškai aiškinantieji psalmę šiuos žodžius supranta kaip nuorodą į Eucharistiją. Tai taip pat būtų Naujojo Testamento padėkos auka, minima psalmėje.

Žodžius „mano pančius tu atrišai“ šv. Atanazas Didysis interpretuoja kaip išvadavimą iš nuodėmės (krikštas, atgaila). Taigi, dėkojama Viešpačiui už išlaisvinimą ir prašoma leisti dalyvauti Jo aukoje. Minimoji „Jo ištikimųjų mirtis“ siejama su tuo, kad „gerti iš Viešpaties taurės“ - tai ne tik dalyvauti Jo prisikėlime, bet ir kančioje. Tas, kas prisiima Viešpaties taurę, pasiryžta gyventi krikščioniškai, ryžtasi ir kartoti praeities šventųjų gyvenimo kelią. 

Šios psalmių interpretacijos nėra vienintelės galimos. Jos rodo, kaip Tėvai skaitė Šventąjį Raštą - kaip Gyvą Žodį, kuris kalba apie dabar išgyvenamus dalykus.