Šventoji Dvasia - „Motina“?

Mes esame pripratę Dievą vadinti vyrišku vardu - Tėvas (arba Sūnus), tačiau nesusimąstome, kad lietuvių kalboje Dievą vadiname ir moterišku vardu - Šventoji Dvasia. Ar tai atsitiktinumas?

Hebrajų kalboje Ruach taip pat yra moteriška giminė. Tik lotynų ir bažn. slavų kalbose Spiritus, Duch yra vyr. g., o graikiškai Pneuma - nekatroji giminė. Todėl daugelyje pasaulio kalbų, bet ne lietuvių, ir Šventoji Dvasia gramatiškai asocijuojasi su vyriškumu.

LIUDIJIMAI ŠV. TRADICIJOJE

Visgi, Šventajame Rašte kalbama apie „gimimą iš Šventosios Dvasios“, o tai - moteriškas bruožas:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3,4-8)

 Kalbama Šventajame Rašte ir apie tai, kad Dvasia, tarsi Motina, savo vaikus mokina tarti žodį „Aba“, t.y. „Tėve“:

„Kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4,6)

„Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8,15)

Senajame Testamente gausu ištarų, kur Dievas lygina Save su motina:

„Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo, užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė“ (Įst 32,18)

„Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos nešiojau, tačiau jie nepripažino, kad aš jais rūpinausi. Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (Oz 11,3-4)

„Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus, – Jeruzale būsite paguosti“ (Iz 66,13)

Nors, be abejonės, vyriškų palyginimų gerokai daugiau, moteriški palyginimai, ir, ypač, Šventosios Dvasios Asmuo lėmė, kad kai kurie senovės Bažnyčios Tėvai vadino Šventąją Dvasia savo Motina: 

„Štai koks šių [Pr 2,24] žodžių reikšmė: žmogus savo pradinėje būklėjo mylėjo ir gerbė Dievą, savo Tėvą, ir Šventąją Dvasią, savo Motiną. Kitokios meilės jis nepažinojo“  (Šv. Afraatas Persas, Demonstrationes, 18.10)

„Taigi, vaikai, deramu būdu palikę viską, kas laikina, jūs priartėjote prie Dievo, ir vietoje žemiškosios tėvynės ieškote Dangiškojo Tėvo, o vietoje mirtingosios motinos kaip Motiną įgyjate Gerąją Šventąją Dvasią“  (Šv. Makarijus Didysis, 54 pamokslas, 4.5)

Šventosios Dvasios palyginimus su motina ar moterimi galime sutikti ir pas šv. Efremą Sirą. Jį su aukščiau cituotais Tėvais jungia vienas ir tas pats bruožas - visų jų gimtoji kalba nebuvo graikų. Tai leido mąstyme rastis moteriškiems įvaizdžiams. 

Dar vienas paminklas, kur randame Šventosios Dvasios sugretinimą su moterimis, yra III a. apaštalų mokymo santrauka, Didaskalija, kurioje rašoma: „Diakonas tebūna jums Kristaus atvaizdu: mylėkite jį. Diakonė tebūna jums kaip atvaizdas Šventosios Dvasios“. Taigi, moters tarnystė Bažnyčioje taip pat Tradicijoje buvo gretinama su Šventosios Dvasios Asmeniu, su Jos veikimu.

METAFOROS NUNYKIMAS

Kodėl Šventosios Dvasios kaip Motinos įvaizdis nunyko ir užleido vietą vyriškiems įvaizdžiams? Vieną priežastį jau minėjome - kitose kalbose (ne lietuvių, ne hebrajų, ne sirų/aramėjų) žodis „Dvasia“ nėra moteriškos giminės, todėl natūraliai nekelia asociacijų su moteriškumu.

Antroji, labai svari priežastis - eretinės grupės (judeokrikščionys, gnostikai) dažnai neteisingai suteikdavo šiam įvaizdžiui per didelę reikšmę ir iškreipdavo Bažnyčios teologiją. Dievas nėra nei vyras, nei moteris, dažnai, kai sakome, kad Jis yra Dvasia, netgi ir norime pasakyti, kad Jis - ne žmogus („Dievas nėra žmogus, kad meluotų, ar marus, kad keistų savo mintį“ - Sk 23,19). Tik Jėzuje Kristuje Dievas tapo žmogumi, tam, kad mums apsireikštų: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1,18). Tačiau eretikai, sureikšmindami vyriškus ir moteriškus įvaizdžius, kuriais Dievas alegoriškai, t.y. perkeltine prasme apie Save pasakoja Šventajame Rašte, melagingai imdavo samprotauti apie Dievą kaip vyrą arba kaip moterį.

Šv. Epifanijaus Kipriečio teigimu, egzistavo judeokrikščionių erezija, kurį Šventąją Dvasią laikė Jėzaus Motina. Vėliau arabų kraštuose atsirado melagingas įsivaizdavimas, kad Jėzus - tai Dievo Tėvo ir „deivės motinos“ (Dvasios) sūnus. Apskritai, Dvasios-Motinos įvaizdis daug tautų kėlė asociacijas su motinos deivės įvaizdžiu. Tokius šlykščius ir priešingus Šventajam Raštui samprotavimus Bažnyčia pasmerkė kaip ereziją ir todėl atsisakė Šventosios Dvasios vadinimo „Motina“.

Dera pastebėti, kad „motiniški“ įvaizdžiai buvo pašalinti ir iš liturginių tekstų, nors ir anksčiau buvo reti (sutinkami tik senosiose krikšto apeigose sirų k.). Bažnyčia niekada nesikreipė į Dievą „motinos“ vardu, o naudojo tik Šventajame Rašte sutinkamus Dievo vardus. Dievo Tėvas vardas krikščionių tarpe visada naudojosi ypatingu autoritetu, nes Kristus taip į Dievą išmokė kreiptis krikščionis „Tėve mūsų“ maldoje.

Dievo, ypač Šventosios Dvasios lyginimas su moterimi, motina yra biblinis. Moteris, kaip ir vyras, yra sukurta pagal Dievo atvaizdą: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1,27). Tai, kad daugiausia Dievas lyginamas su tėvu, o ne su motina, turi teologinę prasmę, nes tėvo-vaiko ir motinos-vaiko santykis skiriasi, tačiau nedera pamiršti, kad visa tai - tik metaforos. Dievas kaip Dievas lyties neturi.