Rusijos išvadavimo armija ir Sovietų Armija (1941-1944)
II pasaulis karas - viena didžiausių XX a. tragedijų. Be abejonės, visi, kovoję šiame kare už žmonių laisvę ir, mano nuomone, ypač - vadavę naikinimą žydų tautą, nusipelnė didelės pagarbos. Gerbdamas kovojus ir užjausdamas žuvusius, noriu šiame įraše šiek tiek paliesti šiandieninei Rusijai ir Rusijos Bažnyčiai nepatogų faktą - dalis rusų ortodoksų kovojo Vokietijos pusėje prieš Sovietų Sąjungą.
Tai buvo natūralu - Sovietų Sąjunga buvo ateistinė valstybė, persekiojusi ir žudžiusi krikščionis, o tarp pabėgusiųjų iš Rusijos baltųjų karininkų ir jų palikuonių daugelis buvo tikintieji. Todėl ortodoksams liko rinktis tarp dviejų blogių - arba kovoti nacių, arba bolševikų (karingų ateistų) pusėje.
KRIKŠČIONYS, KOVOJĘ PRIEŠ SSRS
Šiandien Rusijoje kuriamos legendos apie tai, kaip bedieviškos valstybės armijos gretose kovoję karininkai, slėpdami tai nuo aplinkinių, slapta išpažino krikščionybę ir pan. Ko gero, tokių istorijų iš tiesų būta. Tačiau nedaug kas (tik, pavyzdžiui, kunigas dr. Georgijus Mitrofanovas), drįsta kalbėti apie kitą istorijos pusę - rusai, kovoję vokiečių pusėje (vadovaujami generolo Andrejaus Vlasovo) atvirai išpažino krikščionybę ir siekė tikėjimo atgimimo Rusijoje.
Dr. Michailas Škarovskis savo straipsnyje šia tema pateikia amžininkų liudijimus, kad generolas A. Vlasovas buvo labai religingas žmogus ir aktyviai siekė Bažnyčios atgaivinimo. A. Vlasovas yra sakęs: "Nieko nėra nuostabesnio už Ortodoksų Bažnyčios apeigas. Per du tūkstančius metų krikščionybė nuveikė labai daug gero mūsų daug kentėjusiai Tėvynei..."
Pskovo olų vienuolyno abatas Pavelas Gorškovas, po karo už kolaboravimą su vokiečiais ištremtas į Sibirą, kur ir mirė, taip prisipažino tardyme: "Vlasovas man sakė, kad nori sukurti laisvą Rusiją, be bolševikų, ir aš, bolševikų priešininkas, jį palaiminau šiam žygiui".
Vlasovo armijos švenčiama Paraklezė (molebnas):
KRIKŠČIONYS, KOVOJĘ UŽ SSRS
Tačiau daugybė krikščionių kovojo ir SSRS pusėje.
II pasaulinio karo metais Bažnyčia Rusijoje patyrė vienus žiauriausių persekiojimų. Buvo nužudyta daugybė jos vyskupų, kunigų, tikinčiųjų, daugybė - ištremta. Kaip iki tol ir po to, valstybė atvirai skelbė ateizmo propagandą.
Nepaisant to, daugybė krikščionių ėjo kovon su nacistine Vokietija. Ko gero, būtent todėl, kad vokiečių pusė oficialiai rėmė Ortodoksų Bažnyčią, Stalinas 1943 m. nutarė peržvelgti savo religinę politiką ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčia SSRS buvo legalizuota, nors ateistinė propaganda ir nenutrūko. Ortodoksai SSRS pradėti tam tikru laipsniu toleruoti dėl karo sukurtos būtinybės.
SUDĖTINGA RUSIJOS ISTORIJA
Sovietų armijoje, skirtingai, nei Vlasovo, nebuvo nei molebnų, nei karių sielovada užsiimančių kunigų, tačiau, visgi, buvo daug būsimų ar esančių dvasininkų (nes buvimas dvasininku SSRS nuo karinės tarnybos neatleido). Kaip ten bebūtų, daugybė tikrų, nuoširdžių ortodoksų kovojo Sovietų Sąjungos pusėje.
Šie istorijos puslapiai tik nurodo į tai, kokia sudėtinga Rusijos Ortodoksų Bažnyčios istorija (ir pačios Rusijos istorija). Po dešimtmečių komunistinės propagandos daugelis rusų vis dar turi juodai-baltą, prokomunistinį požiūrį į daugelį Rusijos istorijos problemų. Bažnyčios atžvilgiu II pasaulinio karo istorija labai sudėtinga, nes ji atsidūrė tarp dviejų blogio imperijų - ateistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos.
Tai buvo natūralu - Sovietų Sąjunga buvo ateistinė valstybė, persekiojusi ir žudžiusi krikščionis, o tarp pabėgusiųjų iš Rusijos baltųjų karininkų ir jų palikuonių daugelis buvo tikintieji. Todėl ortodoksams liko rinktis tarp dviejų blogių - arba kovoti nacių, arba bolševikų (karingų ateistų) pusėje.
KRIKŠČIONYS, KOVOJĘ PRIEŠ SSRS
 |
| Ortodoksų pamaldos. Pirmoje eilėje - generolas A. Vlasovas |
 |
| Rusijos išvadavimo armijos emblema |
Šiandien Rusijoje kuriamos legendos apie tai, kaip bedieviškos valstybės armijos gretose kovoję karininkai, slėpdami tai nuo aplinkinių, slapta išpažino krikščionybę ir pan. Ko gero, tokių istorijų iš tiesų būta. Tačiau nedaug kas (tik, pavyzdžiui, kunigas dr. Georgijus Mitrofanovas), drįsta kalbėti apie kitą istorijos pusę - rusai, kovoję vokiečių pusėje (vadovaujami generolo Andrejaus Vlasovo) atvirai išpažino krikščionybę ir siekė tikėjimo atgimimo Rusijoje.
 |
| Ortodoksų kunigas bendrauja su Rusijos išvadavimo armijos kariais |
Pskovo olų vienuolyno abatas Pavelas Gorškovas, po karo už kolaboravimą su vokiečiais ištremtas į Sibirą, kur ir mirė, taip prisipažino tardyme: "Vlasovas man sakė, kad nori sukurti laisvą Rusiją, be bolševikų, ir aš, bolševikų priešininkas, jį palaiminau šiam žygiui".
Vlasovo armijos švenčiama Paraklezė (molebnas):
KRIKŠČIONYS, KOVOJĘ UŽ SSRS
Tačiau daugybė krikščionių kovojo ir SSRS pusėje.
 |
| Dvasininkai, kovoję SSRS pusėje |
 |
| Kunigai-veteranai |
 |
| Vaikai mokykloje mokomi rašyti: "Religija - kvailinimas; šalin popus!" |
 |
| Komunistų antireliginė propaganda |
Nepaisant to, daugybė krikščionių ėjo kovon su nacistine Vokietija. Ko gero, būtent todėl, kad vokiečių pusė oficialiai rėmė Ortodoksų Bažnyčią, Stalinas 1943 m. nutarė peržvelgti savo religinę politiką ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčia SSRS buvo legalizuota, nors ateistinė propaganda ir nenutrūko. Ortodoksai SSRS pradėti tam tikru laipsniu toleruoti dėl karo sukurtos būtinybės.
SUDĖTINGA RUSIJOS ISTORIJA
Sovietų armijoje, skirtingai, nei Vlasovo, nebuvo nei molebnų, nei karių sielovada užsiimančių kunigų, tačiau, visgi, buvo daug būsimų ar esančių dvasininkų (nes buvimas dvasininku SSRS nuo karinės tarnybos neatleido). Kaip ten bebūtų, daugybė tikrų, nuoširdžių ortodoksų kovojo Sovietų Sąjungos pusėje.
Šie istorijos puslapiai tik nurodo į tai, kokia sudėtinga Rusijos Ortodoksų Bažnyčios istorija (ir pačios Rusijos istorija). Po dešimtmečių komunistinės propagandos daugelis rusų vis dar turi juodai-baltą, prokomunistinį požiūrį į daugelį Rusijos istorijos problemų. Bažnyčios atžvilgiu II pasaulinio karo istorija labai sudėtinga, nes ji atsidūrė tarp dviejų blogio imperijų - ateistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos.
