Fundamentalizmas, modernizmas ir šventybė
Religijos patirties neįmanoma redukuoti į kelias kategorijas. Religija – tai skirtingų patirčių ir nuostatų spektras, kontinuumas, o ne rūšys. Tačiau mūsų laikotarpiu religiniame gyvenime ryški viena pagrindinė opozicija, dvi pagundos – įtampa tarp žmonių, orientuotų į tikėjimo fundamentus ir į modernybę.
XX a. buvo neregėto progreso laikas. Iki Naujųjų laikų žmonės šimtmečiais gyveno tuo pačiu ritmu, dažnai perimdavo savo protėvių gyvenimo būdą, o praėjusiame amžiuje vos per kelias kartas žmonės matė progresą nuo elektros ir visuotinio raštingumo iki kelionių į kosmosą ir interneto atsiradimo. Šios kartos pamatė du didžiausius žmonijos istorijos karus, Holokaustą, totalitarinių režimų pergalę ir pralaimėjimą, Šaltąjį karą, išsivadavimo judėjimus ir dekolonizaciją, seksualinę revoliuciją. Daugelis žmonių iš kaimų persikėlė į miestus, atsirado užtikrinta galimybė turėti lytinius santykius nesusilaukiant vaikų, tapo lengva keistis žiniomis ir pasiekti informaciją, moterys įgijo geresnę padėtį visuomenėje (ir apskritai padaugėjo lygybės), atsirado neregėta pramogų industrija – kinas, televizija, radijas, naujoji muzika. Dėl tokių drastiškų žmonių gyvenimo būdo pokyčių daugelis religijų patyrė krizę.
