Senovės filosofų dvasinės pratybos
Daugelis specialiai nesidominčių senovės filosofija ar net krikščionybe žmonių meditacijas, kvėpavimo pratimus ir kt. sieja su Rytais. Tačiau Vakarų civilizacija turi nepaprastai seną dvasinių pratybų (askezės, meditacijų) tradiciją, kurią perėmė ir plėtojo ir krikščionys.
Antikos filosofų veikaluose randame nuorodų tiek į specialią mitybą (pasninkus, dietas, nuolatinę abstinenciją), tiek į kūno pozicijų, kvėpavimo naudojimą meditacijai. Ypatinga vietą antikos filosofijoje turi kontempiacja (theoria) - viena svarbiausių dvasinių pratybų yra filosofinių tiesų kontempliacija.
Theoria - tai ne šiaip teoretizavimas, nors teoretizavimas, be abejo, taip pat yra viena iš dvasinių pratybių. Theoria tai susibuvimas su tiesa, pasiekta skaidymų ir įžvalgų pagalba. Tai žiūrėjimas, tačiau ne pirminis neskiriantis regėjimas ir ne skaidantis žvilgsnis, o juos apjungianti proto žiūra.
Antikos filosofų veikaluose randame nuorodų tiek į specialią mitybą (pasninkus, dietas, nuolatinę abstinenciją), tiek į kūno pozicijų, kvėpavimo naudojimą meditacijai. Ypatinga vietą antikos filosofijoje turi kontempiacja (theoria) - viena svarbiausių dvasinių pratybų yra filosofinių tiesų kontempliacija.
Theoria - tai ne šiaip teoretizavimas, nors teoretizavimas, be abejo, taip pat yra viena iš dvasinių pratybių. Theoria tai susibuvimas su tiesa, pasiekta skaidymų ir įžvalgų pagalba. Tai žiūrėjimas, tačiau ne pirminis neskiriantis regėjimas ir ne skaidantis žvilgsnis, o juos apjungianti proto žiūra.
Čia norėčiau pristatyti keletą antikos dvasinių pratybų, kurių daugelį perėmė ir sau pritaikė krikščionys. Tai - jokiu būdu ne baigtinis sąrašas, o trupiniai.
Prisiminimas, kad esi mirtingas, išblaivo. Ypač būdingas pratimas platonikams, stoikams, bet sutinkamas kone visose mokyklose.
Platonas: Filosofavimas (filosofiškas gyvenimas) - tai pasiruošimas mirčiai
Epikūras: Kiekviena diena gali būti paskutinė. Gyvenk taip, kad kasdien galėtum pasakyti: "aš gyvenau!" (krikščionių šventieji: gyvenk taip, kad grįžęs teisti Kristus neužtiktų tavęs veltėdžiaujant)
Epiktetas: Tu esi mirtingas. Tavo draugai mirtingi. Tavo žmona, vaikai mirtingi. (šv. Augustinas: Lieka tik Dievas. Talis: Net kai nieko nebelieka, lieka viltis)
Epikūras: Kol esi, nėra mirties. Kai bus mirtis, nebebus tavęs.
Lukrecijus: kol tu negimei, tavęs nebuvo. Tau nebuvo nei šilta, nei šalta. Kodėl turėtum rūpintis, kad tavęs nebebus?
Anaksagoras (kai jam pranešė, kad mirė jo sūnus): "Jau kai jis gimė žinojau, kad jis - mirtingas".
2. Atgaila
Epikūras: Naudinga išpažinti vienas kitam savo blogus darbus
Pitagorininkai: Verta kasdien permąstyti, ką per dieną padarei
Seneka: Verta permąstyti, ką per dieną galėjai padaryti kitaip.
3. Gėris ir blogis
Epiktetas: Dalykai yra trijų rūšių: geri, blogi ir beskirčiai (nei geri, nei blogi). Ar tikrai, kas tau įvyko, buvo blogis? Galbūt tai buvo geras arba beskirtis dalykas?
Seneka: Ar tinkamai reaguoji? Supykęs pažiūrėk į veidrodį - kaip kvailai atrodai. Ar pridera tokia reakcija šitam dalykui?
Demokritas: Manai, kad tau vienam blogai? Yra daugybė tokių, kuriems taip pat blogai ir dar blogiau. Nustok gailėti savęs.
4. Praeitis ir ateitis
Plutarchas: Tas, kas iš gerų ir blogų praeities įvykių nedėlioja savo asmeninės istorijos, yra tarsi virvės pynėjęs, leidžiantis kitą virvės galą ryti asilui.
Epikūras: Atmink visus gerus praeities dalykus. (krikščionių šventieji - dėkok Dievui už jo dovanas, už jo malones)
Aristipas: Praeities nebėra, ateities dar nėra.
Epikūras: Džiaukis planuojamais dalykais, viltimi.
Stoikai: Apmąstyk, kas blogo gali įvykti ateityje, kad būtum pasiruošęs (kad neužkluptų netikėtai). Ar tikrai tai būtų blogai? Prisimink, kad viltis turi būti tik viena - kad ateityje tapsi doresnis. Tai - vienintelis gėris, kurio verta tikėtis.
Stoikai: Prie kiekvieno ateities teiginio pridėk: "Jei tokia bus Dievo valia"
5. Dorybė
Sokratas: Geram [doram] žmogui negali nutikti nieko bloga
Epiktetas: Ką aš galiu padaryti ir ko negaliu padaryti? Negaliu būti kaltas už tai, ko negaliu padaryti. O šį tą padaryti galiu visada.