Kas yra Jėzaus malda? Kas yra Jėzaus maldos pamaldos?

ATSISIŲSTI PDF

Jėzaus maldos pamaldos

Šiais neramiais laikais išgirdę žodį „meditacija“ žmonės dažniausiai galvoja apie tolimuosius Rytus. Pamirštama, kad žodis „meditacija“ – lotyniškas ir kad krikščionybė turi labai seną meditacijos tradiciją, kylančią iš Psalmės žodžių: „Viešpaties Įstatymą mąsto (meditabitur) dieną ir naktį“. Kviečiame susipažinti su krikščioniškųjų Rytų meditacijos praktikomis.

Turinys: 

- Maldos tikslas. 1

- Malda kambarėlio tyloje. 2

- Jėzaus maldos pasauliečiams. 3

- Jėzaus maldos pamaldos. 4

Maldos tikslas

                 Šventieji Tėvai pataria stengtis neprarasti                   ryšio su Dievu visą dieną. Apaštalas mus skatina: „be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17), taip pat: „be paliovos Jo veido ieškokite!“ (1 Kr 16, 11).

Tai daryti mes galime paprasta malda. Viešpats moko mus išlikti paprastais: „kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ (Lk 18, 17). Maldyno maldos yra skirtos tam, kad iš Šventųjų Tėvų pasimokytume, kaip teisingai melstis. Tačiau dienos bėgyje turėtume nesibodėti ir tiesiog pabendrauti su Dievu savais žodžiais, o taip pat paprašyti Jo užtarimo: „Viešpatie, padėk“, „Viešpatie, palaimink“, ar tiesiog padėkoti: „Ačiū, Dieve“.

Tėvai moko, jog pati geriausia malda, kurią galime naudoti dienos bėgyje, yra vadinama Jėzaus malda:

·         „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio/nusidėjėlės“ (slaviška forma)

arba

·         „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“ (graikiška forma)

arba

·         „Mano Jėzau“ (reta graikiška forma)

ir kt. variantai

Maldoje paminime garbingąjį Dievo vardą, kuris yra piktąjį gąsdinantis malonės šaltinis, išpažįstame savo nuodėmingumą, Kristaus Dieviškumą. Ši trumpa malda, pasakyta iš visos širdies bet kurią laisvą akimirką, laukiant autobuso stotelėje, einant į darbą ar panašiai, gali ženkliai pakeisti mūsų dieną.

Taip pat maldą galime papildyti kreipdamiesi užtarimo į savo šventąjį globėją ir Dievo Gimdytoją: „Šventasis [vardas], melski už mane Dievą“, „Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, gelbėki mus“ ir kt.

Tai yra „paprastasis“ maldos skaitymo būdas, kurio tikslas – nuolatinis buvimas Dievo akivaizdoje. Tačiau turbūt esate girdėję, kad ortodoksai skaito maldą ir kitu būdu, užsidarę kambarėlyje, laikydami tarp pirštų maldos virvytės mazgelius. Tokio skaitymo tikslas yra toks pats – susibūti su Dievu ir buvoti Jo akivaizdoje visą dieną, tačiau šioji intensyvi malda yra pamatas maldai dienos bėgyje (šv. Ignatijus Briančianinovas sako, kad melsdamiesi pavieniui mokomės susikaupimo, kuris naudojamas tada, kai jau nebesame vienatvėje).

Malda kambarėlio tyloje

Rytų maldos tradicija labai pabrėžia širdies tylos (hesychijos) prasmę. Yra toks palyginimas apie tai, kas yra hesychija: Kartą vienas jaunas vienuolis tyliai stovėjo. Prie jo priėjo senolis ir subarė: „Tu visą dieną plepi ir plepi! Ar bent vieną minutėlę patylėsi?“. Kitą dieną jaunasis vienuolis priešingai, visą dieną bendravo su žmonėmis. Tačiau priėjęs senolis pasakė: „Šaunuolis, šiandien tu tyli“. Istorija moko, kad širdies tyla nėra lūpų tyla.

Jėzaus malda yra svarbiausias ortodoksų vienuolių ginklas. Kiekvienas vienuolis iškilmingai tarsi ginklą iš vyresniojo dovanų gauna komboskini (čiotki), maldos virvytę („skaitlius“) su mazgais Jėzaus maldai skaičiuoti. Jėzaus malda, žinoma, nebūtinai turi būti skaičiuojama: kaip jau sakėme, ją galima skaityti tiek metodiškai, celėje (kambarėlyje), kasdien numatytą skaičių kartą, galima ją tiesiog kartoti kasdieną visur ir visada.

Hesichastinės maldos centras – Jėzaus vardas, apie kurį Hermas „Ganytojuje“ sako: „Viešpaties Vardas didis ir galingas ir ant Jo laikosi visas pasaulis“. Jėzaus vardu Šventajame Rašte išvarinėjami demonai, gydomi ligoniai. Apie šv. Ignotą Antiochietį sakoma, kad jis nuolatos kartojo Jėzaus vardą, o kuomet prieš kankinystę jo paklausė – „kur tavo Jėzus?“, jis atsakė: „Jis mano širdyje“. Kai žvėrys suplėšė šį vyskupą ir pasirodė jo širdis, visi pamatė stebuklą – ant širdies buvo užrašyta: „Jėzus“.

Malda dažnai garsėja su jomis siejamomis kūniškomis praktikomis – kadangi žmogus yra ne tik siela, bet ir kūnas, kadangi kūnas veikia ir sielos veiklą, tai vienuoliai turi kūniškas praktikas maldai. Tradiciškai malda skaitoma tamsoje, užsimerkus, atsisėdus ant žemos kėdutės, palenkus galvą ir nukreipus dėmesį į širdį, maldos ritmas gali būti derinamas su natūralaus kvėpavimo arba širdies ritmu (taip pat skaitant maldą gali būti daromos prostracijos). Tačiau nederėtų per daug apie tai galvoti, nei tai bandyti, nes visa tai yra neesminiai dalykai. Malda yra ne technika, o bendravimas.

Visa Jėzaus maldos praktika nuolat turi sugrįžti prie principo „kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ (Lk 18, 17). Priešingu atveju galime patekti į dvasinį paklydimą (prelest‘, plane). Hesichastai sako: negalima netgi norėti tapti geru maldininku. Tas kas nori tapti „geru Jėzaus maldos praktikuotoju“, jau yra dvasiškai paklydęs.

Bendravimas Jėzaus maldai yra itin svarbus. Žodžiai „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“  yra ne mantra, o kreipinys ir atgaila, todėl tam, kad jie būtų malda, turi būti ištarti dėmesingai, turi būti ištarti kaip kreipinys ir turi būti ištarti atgailaujant. Jėzaus maldos praktikos metu taip pat draudžiama ką nors įsivaizduoti ar kitaip mintyse statyti kažką tarp savęs ir To, į Kurį kreipiamasi.

Vienuoliai skiria skirtingus maldos lygius. Pirmiausia eina lūpų malda, žmogus turi nesigilinti į sudėtingesnį mokymą, pozicijas ir kvėpavimus, o tik tarti Jėzaus maldą lūpomis. Tuomet lūpų malda pereina į proto maldą, kai jau ne tik tariami žodžiai, bet ir išlaikomas dėmesys, teisingai veikia protas (jis pasidaro tyras). Aukščiausioji maldos stadija – kuomet ima melstis širdis (tada pasiekiama tokia širdies ramybė ir tyla, kad žmogus meldžiasi netgi tada, kai nieko Dievui nesako nei lūpomis, nei protu). Apie šią būseną sakoma, kad „protas nusileidžia į širdį“ ir visa žmogaus asmenybė yra suvienijama širdyje. Ir vėl skaitydami šias gilias tiesas prisiminkime žodžius: „kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ (Lk 18, 17).

Malda remiasi šiomis Šv. Rašto vietomis:

·         „Atsiverskite (metanoiete), nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3,2)

·         „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ (Mt 18,3)

·         „Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“ (Lk 18, 17)

·         „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys“ (Mt 6,7)

·         „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5,17)

·         „Be paliovos budėkite“ (Ef 6,18)

·         „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.“ (Mt 6,6) (celė, arba kambarėlis, suvokiami tiek pažodžiui, tiek kaip žmogaus širdis)

·         „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.“ (Mt 6,7)

·         „Nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?“ (Lk 18,7)

·         „Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2,9-11)

Ir daugybe kitų...

Jėzaus maldos pasauliečiams

Įvykus industrializacijai ir visuomenei įžengus į postindustrinę interneto epochą, gyvenimo sąlygos radikaliai pasikeitė. Lyginant su viduriniais amžiais, labai išaugo žmonių vidutinė gyvenimo trukmė, žmonės vis ilgiau mokosi ir vėliau kuria šeimas, miesto struktūra sukuria daugybę progų veltėdystei ir vienatvei. Dirbti laukuose mums nereikia, grįžę namo turime ir šildymą, ir vandenį, ir visus kitus patogumus, didelę dalį laiko praleidžiame keliaudami į darbą ar iš jo. Miesto sumaištyje, veltėdystės tuštumoje ir vienatvėje atsirado ir naujas susižavėjimas tyla bei kontempliatyvumu, kurio daug kas ieško Rytų pagonybėje.

Atsakydami į šiuos iššūkius ortodoksų vienuoliai pasiūlė savo lobį – Jėzaus maldą – pasauliečiams. Ir anksčiau, nuo pat XIV a., būdavo pasauliečių, ypač aukštuomenės atstovų, kuriuos vienuoliai mokydavo melstis Jėzaus malda. Šiandien Ortodoksų Bažnyčioje šis pasauliečių judėjimas įgijo masinį pobūdį.

Teisingiausias būdas mokytis Jėzaus maldos, kaip ir visko ortodoksų tradicijoje – turėti dvasios tėvą, kuris pats tai praktikuoja daugybę metų. Nesant galimybei rasti tokį dvasios tėvą, mokytis galima iš Šventųjų Tėvų raštų. Bet didžiausias mokytojas yra praktika.

Vienuoliai sakydavo: „Užsidaryk į celę ir ji visko tave išmokys“.  Visgi, šv. Simeonas Naujasis Teologas sako, kad tik labai maža mažuma gali visko išmokti iš savo sielos santykio su Dievu. Dauguma be Bažnyčios vedimo (dvasios tėvo ar Šventųjų Tėvų) atsiduria baisiame dvasiniame paklydime.

Jėzaus maldos pamaldos

Jėzaus maldos pamaldos – tai puikus būdas pradėti Jėzaus maldos kelią. Šių pamaldų metu yra balsu ir lūpomis skaitoma Jėzaus malda. Paprastai vienas žmogus skaito maldą garsiai, stovėdamas, kiti – prisijungia tyloje. Kas tam tikrą skaičių maldų, pvz. kas 100 skaitytojas gali pasikeisti.

Prieš pradedant Jėzaus maldą, skaitomos įprastos įžanginės maldos (Dangaus Valdove... Švenčiausioji Trejybe.. Tėve mūsų...). Po jų paprastu balsu (vienatvėje rečitatyvu ji neskaitoma niekada, bendruomenėje gali būti išimčių) pradedama Jėzaus malda. Lengvesniam sekimui galima kas 10 maldų įterpti kreipinį į Dievo Gimdytoją, šventuosius arba „Tėve mūsų“.

Tai – pati paprasčiausia, lūpų malda, kuri nuoširdžiai skaitoma Dievui. Svarbiausia, kad dalyvaujantieji pamaldose žinotų bent jau pagrindinius Jėzaus maldos principus: jos pamatas yra atgaila ir tyras protas (draudžiama įsivaizduoti vaizdinius). Nors pradedančiajam nerekomenduojama per daug rūpintis dėl nesiblaškymo (paprastai pradedantysis negali ilgai išlaikyti dėmesio, ir tai normalu, dėmesys įgyjamas žingsnis po žingsnio), visgi derėtų stengtis bent tyčia nekelti savyje neteisingo proto veikimo (vaizdinių kūrimas) arba neteisingo širdies veikimo (kitų, ne atgailos jausmų kūrimas savo širdyje). Maldos vaisius yra dvasinė ramybė, meilė, džiaugsmas, nuolankumas, tačiau šį vaisių įgauna tik Šventosios Dvasios apvalyta ir perkeista širdis. Nereikia nei norėti tapti geru maldininku, nei tikėtis dvasinių dovanų, nei tikėtis Dvasios vaisiaus – Jėzaus malda nėra technika, o Dvasios dovanos nėra nuopelnai. Šie nurodymai gali skambėti paradoksaliai, tačiau jie pasidaro daug aiškesni praktikoje.

Dievas yra Asmuo (Trys Asmenys). Tarpasmeninis meilės santykis niekada negali būti paremtas technika, būtinybe ar dalykiniais mainais – jis paremtas laisve. Švenčiausiosios Trejybės Perichoresis besisukantis meilės „šokis“, kurio metu Asmenys persmelkia vienas kitą, atvaizduotas šv. Andriejaus Rubliovo nutapytoje ikonoje, vaizduoja laisvėje vykstantį santykį, į kurį per Viešpatį Jėzų Kristų, atsidūręs Viešpaties laisvės Dvasioje, gali būti įtrauktas įtikėjęs nusidėjėlis. „Melskitės Šventojoje Dvasioje!“ (Jud 1,20)

Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk mūsų, nusidėjėlių.