R. Jarockis: „Putino klapčiukas...“

Krizė Rusios Ortodoksų Bažnyčioje, kilusi karo Ukrainoje fone, atskleidė daugybę rimtų problemų, į kurias taikos laikais buvo patogu nekreipti dėmesio. Niekas nesitikėjo, kad Maskvos patriarchatas vėl gali atsidurti tokioje žeminančioje padėtyje, kokioje yra dabar.

Ši „slapta“ sąjunga su valstybe tęsėsi dešimtmečius. Verta pastebėti, kad valstybės paramos dėka buvo pastatyta daug cerkvių, organizuoti įvairūs fondai, įgyvendinta daug gerų iniciatyvų, o kitos krikščioniškos konfesijos ir kitų religijų atstovai buvo visiškai ignoruojami Rusijos pareigūnų ir finansininkų. Tačiau 2022 m. atėjo laikas apmokėti sąskaitas.

Maskvos patriarchato ir valstybės santykių logika pasirodė esanti paprasta, kaip Mario Puso romane „Krikštatėvis“, kur pagrindinis mafiozas teikia įvairias paslaugas daugybei žmonių mainais už tai, kad „galbūt vieną dieną, o galbūt ir niekada, aš kreipsiuosi į tave dėl paslaugos, o tu man ją suteiksi“. Deja, tokia lemtinga akimirka Rusijos stačiatikybei atėjo, kai Putinas žiauriai užpuolė Ukrainą.

Dešimtmečius valstybės puoselėta institucija, nors ir tebėra autoritetinga, turi naudotis savo autoritetu, kad teisintų visiškai nereikalingą kraujo praliejimą, kurį Putinas pradėjo Ukrainoje. Ši „tiesos akimirka“, kai patriarchas Kirilas turėjo galimybę pasakyti: „Ne, mes niekada nepritarsime moterų ir vaikų žudymui, taikių Ukrainos miestų naikinimui. Atimkite iš mūsų viską, bet mes liksime ištikimi Evangelijai“, buvo praleista.

Krikščionių ortodoksų pasaulis dabar, ypač šiame „humanizmo“ amžiuje, patiria beprasmybę. Viena iš didžiųjų pasaulio krikščionių Bažnyčių, kurią atstovaujantis jos vadovas – patriarchas, bei jos dvasininkai su nedidelėmis išimtimis remia ir pateisina invazinį, brolžudišką karą prieš kitą krikščionių tautą. Taip, istorijoje tai jau yra buvę, tačiau atrodė, kad po tokio kruvino XX a., po Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto, tai nebeįmanoma. Bet ne. Tai atsitiko dar kartą.

Patriarchas Kirilas (pasaulietinis vardas – Vladimiras Gundiajevas) suvaidino lemiamą vaidmenį žlugdant stačiatikybės autoritetą pasaulyje. Neseniai kilusiame skandale, kai popiežius Pranciškus paragino patriarchą Kirilą „nebūti Putino klapčiuku“, esama tam tikros istorinės ironijos. Palyginus 2000 m. į valdžią atėjusio Vladimiro Putino ir beveik po dešimties metų į valdžią atėjusio patriarcho Kirilo valdymą, susidaro stiprus įspūdis, kad patriarchas Kirilas visiškai nukopijavo savo politinį kolegą ir daugeliu atžvilgių pakartojo jo nueitą kelią, tik kitoje „valstybėje valstybės viduje“ – Rusios Ortodoksų Bažnyčioje. Ko patriarchas Kirilas išmoko iš Vladimiro Putino? Kuo panašios jų „karjeros“?

Gera pradžia. Vladimiro Putino atėjimas į valdžią, jo pirmoji prezidento kadencija, daugeliui rusų suteikė geresnio gyvenimo vilčių. Jis sudarė liberalaus politiko, pasirengusio net stoti į NATO, įspūdį. Nebuvo agresyvios retorikos, egzistavo pakenčiama užsienio politika. Žinoma, visa tai buvo tik iki tam tikro momento.

Metropolito Kirilo išrinkimas patriarchu taip pat įkvėpė optimizmo daugeliui žmonių. Jis sudarė pažangaus, išsilavinusio žmogaus, siekiančio sveikų reformų, įspūdį. Jis lankėsi Ukrainoje ir kalbėjo (tikriausiai juokaudamas) apie savo „pasirengimą priimti Ukrainos pilietybę“. Jis susitiko su Ukrainos politikais, bandė prisidėti prie krikščioniškojo švietimo plėtros, kalbėjo apie tai, kad stačiatikybės „gelbėti“ nereikia, ir daugelį kitų dalykų. Mokytojas ir jo slaptasis mokinys įžengė į politinę areną ir daugeliui žmonių įkvėpė bent šiek tiek optimizmo.

Virto autokratais. Vladimiras Putinas vėlesnėse savo kadencijose jau pradeda virsti autokratu. Žmogumi, kuris uzurpavo valdžią ir nėra pasirengęs ja dalytis. Net rotacija su Dmitrijumi Medvedevu nebegalėjo ko nors apgauti. Putinas siekė vienvaldės valdžios. Ir jis ją gavo. Panaikindamas demokratines institucijas, skirdamas gubernatorius, jis sukūrė Rusijoje iki šiol sėkmingai veikiančią „valdžios vertikalę“.

Patriarchas Kirilas Rusios Ortodoksų Bažnyčią pavertė „vieno aktoriaus teatru“. Sinodiškumo (rus. sobornost) principas, svarbus Bažnyčios gyvenime ir gerai žinomas dar senovės Bažnyčiai, buvo visiškai užgniaužtas valdant patriarchui Kirilui. Jis visiškai uzurpavo valdžią, atimdamas iš savo kolegų vyskupų tikrąjį balsą. Vadinamieji Maskvos patriarchato „sinodai“ ar net „vyskupų susirinkimai“ tėra tik dekoratyviniai. Kaip ir Vladimiras Putinas, jis pradėjo kurti savo vertikalę. Ir jei pradžioje dar buvo nepriklausomų balsų, ilgainiui jų vis mažėjo. Reikia pasakyti, kad jo vyskupai visur kopijavo šį autoritarizmą ir taikė jį dar labiau pažeidžiamiems žmonėms, paprastiems kunigams, o dažnai ir parapijiečiams. Todėl iki 2022 m. patriarcho Kirilo vadovaujama Rusios Bažnyčia įgijo daug totalitarinės bendruomenės bruožų.

Rusų pasaulio ideologai. Atviroje konfrontacijoje su Vakarais, prasidėjusioje po garsiosios V. Putino Miuncheno kalbos, jis ėmė puoselėti idėjas apie išskirtinę Rusijos misiją – būti antruoju pasaulio poliumi ir apsaugoti pasaulį nuo JAV hegemonijos. Apsiginklavęs prisiminimais apie „didžiąją pergalę“ Antrajame pasaulinio kare, kurią iš esmės prisavino Rusijai, Putinas ėmė ginkluotis, be perstojo kalbėdamas apie rusų taikingumą.

Putino kalbose rusas visada yra geras, taikingas, netgi ypatingas žmogus, kuris neleis savęs įskaudinti. Tai žmogus, kuris kentėjo daugiau nei bet kas kitas, kuris dėl pergalės padarė daugiau nei bet kas kitas ir kuris dabar daro daugiau nei bet kas kitas. Baltarusiją ir Ukrainą jis laikė Didžiosios Rusijos dalimi, nors tuo metu atvirai nesikėsino į jų valstybingumą. Tačiau jam buvo visiškai akivaizdu, kad šios „broliškos“ tautos yra vieno didelio „rusų pasaulio“ dalis.

Patriarchas Kirilas taip pat tvirtai tiki „rusų stačiatikybės“ išskirtinumu. Nepaisant to, kad istoriškai Rusijos Bažnyčia yra labai jauna, autokefaliją gavusi labai abejotinomis aplinkybėmis, atrodo, kad ji turi kažkokią išskirtinę misiją. Rusų religinėje filosofijoje išplėtotos „rusų pasaulio“ idėjos buvo labai primityviai apdorotos ir liaudies pamaldume virto savotišku „ortodoksų nacionalizmu“.

Rusijos istorijos laikotarpis po jos krikšto buvo nuolat mitologizuojamas, puoselėjant savotišką „rusų stačiatikybės“ išskirtinumo mitą. Tai buvo gerai išreikšta šūkiu: „Mes esame rusai. Dievas yra su mumis“. Žinoma, tai labai gerai iš Naujųjų laikų istorijos pažįstamas šūkis. Ir jei pradžioje Kijevas buvo pietinė Rusijos stačiatikybės sostinė, tai dabar su atviru patriarcho Kirilo palaiminimu jis staiga tapo „nacių buveine“, kurią galima sunaikinti raketomis ir bombomis. Prisimenu žodžius iš vieno Evanglijos palyginimo: „Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?!“.

Opozicijos pašalinimas. Labiausiai gerbiami Rusijos opozicijos nariai, kurie vienaip ar kitaip priešinosi Vladimirui Putinui, buvo nužudyti arba sėdi kalėjime. Žinoma, šiandieninėje Rusijoje neįmanoma įrodyti, kad V. Putinas tiesiogiai dalyvauja šiuose nusikaltimuose, tačiau daugelis analitikų savo išvadose vadovaujasi paprastu principu: „žiūrėk, kam tai naudinga“. Bet kokiu atveju, šiandieniniame kare su Ukraina visos nepriklausomos žiniasklaidos priemonės Rusijoje praktiškai sunaikintos, o už bet kokį nesutikimą baudžiama didžiulėmis baudomis ir laisvės atėmimu. Vladimiro Putino artimiausia aplinka – tai žmonės, kurie visiškai palaiko visus jo veiksmus.

Patriarchas Kirilas, kaip ir jo mokytojas, netoleruoja jokio pasipriešinimo. To nereikia, kai už tavo nugaros stovi visa valstybės mašina. Štai kodėl autokratui, susikūrusiam savo nuosavą valdžios vertikalę Rusios Bažnyčioje, pašalinti nepageidaujamą vyskupą visiškai nėra problema. Nuolat kalbėdamas apie „Bažnyčios kanonus“, patriarchas Kirilas juos visada ignoravo. Jei kaimyninės šalies diktatoriaus prašymu jam reikės pašalinti maištingą vyskupą, jis tai padarys per naktį. Reikia nubausti teologą ir misionierių Andrejų Kurajevą už nelojalumą – jokių problemų. Metropolitą Juvenalijų galima išleisti į pensiją. Patriarchas Kirilas iš Rusijos stačiatikybės išstūmė broliškos meilės ir visų lygybės prieš Dievą sampratos. Jį irgi supa vienbalsis palaikymas, kad ir kokia nesąmonė jam šautų į galvą. Nors reikia pažymėti, kad šis vienbalsiškumas yra nupirktas.

Turto manija. Nėra abejonių, kad Vladimiras Putinas yra vienas turtingiausių Rusijos žmonių. Rusijos visuomenę sujaudino ir pribloškė Aleksejaus Navalno tyrimas apie Putino rūmus Gelendžike. Vladimiro Putino įtaka ir turtais niekas neabejoja. Ir jei posovietinių politikų gyvenime pasakiški turtai ir skurdas jau seniai tapo norma, tai Rusios Ortodoksų Bažnyčios gyvenime tai vis dar kelia visuotinį pasipiktinimą.

Rusios Bažnyčios vadovas ne kartą buvo demaskuotas skandaluose su jachtomis, butais ir brangiais aksesuarais. Patriarchas Kirilas, kuris yra Bažnyčios, gyvenančios iš aukų, galva, vis dėlto gyvena rimto valstybės pareigūno gyvenimą, nieko neatsisakydamas.

Dera atkreipti dėmesį, kad daugelis Rusios Bažnyčios vyskupų mielai kopijuoja tokį gyvenimo būdą. Nepaisant to, kad dėl to kartais kyla skandalai, tai niekaip nekeičia padėties. Patriarchas Kirilas prabangoje nemato nieko gėdingo ir nesigėdija būti turtingas neturtingoje šalyje.

Puikūs statybininkai. Vladimiras Putinas įeis į istoriją kaip žmogus, žaibiškai okupavęs Krymą, tačiau šio įvykio atminimą įamžins Krymo tiltas, pastatytas siekiant sujungti okupuotas teritorijas su žemynu. Rusijos prezidentas mėgsta didelio masto neįmanomas užduotis. Krymo tiltas įrašo jį į didžiųjų statytojų sąrašą. Taip pat visi priprato prie kasmetinių V. Putino spaudos konferencijų, kuriose jis pasakoja apie stebuklingą Rusijos ginklą, kuris yra galingiausias pasaulyje ir jau seniai peržengė fizikos ir sveiko proto dėsnių ribas.

Patriarchas Kirilas taip pat yra statybininkas. Juk ant jo pečių gula Rusios Bažnyčių ir vienuolynų atstatymo našta. Nesvarbu, kad nebėra parapijiečių, nesvarbu, kiek tai tikslinga, svarbiausia – ką nors pastatyti. Bažnyčios statyba, tapusi tikru prakeiksmu eiliniams kunigams, verčianti juos be paliovos žemintis prieš turtingus aukotojus, kad tik pelnytų vyskupo palankumą, yra pagrindinis Kirilo valdymo bruožas. Rusų stačiatikybės apogėjumi ir naujuoju Rusijos stačiatikybės simboliu tapo „Pagrindinė Rusijos ginkluotųjų pajėgų Bažnyčia“ (taip ji oficialiai vadinasi). Baisios architektūros statinys, liaudyje pramintas „karo dievo šventykla“. Patriarchas Kirilas savo tarnystės pradžioje mėgo sakyti, kad Bažnyčia – tai žmonės, bet praktiškai paaiškėjo, kad Bažnyčia – tai akmenys.

Geopolitikai. Dar visai neseniai Vladimiras Putinas buvo laikomas puikiu strategu. Jis pasižymėjo neįtikėtinu gudrumu, šachmatininko sumanumu. Savo politinėse kalbose jis mažai kalbėjo apie Rusiją ir Rusijos gyvenimą. Jam visada labiau patiko Rusijos vaidmuo pasaulio politikoje. Šaudydamas į taikinius Sirijoje, jis gerėjosi, kaip pasaulis jį laiko „svarbiu žaidėju“. Jis yra geopolitikas. Bent jau taip buvo iki šių metų vasario mėnesio.

Patriarchas Kirilas stengiasi, kad Rusios Bažnyčia atrodytų tokia pat rimta Ortodoksų Bažnyčių šeimoje. Nors ką demonstruoti lyg ir neturi. Pagrindinis Rusios Bažnyčios koziris buvo tariamas faktas, neva Rusija yra didžiausia ortodoksų šalis pasaulyje. Žinoma, praktikoje tai nėra tiesa. Tačiau kovodamas dėl „kanoninių teritorijų“ ir įtakos patriarchas Kirilas sugebėjo susipykti ir nutraukti eucharistinę bendrystę su seniausiomis ir autoritetingiausiomis Ortodoksų Bažnyčiomis. 2021 m., Aleksandrijos patriarchatui pripažinus Ukrainos Bažnyčią, jis netgi bandė plėstis į Afriką. Apskritai invazija buvo nesėkminga, tačiau jos dėka šiandien visi supranta, kad rusų stačiatikybės interesai aprėpia visą pasaulį. Neįsivaizduojamas degimas idėja „apaštalauti“.

Apie tai, ką patriarchas Kirilas sąmoningai ar nesąmoningai nukopijavo iš Vladimiro Putino, būtų galima rašyti dar daug, bet galbūt verta pabaigai pasakyti pagrindinį dalyką. Vladimiras Putinas susipyko su visu civilizuotu pasauliu, per tris mėnesius sudavė triuškinantį smūgį Rusijos ekonomikai, pavertė šalį marginalia valstybe, nužudė dešimtis tūkstančių ukrainiečių ir rusų, įskaitant moteris, senelius ir vaikus, ištrynė Ukrainos miestus iš žemėlapio ir amžiams supykdė ukrainiečius ir rusus. Istorikų nuomone, jo vardą dabar prisimins greta Stalino ir Hitlerio. Gyvenimo pabaigoje jis atvedė savo vaiką, didžiąją šalį, į visišką moralinį bankrotą ir aklavietę.

Patriarchas Kirilas padarė tą patį su Rusios Ortodoksų Bažnyčia, jis įrašė ją į istoriją gėdos rašalu. Palaimindamas Bučos žudikus ir egzekutorius, palaikydamas nepagrįstas žmogžudystes, jis pavertė ją visų atstumtąja, nuvedė į aklavietę. Tokia aklavietė yra natūrali, kai Bažnyčia savo tikėjime ir praktikoje nustoja vadovautis Evangelija ir pradeda gyventi „žmonių pasakojimais“ bei šio pasaulio galingųjų interesais.

Ar tai reiškia, kad viskas prarasta? Ne. Visos aklavietės anksčiau ar vėliau tam tikra kaina įveikiamos. Taip, kaina bus didelė.

O ką daryti Bažnyčios žmonėms? Tiems, kurie negali eiti į bažnyčias, kuriose ukrainiečių žudynių ideologas vadinamas „tėvu“ ir „švenčiausiuoju patriarchu“? Galbūt prisiminus skandalingus grupės DDT vokalisto Jurijaus Ševčiuko žodžius, kad „Tėvynė – tai ne prezidento užpakalis“, tą patį galima pasakyti ir apie mūsų Bažnyčią. „Bažnyčia – tai ne...“.

Visi mes, išgyvenantys dabartinę krizę, labai išsiilgome krikščionybės, sekančios Kristaus mokymu. Tai reiškia, kad ji netrukus sugrįš.

Ruslanas Jarockis –  vienas ortodoksas.lt autorių, savanorių iniciatyvos „Afrikos vaikai“ vadovas.

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai