„Bizantija prieš SSRS“ – diak. Kurajevo knyga


Kurajevas, A., „Bizantija prieš SSRS: Fantominių imperijų kova dėl Ukrainos Bažnyčios“. Maskva: Prospekt, 2020.
 
Knyga iš esmės yra diak. Andrejaus Kurajevo paskaitų ir tinklaraščio įrašų medžiagos kompiliatas, su išplėsta faktologine baze. Todėl jai būdingi ir paskaitose girdimi nuokrypiai į pašalines istorijas bei anekdotai.

Pagrindinė knygos tema – Maskvos ir Konstantinopolio patriarchato konfliktas dėl Ukrainos autokefalijos. Pradėjęs nuo bendro įvado, autorius dėsto savo požiūrį į kanonų teisę, tada nagrinėja kanonines Konstantinopolio patriarchato teisės, pareigas ir privilegijas, įvairių autokefalinių Bažnyčių įsteigimo istoriją ir kanoninį pagrindą. Panagrinėjęs kanoninį pagrindą, autorius pereina prie seniausios Ukrainos Bažnyčios istorijos, analizuoja Maskvos tapimą autokefaline Bažnyčia (bei schizmą su Konstantinopoliu XV a.), Kijevo metropolijos perdavimą Maskvai pasibaigus schizmai, Kijevo prisijungimo prie Maskvos vaisius. Paskutiniuose skyriuose svarstomas autokefalijos bei šiuolaikinių Maskvos veiksmų prasmingimo klausimas ir prisimenama paties autoriaus pozicija ankstesniais metais ir net dešimtmečiais.

Knyga — didžiulė. Net 960 puslapiai. Ji suskirstyta skyriais, kurių kiekvienas yra skirtas tam tikrai tezei paneigti arba pagrįsti.
 
Pagrindinė mintis — kad ir Ortodoksų Bažnyčios kanonų teisė, ir jurisdikcijų (viena teritorija = vienas vyskupas) principas yra beviltiškai pasenę, neveikia, ir autorius kviečia nebevaidinti, kad jie veikia. Papistinės-imperinės tendencijos, pasak diak. Andrejaus yra tiek Maskvoje, tiek Konstantinopolyje, bet kanonų teisės požiūriu Konstantinopolis stovi ant tvirtesnio pamato, o Maskvos patriarchatas kaltinamas pradėjęs naują schizmą.

Jeigu kyla klausimas, kaip Maskvos patriarchato dvasininkas gali rašyti tokius dalykus, tai atsakymas yra asmens biografijoje. Nors daug metų, nuo maždaug 1990-ųjų diak. Kurajevas buvo vienas pagrindinių Rusios Ortodoksų Bažnyčios apologetų bei misionierių, skaitė viešas paskaitas, rašė knygas, daug ką atvertė į tikėjimą, tačiau paskutiniu metu jis tapo disidentu. Karjeros viršūnėje jis buvo patriarcho Aleksijaus II referentu ir kalbų autoriumi. Bet 2011 m. pateko į patriarcho Kirilo nemalonę ir nuo to laiko metė visas savo jėgas į Bažnyčios kritiką. Tuo paaiškinami su Bažnyčios istorija niekaip nesusiję nuokrypiai į vyskupų apkalbas, sutinkami šioje knygoje.
 
Kas knygoje yra tikrai vertinga - vienoje vietoje surinkti visų šiuolaikinių autokefalinių Bažnyčių tomosų (autokefalijos suteikimo dokumentų) vertimai į rusų kalbą ir su jais susijusieji dokumentai. Tokio rinkinuko rusų kalba man dar neteko matyti, ir tiems, kas domisi autokefalinių Bažnyčių atsiradimo istorija jis bus labai pravartus. Tomosuose paprastai yra aprašomos istorinės ir kanoninės aplinkybės, dėl kurių jie buvo įteikti, taip pat autoriaus šalia pateikiami susiję dokumentai padeda kontekstą suprasti dar geriau. Deja, nors ir dirba su pirminiais šaltiniais, autorius demonstruoja tik fragmentišką pažintį su šiuolaikiniu mokslininkų darbais tomis temomis, gausiai cituoja XIX a. mokslininkus, kaip kad Jevgenijus Golubinskis ar Makarijus Bulgakovas, kurių darbai, be abejonės, jau pasenę.

Žinoma, jeigu visos skaitytojo žinios apie Bažnyčios istoriją apsiriboja tik neakredituotos Rusijos seminarijos kursais, knygoje jis sužinos daug naujo, duš daugybė stereotipų. Tačiau tiems, kad yra skaitęs specialistų rašytas knygas, bus mažai naujo, o vietomis argumentacija gali pasirodyti silpna.
Didžiausias knygos minusas - autoriaus cinizmas ir negatyvumas Bažnyčios atžvilgiu, kuris priveda prie tunelinio matymo - autorius mato tik tai, kas blogai, visą Bažnyčios istoriją įsivaizduoja nyčiškai, kaip kovą dėl galios (arba, jo paties žodžiais, visi patriarchatai yra „alfa patinai“). Taip patriarcho Kirilo veikla pristatoma išskirtinai iš negatyvios pusės, susidaro vaizdas, kad jis visai neišmano istorijos ir daro tik blõga, ir šis požiūris suprojektuotamas ir į visus jo pirmtakus, gyvenusius paskutinius du tūkstančius metų. O kad būtų subalansuotas negatyvas patriarcho Kirilo atžvilgiu, pasirodo, kad ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus yra tik merkantilinė figūrėlė geopolitinėje šachmatų lentoje, norinti tik pinigų ir valdžios.
 
Tiesą pasakius, ta sugedusi plokštelė - pinigai, valdžia, pinigai, valdžia... - šiek tiek pabosta. Ironiška, kad kai patį diakoną Andrejų kaltina, jog jis pradėjo kritikuoti Bažnyčia tik dėl sudaužytų karjeros ambicijų bei pelno, jis atšauna, kad matantieji tik tokius motyvus jo veikloje atskleidžia, kas iš tikro viešpatauja jų širdyje, apie ką jie patys galvoja ir kuo vadovaujasi. Bet šioje knygoje diakonas mato vien pinigų bei galios siekio motyvus ne tik patriarcho Kirilo ir patriarcho Baltramiejaus veikloje, jis taip aiškina visą dviejų tūkstančių metų Bažnyčiose istoriją. Ir XV, ir IX amžiaus patriarchų veikloje jis mato tik „alfa patinų“ kovą dėl pinigų ir valdžios. Kyla klausimas, ar toks užsiciklinimas ties viena tema nekyla iš vidinio nusivylimo, pagiežos.

Panašiai turinys kenčia nuo to, kai fragmentinis žinojimas pristatomas kaip apibūdinantis visuotinę padėtį. Pavyzdžiui, skyriaus pabaigoje diakonas iškelia idėja, kad Bažnyčia per 2000 tūkstančius metų nekanonizavo vedusių žmonių, kad tokios kanonizacijos prasidėjo tik XX a. Iš tikrųjų jis kalba ne apie 2 tūkstančius metų, bet tik apie Rusijos Bažnyčia ir jos kelis šimtmečius nepriklausomo gyvenimo. Tame pačiame Bizantijos laikų šventųjų lobyne galima rasti daugybę vedusių žmonių, pasauliečių, diakonų, kunigų ir netgi vyskupų pavydžių.

Apibendrinant sakyčiau, kad knyga įdomi, bet depresyvi. Ji galėtų būti puikiu įvadu į Ortodoksų Bažnyčios šiandieninę problematiką, bet dėl tendencijos nukrypti į pletkus bei cinizmo tampa populiaria istorine publicistika. Prieš skaitant ją arba bent iškart perskaičius būtina susipažinti su Maskvos ir Konstantinopolio požiūriais į konfliktą bei realius argumentus, kad skaitytojas turėtų adekvatų krizės suvokimą.

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai