Kūčia (patiekalo receptas)

 

Jums reikės:

1 stiklinė kviečio grūdų 

2 stiklinės vandens 

2 šaukštai aliejaus (saulėgrąžų arba alyvuogių)

2 šaukštai aguonų

Įvairūs džiovinti vaisiai (abrikosai, razinos, įvairios uogos...)

Trumpa istorija

Kūčia - tai tradicinis ortodoksų pasninko patiekalas, valgomas Šv. Kalėdų išvakarėse (nuo jo kilo lietuviškas pavadinimas „Kūčios“), Kristaus krikšto šventės išvakarėse, o taip pat Gavėnios šeštadieniais (pradedant šv. Teodoro Terono šeštadieniu) ir per mirusiųjų minėjimus. Graikų ir Balkanų tradicijose jis vadinamas „kolivo“, Rusijoje turi abu pavadinimus - „kolivo“ ir „kutija“. Kartais sakoma, kad „kolivo“ ir „kutija“ yra skirtingi patiekalai, bet iš tikrųjų tai vienas ir tas pats patiekalas, tik vienas iš pavadinimų („kutija“) - senesnis. 

Patiekalo atsiradimo istorija prisimenama šv. Teodoro Terono šeštadienį. IV a. apsireiškęs šventasis perspėjo krikščionis susilaikyti nuo stabams paaukoto turgaus maisto ir, neturint ko valgyti, pasistiprinti šiuo patiekalu. Kūčia - tai labai saldus ir sotus patiekalas, todėl jis puikiai atstato jėgas ir sustiprina (prisiminkime, kad ir šv. Kūčių dieną nevalgoma iki pirmos žvaigždės, taigi, kūčia atstato jėgas po dienos nevalgymo). 

Per mirusiųjų atminimo apeigas patiekalas naudojamas ir kaip pasninko dalis, ir kaip prisikėlimo simbolis. Evangelijoje pagal Joną Jėzus lygina save su kviečių grūdu: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12,24 ). Apaštalas Paulius naudoja tą patį simbolį visuotiniam mirusiųjų prisikėlimui paaiškinti: „Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakykim, kviečių ar kitokių javų. Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną“ (1 Kor 15, 35-38)

Patiekalas yra iš lengvai, ilgai saugomų produktų - kviečių, medaus, džiovintų vaisių, aliejaus. Todėl jį net senovėje, neturint šaldytuvų, galima buvo ruošti bet kuriuo metų laiku, net esant nederliui. Ji ingredientai sausoje ir vėsioje vietoje gali stovėti metų metus. 

Paradoksalu, tačiau sovietmečiu, kviečių mieste gauti buvo sudėtingiau nei ryžių, todėl dalis šeimininkių ėmė naudoti ryžius. Žinoma, tada patiekalas labiau primena ryžių košę, nei tradicinę kūčią, bet taip žmonės vertėsi, nes neįsivaizdavo Šv. Kūčių stalo be kūčios, o kviečio grūdų neturėjo. Šiandien jų įsigyti prekybos centre jau nesudėtinga.

Patiekalo gaminimas

Grūdus galima arba mirkyti per naktį, arba išvirti. Aprašysiu greitą pagaminimo būdą - kai jie išverdami. 

Užverdame vandenį (2 stiklines). Supilame grūdus (1 stiklinę). Verdame 20 minučių, pamaišydami (jeigu grūdai iš parduotuves, sekite instrukcijas ant pakelio). Vanduo turėtų visas išgaruoti, jeigu ne - likutį reikia nupilti. 

Sudedame kviečius į indą ir įdedame 2 šaukštus aliejaus. Aliejus gali būti saulėgrąžų arba alyvuogių - priklausomai nuo skonio. Pietiečiai, iš kurių kraštų kilo patiekalas, labiau mėgsta buityje naudoti alyvuogių aliejų. Išmaišome.

Toliau turėsime laukti kol grūdai atvės, nes patiekalas bus tiekiamas šaltas. Kadangi noriu pagaminti greičiau, tiesiog juos išnešu kelioms minutėms į minusinę temperatūrą balkone.

Grūdams pravesus, įdedame du šaukštus medaus, išmaišome. 

Toliau dedame 2 šaukštus aguonų, galima prieš tai jas susmulkinti kavamalėje, kad būtų maloniau valgyti. Išmaišome.

Sudedame džiovintus vaisius. Vaisius renkamės pagal skonį: abrikosus, razinas ir pan. 

Patiekdami iš džiovintų vaisių viršuje galime išdėlioti kažkokį piešinėlį. Graikai mėgsta išdėlioti ištisus paveikslus.

Galima paprašyti, kad kūčią pašventintų kunigas. „Apeigyne“ yra tam skirta speciali malda.