Kaip teikiamas Šv. Krikšto sakramentas Ortodoksų Bažnyčioje?


Krikštas yra sakramentas, kuriame tikintysis, tris kartus jį panardinant ir šaukiantis Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, miršta senajam kūno ir nuodėmės gyvenimui ir atgimsta iš Šventosios Dvasios amžinajam, šventajam gyvenimui. Tai yra įžengimo į Bažnyčią sakramentas, leidžiantis priimti visus kitus sakramentus ir jis negali būti kartojamas. Jėzus Kristus lygina šį sakramentą su gimimu (Jn 3,4), tad kaip žmogus kūniškai gimsta tik kartą, taip ir dvasiškai.

Sąlygos Krikštui

Jėzus Kristus, skelbdamas priartėjusią Dievo karalystę, skelbė, kad norintys į ją įžengti turi atgailauti ir atsiversti (Mk 1,15), tuo pačiu raginimu prasidėjo ir apaštalų misija (Apd 3,19), tad pagrindinė Krikšto sakramento sąlyga - jį gali priimti tas, kas išgyvena atgailą (atsivertimą). Tai yra supratimas, kad gyvenai nuodėmingai, gailestis dėl to ir ryžtas naujam, doram gyvenimui. Savaime suprantama, atgailaujantysis nori grįžti pas Dievą ir pagal jį gyventi, tad jis turi tikėti Dievą, kaip apie Jį moko Bažnyčia. Taigi, reikalingi atgaila (atsivertimas) ir tikėjimas.

Krikštyti įsakė pats Jėzus, apie tai kalbama skaitinyje, kuris skaitomas Šv. Krikšto sakramento metu:

[Anuo metu] Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ - (Mt 28,16-20)

Šiame skaitinyje svarbus ir dar vienas dalykas, kurį sako Jėzus: „mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“. Tikėjimas, kurį išpažįsta krikštijamasis turi būti jam pačiam suprantamas, apaštalai įpareigoti jo apmokyti. Todėl suaugusiojo Krikšto atveju, jeigu nėra mirties pavojaus, kanonų teisė pirma liepia tokiam asmeniui pereiti katechumenatą (išklausyti mokymą apie tikėjimą). Mirties pavojaus atveju ši dalis gali būti praleista, tačiau jei asmuo visgi išgyvena, katechumenatas perkeliamas po Krikšto. Kaip ženklą to, kad asmuo pažino tikėjimą, Krikšto apeigų metu jis išpažįsta savo tikėjimą skaitydamas Tikėjimo išpažinimą (Simbolį). Krikšto tėvai patvirtina kunigui, kad katechumenas supranta tikėjimą ir prisiima atsakomybę už tolesnį jo dvasinį augimą.

Jeigu krikštijamas kūdikis, tai Krikšto tėvai prisiima atsakomybę pasirūpinti krikščioniško augančio vaiko auklėjimu. Krikšto tėvai yra tie, kur pagal kurių tikėjimą krikštijamas vaikas, jie išpažįsta tikėjimą vaiko vardu ir jie tiesiogiai įsipareigoja pasirūpinti, kad augdamas vaikas pažintų krikščionišką tikėjimą. Jeigu Krikšto tėvai sėkmingai atlieka jiems patikėtas pareigas, tai vaikas nuo mažens tiki Jėzų, auga Bažnyčioje ir tikėjimas jam yra tarsi įgimtas, natūralus oras, kuriuo jis kvėpuoja, todėl katechezė tampa nebereikalinga.

Šiais laikais augančių vaikų ugdymas papildomas tikybos ir/ar sekmadieninės mokyklos pamokomis, o kadangi ne visi krikščionys yra sąmoningi, reikalaujama, kad katechumenatą būtų perėję būsimieji Krikšto tėvai. Taip kunigas įsitikina, kad Krikšto tėvai galės atlikti savo pareigas. Kartais prašoma, kad ir biologiniai tėvai išklausytų katechezę, nes šiais laikais, ypač miestuose, Krikšto tėvai ne visada turi fizinę galimybę nuolat auklėti savo dvasines atžalas.

Beje, be apmokymų (katechumenato) egzistuoja dar vienas pasiruošimo Krikštui paprotys. Senovinis Apaštališkųjų Tėvų tekstas - Didachė - nurodo pasninkauti vieną ar dvi dienas iki Krikšto (Didachė 7, 4). Tai primena, kad Krikštas - neeilinis įvykis, reikalaujantis specialaus pasiruošimo. Jau vien tai, kad jo dieną išvaromi demonai, kurie neišvaromi niekuo kitu, tik malda ir pasninku (Mk 9,29) nurodo į šio papročio svarbą. Ir šiandien gerai būtų pasninkauti Krikšto tėvams, krikštijančiam kunigui, o jeigu krikštijamas suaugęs - ir jam pačiam. Pastiprinti maldą Krikšto dieną pasninku.

Apeigos atliekamos Krikšto dieną

Mūsų laikais Krikšto dieną, priklausomai nuo vietinės tradicijos, atliekamos net 4-6 skirtingo ilgumo apeigos, kurios senovėje buvo atliekamos skirtingu laiku. Panašiai, pavyzdžiui, atsitiko ir su santuokos sakramentu. Tos apeigos yra:

[0. Krikščioniško vardo suteikimas]
1. Iniciacija į katechumenatą
- Pakylėjimas į katechumeno statusą
- Egzorcizmas
- Šėtono išsižadėjimas
- Tikėjimo išpažinimas
- Malda, kad Viešpats leistų krikštytis 

2. Šv. Krikšto sakramentas
- Didžioji ektenija
- Vandens pašventinimas
- Patepimas katechumenų aliejumi
- Pats Krikštas 
- Balto drabužio aprengimas
- Sutvirtinimo sakramentas (patepimas mira, krizmacija)
- Procesija su žvakėmis
- Šventojo Rašto skaitiniai (Rom 6,3-11; Mt 28,16-20)

3. Abliucija, t.y. apiprausimas
4. Plaukų apkirpimas
[5. Įbažnytinimas]

Laužtiniuose skliaustuose nurodytos apeigos, kurias kai kurie kunigai praktikoje praleidžia, nes nelaiko būtinomis (vardo suteikimą ir įbažnytinimą). Šios apeigos prijungtos Krikšto sakramento dėl praktinių priežasčių. 

Senovėje, kai daugelis gimdė namie ir galėjo lengvai nužingsniuoti iki bažnyčios, 8-ąją dieną po gimimo arba pats kunigas ateidavo aplankyti mažylio (mažylės), arba giminaičiai atnešdavo jį prie bažnyčios ir kunigas palaimindavo vaiką, suteikdamas jam tėvų išrinktą vardą. Tai - trumpa vardo suteikimo apeiga, viso labo viena malda. Dabar toks susitikimas 8-ąją dieną yra sudėtingas, todėl apeiga atkeliama į Krikšto dieną.

Po vardo suteikimo seka iniciacija į katechumenatą, kurios metu asmuo paruošiamas Krikštui. Ji taip pat, ypač suaugusiojo atveju, anksčiau galėjo būti atliekama anksčiau, ne Krikšto dieną, bet dabar, kai daugiausiai krikštijami kūdikiai, tam priežasčių nėra, todėl ji atliekama Krikšto dieną. Ji ilga ir kartu su pačiu Krikšto sakramentu užima daugiausiai laiko.

Po iniciacijos į katechumenatą teikiamas Šv. Krikšto sakramentas, po kurio iškart suteikiamas ir Sutvirtinimo sakramentas (patepimas mira, krizmacija). Sutvirtinimo metu asmuo gauna Šventosios Dvasios dovanas, be kurių krikščioniui gyventi būtų sunku. Abiejų sakramentų sujungimas yra labai senas paprotys, kurį mini dar Tertulijonas (II-III a.).

Po Krikšto ir sutvirtinimo atliekama abliucija arba apiprausimas, kurio metu pirmą kartą po Krikšto žmogus numaudomas (šiais laikais - apiprausiamas kempinėle). Senovėje aštuonias dienas po Krikšto žmogus vaikščiodavo apsivilkęs baltu Krikšto rūbu ir nesimaudydavo, džiaugdavosi naujuoju gyvenimu Kristuje. Aštuntąją dieną bažnyčioje būdavo pagarbiai nuplaunami šventi aliejai, kuriais jis išteptas Krikšto dieną ir nuimamas Krikšto rūbas. Tais laikais žmonės ir nesimaudydavo taip dažnai, kaip mes, todėl ši praktika nebuvo keista. Šiandien mes maudomės ir keičiame drabužius kone kasdien, todėl praktiškiau yra apiprausti žmogų iškart po Krikšto.

Po apiprausimo atliekamas apkirpimas arba tonzūra, t.y. plaukų kuokštelio nukirpimas. Bizantijoje ši apeiga buvo atliekama vaikui sukakus 12 metų, tada jam pirmą kartą gyvenimą būdavo nukerpami plaukai. Apkirpimas - tai senovinis pasižadėjimo ženklas, juk, pvz., ir apie apaštalą Paulių rašoma: „jis nusiskuto galvą, nes padarė įžadą“ (Apd 18,18). Tai pasižadėjimas gyventi pagal Evangeliją ir kunigo palaiminimas vaikui bei Krikšto tėvams. Kadangi dabar mes kerpame vaikus gerokai anksčiau, tai ir pirmojo apkirpimo apeiga nukelta į Krikšto dieną.

Po abliacijos ir apkirpimo - pakankamai neilgų apeigų - dažnai prijungiama paskutinė trumpa apeiga, kurią sudaro viso labo viena malda - Dabar gali Valdove...“. Ją skaitydamas kunigas arba neša vaiką ant pakylos priešais ikonostasą (ant ambono) arba netgi aplink altorių. Tai malda, skaitoma vaikui pirmą kartą atėjus į bažnyčią. 

Senais laikais, o, kai kur ir dar dabar, buvo gyvas paprotys 40 dieną moteriai pirmą kartą po gimdymo ateiti į bažnyčią. Dar Mozės įstatymas numatė 40 dienų motinystės atostogasgimdyvei, kurių metu ji tik rūpinosi naujagimiu ir nevykdė religinių pareigų, šis paprotys perėjo ir į krikščionybę. Todėl ortodoksų Apeigynenurodytos specialios kunigo maldos, kurios skaitomos 40-ą dieną į bažnyčią atėjus motinai ir specialios maldos, kuriomis kunigas laimina dar nekrikštytą mažylį (įbažnytinimo apeiga), pirmą kartą atėjusį į bažnyčią. Įbažntinimas - tai ta viena malda Dabar gali Valdove..., po kurios nekrikštytas kūdikis gaudavo palaiminimą lankytis Bažnyčios pamaldose. Beje, mes tokį motinos ir kūdikio atėjimą į bažnyčią švenčiame ir vasarį, kai pirmą kartą po gimdymo, 40-ąjį dieną į Jeruzalės Šventyklą atėjo Dievo Motina nešina Kūdikiu Jėzumi, ta šventė vadinama Kristaus paaukojimu arba Grabnyčiomis. 

Šiandien Lietuvoje reta motina ateina su kūdikiu 40-ą dieną, todėl kūdikio įbažnytinimo apeiga prijungta prie Krikšto (pabaigoje), o motinos maldos skaitomos tik tuo atveju, jei ji pati to paprašo. Vienas kunigas sakė, kad per 25 jo kunigystės metus dar nė viena motina į jį to nesikreipė. Kituose kraštuose motinos maldos skaitomos prieš jai įžengiant į bažnyčią.

Rusijos tradicijoje įprasta krikštyti kūdikį 40-ą dieną po gimimo, todėl tos apeigos organiškai susijungia su Krikštu. Bizantijos laikais paprastai krikštydavo apie trečius gyvenimo metus. Mūsų kraštuose, jeigu nėra mirties pavojaus, tėvai laisvai sprendžia kokio amžiaus krikštyti, tačiau derėtų turėti omeny praktinį dalyką, kad 2-3 metų vaikui gali būti sunku 45 min. išlaikyti dėmesį ir išlikti ramiam, lengviau pakrikštyti mažesnį vaiką. 

Aptarę visas skirtingas Krikšto dienos apeigas, pareikime prie jų eigos.

1. Iniciacija į katechumenatą

Taigi, asmeniui atėjus krikštytis kunigas deda ranką jam ar jai ant galvos ir laimina. Vieni prieš katechumeno palaiminimo maldą dar skaito minėtąją vardo suteikimo maldą, kiti iškart pradeda nuo katechumeno (t.y. besiruošiančiojo krikštytis) palaiminimo, nes mano, kad jo vardo įrašymas į Bažnyčios knygas maldos metu yra pakankamas vardo suteikimui. Juk katechumeno palaiminimo maldoje prašoma: Įrašyk jį [ją] į Savo gyvenimo knygą, prijunk prie Savo paveldo kaimenės...“ - jau po šios maldos, net jeigu asmuo tą dieną nebus pakrikštytas, jis įrašomas į Bažnyčios knygas kaip krikščionis ir tikima, kad jo vardas įrašytas ir danguje, Gyvenimo knygoje.

Po katechumeno palaiminimo prasideda egzorcizmas - šėtono išvarymo maldos. Kunigas, žiūrėdamas į Vakarus ir į katechumeną, egzortų metu tiesiogiai kreipiasi į šėtoną: eik šalin!bijok, išeik, traukis iš šio kūrinio ir daugiau nebegrįžk ir kt. Visa tai kunigas daro Kristaus vardu: Draudžiu tave vardu To, Kuris keliauja ant audros sparnų, tarsi vėjus angelus visur siuntinėja, kaip liežuviai ugnies jie Jį lydi ir kt. Po trijų egzortų (taip vadinasi šėtono išvarymo tekstai) kunigas kreipiasi į Dievą malda:

„Viešpatie, Tu sukūrei žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą ir davei jam amžinojo gyvenimo galią; kai nusidėjo, jo neatstūmei, bet Savo Mesijo Įsikūnijimu išganei pasaulį. 

Išvadavęs šį Savo kūrinį iš priešo jungo, priimk jį į Savo dangiškąją Karalystę: atverk jo [jos] dvasines supratimo akis, kad Tavo Evangelijos Šviesa jį [ją] apšviestų.  Paskirk jam [jai] šviesos Angelą, visą gyvenimą saugosiantį jį [ją] nuo visokių priešo kėslų, susidurimo su juo, nuo vidudienio demono, nuo nedorų minčių...

Ir tris kartus pūsdamas į katechumeną tęsia:

„...išvaryk iš jo [jos] visokią klastingą ir netyrą dvasią, tūnančią jo [jos] širdyje...“

Po egzorcizmo, krikštijamasis ir Krikšto tėvai pasisuka į Vakarus. Vakarai, kur leidžiasi Saulė, yra tamsos ir blogio simbolis. Rytai, kur Saulė kyla, į kur pasisukę meldžiasi krikščionys - tai šviesos ir gėrio simbolis. Taigi, kunigas pasisukusiųjų į Vakarus klausia:

Kunigas: Ar atsižadi šėtono ir visų jo darbų, visų jo angelų, tarnavimo jam ir jo puikybės?

Besiruošiantysis Krikštui arba Krikšto tėvas (motina) jo vardu kaskart atsako: 

Katechumenas: Atsižadu.

Klausimas ir atsakymas kartojami tris kartus. Tuomet tris kartus klausiama ir atsakoma sekančio klausimo:

Kunigas: Ar atsižadėjai šėtono? 
Kandidatas: Atsižadėjau. 

Po šio klausimo kunigas sako:

Kunigas: Tuomet papūsk ir spjauk į jį.

Krikštijamasis arba vienas Krikšto tėvų papučia į šėtono pusę ir pavaizduoja, kad spjauna. Jeigu Krikštas vyksta netoli bažnyčios durų (pvz. nartekse), tai kai kur įprasta ir iš tikro spjauti. 

Po atsižadėjimo krikštijamasis ir Krikšto tėvai pasisuka į Rytus. Tuomet kunigas tris kartus klausia:

Kunigas: Ar prisijungi prie Kristaus? 
Katechumenas: Prisijungiu

Po to, tris kartus:

Kunigas: Ar prisijungei prie Kristaus? 
Katechumenas: Prisijungiau. 

Po šių klausimų, kunigas klausia „Ar tiki Jį?“, o katechumenas arba vienas Krikšto tėvų atsaako: „Tikiu Jį, kaip karalių ir Dievą“ ir tada išpažįsta savo tikėjimą:

1 Tikiu į vieną Dievą, Tėvą, Visagalį, dangaus ir žemės, viso, kas rẽgima ir nèregima, Kūrėją.
2 Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, viengimį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, nesukurtą, vienẽsmį su Tėvu. Per Jį visa yra sukurta.
3 Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengusį iš dangaus, ir įsikūnijusį iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos, ir tapusį žmogumi.
4 Valdant Poncijui Pilotui, dėl mūsų nukryžiuotą, kentėjusį ir palaidotą.
5 Kaip skelbė Raštai, trečiąją dieną prisikėlusį iš mirusiųjų;
6 įžengusį į dangų ir sėdintį Tėvo dešinėje.
7 Ir vėl garbėje ateinantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti; Jo Karalystė neturės pabaigos.
8 Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo, garbinamą ir šlovinamą su Tėvu ir Sūnumi, kalbėjusią per pranašus.
9 Į vieną, Šventą, Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią.
10 Išpažįstu vieną Krikštą núodėmėms atleisti,
11 laukiu mirusiųjų prisikėlimo
12 ir būsimojo gyvenimo amžinybėje. Amen.

Po išpažinimo kunigas vėl tris kartus klausia: „Ar prisijungei prie Kristaus?“ ir, gavęs atsakymus, kreipiasi į katechumeną: „Tuomet nusilenk Jam ir pagarbink Jį“ katechumenas - arba Krikšto vienas tėvų - žegnodamasis ir nusilenkdamas sako: „Garbinu Tėvą ir Sūnų, ir Šventająją Dvasią, Vienesmę ir Nedalomą Trejybę“.

Po pagarbinimo, kunigas džiaugsmingai skelbia: „Palaimintas yra Dievas, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą, dabar ir visados ir per amžių amžius“ ir prašo Dievo, kad leistų katechumenui pasikrikštyti: 

„Valdove, Viešpatie, mūsų Dieve, pakviesk Tavo tarną [-aitę] [vardas] į savo šventąją Šviesą ir pagerbk jį [ją] šia didžia malone – Tavo šventuoju Krikštu. Atmesk jo [jos] senąjį „aš“ ir atnaujink jį [ją] amžinajam gyvenimui, ir padaryk jį [ją] sklidinu Tavo Šventosios Dvasios jėgos, kad susijungtų su Tavo Kristumi, kad būtų jau nebe kūno, bet Tavo Karalystės tarnas [tarnaitė], gerumu ir malone, Tavo Viengimio Sūnaus, su Kuriuo palaimintas esi, su Švenčiausiąja, Gerąja, Gaivinančiąją Tavo Dvasia, dabar ir visados, ir per amžių amžius...“

Taip baigiasi iniciacija į katechumenatą ir asmuo jau yra gavęs palaiminimą priimti Krikšto malonei, todėl praktikoje iškart pereinama prie šventojo Krikšto sakramento.

2. Šv. Krikšto sakramentas

Krikšto sakramentas prasideda kunigo žodžiais: „Palaiminta Karalystė Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, dabar ir visados ir per amžių amžius“. Pirmoji sakramento malda - tai didžioji ektenija. Tai toks maldos būdas, kai kunigas arba diakonas sako įvairius maldavimus, o choras arba žmonės atsakinėja į kiekvieną maldavimą: „Viešpatie, pasigailėk“. Didžiosios ektenijos prašymai Krikšto sakramento metu yra susiję su būsimuoju Krikštu ir vandens pašventinimu. Iškart po ektenijos kunigas eina prie krikštyklos ir garsiai skaito maldas, kuriomis prašo Dievą palaiminti Krikšto vandenį. Jis laimina vandenį darydamas jame kryžiaus ženklą ranka ir patepdamas aliejumi. 

Jeigu nėra pašventinto aliejaus, po vandens pašventinimo pašventinamas ir aliejus. Šio aliejaus nederėtų painioti su mira (krizma). Tai vadinamasis katechumenų arba džiaugsmo aliejus. Jis skirtas patepimui prieš apsiplovimą Krikšto vandeniu. Taigi, po vandens ir aliejaus pašventinimo (jei nėra tokio aliejaus), kunigas tepa aliejumi krikštijamąjį, sakydamas žodžius:

Tepdamas kaktą: Džiaugsmo aliejumi patepama(s) Dievo tarnas [-aitė] [vardas] vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. 
Krūtinę: Kad išgytų kūnas ir siela. 
Ausis: Kad išgirstų tikėjimo skelbimą. 
Rankas: Mane tavo rankos sukūrė, sutvėrė. 
Kojas:  Tavo įsakytu keliu eiti.

Šis aliejus simbolizuoja visa tai, kas pasakyta maldose, o pats patepimas aliejumi prieš žengiant į vandenį senovėje buvo įprastas. Juk senovėje aliejai buvo naudojami taip, kaip šiandien - muilas, ir jais tepdavosi einantys maudytis. Bet Krikšto „maudynės“ - neįprastos, tai ne tik kūno (ir ne tiek kūno), bet sielos apvalymas nuo visų nuodėmių ir praeities tamsumų. Tai gimimas naujam gyvenimui, tad ir aliejus, ir vanduo turi ypatingą reikšmę. 

Pateptas aliejumi krikštijamasis žengia (arba, jeigu kūdikis, atnešamas) prie krikštyklos ir yra arba nardinamas, arba apipilamas vandeniu „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Apie krikštijimo būdą I a. apaštalų mokymo sąvadas „Didachė“ moko taip:

Štai kaip krikštykite: visa tai sukalbėkite ir “krikštykite vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios”, tekančiame vandenyje. O jeigu tu neturėtum gyvo vandens, krikštyk kitokiu vandeniu. Jei negalėtum krikštyti šaltame vandenyje, krikštyk šiltame. Jei neturėtum nei vieno, nei antro – užpilk tris kartus vandens ant galvos, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios

Po Krikšto naujai pakrikštytasis (neofitas) yra aprengiamas baltu rūbu, kuris simbolizuoja naujojo krikščionio gyvenimo tyrimą ir giedama giesmė:

„Gailestingasis Kristau Dieve,/ esi apsiaustęs šviesa lyg drabužiu/ baltą rūbą man dovanoki.“

Šitoje vietoje gali būti giedama ir 31(32) psalmė: „Laimingas, kam nusižengimas atleistas, kuriam nuodėmė dovanota...“. Po giesmių kunigas skaito Sutvirtinimo sakramento maldą:

„Palaimintas esi Viešpatie, Dieve, visko Kūrėjau, Gėrio Šaltini, Tiesos Saule, Viengimio Tavo Sūnaus ir mūsų Dievo atėjimu apreiškęs tamsoje esantiems išganymo šviesą ir dovanojęs mums, nevertiems, palaimingą apiplovimą šventajame vandenyje, dieviškąjį apšvietimą gyvybę teikiančiu patepimu ir dabar teikęsis dovanoti gimimą iš vandens ir Dvasios ką tik pakrikštytam Savo tarnui [-aitei], dovanodamas jam laisva valia ar nevalingai padarytų jo nuodėmių atleidimą. Tu, Valdove, visų Gerasai Karaliau, dovanoki jam [jai] ir Šventosios, Visagalės, Garbingosios Dvasios antspaudą bei leisk priimti Tavo Šventąjį Kūną ir Tyriausiąjį Tavo Kraują. Išsaugoki jį [ją] savajame šventume, įtvirtink ortodoksų tikėjime, apsaugoki nuo piktojo ir visų jo veikimų ir išganingąja Savo baime tyrume ir tiesoje jo [jos] sielą išsaugok, kad visokiu darbu ir žodžiu vykdydamas Tavo valią, būtų Dangiškosios Tavo Karalystės sūnus [dukra] ir paveldėtojas [-a], nes Tu esi mūsų Dievas, Gailestingas ir Išganantis Dievas, ir Tau šlovę teikiame, Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai, dabar ir visados ir per amžių amžius.“

Po maldos kunigas tepą naujai pakrikštytojo kaktą, akis, nosį, burną, ausis, krūtinę, rankas ir kojas mira (krizma), kaskart sakydamas: „Šventosios Dvasios dovanos antspaudas“. Taip neofitas gauna Šventosios Dvasios dovanas. 

Po sutvirtinimo sakramento uždegamos žvakės ir kunigas, krikštijamasis ir Krikšto tėvai (o šiaip, gali ir visi) tris kartus eina aplink krikštyklą giedodami: „Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Aleliuja“. Žvakės simbolizuoja Kristaus šviesą ir Krikšto džiaugsmą. Šią procesiją, prisimindami savo Krikštą, mes kiekvienais metais kartojame šv. Velykų naktį, kai su žvakėmis einame aplink bažnyčią.

Po procesijos visi sustoja į vietas ir pradedami skaityti skaitiniai. Pirmiausia giedama psalmės ištrauka - prokimenas (eilutės „Viešpats – mano šviesa, Gelbėtojas mano: ko man bijotis?“ ir „Viešpats gina mano gyvybę: ko man drebėti?“). Tada skaitomas skaitinys iš apaštalo Pauliaus laiško romiečiams (Rom 6,3-11):

„Broliai, argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą.
Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės.
Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.“

Evangelijos skaitinį (Mt 28,16-20) jau citavome. Po skaitinių gali būti perskaityta nedidelė ektenija ir pamaldos tuo baigtųsi, bet praktikoje, kaip jau minėjome, jos jungiamos su kitomis apeigomis. Tad po skaitinių iškart pereinama prie jų.

Abliucija, apkirpimas, įbažnytinimas

Taigi, kaip jau minėjome, senovėje naujai pakrkštytasis visą savaitę nešiodavo Krikšto rūbą, nesiprausdavo, taip apt kasdien priimdavo Švč. Komuniją, ką mes prisimename Šviesos savaitę (savaitę po šv. Velykų). Tik aštuntąją dieną jis ateidavo pas kunigą, kad šis nuplautų nuo jo kūno šventuosius aliejus ir nuimtų Krikšto rūbą. Mūsų laikais iškart po skaitinių skaitomos dvi abliacijos (apiplovimo) maldos. Po jų kunigas palinki visiems ramybės ir paprašo palenkti galvas, tada perskaito palaiminimą ir pradeda prausti neofitą sakydamas žodžius:

Tu nuteisintas. Tu apšviestas. Pateptas mira. Pašventintas. Apiplautas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir mūsų Dievo Dvasios vardu

ir:

„Tu pakrikštytas. Tu apšviestas. Pateptas mira. Pašventintas. Apiplautas vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“

Po apiplovimo iškart skaitoma apkirpimo malda, vėl linkima ramybės ir prašoma palenkti galvą, vaikas palaiminamas uždėjus ranką ant galvos ir apkerpamas tariant žodžius: „Kerpamas Dievo tarnas [-aitė] [vardas] vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen“

Po apkirpimo meldžiamasi trumpa ektenija ir užbaigiamos pamaldos, tada gali bti prijungta viena malda - atsivedęs neofitą ant ambono arba vesdamas aplink altorių kunigas kalba „Dabar gali Valdove...“. Šitaip baigiasi visos Krikšto dienos apeigos.

***

Jeigu Krikštas sujungtas su Dieviškąją Liturgija

Beje, senovėje, kaip ir santuokos sakramentas, Krikštas buvo sujungtas su Eucharistija, bet dabar šie sakramentai jungiami retai. Kodėl įvyko tokie pokyčiai? 

Pirmiausia aptarkime, kodėl Krikštas dažnai yra atskirtas nuo Eucharistijos. Prieš Eucharistiją krikščionims ortodoksams įprasta laikytis griežto pasninko - nieko nevalgyti ir negerti pradedant vidurnakčiu prieš Eucharistiją (t.y. jeigu pamaldos bus 9:00, tai nuo tos dienos 00:00 jau nieko nevalgome ir negeriame). Jeigu Eucharistija vakare - tokio pasninko laikomasi bent šešias valandas. Krikštytis ar tuoktis popiet ar vakare priimant Eucharistiją sudėtingiau, nei ryte, o visas apeigas kelti į rytą nepraktiška. Todėl atsirado paprotys dėl šios praktinės priežasties atskirti Krikšto ir santuokos sakramentus nuo Eucharistijos, kad jie galėtų vykti bet kuriuo paros metu ir kad pasninkas prieš juos nebūtų toks griežtas. 

Jeigu Krikštas sujungtas su Eucharistijos sakramentu, iniciacija į katechumenatą pilnai atliekama prieš Dieviškąją Liturgiją, ji gali būti atliekama ir ankstesnę dieną. Įbažnytinimas taip pat turi būti atliekamas arba prieš Liturgiją (nes teoriškai katechumenas turi gauti palaiminimą nekrikštytas dalyvauti Liturgijoje). 

Po „Palaiminta karalystė...“ kunigas duoda diakonui Evangeliją, pats ima kryžių ir mirą ir kaip per mažąjį įžengimą išeina šiaurinėmis diakono durimis prie krikštyklos. Jei yra kam nešti žvakes, prieš Evangeliją nešamos žvakės. Atėjus prie krikštyklos, skelbiama didžioji ektenija.

Vietoje 1 antifonos maldos, didžiosios ektenijos metu kunigas tyliai skaito 1 Krikšto maldą („Gerasis ir Gailestingasis Dieve...“). Prie ektenijos pridedami prašymai apie krikštijamąjį ir vandens pašventinimą. Po choro atliepo „Tau, Viešpatie“ jis garsiai skaito „Didis esi, Viešpatie, ir Tavo darbai nuostabūs...“ ir pašventina vandenį. Jeigu nėra pašventinto aliejaus, palinki visiems ramybės, paprašo palenkti galvas ir pašventina aliejų, juo patepa vandenį, tada skelbia aklamaciją: „Palaimintas Dievas apšviečiantis ir pašventinantis...“. Toliau - kaip įprasta Krikšto eigoje - katechumenas patepamas aliejumi, pakrikštijamas, apvelkamas nauju rūbu, jam suteikiamas Sutvirtinimo sakramentas. 

Po sutvirtinimo sakramento skelbiama mažoji ektenija, per ją - Trišvento malda, po jos - „nes Šventas esi...“ ir choras gieda: „Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Aleliuja“. Procesija, kaip atėjo prie krikštyklos, taip eina tris kartus aplink krikštyklą skambant giesmei. Trečiąjį kartą procesija jau pasuka prie presbiterijos vartų ir atsistoja kaip įprasta per mažąjį įžengimą, skaitoma įžengimo malda. Chorui nutilus, diakonas skelbia: „Dieviškoji išmintis! Stovėkime pagarbiai! Laimingas, kam nusižengimas atleistas, kuriam nuodėmė dovanota!“ ir žengia į presbiteriją, choras gieda vieną kartą: „Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje...“, garbė ir dabar,  „apsivilkote Kristumi. Aleliuja“ ir dar vieną kartą „Visi, kurie...“. Tuo metu kunigas ir diakonas iškart stoja į aukštąją vietą, skaitydami įprastas maldas, kaip prieš skaitinius, o lektorius išeina skelbti prokimeno ir skaityti apaštalo skaitinio. 

Prokimenas ir skaitiniai - Krikšto. Po Evangelijos - ypatingoji ektenija su prašymais apie naujai pakrikštytąjį ir Krikšto tėvus. Po jos nėra katechumenų ektenijos, iškart meldžiamasi „Visi ištikimieji, dar ir dar ramybėje Viešpatį maldaukime“. Toliau viskas įprasta, didžiojo įžengimo metu paminimas ir naujai krikšytasis su Krikšto tėvais, už juos tyliai pasimeldžiama ir Eucharistinio kanono metu. Eucharistiją iš pasauliečių pirmasis priima naujai pakrikštytasis. 

Abliucija ir apkirpimas atliekami jau pasibaigus Dieviškajai Liturgijai. 

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai