Kaip vyksta santuokos sakramentas Ortodoksų Bažnyčioje?


Mūsų laikais santuokos sakramento apeigose į vieną yra sujungtos trys skirtingos apeigos, kurios senovėje vykdavo atskirai:

1. Sužieduotuvės
2. Pats santuokos sakramentas (vainikavimas)
3. Vainikų nuėmimas ir palaiminimas

Prieš prasidedant santuokai visi svečiai eina į bažnyčios vidų ir ten laukia jaunųjų. Jauniesiems atėjus prie bažnyčios durų, juos pasitinka kunigas. Pagal rubrikas, jis turi smilkyti jaunuosius, mūsų krašte dažnai dėl praktinių priežasčių smilkymo dalis praleidžiama. Gali skambėti kokia nors pasitikimo giesmė, dažnai žmonės mėgsta „Išties verta“ - baigiamoji giesmė Dievo Motinai, kuri tarsi turi užbaigti tas maldas, kurias asmeniškai jaunieji kalbėjo pakeliui į bažnyčią. Pagal paprotį, jau iki keliaujant į bažnyčią jaunuosius laimina jų tėvai (laiminimas priklauso nuo giminių tradicijų). Jaunųjų pagalbininkai ar giminaičiai būna padavę budinčiajam ar kunigui žiedus, baltą rankšluostį, ikonas, jaunųjų žvakes, reikalingus dokumentus.

Jaunoji stovi Dievo Motinos ikonos pusėje (dešinėje), vyras - Kristaus ikonos pusėje (kairėje).

Pasmilkęs jaunuosius kunigas gali pasmilkyti ir visą bažnyčią bei svečius, atiduoda smilkytuvą, laimindamas įteikia jauniesiems po degančią žvakę. Žvakė laikoma kairioje rankoje. Prasideda pirmoji apeigų dalis - sužieduotuvės.

1. Sužieduotuvės

Sužieduotuvių prasmė - formalus pasižadėjimas vienas kitam visos bendruomenės akivaizdoje ir apsikeitimas žiedais, kurie tą įsipareigojimą simbolizuoja. Labai tolimoje senovėje ši apeiga buvo atliekama atskirai nuo santuokos, taigi, tai buvo susižadėjimo bendruomenės akivaizdoje atitikmuo. Kartais taip ji atliekama ir šiandien, bet daugelyje šalių nusistovėjo paprotys apsikeitimą žiedais atlikti santuokos dieną, o auksinius žiedus laikyti santuokos, o ne sužadėtuvių simboliu.

Pasikeitė ir patys žiedai. Rubrikose iki šiol nurodyta, kad jaunojo žiedas turi būti auksinis, nuotakos - sidabrinis, bet mūsų kultūroje nusistovėjo dviejų auksinių žiedų paprotys. Žiedus kunigui palaikyti gali koks nors jaunųjų paskirtas vaikas, arba jie tiesiog gali gulėti ant staliuko.

Sužieduotuvės vyksta arba šventovės nartekse (prienavyje), jei jis yra pakankamai didelis, arba (Lietuvoje - dažniausiai) iškart įėjus į navą, t.y. arčiau šventovės įėjimo.

Po didžiosios ektenijos, kurioje kunigas arba diakonas sako maldavimus, o choras į kiekvieną maldavimą atsako „Viešpatie, pasigailėk“, kunigas skaito maldą ir mauna žiedus jauniesiems. Jis sukeičia žiedus, maudamas jaunojo žiedą nuotakai, o nuotakos - jaunikiui, o po to vėl atkeičia, tai simbolizuoja tą ryšį, kuris juodu sujungia. Pagal mūsų tradiciją, kunigas užmauna žiedus tik iki pusės, o jaunieji užmauna žiedus iki galo patys, vienas kitam. 

Po to, kai uždedami žiedai, kunigas skaito maldą, kurioje prisimenama, ką žiedas simbolizavo Senajame ir Naujajame Testamentuose:

„Viešpatie, mūsų Dieve, į Mesopotamiją lydėjęs patriarcho Abraomo tarną, siųstą surasti jo šeimininkui Izaokui žmoną, ir vandens pasėmimo ženklu nurodęs, kad Izaokas turi susižieduoti su Rebeka; palaimink  Savo tarnų [vardas] ir [vardas] sužieduotuves, ir sutvirtink jų padarytą pasižadėjimą vienas kitam; įtvirtink juos Savo įsteigtu šventu ryšiu; nes Tu nuo pradžių sutvėrei vyrą ir moterį, ir per Tave moteris sujungiama su vyru, kad būtų vyrui pagalbininkė ir giminei – pratęsėja. Todėl, Viešpatie, mūsų Dieve, kuris atsiuntei tiesą  savo paveldui ir pažadą Savo tarnams, mūsų tėvams, Savo išrinktiesiems iš kartos į kartą, pažvelk į Savo tarną [vardas] ir savo tarnaitę [vardas] ir sutvirtink jų  sužieduotuves pasitikėjimu, santarve, tiesa ir meile. Nes Tu, Viešpatie, nurodei, kad pridera susižieduoti ir laikytis šių pažadų visame kame. Žiedu buvo duota valdžia Juozapui Egipte; žiedu buvo pašlovintas Danielius Babilono šalyje; žiedu atskleistas Tamaros sąžiningumas, žiedu mūsų Dangiškasis Tėvas parodė Savo gailestingumą Jo sūnui: „Užmaukite,“ – sako. - „Jam žiedą ant dešinės rankos ir papjovę nupenėtą veršį, puotaukime ir linksminkimės.“ Tavo Paties dešinė, Viešpatie, palaikė Mozę Raudonojoje jūroje. Tavo tiesos žodžiu  buvo sukurtas dangus ir įtvirtinta žemė todėl ir Tavo tarnų dẽšinės bus palaimintos Tavo turinčiu jėgą žodžiu bei galingu petimi. Taigi, Valdove, palaimink šias sužieduotuves  dangaus palaiminimu, Tavo angelas telydi juos visas jų gyvenimo dienas, nes Tu esi visa laiminantis ir pašventinantis, ir Tau šlovę [mes] teikiame – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, dabar ir visados ir per amžių amžius.“

Tuo baigiasi susižiedavimas. „Apeigyne“ dar nurodyta trumpa ektenija ir apeigų pabaiga, tačiau šie elementai praleidžiami, nes praktikoje sužieduotuvės vyksta kartu su santuoka. Taigi, kunigas skelbia psalmės žodžius: „Jūs laimingi, kad bijotės Dievo!“ ir giedant chorui jaunieji iškilmingai eina į šventovės vidurį.

2. Santuoka

Chorui giedant priegiesmį „Garbė Tau, mūsų Dieve, garbė Tau“ kunigas skaito vestuvinę psalmę:

1. Jūs laimingi, kad bijotės Dievo 
2. kad laikotės jo parodyto kelio! 
3. Savo darbo vaisiais maitinsies, 
4. būsi laimingas ir pertekęs visko. 
5. Tavoji žmona - kaip vyno medis derlingas - apie namų židinį suksis, 
6. vaikai - kaip jaunos alyvų šakelės - susės aplink stalą. 
7. Matai, koks laimingas tas vyras, kuris Viešpaties bijo! 
8. Telaimina Dievas tave nuo Siono, kad visą gyvenimą tu Jeruzalę klestint regėtum; 
9. kad regėtum vaikus ir vaikaičius. Ramybė teesie Izraeliui!

Pasibaigus psalmei, kunigas atsigręžia į jaunuosius, trumpai paaiškina santuokos prasmę, kad būtų aišku, kam jie pasižada. Tuomet užduoda jauniesiems klausimus:

Kunigas jaunajam: [vardas], ar esi lydimas gerų ketinimų, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti [vardas],  kurią čia prieš save matai? 
Jaunasis atsako: Taip, [garbingasis tėve]. 
Kunigas: Ar nesi pasižadėjęs kitai nuotakai? 
Jaunasis atsako: Ne, [garbingasis tėve]. 

Kunigas klausia nuotakos: [vardas], ar esi lydima gerų ketinimų, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už [vardas], kurį čia prieš save matai? 
Nuotaka atsako: Taip, [garbingasis tėve]. 
Kunigas: Ar nesi pasižadėjusi kitam vyrui? 
Nuotaka atsako: Ne, [garbingasis tėve].

Išgirdęs reikiamus atsakymus, kunigas skelbia santuokos sakramento pradžią: „Palaiminta Karalystė Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, dabar ir visados, ir per amžių amžius“. Vėl skamba didžioji ektenija, tik jau su kitais papildomais prašymas, tokiais, kaip: „Už Dievo tarnus [vardas] ir [vardas] dabar kartu įžengiančius į santuokos bendrystę, ir jų išganymo Viešpatį maldaukime“; „Idant Viešpats laimintų šią santuoką, kaip [kadaise] laimino vestuves Galilėjos Kanoje, Viešpatį maldaukime“ ir pan. Įdomus prašymas: „Idant [jie] įgytų skaistybės ir įsčių vaisių Viešpaties naudai, Viešpatį maldaukime“ - primena, kad sutuoktinių santykiai yra skaistūs ir tyri, ir santuokinė ištikimybė reikalauja taip pat tam tikro susilaikymo ir sielos tyrumo.

 Po didžiosios ektenijos seka iš viso trys maldos. Svarbiausioji sakramento malda yra trečioji, kurioje prašoma sujungti jaunuosius:

„Šventas Dieve, iš žemės dulkių sukūręs žmogų, o iš jo šonkaulio – žmoną, ir prijungęs prie jo  kaip derančią jam padėjėją, nes Tavo didybei pasirodė, kad negera žmogui būti vienam šioje žemėje; Tu, Valdove, dabar ištiesk ranką iš Savo šventos buveinės, ir sutuok šį Savo tarną [vardas] ir šią Savo tarnaitę [vardas], nes moteris sujungiama su vyru tik Tavo malone. Sujunk juos vienu mąstymu; vainikuok juos  vienu kūnu, dovanok jiems įsčių vaisių, kad susilauktų gausybės vaikų. Nes Tavo yra valdžia ir Tavo - Karalystė, ir galybė, ir garbė - Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios - dabar ir visados, ir per amžių amžius“

Sujungimas išoriškai išreiškiamas vainikuojant:

Kunigas, vainikuodamas jaunikį: Vainikuojamas Dievo tarnas [vardas] drauge su Dievo tarnaite [vardas]  vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. 

Vainikuodamas nuotaką: Vainikuojama Dievo tarnaitė [vardas] drauge su Dievo tarnu [vardas] vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. 

Ir tris kartus laimindamas taria: Viešpatie, mūsų Dieve, vainikuok juos šlove ir garbe.

Po to prasideda skaitiniai, kaip per Dieviškąją Liturgiją. Prieš skaitinius skamba prokimenas - psalmės eilutė, atrinkta pagal skaitinių tema. Santuokos sakramento prokimenas apgieda uždėtus vainikus:
„Ant galvos jiems uždėjai vainikùs gryno aukso./ Gyvenimo prašė Tavęs ir Tu jiems davei 
Tu suteiki jiems amžinus palaiminimus, linksmini juos Savo Artumo džiaugsmu.“

Apaštalo Pauliaus skaitinys skaitomas iš laiško efeziečiams (Ef 5,20-33):
„Broliai, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, paklusdami vieni kitiems dėl Kristaus baimės. Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų. Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą.“

Evangelija - iš Evangelijose pagal Joną (Jn 2,1-11):
„Anuo metu Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį.“

Po Evangelijos kunigas arba diakonas skelbia Ypatingąją (širdingąją) ekteniją su ypatingais prašymais už jaunuosius. Ji vadinama „ypatinga“, nes ypatingai karštai meldžiamasi. Į kiekvieną maldavimą atsakymo „Viešpatie, pasigailėk“ po tris kartus.

Po ektenijos kalbama malda už jaunuosius:
„Viešpatie mūsų Dieve, kuris Savo išganymo sumanyme numatė pasirodymą Galilėjos Kanoje tam, kad patvirtintų, jog santuoka yra garbingas dalykas, ir dabar sergėki santarvėje ir darnoje šiuos Savo tarnus [vardas] ir [vardas], kuriems maloningai leidai vienam su kitu susituokti: padaryk jų santuoką garbingą, santuokos patalą  sergėki tyrą, maloningai teikis visada išlaikyti bendrą jų gyvenimą skaistų, nes jie tyra širdimi vykdo Tavo įsakus. Nes Tu esi mūsų Dievas, pasigailintis ir gelbstintis Dievas, ir Tau šlovę [mes] teikiame, Tau ir bepradžiui Tavo Tėvui,  ir Švenčiausiajai, Gerajai, Tavo Dvasiai Gaivintojai, dabar ir visados, ir per amžių amžius.“

Prijungiama prašymų ektenija, į kurios prašymus atsakoma „suteik, Viešpatie“. Po jos - malda „Tėve mūsų“.

Sukalbėjus maldą, kunigas visiems palinki ramybės ir prašo palenkti galvas. Laiminama taurė, kurią gers jaunavedžiai. Būtent jaunavedžiais jie jau yra pavadinami laiminimo maldoje:

„Dieve, kuris visa sukūrei Savo galia, pasaulį įtvirtinai ir papuošei Savo kūrinijos vainiką! Palaimink šią taurę, kurią duodi susijungusiems santuokos bendryste,  dvasiniu palaiminimu, Nes palaimintas Tavo Vardas ir pašlovinta Tavo Karalystė, Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios - dabar ir visados, ir per amžių amžius.“

Jaunavedžiai paeiliui geria iš vyno taurės, iš viso tris kartus. Jiems pabaigus taurę, Kunigas ima jaunavedžius už rankų ir veda aplink analojų ratu, skelbdamas giesmių pradžią, o chorui giedant:

„Šok iš džiaugsmo, Izaijau, nes Mergelė įsčiose nešiojo ir pagimdė Sūnų Emanuelį – Dievą ir žmogų! Jo vardas – Atžala, Jį garbindami [Tą] Mergelę šloviname. 

Šventieji kankiniai kovoję nuostabiai ir už tai vainikais apdovanotieji, melskit Viešpatį, kad mūsų sielas išganytų. 

Garbė Tau, Kristau Dieve, apaštalų Gyriau, Džiaugsme kankinių, visiems skelbusių Vienesmę Trejybę.“ 

3. Vainikų nuėmimas.

Po šios džiaugsmingos procesijos kunigas nuima vainikus, ką senovėje darydavo aštuntąją dieną po santuokos. Tada vainikai būdavo iš šakelių, kaip, pavyzdžiui, iki šiol yra Graikijoje, ir tos aštuonios dienos buvo skirtos nenutrūkstamam šventimui, panašiai kaip dabartinėje kultūroje turime medaus mėnesį. Pasikeitus papročiams pakito ir apeigos, tad kunigas palaimina jaunuosius šeimyniniam gyvenimui ir tuomet skambant varpams jie tęsia šventę, kuria paprastai prasideda tas medaus mėnuo.

Nuimdamas vainiką nuo jaunikio galvos, kunigas meldžiasi: 
„Būk išaukštintas, jaunasai, kaip Abraomas, ir palaimintas kaip Izaokas; turėk daug palikuonių kaip Jokūbas, eidamas ramybėje, ir teisiai vykdydamas Dievo įsakymus.“ 

Nuo jaunosios galvos nuimdamas vainiką, kunigas meldžiasi: 
„Ir tu, nuotaka, būk išaukštinta kaip Sara, džiaukis kaip Rebeka ir turėk daug palikuonių kaip Rachelė, džiaugdamasi savo vyru ir laikydamasi Dievo Įstatymo, nes taip nori Dievas. “

Tuomet garsiai skaitoma paskutinė malda už jaunavedžius:

„Dieve, mūsų Dieve, atėjęs į Galilėjos Kaną ir ten buvusią santuoką palaiminęs, palaimink ir šiuos Savo tarnus, Tavo Apvaizdos dėka susijungusius santuokos bendryste. Palaimink jų kelius, pripildyk jų gyvenimą gerų dalykų, priimk jų vainikus Savo Karalystėje; saugok juos skaisčius, nekaltus ir saugius nuo [priešų] gudrybių per amžių amžius.“

Ir jaunieji gauna paskutinį palaiminimą:

„Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, Švenčiausioji, Vienesmė ir Gyvybę Teikianti Trejybė, Vienas Dievas ir Valdovas tepalaimina jus ir teduoda jums ilgą gyvenimą, dorų vaikų, gyvenimo ir tikėjimo laimėjimų; ir teaprūpina jus visomis žemiškomis gėrybėmis, teduoda ir žadėtųjų dangiškųjų gėrybių, Dievo Gimdytojos ir visų šventųjų maldų užtarimu. Amen.“

Po to, kunigas eina ant ambono (pakylos), o jaunieji seka jį, bet kol kas lieka stovėti ambono papėdėje. Užbaigus pamaldas, kunigas skelbia jauniesiems ilgiausių metų, chorui giedant „Ilgiausių metų“ jaunieji bučiuoja Kristaus ir Dievo Motinos ikonas. Iš pradžių vyras - Kristaus, žmona - Dievo Motinos, tada atvirkščiai. Po giesmės kunigas pasako pamokslą ir laimindamas įteikia jauniesiems jų šeimos ikonas ir santuokos liudijimą. Priimant ikonas yra įprasta jas pabučiuoti.

Tuo baigiasi santuokos sakramentas ir jaunuosius sveikina svečiai.

Jeigu santuoka sujungta su Eucharistijos sakramentu

Santuokos sakramentas gali būti sujungtas su Eucharistijos sakramentu. Toks jis buvo visada senovėje. Tuo atveju sužiedotuvės atliekamos pilnai iki santuokos, giedant psalmei „Laimingi jūs...“ jaunieji vedami į vidurį, užduodami įprasti klausimai. Po jų prasideda Dieviškoji Liturgija.

Vietoje įprastų antifonų - vestuvinės. Vainikavimas - prieš „Trišventą“. Prokimenas ir skaitiniai - santuokos sakramento. Švč. Komunijos pirmi eina jaunieji. Bendros taurės laiminimas, vainikų nuėmimas ir kt. - po maldos už ambono. 

Taip pat skaitykite:

Populiarūs įrašai