Ortodoksų Bažnyčia ir politika Lietuvoje

Imperatorius Justinianas ir Bažnyčios tarnautojai. 
VI a. mozaika

Šiuo metu Lietuvoje aktyviai vyksta diskusijos apie Bažnyčios dalyvavimą politikoje. Tame kontekste norėtųsi trumpai pristatyti Ortodoksų Bažnyčios socialinį mokymą šiuo klausimu. Mūsų šalies ortodoksai vadovaujasi dokumentu, kuris vadinasi „Rusios Ortodoksų Bažnyčios socialinio mokymo pagrindai“.

Bendriausi principai

Kas apskritai yra politika? Politika, tai visuomenės organizavimo būdas, sistema, taip pat žmogaus veiklos sfera, kur per valstybės institucijas yra tvarkomas visuomenės gyvenimas ir skirtingos visuomenės grupės siekia realizuoti savo interesus. Politiniu klausimu gali tapti labai įvairūs dalykai, kur tik susikerta visuomenės grupių interesai. Pavyzdžiui, netgi klausimas kurią gatvę išasfaltuoti gali būti politinis, nes nuo to priklausys projektą remiančios partijos rezultatai savivaldybės rinkimuose.

Politinės teorijos - tai skirtingi teoriniai visuomenės reguliavimo būdai, siūlomos priemonės, sistemos. Politikoje dažnai vienareikšmiškų atsakymų nėra, įvairios politinės teorijos turi savo argumentų ir trūkumų. Todėl 1994 m. Rusios Ortodoksų Bažnyčios vyskupų susirinkimas pabrėžė, kad „Bažnyčia neteikia pirmenybės jokiai valstybinei santvarkai, jokiai iš egzistuojančių politinių doktrinų“ (Socialinio mokymo pagrindai III, 7). Politinių teorijų visumos vertinimas - ne Bažnyčios užduotis ir ne jos kompetencija. Bažnyčios egzistavimo tikslas visai kitas: Ji „privalo pagrindinį dėmesį skirti ne išorinei valstybės organizacijos sistemai, o vidinei Savo narių širdžių būklei“ (ten pat). 

Įdomu, kad socialiniame mokyme, remiantis pirmojo Izraelio karaliaus Sauliaus išrinkimo prieš Dievo valią pavyzdžiu, šiuolaikinės valstybės egzistavimas suvokiamas kaip mažiau tobulas žmonijos saviorganizacijos būdas, nei pirminė teokratija (tiesioginė Dievo valdžia kiekvienam žmogui). Dokumente rašoma: „Žemiškosios valstybės atsiradimas turi būti suvokiamas ne kaip nuo pradžių Dievo įsteigta tikrovė, bet kaip žmonėms Dievo suteikta galimybė savo bendruomeninį gyvenimą tvarkytis pagal jų laisvą valią, tam, kad tokia tvarka, kaip atsakas į nuodėmės iškreiptą žemišką tikrovę, padėtų vengti dar didesnės nuodėmės per pasaulietinės valdžios veikimą“ (III, 1). Taigi, netiesiogiai atsiribojama ir nuo „ortodoksiškos monarchijos“ ar bet kokio kito istorinio modelio, šitaip patvirtinant, kad Bažnyčia atvira visoms politinėms santvarkoms.

Tai, žinoma, nereiškia, kad Bažnyčia visiškai anapus politikos. Politika ir Bažnyčia gali susidurti, kai atskiros politinės pažiūros prieštarauja Jos socialiniam ar moraliniam mokymui, pavyzdžiui, bioetikos klausimuose. Bažnyčia pasisako prieš abortus (su retomis išimtimis), dirbtini apvaisinimą in vitro ir pan., ir šiuose klausimuose nuomonės susiduria. Kai įstatymai yra tokie, kad pagal juos gyventi krikščionims nėra įmanoma (pavyzdžiui, krikščionims liepiama daryti tai, kas prieštarauja tikėjimui), arba krikščionys yra persekiojami, Bažnyčia bando tartis su valdžia, ieškoti visuomenės ar tarptautinių instancijų palaikymo ir netgi pasilieka teisę kviesti savo narius pilietinio neklusnumo akcijoms (III, 5)

Bažnyčios ir valstybės santykių idealu Ortodoksų Bažnyčios socialinis mokymas laiko symphonia, valdžių „sąskambį“ arba bendradarbiavimą. Tai šv. imperatoriaus Justiniano VI-ojoje Konstitucijoje (Iustiniani Novellae) suformuluotas principas. Šv. Justinianas rašo, kad dvi didžiausios Dievo dovanos žmonijai yra kunigystė ir krikščioniškojo monarcho valdžia (sacerdotium et imperium). Pasak jo, kunigijai pridera tvarkyti dieviškuosius (divinis) reikalus, o imperatoriui - žmogiškuosius (humanis); jų sritys skirtingos, nors ir kyla iš vieno prado (ex uno principio), taigi, teologai čia greitai atpažins dviejų Kristaus prigimčių vienoje hipostazėje analogiją. Šiuolaikiniame kontekste šią idėją Bažnyčios socialinis mokymas apibūdina taip: „[symphonia] esmė yra abipusis bendradarbiavimas, abipusė parama ir abipusė atsakomybė, kai viena pusė nesikiša į kitos pusės išskirtinės kompetencijos sferas. Vyskupas paklūsta valstybinei valdžiai kaip pavaldinys, bet ne todėl, kad vyskupo valdžia kiltų iš valstybės atstovo valdžios. Lygiai taip pat valstybinės valdžios atstovas paklūsta vyskupui kaip Bažnyčios narys, ieškantis joje išganymo, bet ne todėl, kad jo valdžia kiltų iš vyskupo valdžios. Valstybė symphonia santykiuose santykiuose su Bažnyčia siekia dvasinio palaikymo, maldos už save ir palaiminimo veiklai, kuri skirta piliečių gerovei didinti, o Bažnyčia gauna valstybės pagalbą kuriant sąlygas, tinkamas Evangelijos skelbimui ir savo narių sielovadai, kurie tuo pačiu yra ir valstybės piliečiai“ (III, 4). Taigi, idealas yra valdžių bendradarbiavimas išlaikant jų atskirumą.

Šv. Justiniano aprašytas idealas daro prielaidą, kad valstybės vadovai yra Ortodoksų Bažnyčios nariai (todėl kalba apie valdininkų paklusimą vyskupams religijos klausimais). Kai valstybės vadovai nėra ortodoksai, Bažnyčia siekia tokio bendradarbiavimo, koks yra įmanomas; kai Bažnyčia visiškai atskirta nuo valstybės, Bažnyčia egzistuoja atskirai nuo valstybės. Nei vienas iš modelių neprieštarauja Ortodoksų Bažnyčios mokymui, visi jie tinka Bažnyčios gyvenimui, kaip patvirtina sėkmingas Ortodoksų Bažnyčios egzistavimas įvairiose valstybėse, kur Bažnyčios ir valstybės santykiai reguliuojami labai skirtingai, nuo valstybinės religijos Graikijoje iki laicizmo Prancūzijoje (III, 4).

Lietuvos Konstitucijoje, pagal Konstitucinio teismo išaiškinimą (2000 m. birželio 13 d.), įtvirtintas Bažnyčios ir valstybės atskirumo principas. Bet, kaip rašo teisininkas Vytis Turonis, tai nėra tas pats, ką LTSR Konstitucijos 50 straipsnis įvardijo nustatydamas, kad Bažnyčia Lietuvos TSR yra atskirta nuo valstybės ir mokykla – nuo Bažnyčios. Atskirumo principas leidžia bendradarbiavimą. Principas reiškia, kad valstybė nesikiša į Bažnyčios vidinius reikalus ir valstybė yra neutrali religijos atžvilgiu, jos įstaigos pasaulietinio pobūdžio, o Bažnyčios taisyklės neturi galios valstybei, jos kanonai nėra įstatymai, jos nariai gali dalyvauti politikoje tik tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir visi likę Lietuvos piliečiai. Tačiau, pavyzdžiui, net pasaulietinėje mokykloje gali būti dėstoma tikyba, išsaugant neutralumo principą, t.y. leidžiant pasirinkti etiką arba kitos konfesijos tikybą. Taigi, Konstitucija leidžia tam tikrą valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimą, kuris dera su Ortodoksų Bažnyčios socialiniu mokymu.

Dvasininkų dalyvavimas politinėje veikloje

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, 3 dalyje – kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti, 5 dalyje – kad bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu. Bažnyčios ir valstybės atskirumas reiškia, kad visi piliečiai lygūs prieš įstatymą, nesvarbu, ar pilietis yra kokios nors religijos dvasininkas, ar pasaulietis. Kad ir kas bebūtum, pagal pasaulietinius įstatymus tu gali tapti rinkimų kandidatu, tarnauti kariuomenėje, eiti valstybės pareigas ir t.t.., valstybė tavęs neriboja, riboja tik vidinės religinės organizacijos normos, kanonai ir statutai, apie kuriuos parašyta: „Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus“ (43 straipsnis). 

Kiekvienas ortodoksų kunigas Lietuvoje savo noru sutinka nesinaudoti dalimi savo politinių teisių kai duoda priesaiką prieš kunigystės šventimus. Priesaikoje yra tekstas: „[Pažadu] nedalyvauti jokiose politinėse partijose, judėjimuose ar akcijose“. Žinoma, socialinis mokymas numato išimtis ekstremaliose situacijose, kaip kad buvo SSRS liaudies deputatų rinkimuose 1988 m., kai juose dalyvavo dvasininkai, tačiau apie tokias išimtis sprendžia aukščiausia bažnytinė valdžia.

„Rusios Ortodoksų Bažnyčios socialinio mokymo pagrindai“ tiesiogiai įvardija sąrašą sričių, kuriose dvasininkai negali reikštis, padėti valstybei ar bendradarbiauti:

a) politinė kova, priešrinkiminė agitacija, vienų ar kitų politinių partijų, visuomenės ar politinių lyderių palaikymo kampanijos;

b) pilietinio karo arba agresyvaus išorės karo kariavimas;

c) tiesioginis dalyvavimas žvalgybinėje ar bet kurioje kitoje veikloje, reikalaujančioje pagal valstybės įstatymus saugoti paslaptį netgi savo išpažinties metu ar bendraujant su Bažnyčios hierarchais.
[...]
Neįmanomas Bažnyčios hierarchų ir dvasininkų ir, iš to plaukia, Bažnyčios kaip visumos dalyvavimas politinių organizacijų veikloje, priešrinkiminiuose procesuose, tokiuose, kaip, pavyzdžiui, viešas rinkimuose dalyvaujančių politinių organizacijų ar atskirų kandidatų palaikymas, agitacija ir kt. Dvasininkai negali keltis kandidatais rinkimuose į jokius, bet kurio lygio atstovaujamosios valdžios organus“ (Socialinio mokymo pagrindai, V, 2).

Tai nereiškia, kad dvasininkai negali turėti savo nuosavų pažiūrų: „[Bažnyčia] leidžia vyskupams, klerui ir pasauliečiams laikytis skirtingų politinių pažiūrų, išskyrus, tas, kurios akivaizdžiai veda į veiksmus, prieštaraujančius ortodoksiškam tikėjimo mokymui ir Bažnyčios Tradicijos moralinėms normoms“ (ten pat). Tai taip pat nereiškia, kad dvasininkai negali balsuoti ar kitaip dalyvauti politikoje neaktyviu būdu: „Tuo pačiu metu niekas neturi trukdyti hierarchų, dvasininkų ir pasauliečių dalyvavimui, kaip dalyvauja ir kiti piliečiai, tautos valios išreiškime per balsavimus“ (V, 1). Bažnyčia kaip institucija taip pat gali vertinti visuomenės procesus: „Bažnyčios kaip visumos nedalyvavimas politinėje kovoje, politinių partijų veikloje ir priešrinkiminiuose procesuose nereiškia Jos atsisakymo viešai reikšti savo poziciją visuomenei svarbiais klausimais ar atsisakymo šią poziciją pristatyti bet kurios šalies, bet kurio lygio valdžios organams“ (V, 2), bet „tokią poziciją gali išreikšti tik Bažnyčios susirinkimai, Jos hierarchai ir jų galioti asmenys“ (ten pat) - kitaip tariant, bet kuris dvasininkas negali savo nuožiūra skelbti, kokia yra Bažnyčios pozicija vienu ar kitu visuomenei svarbiu socialiniu-politiniu klausimu, tam jis turi gauti mažiausiai vietinio vyskupo įgaliojimą atstovauti Bažnyčios poziciją. 

Pasauliečių dalyvavimas politinėje veikloje

Kas draudžiama dvasininkams, tas pasauliečiams ne tik leidžiama, bet ir rekomenduojama: „Nėra kliūčių ortodoksų pasauliečiams dalyvauti įstatymo leidžiamosios, vykdomosios ir teisiamosios valdžios organuose, politinėse organizacijose. Dar daugiau, toks dalyvavimas, kai jis dera su Bažnyčios mokymu, jos moralinėmis normoms ir su oficialia pozicija visuomenei reikšmingais klausimais, yra viena iš Bažnyčios misijos visuomenėje formų. Pasauliečiai gali ir yra pašaukti, vykdant savo pilietinę pareigą, dalyvauti procesuose, susijusiuose su visų lygių valdžios rinkimais, bendradarbiauti su valstybe visose dorai neprieštaraujančiose valstybės iniciatyvose“ (V.3)

Kodėl Bažnyčios teisė draudžia dalyvavimą ir net konkrečios doktrinos ar partijos rėmimą kunigams, bet leidžia pasauliečiams? Galime pasivarstyti apie tai, kad dabar mes gyvename visuomenėje, kurioje mūsų pasauliečiai yra skirtingų politinių pažiūrų, ir kitokia pozicija galėtų daug ką atstumti. Pavyzdžiui, Lietuvos Seime yra daug politinių partijų, ir visose jų yra Ortodoksų Bažnyčios narių (asmenų, kurie laiko save Bažnyčios nariais). Už jas balsavo daugybė rinkėjų, tad partija - tai ne tik jos nariai, bet ir daugybė jos rinkėjų. Eilinis kunigas, baigęs tik seminariją, išmano politinėse teorijose tikrai ne daugiau už pasauliečius, tačiau kritikuodamas politines teorijas ar organizacijas kaip visumą gali užverti duris į Bažnyčią su juo nesutinkantiems tikintiesiems. Tuo tarpu Bažnyčia yra ir turi būti atvira visų politinių pažiūrų žmonės. 

Tai nereiškia, kad Bažnyčia kaip institucija negali kritikuoti atskirų politinių pažiūrų, programų, politinių iniciatyvų, tačiau dvasininkai gali tai daryti tik turėdami savo bažnytinės valdžios leidimą. Eilinis kunigas neturi įgaliojimu tokiu atžvilgiu atstovauti Bažnyčios kaip visumos. Tas atsargumas, turbūt, kyla iš meilės visiems, kuria pašaukti Bažnyčia, bet nereiškia politinio indifirentizmo.

Apibendrinimas

Pagal socialinį mokymą Bažnyčia bendradarbiauja su pasaulietine valdžia tiek, kiek tai leidžia pasaulietiniai įstatymai. Dvasininkams draudžiama aktyviai dalyvauti politinėje veikloje, tuo tarpu pasauliečių politinė veikla neribojama, netgi skatinama. Pagrindinis būdas, kaip Ortodoksų Bažnyčia veikia politinę sferą - tai savo narių dorinis ugdymas.

Populiarūs įrašai