Šv. Efremas Siras

Ikonose šv. Efremas vaizduojamas
su siriškais rūbais

Šiandien Ortodoksų Bažnyčia švenčia švento Efremo Siro (Mar Aprem, 306-373), pačių sirų vadinamo „Nisbiečiu“, atminimą. Šv. Efremas yra gerbiamas visų krikščionių - ir ortodoksų, ir katalikų, ir anglikonų, ir miafizitų, ir Asirijos Rytų Bažnyčios. Linija tarp Vakarų sirų ir Rytų sirų (asirų) tais laikais buvo Romos imperijos ir Persijos imperijos siena, o Efremas gimė dviejų civilizacijos sandūroje - Nisbio mieste, kuris prieš jam gimstant perėjo iš persų į romėnų (graikų) rankas. Jo gimtoji kalba, kaip ir visų (a)sirų buvo aramėjų, ta pati kalba, kuria Jėzus laikais kalbėjo žydai ir ta pati kalba, kuria žydai kalbėjo tais laikais. Todėl (a)sirų krikščionys rašė ta pačia kalba, kaip ir to laiko jų kraštų rabinai ir tarp jų vyko kultūriniai apsikeitimai bei polemika.

Efremas Sirijoje įkūrė įtakingą Nisbio-Edesos katechetinę mokyklą, kuri iki pat uždarymo 489 m. buvo sirų krikščionių išsilavinimo centru. Tarp šios mokyklos aliumnų buvo tokie garsūs sirai, kaip Babajus Didysis ir Dadišo.

Šv. Efremo gyvenimo metu sirai krikščionys pergyveno persekiojimus. Po Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo atsivertimo, zoroastrų tikėjimo kaimynas iš Rytų persų imperatorius Šapūras II pradėjo krikščionių naikinimo akciją. Šapūras II puldinėjo Nisbį, kol 359 m. jis grįžo į persų rankas ir krikščionys buvo išvaryti, dėl ko ir teko mokyklą perkelti iš Nisbio į Edesą. Tai buvo vienas iš svarbių šv. Efremo gyvenimo kontekstų.

Antrasis svarbus kontekstas - 325 m. Nikėjoje paskelbtas Tikėjimo išpažinimas, patvirtinęs Bažnyčios tikėjimą į vieną Dievą ir Kristaus dieviškumą. Sirų krikščionių gyvenami kraštai, kaip imperijų paribiai, buvo vieta, kur gyveno įvairiausių tikėjimų žmonės, ne tik krikščionys, bet ir gnostikai, maži religiniai judėjimai, taip pat jau minėti judėjai. Tad Efremas gynė Nikėjos tikėjimą nuo kitatikių.

Šv. Efremo ir (a)sirų krikščionių kūryba ypatinga tuo, kad įvairūs katechetiniai (tikėjimo tiesų) ir egzegetiniai (Švento Rašto aiškinimo) tekstai parašyti ne filosofijos ar mokslo, o poezijos kalba. Panašu, kad mokiniai eilių apie Bibliją ir tikėjimą mokėsi mintinai. Kaip ir Antiochijos mokykla, Nisbio-Edesos mokykla laikėsi pažodinės interpretacijos.

Dar šv. Efremui esant gyvam, jo kūriniai pradėti versti į graikų kalbą. V a. šv. Efremas taip išpopuliarėjo, kad atsirado daugybė žmonių, mėgdžiojusių jo stilių. Taip atsirado „graikiškasis Efremas“ - šventajam priskiriami kūriniai, kurie iš tikrųjų iškart buvo parašyti graikų kalba ir tik seka jo stiliumi bei teologija. Tai patrologas Roger Prease ir vadina „didžiule patristikos spraga“ - „graikiškasis Efremas“ (Ephraem Graecus) buvo toks populiarus Bizantijoje, kad Paryžiaus Bibliothèque Nationale jo rankraščiai yra vieni gausiausių, už jo daugiau liko tik šv. Jono Auksaburnio, šv. Grigaliaus Nazianziečio ir šv. Bazilijaus Didžiojo rankraščių. Vatikano bibliotekoje situacija panaši. Tačiau vis dar nėra gerų kritinių jo tekstų graikų kalba leidimų su vertimais į šiuolaikines kalbas, kurie taipogi turėtų patikimą, tyrimais paremtą rodyklę, kas parašyta paties šv. Efremo ir tik išversta į graikų kalbą, kas parašyta jo gerbėjų. Šis darbas galės būti atliktas tik tada, kai žmonės, puikiai mokantys ir senovės graikų, ir aramėjų kalbas, išstudijavę jo siriškąją kūrybą imsis graikiškų raštų ir nustatys, kokia yra kokių tekstų kilmė ir parašymo aplinkybės. Tuomet atsivers ir naujas tyrimų puslapis, kai galima bus aiškiau kalbėti apie šv. Efremo Siro ir „Efremo Graiko“ įtaką Bizantijoje, o taipogi apie jų įtaką Gruzijoje (Sakartvele) ir Armėnijoje.

Pabaigai, Šventosios Dvasios arfa vadinamo šv. Efremo himnas apie Kristaus gimimą, vertėjas, ko gero, kun. Lukas Skroblas (?)

III himnas

(ištrauka)

Labiau negu visus, kuriuos pagydė, jis pradžiugino mane, aš jį įsčiose pradėjau; labiau negu visus, kuriuos išaukštino, jis išaukštino mane, kadangi aš jį pagimdžiau. Į jo gyvenimo Rojų ketinu įžengti ir toje vietoje, kur Ieva prasikalto, jį pagarbinsiu, kadangi aš jam buvau priimtinesnė už visas sutvertąsias moteris, idant jam tapčiau motina, nes jis taip panorėjo, ir jis tapo mano vaikeliu, kadangi jam taip patiko.

Mano garbingųjų kankinių burnomis aš jį išpažįstu ir priimu jį, kūdikį – neregimojo Sūnų, kuris tampa regimas. Į didžią aukštumą jis mane pakylėja su savo šventaisiais, idant aš jį garbinčiau plačiame ir erdviame danguje, sklidiname jo garbės ir neįstengiančiame išlaikyti didybės to, kuris nusižemino ir tapo mažyliu ėdžiose. Dangiškieji balsai pranešė apie tave gerąją naujieną žemiškiesiems; žemiškosios ausys tavimi malšino troškulį girdėdamas Gerąją Naujieną.

O naujasis šaltini, atvertas dangaus esantiems žemėje, kurie trokšte troško gyvenimo ir jo neragavo! O versme, kurios Adomas neparagavo, ir kuri dvylika kalbančiųjų šaltinių atvėrė ir pripildė pasaulį gyvenimo.

Juozapas tave parpuolęs pagarbina tau aukodamas vainiką, šis sunerimęs teisusis, nuramintas angelo. Ir, kad tu padidintum jo nuopelną, jis tave saugojo savo glėbyje. Juozapo teisumas paliudija tau tai, koks esi tyras, kadangi kas būtų įtikinęs teisųjį rūpintis pasibjaurėtinu paleistuvės vaiku ir iš vienos vietos būti genamam į kitą ?

Tu, mano Viešpatie, man paaiškink, kokiu būdu ir kodėl tau patiko iš mergaitiškų įsčių mums pasirodyti. Ar tai simbolis to, kaip švytintis Adomas iš žemės tyros ir dar neįdirbtos buvo nužiestas ? Tad kodėl reikėjo, kad susižieduotų su Juozapu Dovydo dukra ir kad tokiu būdu tu gimtum iš jos be vyro pagalbos ?