Apie Rusios Bažnyčios naujuosius kankinius ir išpažinėjus
Šiandien, artimiausią sekmadienį vasario 7 dienai (šiemet data sutampa), Ortodoksų Bažnyčia mini visus Rusios Ortodoksų Bažnyčios naujuosius kankinius ir išpažinėjus (t.y. ne tik Rusijos, o faktiškai, visų buvusių Sovietų Sąjungos valstybių šventuosius). Tai visi tie, kas sovietmečiu buvo nužudyti arba kentėjo dėl to, kad buvo krikščionys.
Jų kankinystės ir kančios liudijimai primena, koks trapus yra šis gyvenimas. Vieną dieną - 1917 spalio 24 - kažkas galėjo didžiuotis savo pozicija kaip valdininkas, kaip Bažnyčios klerikalas arba sukauptais turtais. Vaisiais ilgus metus tenkintos valdžios, šlovės ar turto troškimo aistros. Bet štai, papūtus permainų vėjui visa tai staiga pasidarė tuščia, būti bažnytininku ar valstybininku jau spalio 25 d. tapo ne privalumu, o grėsme, rizika, daug kas ėmė netekti turtų, gyvybių.
Tokios radikalios permainos primena apie daiktinių gėrybių ir pareigų tuštybę, nes liečia iškart visą visuomenę, bet permainų vėjas papučia kiekvieno žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau. Kiekvienas gali prarasti turtą, prarasti sveikatą ir, bet kokiu atveju, tikrai kiekvienas atguls į kapą, kur guli ir turtuoliai, ir vyskupai, ir kunigaikščiai, ir prezidentai, ir vargšai, tik jie visi vienodai nieko su savimi į amžiną kelionę pasiimti negali ir virsta tais pačiais pelenais.
Gyvenimas yra trumpas ir žmogus sprendžia, kam panaudoti šį laiką - ar turtams, valdžiai, malonumams, kurie neturi išliekamosios vertės, kurie gali pranykti per vieną dieną ir paprastai anksčiau ar vėliau pranyksta, ar tam, kas amžina. Pažinti gyvenimo prasmę, pažinti, kam visa tai, pažinti patį gyvenimą.
Naujieji kankiniai ir išpažinėjai paliudijo, kad jie nesivaikė nykstančių dalykų - tie, kurie iš jų buvo vyskupai, netgi tada, kai vyskupu būti tapo pavojinga gyvybei, toliau vyskupavo. Tik jau nebe apsirengę gražiais rūbais, nebe ištaigingose liturgijose ir be valdžios palaikymo.
Jie vyskupavo, kunigai - kunigavo, pasauliečiai - liudijo tikėjimą žodžių ir gyvenimu, nes visgi buvo pažinę kažką daugiau. Aukštesnė būtis, aukštesnė prasmė kurią jie buvo pažinę jiems buvo tokia sava, net tikresnė, nei žemiškas pasaulis, kuriame gyveno, todėl jiems ir nebuvo baisūs jokie žemiško gyvenimo išmėginimai bei kančios. Jie jau viena savo esybes dalimi gyveno anapusybėje. Ir būtent dėl tokio liudijimo verta bandyti - bandyti pažinti, bandyti gyventi taip, kad pažintum tą kitokią, aukštesnę tikrovę.
Jų kankinystės ir kančios liudijimai primena, koks trapus yra šis gyvenimas. Vieną dieną - 1917 spalio 24 - kažkas galėjo didžiuotis savo pozicija kaip valdininkas, kaip Bažnyčios klerikalas arba sukauptais turtais. Vaisiais ilgus metus tenkintos valdžios, šlovės ar turto troškimo aistros. Bet štai, papūtus permainų vėjui visa tai staiga pasidarė tuščia, būti bažnytininku ar valstybininku jau spalio 25 d. tapo ne privalumu, o grėsme, rizika, daug kas ėmė netekti turtų, gyvybių.
Tokios radikalios permainos primena apie daiktinių gėrybių ir pareigų tuštybę, nes liečia iškart visą visuomenę, bet permainų vėjas papučia kiekvieno žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau. Kiekvienas gali prarasti turtą, prarasti sveikatą ir, bet kokiu atveju, tikrai kiekvienas atguls į kapą, kur guli ir turtuoliai, ir vyskupai, ir kunigaikščiai, ir prezidentai, ir vargšai, tik jie visi vienodai nieko su savimi į amžiną kelionę pasiimti negali ir virsta tais pačiais pelenais.
Gyvenimas yra trumpas ir žmogus sprendžia, kam panaudoti šį laiką - ar turtams, valdžiai, malonumams, kurie neturi išliekamosios vertės, kurie gali pranykti per vieną dieną ir paprastai anksčiau ar vėliau pranyksta, ar tam, kas amžina. Pažinti gyvenimo prasmę, pažinti, kam visa tai, pažinti patį gyvenimą.
Naujieji kankiniai ir išpažinėjai paliudijo, kad jie nesivaikė nykstančių dalykų - tie, kurie iš jų buvo vyskupai, netgi tada, kai vyskupu būti tapo pavojinga gyvybei, toliau vyskupavo. Tik jau nebe apsirengę gražiais rūbais, nebe ištaigingose liturgijose ir be valdžios palaikymo.
Jie vyskupavo, kunigai - kunigavo, pasauliečiai - liudijo tikėjimą žodžių ir gyvenimu, nes visgi buvo pažinę kažką daugiau. Aukštesnė būtis, aukštesnė prasmė kurią jie buvo pažinę jiems buvo tokia sava, net tikresnė, nei žemiškas pasaulis, kuriame gyveno, todėl jiems ir nebuvo baisūs jokie žemiško gyvenimo išmėginimai bei kančios. Jie jau viena savo esybes dalimi gyveno anapusybėje. Ir būtent dėl tokio liudijimo verta bandyti - bandyti pažinti, bandyti gyventi taip, kad pažintum tą kitokią, aukštesnę tikrovę.
