Pagrindiniai prieškalėdinio pasninko (Advento) minėjimai

Lapkričio 15 d. Ortodoksų Bažnyčioje prasideda prieškalėdinis pasninkas, pasninkaudami ruošiamės šv. Kalėdoms (gruodžio 25 d.). Vakarų tradicijoje šis pasninkas vadinamas „Adventu“. Kaip ir Gavėnia, šis pasninkas susideda iš 40-ies dienų, nors ir nėra pasninkaujama taip griežtai. Jei per Gavėnią pasauliečiai pagal paprotį atsisako ne tik pieno, kiaušinių, bet ir žuvies, tai per prieškalėdinį pasninką žuvis dažnai leidžiama.

40 dienų dienų nėra visos vienodos, pasninkas turi skirtingus laikotarpius:

• nuo pasninko pradžios iki Dievo Motinos prasidėjimo šventės (lapkričio 15 d. – gruodžio 9 d.), 
• nuo Prasidėjimo iki gruodžio 19 d., 
• paskutinių 5 pasninko dienų (gruodžio 20-24 d. imtinai). 

Toks trijų dalių prieškalėdinis pasninkas susiformavo apjungus dvi senovines vienuolines tradicijas, aprašytas vienuolynų taisyklių knygose – Tipikonuose. Senovėje vienuolynai prieškalėdinį pasninką perskirdavo į dvi dalis, vieni – į švelnesnį laiką iki Prasidėjimo ir griežtesnį po Prasidėjimo, kiti – į švelnesnį laiką nuo pasninko pradžios, ir griežtesnį – paskutines penkias dienas. O mūsų laikais Bažnyčioje sujungtos abi tradicijos, pasninką sudaro tarsi trys laipteliai, kurių kiekvienas griežtesnis už ankstesnį. 

Pirmąją prieškalėdinio pasninko dalį, iki gruodžio 9 d., pasninką praskaidrina Dievo Motinos įvedimo ir šv. Mikalojaus šventės, taip pat įvairių iškilių šventųjų minėjimai. Po Prasidėjimo šventės labiau pasineriame į pasninką, o nuo gruodžio 20 d., išgyvename griežčiausią pasninko laiką, kurio kulminacija – šv. Kūčių diena (gruodžio 24 d.). Egzistuoja paprotys šv. Kūčių dieną susilaikyti nuo valgio iki pat šv. Kūčių vakarienės, tačiau jis nėra privalomas, ne visi pajėgūs jo laikytis. 

Prieškalėdinio pasninko sekmadieniais kunigas vilki raudonais liturginiais rūbais

Prieškalėdinio pasninko liturginis metas, nors ir ne toks turtingas skirtingų minėjimų kaip Gavėnia, turi ir savo minėjimus, šventes bei tradicijas. Graikiškoje liturginėje tradicijoje kunigai šio pasninko metu vilki raudonais liturginiais rūbais, slaviškoje – auksiniais. 

Dievo Motinos įvedimas, lapkričio 21 d.

Pirmoji Advento šventė, kuri šiek tiek pertraukia pasninką (per ją net ir vienuoliai valgo žuvį) – tai Dievo Motinos įvedimas į Šventyklą lapkričio 21 dieną. Šios dienos giesmėse atsispindi viso ortodoksų Advento tematika – tai Kristaus atėjimo į pasaulį laukimas, įsikūnijimo slėpinio apmąstymas:

Dievo Motinos įvedimo į Šventyklai troparas, 4 t.:

Šiandien matome kaip išsipildys Dievo meilės pažadas/ kaip išganymas žmonijos bus paskelbtas/ Mergelė Dievo Šventykloje pasirodo/ būsimą Kristaus atėjimą parodo!/ Jai ir mes balsiai šaukiame:/ „Džiūgauki Kūrėjo plano įgyvendintoja!“

Šventės metu prisimenama, kaip Mergelė Marija savo šventu gyvenimu ruošėsi tapti Dievo Motina, kaip ji Šventosios Dvasios buvo tobulinama ir vedama. Jos lipimas Šventyklos laiptais taip pat mums primena apie lipimą askezės laiptais pas Dievą.

Tradiciškai nuo šios šventės giedamos Advento ir Kalėdų giesmės, pradedama gyventi būsimojo Kristaus atėjimo nuotaikomis. Bažnyčios pamaldų metu giedami šv. Kalėdų irmai. Kai kur egzistuoja paprotys per šią šventę puošti eglutę (kitur – tik per Kūčias), tiesa, pats eglutės puošimo paprotys labai naujas, tad tradicijos labai ženkliai skiriasi priklausomai nuo vietos ir netgi šeimos.

Šv. Mikalojus, gruodžio 6 d.

Porą savaičių po Dievo Motinos įvedimo į Šventyklą džiugiai švenčiama kita populiari šventė, šv. Mikalojaus, Miros vyskupo atminimas. Nuo jo vokiško vardo Nikolaus (Klaus) yra kilęs populiariosios kultūros „Santa Klausas“. Kai kuriuose kraštuose egzistuoja tradiciją šią dieną vaikams po pagalve, į kojines arba į batus dėti saldumynus. Taip tarsi atsikvepiama nuo pasninko sunkumų, nudžiuginami mažiausieji šeimos nariai.

Dievo Motinos prasidėjimas, gruodžio 9/22 d.

Kita svarbi prieškalėdinio pasninko data – gruodžio 9 d. Nors skirtinguose kraštuose skiriasi šios šventės iškilmingumas, tačiau visuose kalendoriuose tą dieną švenčiama diena, kai Mergelė Marija pasirodė savo motinos Onos įsčiose – prasidėjo. 

Viena šventės giesmių apie tai sako trumpai ir aiškiai:

Dievo Motinos prasidėjimo kondakas, 4 t.

Šiandien visata švenčia - / Dievas leido Onai įsčiose pradėti/ pagimdžiusiąją žodžiais neapsakomą Žodį.

Ir vėl prisimenama, kaip Dievas ruošė sau žemiškąją Motiną, ir vėl prisimenamas laukiamas Dievo Žodžio gimimas. Kai kuriose tradicijose, kaip jau minėjome, ši šventė tokia svarbi, kad nuo jos ir prasideda „tikrasis“ pasninkas. Mūsų atveju nuo šios datos galime pastebėti, kad mus palepinančių švenčių jau iki pat Kalėdų nebebus, rimtis šiek tiek išauga.

Gali kilti klausimas, kodėl Dievo Motinos prasidėjimą Onos įsčiose švenčiame anksčiau, nei Dievo Motinos įvedimą į Šventyklą. Prasidėjimo data priderinta prie gimimo datos, o įvedimas į Šventyklą buvo susijęs su viena šventovių, kurią pašventino lapkritį Jeruzalėje. Apie tai plačiau galima paskaityti čia, tačiau švenčių prasmei tai įtakos neturi.

Ši šventė žymi tam tikrą ribą tarp pirmosios pasninko dalies, kurie šventiškesnė, ir antrosios, kuri turi tam tikrą pasninko ritmą, rutiną.

Du tėvų sekmadieniai

Du paskutiniai sekmadieniai prieš Kalėdas yra vadinami tėvų sekmadieniais, jų metu prisimenami visi, kas buvo dvasiniais ir fiziniais Kristaus žmogiškaisiais protėviais. Nors kartais klaidingai vienas sekmadienių vadinamas protėvių, kitas – tėvų bandant įžvelgti skirtingas sekmadienių prasmes, iš tikro abu sekmadieniai turi tokią pačią prasmę, graikiškas pavadinimas Propatoron reiškia tiek protėvius, tiek sekmadienį, einantį prieš tėvų sekmadienį. Kad būtų mažiau painiavos, šiandien Konstantinopolio patriarchate vienas sekmadienis vadinamas protėvių, o kitas – tiesiog sekmadieniu prieš šv. Kalėdas. Kitaip tariant, abu sekmadieniai yra tėvų arba protėvių, Kristaus pirmtakų, o pavadinimai tėvų/protėvių tegali būti naudojami patogumo dėlei.

Abu sekmadieniai prisimena Danieliaus ir trijų jaunuolių krosnyje stebuklus iš Danieliaus knygos:

Pranašas Danielius ir trys jaunuoliai, troparas, 2 t.:

Kokie didingi/ tikėjimo darbai!/ Trys šventi jaunuoliai liepsnose džiaugiasi/ tarsi stovėtų ramiam vandeny;/ Danielius tarsi piemuo gano liūtus,/ tarsi tai būtų avių būrys./ Jų maldomis, Kristau Dieve, prašome/ išgelbėti mūsų sielas!

Danieliaus liūtų duobėje stebuklas – tai senovėje labai populiarus krikščionių išganymo simbolis, jų išgelbėjimo iš mirties pančių. Trys jaunuoliai, nesudegę krosnyje – tai ir išganymo įvaizdis, ir Kristaus gimimo įvaizdis, nes kaip ugnis nepažeidė jaunuolių, taip ir gimimas nepažeidė Dievo Motinos mergystės.

Abu sekmadieniai taip pat prisimena Kristaus kūniškus pirmtakus:

Protėvių troparas, 2 tonas

Per tikėjimą protėvius nuteisinai,/ per juos tautas su Savo Bažnyčia sužadėjai./ Džiaugiasi šlovėje šventieji,/ nes jų palikuonys suteikė gyvybę palaimintajai Palikuonei/ kuri vyro nepažinusi pagimdė Tave!/ Protėvių maldomis, Kristau Dieve, pasigailėk mūsų!

Kadangi prisimenami protėviai, sekmadienį prieš šv. Kalėdas Liturgijos metu skaitomas Evangelijos pagal Matą 1 skyrius – Jėzaus kilmės knyga (genealogija).

Šv. Kūčios, gruodžio 24 d.

Kalėdų laukimas apogėjų pasiekia per šv. Kūčias. Tai pasninko diena, kurią, pagal kai liaudies tradiciją, nieko nevalgoma iki pat pirmos žvaigždės. Kūčių rytą Bažnyčiose skamba giesmės apie tai, kad Mesijas tuoj, tuoj gims:

Prieššventinis troparas, 4 tonas

Ruoškis Betliejau, atsiverk visiems Edene,/ linksminkis Eufrate:/ gyvybės medis oloje iš Mergelės pražydo./ Jos iš įsčios tapo/ dvasiniu rojumi,/ dieviškuoju sodu/ jame valgydami gyvensime ir nemirsime kaip Adomas./ Kristus gimsta,/ kad puolusį paveikslą atnaujintų.

Prieššventinis (Kūčių) kondakas, t. 3

Šiandien Mergelė amžiną Žodį/ eina į olą neįtikėtinai gimdyti./ Tai girdėdama, visata linksminkis/ su angelais ir piemenėliais šlovinki/ kūdikėliu norintį tapti Amžiną Dievą

Vakare vyksta jau kalėdinės pamaldos, su Kalėdų tekstais bei giesmėmis. Todėl šv. Kūčių stalo tradicijos skiriasi priklausomai nuo kraštų – kai kur, ypač jei naktį dar bus Kalėdų Liturgija su Eucharistija, valgoma šventiškiau, bet dar be mėsos ir pieno, įtraukiant tik žuvį; kitur stalas jau būna kalėdinis. XX a. Rusijoje paplito tradicija Kalėdų Liturgiją daryti vidurnaktį – pasirinkus vidurnakčio Liturgiją, logiška po bevalgės dienos po vakaro pamaldų pasistiprinti saldžia kūčia (saldus grūdų patiekalas, nuo kurio kilęs šventės pavadinimas) ir žuviškais patiekalais, tam, kad pavyktų išbūti iki Eucharistijos. 

Lenkijoje dėl katalikų įtakos atsirado ortodoksų paprotys Kūčių stalo valgį pradėti nuo bendros prosforos (šventintos duonelės) laužymo, panašiai kaip katalikai laužo kalėdaitį. Po to valgoma kūčia. Turint omenyje, kad ortodoksų šeimos šitaip valgo prosforas ir kitomis progomis, tokia tradicija atrodo puikiai susišaukia su kitomis praktikomis.

***

Ką valgyti per Adventą?

Tipikone pateikta vienuolių regula labai paini, ir vargu ar pritaikytina Lietuvoje. Advento metu Tipikonas numato tris skirtingus mitybos tipus: 1) be kiaušinių ir pieno, bet su žuvimi (šeštadieniai, sekmadieniai, šventės); 2) be kiaušinių, pieno ir žuvies, bet dar tebeleidžiami vynas ir aliejus (antradieniai, ketvirtadieniai); 3) neleidžiamas ir vynas bei aliejus, valgoma tik po 15 val. (pirmad., trečiad., penktad.), maistas termiškai neapdorotas (kserofagija, suchojedenije). Kai kur dar trečias lygis dalijamas į dvi dalis, karštą ir šaltą valgymą.

Praktikoje šiaurės šalyse ši regula neturi prasmės, pradedant nuo to, kad vyno ir aliejaus ir taip nerasi per kiekvienus pietus ant stalo (aliejus dažniausiai mūsų kraštuose naudojamas tik kepimui, o ne kaip pagardas, stovintis ant stalo), be to, žiemą valgant vien šaltą maistą būtų tikrai sunku. Todėl net vienuolynuose tokios regulos laikomasi labai retai.

Eiliniam pasauliečiui geriausia praktinė taisyklė būtų Advento metu atsisakyti pieno, kiaušinių, o trečiadieniais ir penktadieniais dar ir žuvies. Žuvį sau leisti dar per Dievo Motinos įvedimo į Šventyklą ir švenčiamų didesnių šventųjų šventes, kokia tai bebūtų savaitės diena. Tačiau jei sakome, kad švenčiame šventojo minėjimą, turime sąžiningai nueiti į cerkvę ar bent kažkaip ypatingai pasimelsti, pvz., paskaityti šventajam Akatistą ar bent kokią maldelę, nes kitaip tai netenka prasmės. Vyno, kaip ir kitų alkoholinių gėrimų geriausia iš viso pasninko metu atsisakyti, nebent nedidelio kiekio šventės proga per Dievo Motinos įvedimą į Šventyklą. Kitais atvejais Tipikono nuorodos neturi prasmės, nes pas mus per eilinius pietus gerti vyną nėra normalu, juo labiau per pasninką.

Kaip jau minėjome, prasminga ir uoliau papasninkauti paskutines kelias dienas prieš šv. Kalėdas, panaudoti laiką susikaupimui. Tačiau nemažiau svarbu ne tik visą dėmesį skirti maistui, bet ir geriems darbams. Sekmadieninėse mokyklose egzistuoja gera praktika vaikams pildyti Advento kalendorius, sugalvoti po gerą darbą kiekvienai pasninko dienai. Juk, kaip moko Dievas Izaijo knygoje, tikrasis pasninkas yra gero darymas artimui.