Kodėl Marija turėjo būti Visada Mergelė (Aeiparthenos)?

Ženklo iš dangaus Dievo Motinos ikona.
Trys žvaigždės ant apdaro simbolizuoja -
„mergelė prieš, per, po gimdymo“


Tikėjimo visuotinumas

Tikėjimas, kad Kristaus motina Marija buvo mergele visuomet, iki gimdymo, per gimdymą ir po gimdymo (ante partum, in partu, et post partum) yra viena pamatinių Ortodoksų Bažnyčios tikėjimo tiesų. Šis mokymas buvo paskelbtas dogma 553 m. V Visuotiniame Bažnyčios susirinkime:

„Jeigu kas nors neišpažįsta, kad Dievo Žodis turėjo du gimimus, vieną - prieš visus amžius iš Tėvo, anapus laiko ir nekūnišką, kitą - gimimą paskutinėmis dienomis kai Dievo Žodis nužengė iš dangaus ir tapo kūnu per šventąją ir šlovingąją Mariją, Dievo Motiną ir Visada Mergelę, kad Jis gimė iš jos; tebūna atskirtas nuo Bažnyčios [anathema]“

Du lietuviškus žodžius „visada/visuomet Mergelė“ graikų kalboje atitinka vienas žodis, Aeiparthenos, vieną žodį šiam mokymui turi ir bažnytinė slavų kalba (Prisnodeva). 

Įdomu, kad šis mokymas toks paplitęs krikščionijoje, kad gali būti priskirtas prie vienos iš visas konfesijas jungiančių dogmų. Šį mokymą išpažįsta katalikai, tradiciniai liuteronai bei anglikonai, jis buvo įtrauktas į Amerikos protestantų išpažinimo dokumentą „Tikėjimo pamatai“ (angl. The Fundamentals). Todėl drąsiai galima sakyti, kad Marijos nuolatiniu mergeliškumu tiki dauguma pasaulio krikščionių. 

Bet kodėl būtinas šis mokymas?

Mergelė Biblijoje

Šventajame Rašte nėra tiesiai parašyta, kad Marija visada buvo mergele, tačiau parašyta, kad Marija pastojo be vyro, ir kad tai buvo Izaijo pranašytės (Iz 7,14) išsipildymas:

„Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1,18-23)

„Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas[...] pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. [...]  Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.“ (Lk 1,26-27. 34-35)

Kadangi Jėzui dar esant dvylikos metų minimas Juozapas (Lk 2,48), tačiau, jam suaugus, - tik motina ir broliai (pvz. Lk 8,20), o po nukryžiavimo Marija atiduodama apaštalo Jono globon (Jn 19,26), darytina išvada, kad Juozapas greičiausiai numirė. Jei jie turėjo vaikų, tai nebent iki Jėzui užaugant. 

Į klausimą, kas tie Evangelijoje ir Apaštalo Pauliaus minimi Jėzaus broliai, Bažnyčia nuo pirmųjų amžių turėjo du atsakymus - senesnį, graikišką (kad tai Juozapo sūnūs iš pirmosios santuokos) ir vėlesnį, lotynišką - kad Kristaus pusbroliai (graikų kalba leidžia žodį interpretuoti ir taip, ir kitaip; plačiau apie šią problemą esu rašęs straipsnyje apie šv. Juozapą). Varianto, kad tai galėjo būti vėlesni Marijos ir Juozapo vaikai senovėje nebuvo. 

Seniausioji Tradicija

Jeigu pagal bet kurią iš dviejų senųjų tradicijų Marija neturėjo vaikų, išskyrus Jėzų, o iki jo gimimo buvo mergelė, tai logiška būtų manyti, kad ir po to liko mergele. Todėl natūralu, kad toks tikėjimas rašytiniuose šaltiniuose fiksuojamas jau II a. viduryje, kur aprašoma krikščionių legenda, kad per stebuklą Marija liko mergele net ir fiziologiškai:

„Ir pribuvėja išėjo iš olos, ir sutiko Salomę. Pribuvėja tarė: „Salome, Salome, mačiau keistą reginį: mergelė pagimdė! Įvykis, kuris prieštarauja jos prigimčiai!“ (nebiblinis tekstas Jokūbo Proevangelija)

Toliau, pasak pasakojimo, Salomė nepatikėjo ir nuėjo pati patikrinti. Ir net po gimdymo aptiko, kad Marija - vis dar mergelė.

Pribuvėja pamato, kad pagimdė mergelė.
Maksimiano sosto Ravenoje fragmentas, VI a.

Jau III a. rašytiniame šaltinyje užfiksuota ir pirmoji malda, kurioje Marija galimai vadinama Mergele (rankraštį nurašęs mokslininkas Parthene parašė su klaustuku) ir, sprendžiant iš vėlesnių variantų, Tyriausiąja/Skaisčiausiąja (rankraštis baigiasi žodžiais Mone - Vienintele, o mums žinoma malda baigiasi Mone Agne - Vienintele Tyra, t.y. Tyriausioji). Taigi, jau ir III a. galima rasti ženklų, jog mergystė buvo apgiedama maldose.

Tą patį III a. apie tai, kad Marija yra Visada Mergelė pradėjo mokyti ir vienas garsiausių to meto krikščionių mokytojų Origenas. Po jo jau daugybė Bažnyčios Tėvų rašė šia tema ir vienbalsiai skelbė tą patį mokymą.

Tradicijos kontekstas

Dar XIX a. šv. Filareto sudarytame „Katekizme“ mergystė, skaistybė pasižadant Dievui vertinama labiau, nei santuoka. Ten pateikiamos Naujojo Testamento citatos, kurios patvirtina, kad tai - biblinis požiūris (pirmąją peržvelkime su platesniu kontekstu):

„Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano.“ (Mt 19,11-12)

Eunuchas - tai nevaisingas vyras, dažniausiai tokiems asmenims buvo patikimas haremų saugojimas ir kitos su moterimis susijusios tarnybos. Citatoje Jėzus pasišventusius neturėti šeimos dėl dangaus karalystės metaforiškai prilygina eunuchams. Tuo tarpu apaštalas Paulius rašo, kad šitoks kelias - kilnesnis:

„Nesusituokusiems ir našlėms sakau: jie gerai darys, pasilikdami tokie kaip aš. Bet, jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. [...] Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais – stengiasi patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi pasaulio reikalais – stengiasi patikti žmonai. [...] Taigi, kas išleidžia savo mergaitę, gerai daro, o kas neišleidžia savo mergaitės, geriau daro“ (1 Kor 7,8-9. 32-33. 38)

Šitoks krikščionių požiūris buvo tikras maištas ir prieš romėnišką Pater familias tvarką, ir prieš žydų įsitikinimą, kad vaikai ir materialinė sėkmė - Dievo malonės ženklas (o nevaisingumas, bevaikystė - prakeikimas). Vaikai buvo ekonomikos variklis - pas valstiečius jie dirbo laukuose ir perimdavo ūkį, pas amatininkus - perimdavo turtą bei amatus, padėjo plėsti gamybą. Krikščionys vaikinai, nesukurdami šeimos, iš esmės atsiplėšdavo nuo žemiškų rūpesčių ir tvarkos, pasišvęsdami šventam gyvenimui ir Evangelijos skelbimui, o moterys, galėjusios egzistuoti tik vyro - šeimos galvos - šešėlyje, pasirinkdamos mergystę ar nuolatinę našlystę tapdavo nepriklausomomis bendruomenėje, skelbusioje, jog Kristuje „nebėra nei vyro, nei moters“ (Gal 3,28). Krikščionys atrodė kaip radikalai, nepaisantys pagoniškos visuomenės normų.

Tipinė pirmųjų amžių kankinės gyvenimo aprašymo pradžia, kaip šv. Barboros, šv. Kotrynos hagiografijose - pasipriešinimas pagoniams tėvams, kurie norėjo šventąją ištekinti. Tapusios krikščionėmis, jos norėjo paskirti gyvenimą Dievui. Tokiu atveju ir jos, ir krikščionių bendruomenės, tėvų požiūriu joms „praplovusios smegenis“, užsitraukdavo rūstybę. Kai kuriais atvejais patys tėvai įskųsdavo dukras ir krikščionis valdžiai ar net atlikdavo mirties bausmes.

Pirmoji kankinė, parodžiusi mergystės pavyzdį - šv. Teklė, kurios gyvenimas aprašytas nebibliniame tekste, II a. krikščionių grožiniame kūrinyje „Pauliaus ir Teklės darbai“. Tai - tipinis antikinis romanas, kuriame gausu meilės istorijų, kelionių laivais, nuotykių. Tačiau visos meilės istorijos baigiasi tuo pačiu - Teklė sergi savo mergystę ir nesutinka tekėti. Veikalas buvo toks populiarus, kad minimas daugybės Bažnyčios Tėvų, buvo išverstas į koptų, sirų, armėnų, etiopų, lotynų kalbas. III a. kankinė Eugenija Romietė sakė, kad ją įkvėpė šv. Teklės pavyzdys.Papildomu impulsu laikytis skaistybės pirmaisiais amžiais buvo stiprus krikščionių įsitikinimas, kad netrukus gali ateiti Kristus. Prisiminkime, kad 2 laišką tesalonikiečiams šv. Paulius turėjo rašyti būtent todėl, kad sudrausmintų apatiškai dėl apokaliptinių nuotaikų nusistačiusius krikščionis. Jie nenorėjo nieko daryti, tik laukė pasaulio pabaigos, todėl apaštalas rašė: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3,10). Tam, kas laukia pasaulio pabaigos, nėra prasmės ir kurti šeimą (kaip ir tam, kuris netrukus gali tapti kankinių).

 Taigi, pirmieji krikščionys kaip tik buvo linkę atsiduoti Dievui, laikytis skaistumo, nekurti šeimos. Bažnyčiai netgi teko ginti santuoką ir šeimą nuo radikalų, kurie į tai žiūrėjo iš aukštos - mokyti, kad nors ir Dievui pašvęstas gyvenimas kilnus, bet santuoką bei vaikai taip pat yra Dievo palaimintas ir Dievui patinkantis gyvenimo kelias.

Visuomenėje, kur neegzistavo nei pensijos, nei sveikatos draudimas, o maistą daugelis auginosi patys, pašvęstasis gyvenimas buvo sudėtingesnis ir pavojingesnis kelias. Tačiau pirmaisiais amžiais tai buvo krikščionių bendruomenių norma. Todėl natūralu, kad pirmiesiems krikščionims net į galvą nebūtų atėję, kad Marija būtų pasirinkusi lengvesnį, žemiškesnį kelią, o ne tą, kurį šv. Paulius vadina geresniu.

Apibendrinimas

Tikėjimas, kad Marija yra Visuomet Mergele yra viena iš dviejų Ortodoksų Bažnyčios dogmų apie Mariją (antroji dogma - kad ji yra Dievo Gimdytoja). Abi dogmos priklauso krikščionių senovėje ir yra kilusios iš apaštališkos tradicijos - jas aptinkame jau II-III a. rašytiniuose šaltiniuose kaip egzistuojančią tradicija. Ir ši tradicija dera su paplitusiomis to meto krikščionių nuostatomis.



Populiarūs įrašai