Katekizmas
Šv. Filaretas Drozdovas
Katekizmas
Didysis, krikščioniškas ortodoksiškos ir
visuotinės (katalikiškos) Rytų Bažnyčios katekizmas, kaip jį yra išdėstęs
šventasis Maskvos metropolitas Filaretas.
Vertė, pastabas parašė
ir iliustracijas parinko
diakonas Gintaras Sungaila
Sena, 2018 m. redakcija. Kviečiame įsigyti naujos redakcijos „Katekizmą“ mūsų e-parduotuvėje http://parduotuve.ortodoksas.lt
Turinys
Įvadas
Pagrindinės sampratos
1. Kas yra „Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas“?
2. Ką reiškia žodis: „katekizmas“?
3. Kas reikalinga, kad patiktum Dievui ir išgelbėtum savo sielą?
4. Kodėl viskas prasideda tikėjimu?
5. Kodėl nepakanka tikėjimo, bet dar reikia ir gyventi pagal tą tikėjimą, t.y. daryti gerus darbus?
6. Ką vadiname tikėjimu?
7. Kuo skiriasi tikėjimas ir žinojimas?
8. Kodėl mokantis tikybos be žinių dar būtinas tikėjimas?
9. Ar tikėjimas gyvenime yra būtinas?
Apie Dievo apreiškimą
10. Kokiu šaltiniu remiasi ortodoksų tikėjimo mokymas?
11. Ką vadiname „Dievo apreiškimu“?
12. Ar Dievo apreiškimas duotas visiems?
13. Kodėl ne visi geba priimti Dievo apreiškimą tiesiogiai?
14. Kas žmonėms paskelbė Dievo apreiškimą?
15. Ar gali žmogus pažinti Dievą be Apreiškimo?
Apie Šventąją Tradiciją ir Šventąjį Raštą
16. Kokiu būdu sergimas Dievo apreiškimas, kokiu būdu jis sklinda?
17. Ką vadiname Šventąja Tradicija (Šv. Perdavimu)?
18. Kaip sergima Šventoji Tradicija?
19. Ką vadiname Šventuoju Raštu?
20. Ką reiškia žodis „Biblija“?
21. Kas yra senesnis: Šventasis Raštas ar Šventoji Tradicija?
22. Kodėl Dievas apreiškė Šventąjį Raštą?
23. Kam laikytis Šventosios Tradicijos, jei yra Šventasis Raštas?
24. Ar šiais laikais dar reikalinga Šventoji Tradicija?
Apie Šventąjį Raštą
25. Kada buvo parašytos šventosios knygos?
26. Kaip yra skirstomos šventosios knygos?
27. Kas yra senoji ir naujoji sandoros?
28. Kokia buvo senosios sandoros esmė?
29. Kaip Dievas paruošė žmoniją Išganytojo (Gelbėtojo) priėmimui?
30. Kokia yra naujosios sandoros esmė?
31. Kiek knygų yra Senajame Testamente?
32. Kodėl svarbu, kaip žydai skaičiavo knygas?
33. Kokias Senojo Testamento knygas pripažįsta žydai?
34. Koks yra pilnas Senojo Testamento kanonas?
35. Kam skirtos knygos, nepatenkančios į dvidešimt dviejų sąrašą?
36. Kaip skirstomos Senojo Testamento knygos?
37. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos Įstatymui?
38. Apie ką yra Pradžios knyga?
39. Apie ką pasakoja kitos Mozės knygos?
40. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos Istorinėms?
41. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos Išminties knygoms?
42. Kokia yra Psalmyno reikšmė Biblijoje?
43. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos pranašų knygoms?
44. Kiek knygų sudaro Naująjį Testamentą?
45. Kurios Naujojo Testamento knygos atitinka Įstatymo knygas?
46. Ką reiškia žodis „Evangelija“?
47. Apie ką pasakojama Evangelijoje?
48. Kodėl Evangelija gavo tokį pavadinimą?
49. Kuri Naujojo Testamento knyga vadinama istorine?
50. Apie ką pasakoja Apaštalų darbų knyga?
51. Ką reiškia žodis „apaštalas“?
52. Kurios Naujojo Testamento knygos priskiriamos Išminties knygoms?
53. Kuri Naujojo Testamento knyga vadinama pranašiška?
54. Ką reiškia žodis „apokalipsė“?
55. Apie ką yra Apokalipsės knyga?
56. Kaip dera skaityti Šventąjį Raštą?
57. Kas patvirtina, kad Šventasis Raštas tikrai yra Dievo Žodis?
58. Kas yra pranašystės?
59. Kas yra stebuklas?
60. Ką įrodo stebuklai?
61. Kokia yra krikščionių mokymo galia?
Apie „Katekizmo“ sandarą
62. Į kokias tris dalis galima padalyti „Katekizmą“?
63. Kuo remiantis „Katekizmas“ moko tikėjimo?
64. Kuo remiantis „Katekizmas“ moko vilties?
65. Kuo remiantis „Katekizmas“ moko meilės?
Pirmoji dalis. Tikėjimas
Bendrasis įvadas į Tikėjimo simbolį ir jo kilmė
66. Kas yra Tikėjimo simbolis?
67. Koks yra Tikėjimo simbolis?
68. Kas sudarė Tikėjimo simbolį?
69. Kas yra Visuotinis susirinkimas?
70. Kiek buvo Visuotinių susirinkimų?
71. Kaip atsirado taisyklė šaukti Visuotinius susirinkimus?
72. Kodėl buvo sušaukti pirmasis ir antrasis Visuotiniai susirinkimai?
73. Kiek kanonų patvirtino pirmasis ir antrasis Visuotiniai susirinkimai?
Apie Tikėjimo simbolio dalis („narius“)
74. Kiek dalių turi Tikėjimo simbolis?
75. Apie ką yra Tikėjimo simbolio dalys?
Pirmoji Tikėjimo simbolio dalis
76. Ką reiškia tikėti į Dievą?
77. Ką Šventasis Raštas moko apie šį tikėjimą?
78. Kas yra tikėjimo į Dievą veikimas?
79. Ką reiškia išpažinti tikėjimą į Dievą?
80. Ar būtina atvirai išpažinti tikėjimą?
81. Kodėl būtina išpažinti tikėjimą?
82. Kodėl Tikėjimo simbolyje kalbama apie tikėjimą į Vieną Dievą?
83. Ką Šventasis Raštas sako apie Dievo vienatinumą?
84. Ar įmanoma pažinti Dievo esmę?
85. Ką apie Dievo esmės pažinimą sako Šventasis Raštas?
86. Kokios yra Dievo savybės?
87. Ką apie Dievo savybes sako Šventasis Raštas?
88. Kodėl Šventasis Raštas Dievui priskiria žmogaus kūno dalis?
89. Kur yra Dievas?
90. Kaip suprasti Simbolio žodžius „Tikiu į Dievą, Tėvą, Visagalį“?
91. Ką sako Šventasis Raštas apie Šventąją Trejybę?
92. Ar Senajame Testamente kas nors kalbama apie Trejybę?
93. Ar įmanoma suprasti Trejybės slėpinį?
94. Kuo skiriasi Šventosios Trejybės Asmenys?
95. Kokią garbę turi Šventosios Trejybės Asmenys?
96. Kodėl Dievas vadinamas Visagaliu?
97. Kodėl Dievą vadiname Kūrėju?
98. Kur Šventajame Rašte kalbama apie Dievą Kūrėją?
99. Ką vadiname „neregima“?
100. Kas yra angelai?
101. Ką reiškia žodis „angelas“?
102. Kodėl angelai taip vadinami?
103. Kas buvo sukurti pirmiau: žmonės ar angelai?
104. Kur apie tai kalba Šventasis Raštas?
105. Kas yra angelai sargai?
106. Ar kiekvienas turi angelą sargą?
107. Kas yra demonai?
108. Ar demonai buvo sukurti blogi?
109. Ką reiškia žodis „šėtonas“?
110. Kodėl piktieji angelai vadinami velniais?
111. Ką Šventasis Raštas moko apie pasaulio sukūrimą?
112. Ar visos regimos būtybės buvo sukurtos tokios, kokias mes matome šiandien?
113. Kuo ypatingas žmogaus sukūrimas?
114. Kas yra Dievo paveikslas (atvaizdas)?
115. Kas yra gyvybės alsavimas?
116. Kas yra Rojus?
117. Kaip mes suprantame Rojų, kuriame buvo pirmieji žmonės?
118. Kas yra Gyvybės medis?
119. Kodėl Ieva sukurta iš Adomo šonkaulio?
120. Kam egzistuoja žmogus?
121. Ką mes vadiname žmogaus „lemtimi“ („predestinacija“)?
122. Ar Dievo išankstinis nulėmimas („predestinacija“) gali pasikeisti?
123. Kokia yra išankstinė lemtis („predestinacija“) visos žmonijos, ir kokia – paskiro žmogaus atžvilgiu?
124. Ką apie lemtį (predestinaciją) sako Šventasis Raštas?
125. Ką apie predestinaciją moko Šventoji Tradicija?
126. Ką vadiname Dievo Apvaizda?
127. Kaip veikia Apvaizda?
128. Kas sakoma apie Dievo Apvaizdą Šventajame Rašte?
Antroji Tikėjimo simbolio dalis
129. Kaip dera suprasti vardus „Jėzus“, „Kristus“, „Dievo Sūnus“?
130. Ką reiškia vardas „Jėzus“?
131. Kada Jėzus buvo pavadintas „Jėzumi“?
132. Ką reiškia vardas „Kristus“?
133. Kas dar buvo vadinami Pateptaisiais?
134. Kodėl Jėzus, Dievo Sūnus, pavadintas Pateptuoju?
135. Ką reiškia vardas „Viešpats“?
136. Ką Šventasis Raštas sako apie Jėzaus Kristaus dieviškumą?
137. Kodėl Jėzus Kristus vadinamas Viengimiu (Vienatiniu) Dievo Sūnumi?
138. Ar Šventasis Raštas vadina Jėzų Kristų „Viengimiu“?
139. Kuo Dievo Sūnus skiriasi nuo kitų Šventos Trejybės Asmenų?
140. Kada gimė Dievo Sūnus?
141. Ką reiškia žodžiai „Šviesą iš Šviesos“?
142. Ką reiškia žodžiai „Tikrą Dievą iš Tikro Dievo“?
143. Ką apie tai sako Šventasis Raštas?
144. Ar Dievo Sūnus buvo sukurtas?
146. Ką apie Tėvo ir Sūnaus vienesmiškumą sako Šventasis Raštas?
147. Ką reiškia žodžiai „Per Jį visa yra sukurta“?
Trečioji Tikėjimo simbolio dalis
148. Apie ką Tikėjimo simbolyje pasakyta: „nužengė iš dangaus“?
149. Kaip Dievas galėjo nužengti iš dangaus, jei Jis – Visur Esantis?
150. Ką apie tai sako Šventasis Raštas?
151. Kodėl Dievo Sūnus nužengė iš dangaus?
152. Ką turėjo išgelbėti Dievo Sūnus?
153. Nuo ko Dievo Sūnus gelbėjo žmoniją?
154. Kas yra nuodėmė?
155. Kaip žmonijoje atsirado nuodėmė?
156. Kada žmonijoje atsirado nuodėmė?
157. Kokį įsakymą sulaužė Adomas?
158. Kodėl žmogui įsakymo sulaužymas buvo mirtinas?
159. Kodėl Rojaus medis vadinosi „gero ir blogo pažinimo medžiu“?
160. Kodėl buvo įmanoma nepaklusti Dievo valiai?
161. Kaip šėtonas apgavo Adomą ir Ievą?
162. Kokios buvo Adomo nuodėmės pasekmės?
163. Kas yra prakeikimas?
164. Kokio tipo mirtis atsirado per Adomo nuodėmę?
165. Kaip miršta siela?
166. Kodėl ne tik pirmieji žmonės mirė, bet ir visi žmonės miršta?
167. Ką apie tai sako Šventasis Raštas?
168. Ar po nuopuolio žmogui dar buvo naudingi Gyvybės Medžio vaisiai?
169. Ar po nuopuolio žmonės dar turėjo viltį būti išgelbėti (išganyti)?
170. Kokia buvo ta viltis?
171. Kokią šio pažado prasmė?
172. Kodėl Viešpats Jėzus Kristus vadinamas „Moters Palikuoniu (Sėkla)“?
173. Kokia buvo šio pažado reikšmė žmonėms?
174. Ar visi žmonės senovėje tikėjo į Ateinantį Išganytoją?
175. Ar Dievas kartojo žmonėms Savo pažadą?
176. Ką mes turime omenyje sakydami „įsikūnijimas“?
177. Iš kur paimtas šis žodis?
178. Kodėl apie Dievo Sūnų taip pat sakome, kad Jis „tapo žmogumi“?
179. Ką apie tai sako Šventasis Raštas?
180. Kiek prigimčių turi Viešpats Jėzus Kristus?
181. Ar Jėzuje Kristuje yra daugiau nei vienas Asmuo?
182. Ką Šventasis Raštas sako apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos?
183. Kas tokia buvo Mergelė Marija?
184. Kodėl Ją vadiname Visuomet Mergele?
185. Kaip dar krikščionys ortodoksai vadina Mergelę Mariją?
186. Kodėl Mergelę Mariją vadiname Dievo Gimdytoja?
187. Kaip žmogus gali pagimdyti Dievą?
188. Kokią garbė priklauso Mergelei Marijai?
189. Ar Jėzaus gimimas buvo toks, kaip ir visų žmonių?
190. Kaip žmonės galėjo pažinti gimusį Išganytoją (Gelbėtoją)?
191. Ar žmonės pažino gimusį Išganytoją (Gelbėtoją)?
192. Kokius stebuklus darė Jėzus Kristus?
193. Kokiu būdų Jėzus Kristus įvykdė mūsų išganymą (išgelbėjo mus)?
194. Ko mokė Išganytojas?
195. Kokiomis sąlygomis Kristaus mokymas mums yra išganingas?
196. Kokiomis sąlygomis Kristaus gyvenimas tampa mums išganingu?
Ketvirtoji Tikėjimo simbolio dalis
197. Kodėl Viešpats Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas?
198. Kada buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus?
199. Kas buvo Poncijus Pilotas?
200. Kodėl tai svarbu?
201. Kodėl Tikėjimo išpažinime pasakyta, kad Jėzus Kristus kentėjo?
202. O kodėl Simbolyje pasakyta, kad Jėzus Kristus buvo palaidotas?
203. Kaip Kristus galėjo kentėti ir mirti, jei buvo Dievas?
204. Kodėl sakoma, kad Jėzus Kristus buvo už mus nukryžiuotas?
205. Apie tai Šventasis Raštas kalba taip:
206. Kokiu būdu Jėzaus Kristaus Kryžiaus mirtis išgelbsti mus nuo nuodėmės ir mirties?
207. Ar Kristus kentėjo už visą žmoniją?
208. Kokiu būdu mes dalyvaujame Jėzaus Kristaus kančioje ir mirtyje?
209. Kokiu būdu mes galime nukryžiuoti savo kūną su aistromis ir geismais?
Penktoji Tikėjimo simbolio dalis
210. Kodėl Jėzaus Kristaus kančios ir mirtis yra mums išganingi (mus išgelbėja)?
211. Kokioje būklėje buvo Jėzus Kristus tarp mirties ir prisikėlimo?
212. Ką turime omenyje sakydami „pragaras“?
213. Kodėl Jėzus Kristus nužengė į pragarus?
214. Ką apie tai sako Šventasis Raštas?
215. Iš kur paimti žodžiai „kaip skelbė Raštai, trečiąją dieną prisikėlusį iš mirusiųjų“?
216. Ką reiškia žodžiai „kaip skelbė Raštai“ („pagal Raštus“)?
217. Kur Raštuose apie tai Rašoma?
218. Ar Šventajame Rašte yra nurodyta, kad Gelbėtojas prisikels būtent trečią dieną?
219. Kokiu būdu žmonės sužinojo, kad Jėzus Kristus prisikėlė?
220. Kodėl Jėzus Kristus 40 dienų bėgyje rodėsi Savo apaštalams?
Šeštoji Tikėjimo simbolio dalis
221. Iš kur paimtas Tikėjimo simbolio teiginys apie Viešpaties žengimą į dangų?
222. Ar Jėzus Kristus žengė į dangų kaip Dievas, ar kaip žmogus?
223. Kaip turėtume suprasti žodžius „sėdi Tėvo dešinėje“?
Septintoji Tikėjimo simbolio dalis
224. Ką Šventasis Raštas kalba apie būsimąjį Kristaus sugrįžimą?
225. Ką Šventasis Raštas kalba apie būsimąjį teismą, kuriame teis Kristus?
226. Ką Šventasis Raštas kalba apie neturėsiančią pabaigos Kristaus karalystę?
227. Kuo skirsis Antrasis Kristaus atėjimas?
228. Ar Kristus teis visus žmones?
229. Kaip Jis mus teis?
230. Ar būsim teisiami už visus savo darbus mintis?
231. Kada bus šis teismas?
232. Kokie yra Antrojo Kristaus atėjimo ženklai?
233. Kas yra Antikristas?
234. Kas yra Kristaus karalystė?
235. Kuri iš karalysčių neturės pabaigos?
Aštuntoji Tikėjimo simbolio dalis.
236. Kokia prasme Šventoji Dvasia pavadinta „Viešpačiu“?
237. Kur Šventasis Raštas patvirtina, kad Šventoji Dvasia – Dievas?
238. Kodėl Šventoji Dvasia pavadinta„Gaivintoja“?
239. Ką mes žinome apie Šventosios Dvasios kilimą?
240. Ar gali būti kitoks mokymas apie Šventosios Dvasios kilimą?
241. Kaip dera šlovinti Šventąją Dvasią?
242. Kodėl Simbolyje minima, kad Šventoji Dvasia „kalbėjo per pranašus“?
243. Kodėl sakoma, kad Šventoji Dvasia „kalbėjo per pranašus“?
244. Ar Šventoji Dvasia kalbėjo per apaštalus?
245. Kodėl Tikėjimo simbolis nekalba apie apaštalus?
246. Kaip Šventoji Dvasia apsireiškė žmonėms?
247. Ar galima gauti Šventąją Dvasią šiandien?
248. Kaip galime tapti Šventosios Dvasios dalininkais?
249.Kokios yra pagrindinės Šventosios Dvasios dovanos?
Devintoji Tikėjimo simbolio dalis
250. Kas yra Bažnyčia?
251. Ką reiškia tikėti Bažnyčią?
252. Kokiu būdu Bažnyčia gali būti tikėjimo objektu?
253. Iš kur žinome, kad Bažnyčia tuo pačiu metu yra ir danguje, ir žemėje?
254. Kaip žinoti, kad Tikrojoje Bažnyčioje yra Dievo malonė?
255. Kas liudija, kad Dievo malonė bus Bažnyčioje visada?
256. Kodėl apie Bažnyčią sakoma, kad Ji – viena?
257. Kas yra Jėzus Kristus Bažnyčios atžvilgiu?
258. Kaip mus įpareigoja ta tiesa, kad Bažnyčia – tik viena?
259. Kaip suderinama tiesa, kad Bažnyčia – tik viena, su faktu, jog yra daug Vietinių (Autokefalinių) Bažnyčių?
260. Ar Bažnyčia, esanti čia, žemėje, ir ten, danguje yra viena ir ta pati?
261. Kaip Bažnyčia žemėje bendrauja su Bažnyčia danguje?
262. Kuo pagrįsta praktika kreiptis į šventuosius maldoje?
264. Ar Šventasis Raštas patvirtina, kad šventieji iš dangaus buvo pasirodę žemėje?
265. Iš kur žinome, kad šventieji po mirties gali daryti stebuklus?
266. Kodėl Bažnyčia vadinama Šventa?
267. Kaip Bažnyčia gali būti Šventoje, jei tarp jos narių yra nusidėjėlių?
268. Kodėl Bažnyčia yra vadinama Visuotine?
269. Kokį svarbią dovaną turi Visuotinė Bažnyčia?
270. Ar būtina priklausyti Visuotinei Bažnyčiai, kad būtum išgelbėtas?
271. Kodėl mūsų Bažnyčia vadinama „Rytų Bažnyčia“?
272. Kodėl mūsų Bažnyčia vadinama „Apaštališka“?
273. Kodėl mokymas apie Apaštališkąją Bažnyčia buvo įtrauktas į Simbolį?
274. Kaip Bažnyčioje išsaugojama apaštališkoji įpėdinystė?
275. Iš kur atsirado Ortodoksų Bažnyčios hierarchija?
276. Kas iš hierarchų gali veikti visos Ortodoksų Bažnyčios vardu?
277. Kam pavaldžios pagrindinės Visuotinės Bažnyčios dalys?
278. Kam pavaldūs Bažnyčios regionai ir miestai?
279. Iš kokių šaltinių mes sužinome, kokia yra mūsų paklusimo Bažnyčiai pareiga?
Dešimtoji Tikėjimo simbolio dalis
280. Kodėl Tikėjimo simbolyje minimas krikštas?
281. Kas yra sakramentai (šventieji slėpiniai)?
282. Kiek yra sakramentų?
283. Kokią galią turi kiekvienas šių sakramentų?
284. Kodėl Tikėjimo simbolyje neminimi kiti sakramentai?
Apie krikštą
285. Kas yra krikštas?
286. Iš kur atsirado krikštas?
287. Kas svarbiausia krikšto apeigose?
288. Ko reikalaujama iš norinčio priimti krikštą?
289. Kokiu pagrindu krikštijami kūdikiai?
290. Kaip Šventasis Raštas įrodo, kad kūdikius dera krikštyti?
291. Iš ko seka, kad krikštas pakeitė Senojo Testamento apipjaustymą?
292. Kam reikalingi krikšto tėvai?
293. Kodėl krikšto metu atliekamas egzorcizmas?
294. Kur slypi egzorcizmo galia?
295. Kokią galią turi Kryžiaus ženklas (žegnojimasis, laiminimas)?
296. Nuo kurio amžiaus krikščionys žegnojasi?
297. Ką reiškia po krikšto užvelkamas baltas rūbas?
298. Kam ant krikštijamo dedamas kryželis?
299. Ką simbolizuoja ėjimas su žvake aplink krikštyklą?
300. Kodėl Tikėjimo simbolyje sakoma, kad krikštas yra tik vienas?
301. Kodėl krikštas nekartojamas?
302. Ar vienodai nusidėdami prasikalto tie, kurie yra krikštyti ir tie, kurie nėra krikštyti?
303. Ar gali būti atleistos nuodėmės, padarytos po krikšto?
Apie krizmaciją (sutvirtinimą)
304. Kas yra krizmacija (sutvirtinimas)?
305. Ką apie šį sakramentą sako Šventasis Raštas?
306. Apie išorinį krizmacijos (sutvirtinimo) poveikį.
307. Kuo ypatinga šventoji krizma (mira)?
308. Ką simbolizuoja kūno dalių patepimas šventąja krizma (mira)?
309. ...krūtinės
310. ...akių, ausų ir lūpų.
311. ...rankų ir kojų.
Apie šv. Komuniją (Eucharistiją)
312. Kas yra Eucharistijos (Komunijos) sakramentas?
313. Kaip šis sakramentas įsteigtas?
314. Kokia šio sakramento vieta krikščionių liturgijoje?
315. Kokių pamaldų metu teikiamas Eucharistijos sakramentas?
316. Ką reiškia žodis „liturgija“?
317. Kur turėtų vykti Dieviškoji Liturgija?
318. Kodėl šventovę dar vadina „bažnyčia“?
319. Kodėl šventąjį stalą vadinamas Sostu (Prestol, Thronos)?
320. Kokia bendra Dieviškosios Liturgijos atlikimo tvarka?
321. Kaip vadinama Dieviškosios Liturgijos dalis, kurios metu ruošiamos medžiagos Eucharistijos sakramentui?
322. Ką reiškia žodis „proskomidija“?
323. Kodėl pirmoji Dieviškosios Liturgijos dalis vadinama proskomidija?
324. Kaip vyksta proskomidija?
325. Kokia duona naudojama proskomidijoje?
326. Kodėl Komunijai naudojama tik vienas duonos kepalėlis?
327. Kodėl paruošta sakramentui duona vadinama Avinėliu?
328. Kas yra Velykų (Paschos) avinėlis?
329. Kodėl vynas Komunijos sakramentui sujungiamas su vandeniu?
330. Kaip vadinama Dieviškosios Liturgijos dalis, kurios metu tikintieji ruošiasi Eucharistijos sakramentui?
331. Kaip prasideda katechumenų liturgija?
332. Kokios dalys sudaro katechumenų liturgiją?
333. Kaip baigiasi katechumenų liturgija?
334. Kas yra „ištikimųjų liturgija“?
335. Koks svarbiausias ištikimųjų liturgijos įvykis?
336. Kuo svarbi ši Dieviškosios Liturgijos dalis (anafora)?
337. Kaip suprasti žodį „esmėkaita“ (пресуществление, μετουσίωσις)?
338. Kaip dera ruoštis Eucharistijos sakramentui?
339. Kas su mumis vyksta Eucharistijos sakramento metu?
340. Kaip dažnai derėtų priimti Komuniją?
341. Kaip Dieviškojoje Liturgijoje dalyvauja tie, kurie nepriima Komunijos?
342. Ką simbolizuoja žengimas su Evangelija Liturgijos metu?
343. Ką simbolizuoja žengimas su paruoštomis anaforai Šventosiomis Atnašomis?
344. Ką dera prisiminti, kai vyksta Sakramentas?
345. Ką reiškia uždangos („užuolaidos“) atidengimas, altoriaus vartų atvėrimas, Šventųjų Atnašų išnešimas?
346. Ką simbolizuoja paskutinysis Šventųjų Atnašų parodymas pasauliečiams?
347. Ar Šventosios Komunijos sakramentas visada išliks Tikrojoje Bažnyčioje?
Apie atgailą
348. Kas yra atgailos (išpažinties) sakramentas?
349. Kada atsirado šis sakramentas?
350. Kokie reikalavimai keliami atgailaujančiam?
351. Kas gali padėti atgailai?
352. Kokią priemonę Bažnyčia naudoja, kad padėtų atgailaujančiajam atgailauti?
353. Ką reiškia žodis „epitimija“?
Apie kunigystę
354. Kas yra kunigystė?
355. Ką reiškia „ganyti Bažnyčią“?
356. Kokios yra būtinosios kunigystės pakopos?
357. Kuo skiriasi šios trys kunigystės pakopos?
Apie santuoką
358. Kas yra santuoka?
359. Kodėl santuoka laikoma sakramentu?
360. Ar visiems būtina tuoktis?
Apie ligonių patepimą
361. Kas yra ligonių patepimas?
362. Iš kur atsirado šis sakramentas?
Vienuoliktoji Tikėjimo simbolio dalis
363. Kas yra mirusiųjų prisikėlimas?
364. Ar gali kūnas prisikelti?
365. Ar prisikels visi žmonės?
366. Kada įvyks mirusiųjų prisikėlimas?
367. Ką reiškia, kad šis „regimasis pasaulis pasibaigs“?
368. Kaip šis pasaulis bus perkeistas?
369. Kokioje būklėje yra vėlės iki visuotinio prisikėlimo?
370. Ar teisiųjų vėlės patiria palaimos pilnatvę?
371. Iš kur žinome, kad teisiųjų vėlės patiria palaimintosios būklės pradžią?
372. Kas yra palaimintosios būklės pradžia?
373. Kuo gali viltis tikinčiųjų vėlės, nespėjusios duoti atgailos vaisių?
374. Kuo remiasi šis mokymas apie maldos naudą vėlėms?
Dvyliktoji Tikėjimo simbolio dalis
375. Kas yra būsimasis gyvenimas amžinybėje?
376. Koks bus gyvenimas amžinybėje?
377. Kame bus būsimojo gyvenimo amžinybėje palaima?
378. Ar kūnas dalyvaus šioje palaimoje?
379. Ar ši palaima bus visiems vienoda?
380. Kas laukia netikinčių ir nedorai gyvenančių?
381. Ar Dievas nori, kad nusidėjėliai pražūtų?
382. Ar žmogui naudinga žinoti apie pasaulio pabaigą?
Antroji dalis. Viltis
383. Kas yra krikščioniška viltis?
384. Kuo pagrįsta krikščionio viltis?
385. Kaip įgyti krikščionišką viltį?
Apie maldą
386. Ar Šventajame Rašte parašyta, kad malda yra būdas įgyti viltį?
387. Kas yra malda?
388. Ką reikia daryti maldos metu?
389. Ar įmanoma melstis be žodžiu?
390. Kaip vadinama malda be žodžių?
391. Ar gali būti išorinė malda be vidinės?
392. Ar pakanka išorinės maldos?
393. Ar pakanka vien vidinės maldos?
Apie Viešpaties maldą („Tėve mūsų“)
394. Ar yra tokia malda, kuri būtų pavyzdžiu, kaip reikia melstis?
395. Kas yra Viešpaties malda?
396. Kaip skamba Viešpaties malda?
397. Kaip patogumo dėlei dalijama Viešpaties malda?
Apie šaukimąsi
398. Kodėl drįstame Dievą vadinti „Tėvu“?
399. Ar net ir vienumoje turime sakyti Tėve „mūsų“?
400. Kodėl būdami vieni sakome „mūsų“?
401. Kodėl sakome „kuris esi danguje“?
Apie pirmąjį prašymą
402. Ar mes išpažįstame Dievo vardo šventumą?
403. O kaip Dievo vardas dar gali būti pašventintas, jei sakome „teesie šventas“?
404. Kokiu būdu Dievo vardo šventumas reiškiasi žmonėse?
Apie antrąjį prašymą
405. Apie kokią karalystę kalbama Viešpaties maldoje?
406. Ar ši Karalystė – jau atėjo?
407. Kaip ateina ši karalystė?
408. Ar galima prašyti šlovės karalystės?
Apie trečiąjį prašymą
409. Ką reiškia prašymas „teesie Tavo valia“?
410. Kodėl nederėtų prašyti savo valios?
411. Kodėl prašome, kad Jo valia būtų „kaip danguje, taip ir žemėje“?
Apie ketvirtąjį prašymą
412. Kas yra „kasdienė duona“?
413. Ką turime prisiminti, prašydami Dievo kasdienės duonos?
414. Kodėl kasdienės duonos prašome tik „šiandien“?
415. Ko dar prašome prašydami „kasdienės duonos“?
416. Kas yra „kasdienė duona“ sielai?
Apie penktąjį prašymą
417. Ką vadiname mūsų kaltėmis arba skolomis?
418. Kas yra mūsų kaltininkai (skolininkai)?
419. Kaip mes galime viltis mūsų kalčių (skolų) atleidimo?
420. Kaip galime netekti mūsų kalčių atleidimo?
421. Kodėl Dievas mums neatleis, jei patys neatleisim savo kaltininkams?
422. Ką derėtų prisiminti, tariant žodžius apie atleidimą savo kaltininkams?
423. Ką daryti, jei žmogus nenori taikytis?
Apie šeštąjį „Tėve mūsų“ prašymą
424. Ką vadiname pagunda?
425. Iš kur atsiranda pagundos?
426. Kodėl mes prašome „ir nevesk mūsų į pagundą“?
Apie Septintąjį „Tėve mūsų“ prašymą
427. Ko prašome, sakydami „bet gelbėk mus nuo pikto?
Apie doksologiją (pašlovinimą)
428. Kam prie Viešpaties maldos prijungtas pašlovinimas (doksologija)?
429. Ką reiškia žodis „amen“?
430. Kam prie maldos prijungiame „amen“?
Mokymas apie palaimą
431. Ko reikia, išskyrus maldą, kad įsitvirtintume išganymo viltyje?
432. Kas mums padeda suprasti, kaip darbuotis vardan palaimos ir išganymo?
433. Kokie yra ir kaip skirstomi kalno pamokslo palaiminimai (palaimos įsakymai)?
434. Ką derą atminti, kad teisingai suprastume šias ištaras?
Apie pirmą kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
435. Koks yra pirmas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
436. Kas yra vargdienio dvasia?
437. Ar gali turtingas žmogus turėti vargdienio dvasią?
438. Ar materialinis neturtas gali pasitarnauti vargdienio dvasios tobulumui?
439. Ką žada Viešpats turintiems vargdienio dvasią?
440. Kokiu būdu turintieji vargdienio dvasią turi Dangaus karalystė?
Apie antrą kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
441. Koks yra antras įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
442. Kaip suprasti šį liūdesį?
443. Ką Viešpats žada liūdintiems?
444. Kas yra ši paguoda?
445. Kodėl su įsakymų apie liūdesį susieta paguoda?
Apie trečią kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
446. Koks yra trečias įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
447. Kas yra romumas?
448. Kaip pasireiškia romumas?
449. Ką Viešpats žada romiesiems?
450. Kaip suprasti: „paveldės žemę“?
Apie ketvirtą kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
451. Koks yra ketvirtas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
452. Kas yra teisumas?
453. Kas yra „alkstantys ir trokštantys teisumo“?
454. Ką Viešpats žada alkstantiems ir trokštantiems teisumo?
455. Ką suprantame kaip pasotinimą?
Apie penktą kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
456. Koks yra penktas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
457. Kaip vykdyti šį įsakymą?
458. Kokie yra gailestingumo darbai kūnui?
459. Kokie yra gailestingumo darbai sielai?
460. Ar gailestingumo įsakymai neprieštarauja nusikaltėlių baudimo praktikai?
461. Ką Dievas žada gailestingiesiems?
462. Kokio pobūdžio pasigailėjimas čia turimas omeny?
Apie šeštą kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
463. Koks yra šeštas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
464. Kas yra širdies tyrumas?
465. Ką Viešpats žada tyraširdžiams?
466. Kaip suprasti pažadą regėti Dievą?
Apie septintą kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
467. Koks yra septintas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
468. Ką reiškia būti taikdariu?
469. Ką Dievas žada taikdariams?
470. Ką reiškia, kad taikdariai bus vadinami Dievo vaikais?
Apie aštuntą kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
471. Koks yra aštuntas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
472. Kokiu reikia būti, kad galėtum tvirtai iškęsti persekiojimus dėl teisumo (tiesos, teisybės)?
473. Ką Dievas žada persekiojamiems dėl teisumo (tiesos, teisybės)?
Apie devintą kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
474. Koks yra devintas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
475. Kaip vadinamas dvasinis žygdarbis, kurio reikalauja šis įsakymas?
476. Kokį atlygį žada Viešpats už kankinystę?
Trečioji dalis. Meilė
Apie tikėjimo ir meilės sąryšį
477. Kas yra tikro tikėjimo apraiška ir vaisius?
478. Ar pakanka vien tikėjimo, be meilės ir gerų darbų?
479. Ar pakanka meilės ir gerų darbų be tikėjimo?
480. Ar gali būti tikra meilė, nepaliudyta gerais darbais?
Apie Dieviškąjį įstatymą ir įsakymus
481. Kaip gerus darbus atskirti nuo blogų?
482. Ką Šventasis Raštas sako apie vidinį Dievo Įstatymą?
483. Kam duotas išorinis Įstatymas, jei žmogus turi vidinį?
484. Kaip žmonijai buvo duotas išorinis Dievo Įstatymas?
485. Kokie svarbiausi ir bendriausi Dievo Įstatymo įsakymai?
486. Ar verta laikytis įsakymų, kurie duoti kitai tautai?
487. Ar Jėzus Kristus mokė laikytis dešimties Dievo įsakymų?
Apie įsakymų padalijimą į dvi lenteles
488. Kodėl įsakymai buvo padalyti į dvi lenteles?
489. Kas svarbiausia šiuose įsakymuose?
490. Kas yra „mano artimas“?
491. Kodėl nėra įsakymo mylėti save patį?
492. Kokia turi būti tvarka meilėje Dievui, artimajam ir sau pačiam?
493. Jei visas įstatymas telpa dviejuose įsakymuose, kodėl yra dešimt įsakymų?
494. Kokiuose įsakymuose išdėstytos mūsų pareigos Dievui?
495. Kokios yra mūsų pareigos Dievui?
496. Kokiuose įsakymuose išdėstytos pareigos, liečiančios meilę artimui?
497. Kokios yra mūsų pareigos artimui?
498. Kokios yra pareigos prieš save patį?
Apie pirmąjį Dievo įsakymą
499. Ką reiškia žodžiai: „Aš esu VIEŠPATS, Tavo Dievas“?
500. Kaip mes privalome pažinti Dievą?
501. Kas liepiama žodžiais „neturėsi kitų dievų, tiktai mane“?
502. Kokios yra pareigos, susijusios su vidine dievogarba?
503. Kokios yra pareigos, susijusios su išorine dievogarba?
504. Kokios yra nuodėmės prieš pirmąjį įsakymą?
505. Kodėl pataikavimas žmonėms ir vilimasis jais prieštarauja pirmajam įsakymui?
506. Kas Šventajame Rašte kalbama apie pataikavimą žmonėms?
507. Kas Šventajame Rašte kalbama apie vylimąsi žmonėmis?
508. Kaip įvykdyti savo pareigas Dievui?
509. Ką reiškia atsižadėti savęs?
510. Ar išsižadėjęs savęs žmogus turi paguodą?
511. Ką dar turėtume gerbti, nepažeisdami pirmojo įsakymo?
Apie antrąjį Dievo įsakymą
512. Kas yra stabas?
513. Ką draudžią garbinti antrasis įsakymas?
514. Ar šis įsakymas nedraudžia šventųjų paveikslų?
515. Kuo svarbus aukso kerubų pavyzdys?
516. Kas yra ikona?
517. Ar ikonų naudojimas prieštarauja antrajam įsakymui?
518. Kaip teisingai gerbti ikonas?
519. Kaip vadinama nuodėmė prieš antrąjį Dievo įsakymą?
520. Kokios nuodėmės pažeidžia antrąjį įsakymą?
521. Kodėl pomėgis kaupti turtą prieštarauja antrajam įsakymui?
522. Kas yra priešingas dalykas pomėgiui kaupti turtą?
523. Kodėl pataikavimas pilvui prieštarauja antrajam įsakymui?
524. Kas priešinga pataikavimui pilvui?
525. Kodėl antram įsakymui prieštarauja puikybė ir tuščiagarbiškumas?
526. Kokia yda artima stabmeldystei?
527. Kas priešinga puikybei, tuščiagarbystei, veidmainystei?
Apie trečiąjį Dievo įsakymą
528. Kada Dievo vardas tariamas be reikalo?
529. Kokias nuodėmes draudžia trečiasis įsakymas?
530. Ką Šventasis Raštas kalba apie neapgalvotą prisiekinėjimą Dievu kasdieniuose pokalbiuose?
531. Ar draudžiama duoti priesaiką, kai to reikalauja visuomeniniai reikalai?
Apie ketvirtąjį Dievo įsakymą
532. Kodėl būtent septintoji diena skirta Dievui?
533. Kaip Kristaus Bažnyčia švenčia Senojo Testamento ramybės dieną – šeštadienį?
534. Kaip Kristaus Bažnyčioje vykdomas ketvirtasis įsakymas?
535. Nuo kada švenčiamas sekmadienis?
536. Ką apie sekmadienio šventimą sako Šventasis Raštas?
537. Ar Senojo Testamento Bažnyčioje šabu buvo vadinamos kitos šventės, ne šeštadienis?
538. Kokios svarbiausios Ortodoksų Bažnyčios šventės?
539. Koks yra svarbiausias Ortodoksų Bažnyčios pasninkas?
540. Kodėl Gavėnia vadinama Šventuoju Keturiasdešimtdieniu?
541. Kodėl Gavėnia trunka keturiasdešimt dienų?
542. Kodėl pasninkaujame trečiadienį ir penktadienį?
543. Kodėl Ortodoksų Bažnyčioje yra ir kitų pasninkų?
544. Kaip pridera švęsti?
545. Kodėl švenčių metu draudžiama dirbti?
546. Ką derėtų daryti per šventes?
547. Ar dera tą patį daryti darbo dienomis?
548. Kodėl švenčių metu ydingi darbai yra itin nuodėmingi?
549. Ar ketvirtasis įsakymas smerkia veltėdystę, išsiblaškymą?
Apie penktąjį Dievo įsakymą
550. Kaip Šventasis Raštas moko gerbti tėvus?
551. Ar nepagarba tėvams yra sunki nuodėmė?
552. Kodėl prie penktojo įsakymo prijungtas pažadas apie ilgą gyvenimą?
553. Kokiu būdu išsipildo pažadas apie ilgą ir gerą gyvenimą?
554. Kodėl įsakymuose apie meilę artimui pirmiausia minimi tėvai?
555. Ką, be tėvų, dar turėtume gerbti?
556. Kas gali mums būti tarsi tėvai?
557. Ką Šventasis Raštas sako apie pagarbą valdžiai?
558. Kaip mes turime mylėti Tėvynę?
559. Ką Šventasis Raštas sako apie pagarbą ganytojams bei dvasiniams mokytojams?
560. Ką Šventasis Raštas kalba apie pagarbą vyresniems (amžiumi)?
561. Ką Šventasis Raštas kalba apie pagarbą mecenatams?
562. Ką dar dera gerbti tarsi tėvus?
563. Ką Šventasis Raštas kalba apie pagarbą viršininkams?
564. Kaip klausytis viršininkų moko Šventasis Raštas?
565. Kokias pareigas turime vaikų atžvilgiu?
566. Kaip Šventasis Raštas liepia dvasiniams ganytojams žiūrėti į savo kaimenę?
567. Kas Šventajame Rašte rašoma apie viršininkų ir valdančiųjų pareigas?
568. Kaip turim elgtis, jei iš mūsų reikalauja ko nors, kas prieštarauja Šventajam Raštui?
569. Kaip vadinama dorybė, kurios iš mūsų reikalauja penktasis įsakymas?
Apie šeštąjį Dievo įsakymą
570. Ką draudžia šeštas Dievo įsakymas?
571. Ar Įstatymas draudžia žudymą visomis aplinkybėmis?
572. Ar nevalingas nužudymas yra nuodėmė?
573. Kas dar laikoma Įstatymą pažeidžiančiu nužudymu?
574. Kodėl savižudybė* yra sunki nuodėmė?
575. Kodėl dvikovos (dueliai)* yra sunki nuodėmė?
57б. Kas yra dvasinis nužudymas?
577. Ką dar galima vadinti nužudymo nuodėme?
578. Kaip elgtis, kad įvykdytume šeštąjį įsakymą?
579. Ką daryti nurodo šeštasis įsakymas?
Apie septintąjį Dievo įsakymą
580. Ką draudžia septintas Dievo įsakymas?
581. Kokios nuodėmės draudžiamos kaip svetimavimas?
582. Kas laikoma svetimavimu?
583. Kaip vengti vidinio svetimavimo?
584. Ką reiškia įsakymas išlupti sau akį?
585. Kas priešinga svetimavimo nuodėmei?
586. Kokie santykiai turi būti tarp vyro ir moters?
587. Kokiu būdu galima vengti paleistuvystės?
Apie aštuntąjį Dievo įsakymą
588. Ką draudžia aštuntas Dievo įsakymas?
589. Kokios pagrindinės nuodėmės, uždraustos aštuntuoju įsakymu?
590. Kokios dorybės atitinka aštuntą įsakymą?
591. Ar gailestingumo vargšams stoka yra nuodėmė?
592. Kokia dorybė priešinga nuodėmėms, priešingoms aštuntam įsakymui?
Apie devintąjį Dievo įsakymą
593. Ką draudžia devintas Dievo įsakymas?
594. Kokios yra melagingo liudijimo rūšys?
595. Ar galima žmonėms priekaištauti, kad jie turi ydų?
596. Ar melas be noro pakenkti artimui yra nuodėmė?
597.Kaip išvengti nuodėmės prieš dešimtą įsakymą?
Apie dešimtąjį Dievo įsakymą
598. Ką draudžia dešimtas Dievo įsakymas?
599. Kodėl draudžiami ne tik darbai, bet ir trokšimai?
600. Kokia aistra uždraudžiama devintuoju įsakymu?
601. Kokios mintys ir troškimai draudžiami devintuoju įsakymu?
602. Kas draudžiama žodžiais „Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“?
603. Kokias pareigas dera vykdyti laikantis dešimtojo įsakymo?
604. Kas svarbiausia širdies nuskaistinimui?
Baigiamasis žodis
Kaip naudotis mokymu apie tikėjimą ir pamaldumą
605. Kad teisingai naudotumeisi mokymu apie tikėjimą ir pamaldumą...
606. Ką daryti, jei pastebėjome savyje nuodėmę?
607. Kaip elgtis, jei manome įvykdę kurį nors iš įsakymų?
Įvadas
Pagrindinės sampratos
1. Kas yra „Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas“?
„Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas“ yra toks
krikščionių ortodoksų tikėjimo išdėstymas, kuris pateikiamas kiekvienam
krikščioniui tam, kad šis galėtų patikti Dievui ir išgelbėti savo sielą.
2. Ką reiškia žodis: „katekizmas“?
Graikiškai „katekizmas“ reiškia „mokymą
žodžiu“. Nuo apaštalų laikų šiuo žodžiu tradiciškai vadinamas pradinis mokymas
apie ortodoksų tikėjimą, būtinas kiekvienam krikščioniui (žr. Lk 1,4; Apd
18,25).
3. Kas reikalinga, kad patiktum Dievui ir išgelbėtum savo
sielą?
Kad patiktum Dievui ir išgelbėtum savo sielą
reikia:
·
pažinti tikrąjį Dievą ir teisingai Jį
tikėti;
·
gyventi vadovaujantis šiuo tikėjimu ir
daryti jam priderančius gerus darbus.
4. Kodėl viskas prasideda tikėjimu?
Tikėjimas reikalingas, nes, kaip liudija
Dievo Žodis, „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Heb 11,6).
5. Kodėl nepakanka tikėjimo, bet dar reikia ir gyventi
pagal tą tikėjimą, t.y. daryti gerus darbus?
Geri darbai neatskiriami nuo tikėjimo,
nes, kaip liudija Dievo Žodis, „tikėjimas be darbų miręs“ (Jok 2,20).
6. Ką vadiname tikėjimu?
Kaip paaiškina apaštalas Paulius:
„Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome“ (Heb 11,1). Kitaip
tariant, tai tikrumas tuo, kas nematoma, lyg tai būtų matoma, ir tikrumas tuo,
kas trokštama ir laukiama, lyg tai jau būtų.
7. Kuo skiriasi tikėjimas ir žinojimas?
Tikėjimas ir žinojimas skiriasi tuo, kad
žinojimo objektas – tai, kas pasiekiama juslėms ir pažinu, o tikėjimo objektas –
tai, kas nematoma ir netgi neįkandama mūsų mąstymui. Žinojimo pagrindas –
patirtis ir tyrimas, tikėjimo – pasitikėjimas tiesos liudijimu. Žinojimas
priklauso proto sričiai, nors ir gali veikti širdį, o tikėjimas priklauso
pirmiausia širdies sričiai, nors ir prasideda mąstyme.
8. Kodėl mokantis tikybos be žinių dar būtinas tikėjimas?
Mokantis tikybos be žinių dar būtinas
tikėjimas, nes pagrindinis mokymo objektas yra neregimas ir nesuvokiamas Dievas
bei paslapties apgaubta Dieviškoji Išmintis. Todėl daugybė dalykų šiame mokyme
negali būti žinoma, juos galima tik priimti tikėjimu. Šv. Kirilas Jeruzalietis
sako: „Tikėjimas yra akis, per kurią šviesa pasiekia sąžinę; jis teikia žmogui
pažinimą. Juk pranašas sako: Tik įtikėję suprasite“
(Iz 7,9*; 5 katechetinis pamokslas).
* Septuagintoje (graikiškame Senojo
Testamento vertime) Iz 7,9 pažodžiui skamba: „Jei nepatikėsite, nesuprasite“ (ἐὰν
μὴ πιστεύσητε οὐδὲ μὴ συνῆτε). Hebrajiškame tekste esanti frazė verčiama „jei
jūs netikite, neišliksite!“ (K. Burbulis) arba „tik tvirtai tikėdami, tvirtai
stovėsite!“ (A. Rubšys).
9. Ar tikėjimas gyvenime yra būtinas?
Šv. Kirilas taip paaiškina, kad
tikėjimas yra būtinas: „Ne tik mes, Kristaus vardu vadinami, labai gerbiame
tikėjimą, bet ir visa, ką net su Bažnyčia nesusiję žmonės daro pasaulyje,
daroma remiantis tikėjimu: tikėjimu santuokos įstatymai sujungia du visiškai
atskirus žmones, [...] tikėjimu paremta ir žemdirbystė, nes kas netiki tuo, jog
nurinks derlių, nedirbs laukuose. Tikėjimu vadovaujasi jūreiviai, kai savo
likimą patiki nedideliam medžio gabalui ir tvirčiausią pagrindą – žemę – iškeičia
į nepastovią bangų mūšą. Jie paveda save neaiškioms viltims ir pasilieka sau
tik tikėjimą, patikimesnį jiems už bet kokį inkarą“ (5 katechetinis pamokslas,
3)
Apie Dievo apreiškimą
10. Kokiu šaltiniu remiasi ortodoksų tikėjimo mokymas?
Ortodoksų tikėjimo mokymas remiasi Dievo
apreiškimu.
11. Ką vadiname „Dievo apreiškimu“?
Dievo apreiškimas – tai, ką Pats Dievas
panoro apreikšti žmonėms, kad jie galėtų teisingai ir išganingai į Jį tikėti ir
deramai Jį garbinti.
12. Ar Dievo apreiškimas duotas visiems?
Dievas davė būtiną ir išganingą
apreiškimą visiems žmonėms, bet kadangi ne visi geba priimti apreiškimą tiesiogiai
iš Dievo, Jis išsirinko ypatingus tarpininkus, kurie perdavė Dievo apreiškimą norintiems
jį gauti.
13. Kodėl ne visi geba priimti Dievo apreiškimą
tiesiogiai?
Ne visi žmonės geba priimti Dievo
apreiškimą dėl savo nuodėmingo netyrumo bei kūno ir sielos negalių.
14. Kas žmonėms paskelbė Dievo apreiškimą?
Dievo apreiškimą paskelbė Adomas, Nojus,
Abraomas, Mozė ir kiti pranašai. Jie priėmė ir skelbė tik dalinį Dievo
apreiškimą, o tobulai apreiškimo pilnatvę pasauliui atskleidė įsikūnijęs Dievo
Sūnus, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris ir paskelbė Jį visame pasaulyje per
Savo mokinius ir apaštalus. Apaštalas Paulius sako: „Daugel kartų ir įvairiais
būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis
dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį
sutvėrė pasaulius“ (Heb 1,1-2); „Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo
išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti, kurios nepažino jokie
šio pasaulio valdovai, [...]. Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes
Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes“ (1 Kor 2,7-8. 10).
Evangelistas Jonas rašo: „Dievo niekas
niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį
apreiškė“ (Jn 1,18).
Pats Jėzus Kristus sako: „Niekas
nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus
nori apreikšti“ (Mt 11,27).
15. Ar gali žmogus
pažinti Dievą be Apreiškimo?
Žmogus gali pažinti Dievą tyrinėdamas Jo
sukurtus daiktus, bet šis pažinimas nėra tobulas, jo nepakanka, todėl tai gali
būti tik pasiruošimas tikėjimui, tik tam tikra priemonė tolimesniam Dievo
pažinimui jau remiantis Jo apreiškimu. „Dievo
neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė –nuo pat pasaulio
sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių“ (Rom 1,20)
„Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių
tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus
ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį
atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes Jame gyvename, judame
ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo“
(Apd 17,26-28).
„Mąstymas apie tikėjimą Dievu prasideda
nuo minties, kad Dievas yra. Prie šios minties mes ateiname apžvelgę Jo
sukurtus daiktus. Įdėmiai apžiūrinėdami pasaulį, mes pažįstame, kad Dievas
išmintingas, Visagalis, Geras. Pažįstame ir daugelį neregimų Jo savybių. Tokiu
būdu priimame Jį kaip Aukščiausiąjį Valdytoją. Kadangi Dievas viso pasaulio Kūrėjas,
o mes esame to pasaulio dalis, taigi, Dievas yra ir mūsų kūrėjas. Iš šio
žinojimo išplaukia tikėjimas, o iš tikėjimo – garbinimas“ (šv. Bazilijus
Didysis, 232 laiškas).
Apie Šventąją Tradiciją ir Šventąjį
Raštą
16. Kokiu būdu sergimas Dievo apreiškimas, kokiu būdu jis
sklinda?
Dievo apreiškimas sklinda tarp žmonių ir
yra sergimas tikrojoje Bažnyčioje dviem būdais: Šventajame Rašte ir Šventojoje
Tradicijoje*
* Vakarietišką Šv. Tradicijos ir Šv.
Rašto perskyrą šv. Filaretas naudoja tik aiškumo dėlei, taip pabrėždamas, kad
nors ortodoksai ir pripažįsta ypatingą Šv. Rašto autoritetą, tačiau skaito jį
Šventosios Tradicijos kontekste (skirtingai nei protestantai, kuriems Šv. Rašto
autoritetas yra pirminis). Plačiausia prasme, ortodoksų Bažnyčioje Šv. Raštas
yra laikomas Šv. Tradicijos dalimi – Tradicija suvokiama per Raštą, o Raštas –
per Tradiciją.
17. Ką vadiname Šventąja Tradicija (Šv. Perdavimu)?
Šventąja Tradicija* vadiname tai, ką
teisingai tikintys ir Dievą garbinantys žmonės žodžiu bei pavyzdžiu perduoda
vienas kitam ir ką tokie protėviai perduoda savo palikuonims. Ji susideda iš
tikėjimo mokymo, Dievo dorovinio įstatymo, sakramentų ir šventųjų apeigų**.
* Žodis „tradicija“ lotyniškai reiškia
„perdavimą“.
** „Šventosios apeigos“ primena
katalikišką „sakramentalijų“ sampratą, tačiau ortodoksų teologijoje nėra griežtos
sakramentų ir sakramentalijų perskyros. Ją dar galima palyginti su kai kurių
protestantų „evangelinių sakramentų“ ir „šventųjų apeigų“ samprata.
18. Kaip sergima Šventoji Tradicija?
Visi visų kartų tikrojo tikėjimo žmonės,
sujungti ir suvienyti Šventosios Tradicijos, Dievo valia sudaro Bažnyčią, kuri
ir yra Šventosios Tradicijos sergėtoja, arba, kaip sako apaštalas Paulius
„Gyvojo Dievo Bažnyčia, [yra] tiesos ramstis ir pamatas“ (1 Tim 3,15). Šv. Irenėjus
rašo: „Nedera pas kitus ieškoti tiesos, kurią lengva gauti Bažnyčioje. Į ją,
kaip į turtingą lobyną, apaštalai sudėjo viską, kas priklauso tiesai. Kiekvienas
norintis gali iš jos gerti gyvybės vandens, ji yra gyvenimo vartai“ (Prieš erezijas, III, 4).
19. Ką vadiname Šventuoju Raštu?
Šventuoju Raštu vadinamos knygos, kurias
per Dievo pašventintus žmones yra parašiusi Šventoji Dvasia. Tie žmonės
vadinami pranašais ir apaštalais. Dažnai šias knygas kartu vadina „Biblija“.
20. Ką reiškia žodis „Biblija“?
Žodis „Biblija“ išvertus iš graikų
kalbos reiškia „knygos“. Šiuo pavadinimu pabrėžiama, kad šventosios knygos,
lyginant su kitomis knygomis, nusipelno ypatingo dėmesio.
21. Kas yra senesnis: Šventasis Raštas ar Šventoji
Tradicija?
Seniausias ir pirminis Dievo apreiškimo
perdavimo būdas yra Šventoji Tradicija. Nuo Adomo iki Mozės laikų šventosios
knygos neegzistavo. Pats mūsų Viešpats Jėzus
Kristus Savo dievišką mokymą ir įstatus mokiniams perdavė žodžiu ir pavyzdžiu,
o ne per knygą. Iš pradžių ir apaštalai tikėjimą skleidė ir Kristaus Bažnyčią stiprino
tuo pačiu būdu. Knygas ne visi gali skaityti, o Tradicija pasiekiama
kiekvienam (todėl Šventoji Tradicija yra
būtina).
22. Kodėl Dievas apreiškė Šventąjį Raštą?
Šventasis Raštas apreikštas tam, kad
Dievo apreiškimas būtų išsaugotas tiksliai ir nebūtų iškraipytas. Šventajame
Rašte mes skaitome pranašų ir apaštalų žodžius taip, tarsi patys su jais būtume
gyvenę ir juos girdėję, nors šventosios knygos parašytos daugybę amžių ar
tūkstantmečių iki mūsų laikų.
23. Kam laikytis Šventosios Tradicijos, jei yra Šventasis
Raštas?
Su Dievo apreiškimu ir Šventuoju Raštu
derančią Šventąją Tradiciją sergėti paliepia pats Šventasis Raštas. Apaštalas
Paulius rašo: „Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų*,
kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15, vert. Č. K.).
* „Perduotų tiesų“ – graikiškame tekste
tik vienas žodis paradoseos, į lotynų
kalbą išverstas traditiones. Šiuo
žodžiu krikščionys vadina ir „perduotų tiesų“ visumą – Šventąją Tradiciją – Paradosis arba Traditio, t.y. „Perdavimas“.
24. Ar šiais laikais dar reikalinga Šventoji Tradicija?
Šventoji
Tradicija reikalinga ir mūsų laikais tam, kad galėtume teisingai suprasti
Šventąjį Raštą, teisingai atlikti sakramentus ir išsaugoti šventąsias apeigas
tokias tyras, kokios jos buvo įsteigtos.
Šv.
Bazilijus Didysis kalba apie tai šitaip: „Visos Bažnyčios saugomos dogmos ir
skelbiamos tiesos yra gautos arba iš rašytinių šaltinių, arba per Apaštališką
Tradiciją, t.y. per slėpiningą perdavimą, bet ir vienos, ir kitos rūšies dogmos
bei skelbiamos tiesos turi tokią pačią reikšmę dievobaimingumui. Tam
neprieštaraus niekas, kas turi bent mažiausią suvokimą apie bažnytinius
dalykus. Nes jeigu mes išdrįsime atmesti nerašytus papročius, kaip
neva neturinčius prasmės, tai būtinai pakenksime Evangelijai svarbiausiuose
dalykuose. Be to, iš apaštalų žinios paliksime tik paviršių. Kur, pavyzdžiui,
parašyta, kad besiviliantys mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ženklintų
save Kryžiaus ženklu? Kokia knyga mus išmokė meldžiantis žvelgti į rytus? Kas
iš šventųjų užrašė mums Eucharistijos Duonos ir Laiminimo Taurės perkeitimo
maldos žodžius? Juk mes naudojamės ne tik žodžiais iš Apaštalų raštų ir
Evangelijos, bet ir prieš juos, ir po jų, tariame žodžius, gautus iš nerašyto
mokslo ir turinčius didelę galią Sakramentui. Pagal kokią knygą laiminame
krikšto vandenį, sutvirtinimo aliejų, patį besikrikštijantį žmogų? Argi ne
pagal slėpiningą, nerašytą Tradiciją? Kas gi dar? O tepti aliejumi kurie iš
užrašytų tekstų mus išmokė? Iš kur [paprotys] tris kartus nardinti žmogų? Ir šėtono
bei jo angelų išsižadėjimas krikšto metu – iš kokių raštų jis paimtas? Argi ne
iš neskelbiamo, neviešinto mokymo, kurį mūsų tėvai, deramai išmokyti tyloje sergėti
sakramentų šventumą, išsaugojo nepasiekiamus smalsavimui ir tuščiam domėjimuisi?
Būtų neteisinga knygose skelbti mokymą apie tai, į ką nekrikštytiems ir pažvelgti
draudžiama.“ (97 kanonas, Apie Šventąją Dvasią, 27 sk.))
Apie Šventąjį Raštą
25. Kada buvo parašytos šventosios knygos?
Šventosios knygos parašytos skirtingais
laikais. Vienos jų parašytos iki Kristaus gimimo, kitos – po.
26. Kaip yra skirstomos šventosios knygos?
Šios dvi šventųjų knygų grupės turi
ypatingus pavadinimus. Tos šventosios knygos, kurios parašytos iki Kristaus
gimimo, vadinamos Senuoju Testamentu*. Tos, kurios parašytos po Kristaus
gimimo, vadinamos Naujuoju Testamentu.
* Lotyniškas žodis testamentum reiškia „sandora“. Sandora – tai senovinė sutarties
forma. Sandoras tarpusavyje sudarydavo ir žmonės.
27. Kas yra senoji ir naujoji sandoros?
Senoji ir naujoji sandoros – tai senoji
ir naujoji Dievo sąjunga su žmogumi.
28. Kokia buvo senosios sandoros esmė?
Senojoje sandoroje Dievas žadėjo duoti
žmonėms dieviškąjį Išganytoją (Gelbėtoją)* ir ruošė juos Jo priėmimui.
* Lietuvių kalboje „išganymas“ ir „išgelbėjimas“
yra sinonimai. Žodis „išganymas“ įprastas katalikų tradicijai, „išgelbėjimas“
labiau paplitęs protestantų bendruomenėse. Šventajame Rašte yra vartojamas
graikiškas žodis Soter, pažodžiui
reiškiantis „(Iš)gelbėtoją“ (ir soteria –
„išgelbėjimas“). Žodis „išganymas“ pabrėžia, kad tai – ne vienkartinis
„nusidėjėlio paskelbimas teisiu“, o ilgas kelias, procesas. Šio „Katekizmo“
vertime neįsipareigosime nei vienai iš tradicijų ir vartosime abu žodžius (ir
iš jų išvestus terminus).
29. Kaip Dievas paruošė žmoniją Išganytojo (Gelbėtojo)
priėmimui?
Dievas ruošė žmones Išganytojo
(Gelbėtojo) priėmimui palaipsniui duodamus apreiškimus, pranašystes ir
pirmavaizdžius.
30. Kokia yra naujosios sandoros esmė?
Naujoje sandoroje Dievas tikrai dovanojo
žmonėms dieviškąjį Išganytoją (Gelbėtoją), viengimį (vienatinį) Savo Sūnų Jėzų Kristų
31. Kiek knygų yra Senajame Testamente?
Šv. Kirilas Jeruzalietis, šv. Atanazas
Didysis ir šv. Jonas Damaskietis pripažįsta dvidešimt dvi knygas, pagal tai,
kaip jas skaičiavo žydai* (Atanazas Didysis, 39 laiškas; Jonas Damaskietis,
Teologija, 4 kn., 17 sk.).
* Kaip liudija Tėvai, senovėje žydai Senojo
Testamento knygas skirstė į 22 pagal hebrajų abėcėlės raidžių skaičių. Šiais
laikais judaizmo išpažinėjai Senąjį Testamentą skirsto į 24 knygas (jie
nebeprijungia Rutos knygos prie Teisėjų, o Raudų – prie Jeremijo).
Dažniausiai Ortodoksų Bažnyčia naudojasi Septuagintos kanonu, kurį pripažino
žydai Jėzaus Kristaus laikais (Septuaginta cituojama ir Naujajame Testamente).
Jame yra 50 knygų. Lyginant su Romos
katalikų Senojo Testamento kanonu, ortodoksų kanone yra 3 knygomis daugiau –
yra Antroji ir Trečioji Ezdros knygos, Trečioji Makabiejų knyga. Be jų, kaip
atskira knyga spausdinamas Jeremijo laiškas (katalikų Biblijoje tai yra Barucho
knygos skyrius).
Nuo protestantų Senojo Testamento, kurį
sudaro 39 knygos (tai kitaip suskirstytos 24 judaizmo išpažinėjų knygos),
ortodoksų Senąjį Testamentą skiria daugiau raštų, nei nuo katalikų kanono.
Kartais kartu su ortodoksų Senuoju
Testamentu spausdinama ir Ketvirtoji Makabiejų knyga, kuri, nors ir nelaikoma
kanono dalimi, vadinama „verta skaitymo“.
32. Kodėl svarbu, kaip žydai skaičiavo knygas?
Tai, kaip žydai skaičiavo Senojo
Testamento knygas, svarbu, nes „jiems buvo patikėtas Dievo Žodis“ (Rom 3,2) ir
Naujosios Sandoros krikščionių Bažnyčia gavo senosios sandoros šventąsias
knygas iš žydų Senosios Sandoros Bažnyčios.
33. Kokias Senojo Testamento knygas pripažįsta žydai?
Šv. Kirilas ir šv. Atanazas mini tokias
knygas:
1.
Pradžios
2.
Išėjimo
3.
Kunigų
4.
Skaičių
5.
Pakartoto Įstatymo
6.
Jozuės knyga*
7.
Teisėjų ir, kaip jos priedas, Rutos
knyga
8.
Pirmoji ir Antroji Karalių knygos, kaip
dvi vienos knygos dalys**
9.
Trečioji ir Ketvirtoji Karalių knygos***
10. Pirmoji ir Antroji Paralipomenon knygos (Kronikų knygos)
11. Pirmoji ir Antroji Ezdros knygos (antroji graikiškai vadinama „Nehemijo“)
12. Estera
13. Jobo knyga
14. Psalmynas
15. Patarlių knyga****, kurią parašė Saliamonas
16. Ekleziasto knyga*****, kurią taip pat parašė Saliamonas
17. Giesmių Giesmė, kurią taip pat parašė Saliamonas
18. Pranašo Izaijo knyga
19. Pranašo Jeremijo knyga
20. Pranašo Ezekielio knyga
21. Pranašo Danieliaus knyga
22. Dvylikos pranašų knygos.
* Ortodoksų tradicijoje dar vadinama
„Navino sūnaus Jėzaus knyga“. Jozuė graikų, rusų ir kai kuriose kitose kalbose
vadinamas tuo pačiu vardu, kaip ir Jėzus Kristus, nes Jėzaus hebrajiškas vardas
– Ješua – yra Jozuės vardo – Jehošua – sutrumpinimas.
** Katalikų ir protestantų tradicijose
vadinamos 1 ir 2 Samuelio knygomis
*** Katalikų ir protestantų tradicijose
vadinamos Pirmąja ir Antrąja Karalių knygomis
**** Ortodoksų tradicijoje dar vadinama
„Saliamono palyginimais“, „Saliamono patarlėmis“, „Saliamono posakiais“.
***** Ši knyga dar vadinama „Koheleto“,
„Mokytojo“, „Pamokslininko“. Visi žodžiai reiškia tą patį.
34. Koks yra pilnas Senojo Testamento kanonas?
Be nurodytų knygų į Senąjį Testamentą
dar įeina Siracido sūnaus Jėzaus Išminties ir kai kurios kitos knygos*. Jų
šventieji neįtraukė, nes jų nėra hebrajų kalba.
* Pilnas Ortodoksų Bažnyčios Senojo
Testamento kanonas:
5 knygos
|
||||||||||||||||||||||||||||
19 knygų
|
||||||||||||||||||||||||||||
7 knygos
|
||||||||||||||||||||||||||||
7+12(19) knygų
Viso: 50 knygų.
|
||||||||||||||||||||||||||||
35. Kam skirtos knygos, nepatenkančios į dvidešimt dviejų
sąrašą?
Šv. Atanazas Didysis apie jas sako, kad „jas
Tėvai paskyrė skaityti tiems, kurie prisijungia prie Bažnyčios“.*
* Jos ortodoksų
laikomos tokiomis pat įkvėptomis ir autoritetingomis, kaip ir 22 minėtos. Jos
cituojamos ir Naujajame Testamente. Šv. Filareto atsargumas šių knygų atžvilgiu
rodo didelę Vakarų teologijos įtaką to laikmečio Rusijai.
36. Kaip skirstomos Senojo Testamento knygos?
Pagal turinį Senojo
Testamento knygos skirstomos į keturias grupes: Įstatymo knygos yra Senojo
Testamento pagrindas; Istorinės knygos daugiausiai pasakoja pamaldumo
(dievobaimingumo) istoriją; Išminties knygos moko Dievo baimės; Pranašų knygos
– tai pranašystės apie ateitį, ypač apie Jėzų Kristų.
37. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos
Įstatymui?
Įstatymą sudaro
penkios knygos, kurias parašė pranašas Mozė: Pradžios, Išėjimo, Kunigų,
Skaičių, Pakartoto Įstatymo.
Pats Jėzus Kristus
vadina šias knygas bendru vardu – „Mozės Įstatymas“ (žr. Lk 24,44).
38. Apie ką yra Pradžios knyga?
Pradžios knyga
pasakoja apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, taip pat pamaldumo įsteigimą bei
istoriją pirmaisiais žmonijos gyvenimo laikais.
39. Apie ką pasakoja kitos Mozės knygos?
Kitos Mozės knygos
pasakoja apie pamaldumo istoriją pranašo Mozės laikais, taip pat jose yra Įstatymas,
kurį Dievas davė per Mozę.
40. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos
Istorinėms?
Istorinės Senojo Testamento knygos:
Jozuės, Teisėjų, Rutos, Karalių, Kronikų, Ezdros, Nehemijo, Esteros.
41. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos
Išminties knygoms?
Išminties knygos – tai Jobo knyga, Psalmynas
ir Saliamono knygos.
42. Kokia yra Psalmyno reikšmė Biblijoje?
Psalmyne yra ne tik mokoma pamaldumo,
bet ir pasakojama pamaldumo istorija, pateikiamos pranašystės apie Išganytoją
Kristų. Tai geriausias vadovas maldai bei Dievo šlovinimui, todėl Psalmynas
visada naudojamas pamaldose.
43. Kurios Senojo Testamento knygos priskiriamos pranašų
knygoms?
Pranašų knygos: Izaijo, Jeremijo,
Ezekielio, Danielio ir kitų 12.
44. Kiek knygų sudaro Naująjį Testamentą?
Naujajame Testamente yra dvidešimt
septynios knygos.
45. Kurios Naujojo Testamento knygos atitinka Įstatymo
knygas?
Įstatymo knygas, kaip Senojo Testamento
pagrindą, atitinka keturios Evangelijų knygos, sudarančios Naujojo Testamento
pagrindą: Mato, Morkaus, Luko ir Jono.
46. Ką reiškia žodis „Evangelija“?
Žodis „Evangelija“ graikiškai reiškia
„geroji naujiena“ arba „gera žinia“.
47. Apie ką pasakojama Evangelijoje?
Knygos, kurias vadiname „Evangelija“,
pasakoja apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumą, Jo atėjimą žemėn, Jo
gyvenimą žemėje, Jo nuostabius darbus ir išganingą mokymą, o pabaigoje – apie
Jo Kryžiaus mirtį, šlovingą prisikėlimą ir žengimą dangun.
48. Kodėl Evangelija gavo tokį pavadinimą?
Šias knygas vadiname „Evangelija“, nes
nėra geresnės ir džiaugsmingesnės žinios žmonėms, nei žinia apie dieviškąjį
Išganytoją (Gelbėtoją) ir amžinąjį išganymą. Todėl ir prieš skaitant Evangeliją
Bažnyčioje visada džiaugsmingai giedame: „Garbė Tau, Viešpatie, garbė Tau!“.
49. Kuri Naujojo Testamento knyga vadinama istorine?
Naujajame Testamente yra ir viena istorinė
knyga – tai Apaštalų darbai.
50. Apie ką pasakoja Apaštalų darbų knyga?
Apie Šventosios Dvasios nužengimą ant
apaštalų ir krikščionių Bažnyčios plitimą jų darbų dėka.
51. Ką reiškia žodis „apaštalas“?
Žodis „apaštalas“ reiškia „pasiuntinys“.
Šiuo vardu vadinami išrinktieji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniai,
kuriuos jis siuntė skelbti Evangelijos.
52. Kurios Naujojo Testamento knygos priskiriamos
Išminties knygoms?
Išminties knygas Naujajame Testamente
atitinka septyni Visuotiniai laiškai: vienas Jokūbo, du – Petro, trys – Jono,
vienas – Judo, ir keturiolika apaštalo Pauliaus laiškų: Romiečiams, du –
Korintiečiams, Galatams, Efeziečiams, Filipiečiams, Kolosiečiams, du –
Tesalonikiečiams, du - Timotiejui, Titui, Filemonui ir Hebrajams.
53. Kuri Naujojo Testamento knyga vadinama pranašiška?
Naujajame Testamente yra ir viena
pranašiška knyga. Tai – Apokalipsė, arba Apreiškimas Jonui.
54. Ką reiškia žodis „apokalipsė“?
Išvertus iš graikų kalbos, žodis „apokalipsė“
reiškia „apreiškimas“.
55. Apie ką yra Apokalipsės knyga?
Ši knyga slėpiningu būdu atvaizduoja
būsimąjį Kristaus Bažnyčios ir viso pasaulio likimą.
56. Kaip dera skaityti Šventąjį Raštą?
Šventąjį Raštą reikia skaityti
pagarbiai, kaip Dievo Žodį, meldžiant Dievą supratimo. Ketinimas turi būti
tyras, Jį turime skaityti tam, kad būtume pamokyti tikėjimo ir paskatinti
geriems darbams. Suprasti Šventąjį Raštą dera taip, kaip jį aiškina Ortodoksų
Bažnyčia ir Šventieji Tėvai.
57. Kas patvirtina, kad Šventasis Raštas tikrai yra Dievo
Žodis?
Bažnyčia pateikia tokius požymius, [iš
kurių galime spręsti], kad Dievo apreiškimo mokymas ir Šventasis Raštas tikrai
yra Dievo Žodis:
·
šio mokymo gelmę, liudijančią, kad jis
negalėjo gimti žmogaus prote;
·
šio mokymo tyrumą, rodantį, kad jis kilo
tyriausiame Dievo prote;
·
pranašystes;
·
stebuklus;
·
galingą šio mokymo poveikį žmogaus
širdžiai, būdingą tik Dievo Galybei.
58. Kas yra
pranašystės?
Pranašystės yra vienas iš tikro Dievo
apreiškimo požymių. Tai galima paaiškinti pavyzdžiu.
Pranašas Izaijas iš anksto numatė
Išganytojo (Išgelbėtojo) Jėzaus gimimą iš Mergelės, ko žmogaus protas netgi
negalėjo sugalvoti, ir po kelių šimtų metų mūsų Viešpats Jėzus Kristus gimė iš
Švenčiausiosios Mergelės Marijos. Ši pranašystė buvo Visažinio Dievo žodžiu, o
jos išsipildymas - Visagalio Dievo darbu. Todėl evangelistas Matas, pasakodamas
apie Kristaus gimimą, cituoja Izaijo pranašystę:
„Visa tai įvyko, kad išsipildytų, kas
buvo Viešpaties pasakyta per pranašą: “Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys
Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu”, tai reiškia: “Dievas su mumis”“ (Mt 1,22-23).
59. Kas yra stebuklas?
Stebuklai – tai darbai, kurie negali
būti atlikti žmogaus žinių ar galių dėka, tik visa galinti Dievo galybė gali
juos atlikti. Pavyzdžiui, mirusiojo prikėlimas.
60. Ką įrodo stebuklai?
Kas daro tikrus stebuklus*,
tas veikia Dievo galia, o tai reiškia, kad jis patinka Dievui ir yra Šventosios
Dvasios dalininkas. Toks žmogus kalba tik tiesą. Todėl, kai jis kalba Dievo
vardu, per jį kalba pats Dievo Žodis. Pats Viešpats Jėzus Kristus darė
stebuklus, kurie liudijo, kad Jį atsiuntė Dievas:
„Tie darbai, kuriuos man
skyrė nuveikti Tėvas,-patys darbai, kuriuos Aš darau,-liudija apie mane, kad
mane siuntė Tėvas“ (Jn 5,36).
* Dievo galia veikia tas,
kas daro tikrus stebuklus. Stebuklai
gali būti ir netikri – pavyzdžiui, iliuzija, apgaulė arba darbas, padarytas
demono galia.
61. Kokia yra
krikščionių mokymo galia?
Krikščionių
mokymo galią liudija dvylikos apaštalų pavyzdys. Kristus pasirinko juos iš
vargšų, nemokytų, neužimančių aukštos padėties visuomenėje žmonių, tačiau
krikščionišku mokymu jie įveikė ir palenkė Kristui galinguosius,
išmintinguosius, turtinguosius, karalius ir karalystes.
Apie „Katekizmo“ sandarą
62. Į kokias
tris dalis galima padalyti „Katekizmą“?
Idant teisingai pristatytume
katechetinio pamaldumo mokymo sandarą, remdamiesi „Ortodoksų tikėjimo
išpažinimu“*, kurį patvirtino Rytų patriarchai, galime prisiminti apaštalo
Pauliaus žodžius apie tai, kad kiekvieno krikščionio gyvenime turi būti
tikėjimas, viltis ir meilė: „dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė-šis
trejetas“ (1 Kor 13,13).
Taigi, krikščioniui reikalingas
·
mokymas apie tikėjimą į Dievą ir
sakramentus, kuriuos Jis apreiškia
·
mokymas apie viltį Dievu ir apie vilties
sutvirtinimo priemones
·
mokymas apie meilę Dievui ir viskam, ką
Jis liepia mylėti.
* Šv. Filareto
Maskviečio „Katekizmas“ kaip pagrindu remiasi Kijevo metropolito šv. Petro
Mohylos (1596-1647) sudarytu „Tikėjimo išpažinimu“ (originalus lot. pavadinimas
– Expositio fidei Ecclesiae Russiae
Minoris; sudaryti padėjo Izaijas Kozlovskis ir Silvestras Kosоvas). 1642 m.
panortodoksinis Jasės sinodas, kuriame patriarchai ir vyskupai nagrinėjo
klausimą, kaip Ortodoksų Bažnyčia turėtų reaguoti į naująsias protestantų ir
Romos katalikų doktrinas, šv. Petro „Išpažinimą“ paskelbė išreiškiančiu
Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios tikėjimą. Nuo to laiko jis pervadintas į
„Visuotinės ir Apaštališkos Ortodoksų Bažnyčios tikėjimo išpažinimą“.
„Katekizmo“ struktūra
daugeliu atžvilgiu sutampa su „Išpažinimo“. Jį sudaro trys dalys: „Tikėjimas“,
„Viltis“ ir „Meilė“, Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo išpažinimo, „Tėve mūsų“
maldos, 9 palaiminimų ir 10 Dievo įsakymų komentarai. Nepaisant pripažinimo
susirinkime, Šv. Petro Mohylos palikimas ilgą laiką buvo kontraversiškas dėl jo
raštų vakarietiško stiliaus.
63. Kuo
remiantis „Katekizmas“ moko tikėjimo?
Bažnyčia mus įvesdina į tikėjimo tiesas
per Tikėjimo simbolį.
64. Kuo
remiantis „Katekizmas“ moko vilties?
Mokymu apie viltį galime
laikyti Viešpaties ištaras apie palaiminimus ir maldą „Tėve mūsų“.
65. Kuo
remiantis „Katekizmas“ moko meilės?
Mokymo apie meilę pagrindus galime rasti
dešimtyje Dievo įsakymų.
Pirmoji dalis. Tikėjimas
Bendrasis įvadas į Tikėjimo simbolį ir
jo kilmė
66. Kas yra Tikėjimo simbolis?
Tikėjimo simbolis yra trumpas ir tikslus
apibūdinimas, kuo tiki krikščionis.
67. Koks yra Tikėjimo simbolis?
1 Tikiu į vieną Dievą,
Tėvą, Visagalį, dangaus ir žemės, viso, kas rẽgima ir nèregima, Kūrėją.
2 Ir į vieną Viešpatį
Jėzų Kristų, viengimį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Šviesą iš
Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, nesukurtą, vienẽsmį su Tėvu. Per
Jį visa yra sukurta.
3 Dėl mūsų, žmonių, ir
dėl mūsų išganymo nužengusį iš dangaus, ir įsikūnijusį iš Šventosios Dvasios ir
Mergelės Marijos, ir tapusį žmogumi.
4 Valdant Poncijui
Pilotui, dėl mūsų nukryžiuotą, kentėjusį ir palaidotą.
5 Kaip skelbė Raštai,
trečiąją dieną prisikėlusį iš mirusiųjų;
6 įžengusį į dangų ir
sėdintį Tėvo dešinėje.
7 Ir vėl garbėje
ateinantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti; Jo Karalystė neturės pabaigos.
8 Ir į Šventąją
Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir
šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.
9 Į vieną, Šventą,
Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią.
10 Išpažįstu vieną
Krikštą núodėmėms atleisti,
11 laukiu mirusiųjų
prisikėlimo
12 ir būsimojo
gyvenimo amžinybėje. Amen.
68. Kas sudarė Tikėjimo simbolį?
Tikėjimo mokymą išdėstė pirmojo ir
antrojo Visuotinių susirinkimų Tėvai.
69. Kas yra Visuotinis susirinkimas?
Visuotinis susirinkimas – tai
krikščionių Visuotinės (Katalikiškos) Bažnyčios ganytojų ir mokytojų
susirinkimas, kurie, kiek tai įmanoma, renkasi iš viso pasaulio, tam, kad
įsteigtų (sutvirtintų) tikrąjį mokymą ir deramą tvarką krikščionių tarpe.
70. Kiek buvo Visuotinių susirinkimų?
Visuotiniai susirinkimai buvo septyni:
1. Nikėjos
(325),
2. Konstantinopolio
(381),
3. Efezo
(431),
4. Chalkedono
(451),
5. II
Konstantinopolio (553),
6. III
Konstantinopolio (680),
7. II
Nikėjos (787).
71. Kaip atsirado taisyklė šaukti Visuotinius
susirinkimus?
Taisyklė šaukti Susirinkimus kilo iš
apaštalų pavyzdžio, kurie sušaukė susirinkimą Jeruzalėje (žr. Apd 15). Sumanymas
rėmėsi Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais, kurie Bažnyčios apibrėžimams priskiria
tokią galią, kad pažeidžiantys juos lieka be malonės, tarsi pagonys. Būdas,
kuriuo Visuotinė Bažnyčia išsako savo apibrėžimus, yra Visuotinis susirinkimas.
„Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei neklausys nė Bažnyčios,
tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas.“ (Mt 18,17)
72. Kodėl buvo
sušaukti pirmasis ir antrasis Visuotiniai susirinkimai?
Pirmasis ir antrasis Visuotiniai
susirinkimai, kuriuos sudarytas Tikėjimo simbolis, buvo sušaukti todėl, kad
pirmajame reikėjo įtvirtinti tikrąjį mokymą apie Dievo Sūnų ir atmesti
melagingą Arijus mokymą, antrasis – įtvirtinti mokymą apie Šventąją Dvasią ir
atmesti melagingą Makedonijaus mokymą.
73. Kiek kanonų
patvirtino pirmasis ir antrasis Visuotiniai susirinkimai?
Pirmasis Visuotinis susirinkimas patvirtino
20 kanonų, Antrasis – 7.
Apie Tikėjimo
simbolio dalis („narius“)
74. Kiek dalių
turi Tikėjimo simbolis?
Kad būtų lengviau Tikėjimo simbolį,
pridera atkreipti dėmesį į kiekvieną iš dvylikos jo dalių ir kiekvieną jų
paaiškinti.
75. Apie ką yra
Tikėjimo simbolio dalys?
Pirmoji dalis pasakoja apie Dievą,
tiksliau, apie pirmąją Šventosios Trejybės hipostazę, t.y. apie Dievą Tėvą ir
Dievą kaip pasaulio Kūrėją. Antroji – apie antrąją Šventosios Trejybės
hipostazę, t.y. apie Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų. Trečioji – apie Dievo
Sūnaus įsikūnijimą (tapimą žmogumi). Ketvirtoji – apie Jėzaus Kristaus kančią
ir mirtį. Penktoji – apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Šeštoji – apie Jėzaus
Kristaus žengimą į dangų. Septintoji – apie Jėzaus Kristaus antrąjį atėjimą žemėn.
Aštuntoji – apie trečią Šventosios Trejybės Hipostazę, Šventąją Dvasią.
Devintoji – apie Bažnyčią. Dešimtoji – apie Krikštą, kur turimi omeny ir kiti
sakramentai. Vienuoliktoji – apie būsimą mirusiųjų prisikėlimą. Dvyliktoji –
apie amžinąjį gyvenimą.
Pirmoji Tikėjimo simbolio dalis
Tikiu į vieną Dievą, Tėvą, Visagalį, dangaus ir
žemės, viso, kas rẽgima ir nèregima, Kūrėją.
76. Ką reiškia
tikėti į Dievą?
Tikėti į Dievą – tai
turėti gyvą įsitikinimą, kad Jis yra, kad Jis turi tam tikrus bruožus*, tam tikru
būdu veikia, ir visa širdimi priimti Jo apreikštus žodžius apie žmonių giminės
išganymą.
* Pavyzdžiui, Dievas yra
mylintis, geras, ištikimas ir t.t..
77. Ką Šventasis
Raštas moko apie šį tikėjimą?
Šventajame Rašte
skaitome, kas sudaro šį tikėjimą. Apaštalas Rašo:
„Be tikėjimo neįmanoma
patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad
uoliai Jo ieškantiems atsilygina.“ (Heb 11,6).
Apaštalas Tikėjimo veikimą krikščionyse aprašo šioje maldoje, kurioje už juos Dievui meldžiasi:
„...kad iš savo šlovės
turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus
per tikėjimą gyventų jūsų širdyse...“ (Ef 3,16-17)
78. Kas yra
tikėjimo į Dievą veikimas?
Pats tiesiausias
nuoširdaus tikėjimo į Dievą poveikis žmogui yra to tikėjimo išpažinimas.
79. Ką reiškia
išpažinti tikėjimą į Dievą?
Išpažinti tikėjimą –
atvirai pripažinti, kad mes laikomės ortodoksiškojo tikėjimo taip nuoširdžiai
ir tvirtai, kad nei gundymai, nei grasinimai, nei kankinimai, nei pati mirtis
negalėtų mus priversti išsižadėti tikėjimo į Tikrąjį Dievą ir į mūsų Viešpatį
Jėzų Kristų.
80. Ar būtina
atvirai išpažinti tikėjimą?
Apaštalas Paulius
liudija, kad išpažinti tikėjimą yra būtina mūsų išganymui: „širdimi tikima, ir
taip įgyjamas teisumas, o lūpomis išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas“
(Rom 10,10).
81. Kodėl būtina
išpažinti tikėjimą?
Kad būtum išganytas,
būtina ne tik tikėti, bet ir išpažinti ortodoksiškąjį tikėjimą, nes jeigu kas
nors tam, kad išsaugotų šį laikinąjį gyvenimą arba pasipelnymo šiame pasaulyje dėlei
išsižadėtų ortodoksų tikėjimo, tai tuo įrodytų, kad neturi tikrojo tikėjimo į
Dievą Gelbėtoją ir būsimąjį gyvenimą amžinybėje.
82. Kodėl
Tikėjimo simbolyje kalbama apie tikėjimą į Vieną Dievą?
Tikėjimo simbolyje
pasakyta ne „Tikiu į Dievą“, bet „Tikiu į Vieną Dievą“, kad būtų atmesti
neteisingi pagonių mokymai, kurie, laikydami kūriniją „dievais“, galvojo, kad
dievų yra daugybė.
83. Ką Šventasis
Raštas sako apie Dievo vienatinumą?
Šventojo Rašto mokymas
apie Dievo vienatinumą yra įtraukti į Tikėjimo simbolį pagal šiuos apaštalo
Pauliaus žodžius: „nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas. Ir nors yra
vadinamųjų dievų danguje ar žemėje,-daug tų dievų ir daug viešpačių,- tai mes turime
tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir Jam esame mes, ir vieną Viešpatį,
Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes per Jį.“ (1 Kor 8, 4–6)
84. Ar įmanoma
pažinti Dievo esmę?
Pačios Dievo Esmės
pažinti neįmanoma. Ji viršija bet kokį ne tik žmonių, bet ir angelų pažinimą.
85. Ką apie
Dievo esmės pažinimą sako Šventasis Raštas?
Apie tai Šventajame Rašte
per apaštalą Paulių pasakyta, kad Dievas yra „gyvenantis neprieinamoje
šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti.“ (1 Tim 6,16)
86. Kokios yra
Dievo savybės?
Remdamiesi Dievo
Apreiškimu, galime suformuluoti tokius teiginius apie Dievo Esmę ir Jo savybes:
Dievas yra Dvasia, kuri yra
1)
Amžina;
2)
Gera;
3)
Visažinė;
4)
Teisinga;
5)
Visagalė;
6)
Visur Esanti;
7)
Nekintanti;
8)
Savipakankama;
9)
Palaiminga
(palaiminta).
87. Ką apie
Dievo savybes sako Šventasis Raštas?
Šias savybes įžvelgiame
Šventajame Rašte.
0)
Pats Viešpats
Jėzus Kristus sakė, kad „Dievas yra Dvasia“ (Jn 4,24);
1)
apie Dievo
amžinumą kalbėjo pranašas Dovydas: „Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir
pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius!“ (Ps 89,3); Apokalipsėje
skaitome tokią doksologiją Dievui: „Šventas, šventas, šventas, Viešpats,
visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina!“ (Apr 4,8); Apaštalas
sako, kad Evangelija apreikšta „amžinojo Dievo įsakymu“ (Rom 16,26);
2)
Apie Dievo
Gerumą Pats Jėzus Kristus sakė: „Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas.“ (Mt
19,17); apaštalas Jonas rašo: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,16); pranašas Dovydas
gieda: „Viešpats yra maloningas, užjaučiantis, lėtas pykti ir didžiai
gailestingas. Viešpats yra geras ir gailestingas visiems savo kūriniams.“ (Ps
144,8-9);
3)
Apie Dievo
visažinystę apaštalas Jonas sako: „Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino
viską.“ (1 Jn 3, 20); apaštalas Paulius sušunka: „O Dievo turtų, išminties ir
pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai!“ (Rom
11,33);
4)
Apie Dievo
teisingumą pranašas Dovydas gieda: „Viešpats teisus ir Jam miela teisybė.
Dorieji regės Jo veidą.“ (Ps 10,7); apaštalas Paulius sako, kad Dievas „kiekvienam
atmokės pagal jo darbus“ ir kad „Dievas nėra šališkas“ (Rom 2,6. 11);
5)
Apie Dievo
visagalybę Psalmininkas sako: „Jis tarė-ir įvyko; Jis įsakė-ir atsirado“ (Ps
32,9); arkangelas Gabrielius Evangelijoje sako: „Dievui nėra negalimų dalykų“
(Lk 1,37);
6)
Tai, kad
Dievas yra visur, Dovydas apsako šitaip: „Kur nuo Tavo dvasios aš pasislėpsiu,
kur nuo Tavo veido pabėgsiu? Jei užkopčiau į dangų, Tu ten. Jei nusileisčiau į
pragarą, Tu ten. Jei aušros sparnus pasiėmęs nusileisčiau, kur baigiasi jūros,
ir ten Tavo ranka vestų mane ir laikytų Tavo dešinė. Jei sakyčiau: “Tamsa
teapdengia mane”, naktis aplinkui mane šviesa pavirstų. Tamsa nepaslepia nuo
Tavęs, Tau net naktį šviesu kaip dieną.“ (Ps 138, 7–12);
7) Apie tai, kad
Dievas nekinta, rašė apaštalas Jokūbas: „...nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra
permainų ir nė šešėlio keitimosi.“ (Jok 1,17);
8)
Apie Dievo
savipakankamumą apaštalas Paulius rašo: „Dievas... nėra žmonių rankomis
aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę,
alsavimą ir visa kita.“ (Apd 17,25);
9)
Jis taip pat
Dievą vadina ir „palaimintasis vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir
viešpačių Viešpats“ (1 Tim 6,15)
88. Kodėl
Šventasis Raštas Dievui priskiria žmogaus kūno dalis?
Dievas yra Dvasia, tačiau
Šventasis Raštas priskiria Jam žmogaus kūno dalis, pavyzdžiui, širdį, akis,
ausis, rankas. Šventasis Raštas tiesiog taikosi prie žmogiškosios kalbos, o
suprasti tokius pasakymus turime aukštesne, dvasine prasme. Pavyzdžiui, Dievo širdis
reiškia Dievo Maloningumą arba Meilę, akys ir ausys reiškia Visažinystę, rankos
– Visagalybę.
89. Kur yra
Dievas?
Dievas yra visur, nors
kartais sakoma, kad Jis – danguje arba bažnyčioje. Taip, Dievas visur, bet
danguje yra ypatingas Jo buvimas, amžinoje šlovėje apreikštas dvasioms, kaip ir
bažnyčioje yra ypatingas Jo buvimas, kuris yra kupinas malonės ir slėpinio, tikinčiųjų
pamaldžiai pažįstamas ir juntamas, kartais apreiškiamas stebuklais. Jėzus
Kristus sako: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų.“ (Mt
18,20)
90. Kaip
suprasti Simbolio žodžius „Tikiu į Dievą, Tėvą, Visagalį“?
Simbolio žodžius „Tikiu į
Dievą, Tėvą, Visagalį“ dera suprasti kaip kalbančius apie Šventosios Trejybės
slėpinį, todėl, kad Dievas yra Vienas Esmės požiūriu, bet Trys Asmenys: Tėvas,
Sūnus ir Šventoji Dvasia – Vienesmė ir Nedaloma Trejybė.
91. Ką sako
Šventasis Raštas apie Šventąją Trejybę?
Apie Šventąją Trejybę
kalbama Šventajame Rašte. Pagrindinės Naujojo Testamento citatos apie tai yra
šios: „eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos
vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19); „trys liudytojai
danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia; ir šitie trys yra viena.“ (1 Jn 5,7)
92. Ar Senajame
Testamente kas nors kalbama apie Trejybę?
Apie Šventąją Trejybę
kalbama ir Senajame Testamente, tačiau ne taip aiškiai. Pavyzdžiui, „Viešpaties
žodžiu sukurti dangūs, Jo burnos kvapu-visa jų kareivija“ (Ps 32,6); „Šventas,
šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės“ (Iz 6,3).
93. Ar įmanoma
suprasti Trejybės slėpinį?
Dievas yra Vienas
Trijuose Asmenyse. Šio vidinio Dievo slėpinio mes negalime suprasti, bet tikime
į jį, pasikliaudami Dievo liudijimu, juk „niekas nežino, kas yra Dievo, tik
Dievo Dvasia.“ (1 Kor 2,11)
94. Kuo skiriasi
Šventosios Trejybės Asmenys?
Šventosios Trejybės
Asmenys skiriasi tuo, kad Dievas Tėvas ne gimsta ir nekyla iš jokio kito
Asmens; Dievo Sūnus prieš visus amžius gimsta iš Tėvo; Šventoji Dvasia prieš
visus amžius kyla iš Tėvo.
95. Kokią garbę
turi Šventosios Trejybės Asmenys?
Trys Trejybės Hipostazės,
arba Asmenys turi lygiai tokią pačią Dievo garbę. Kaip Tėvas yra Tikras Dievas,
taip ir Sūnus yra Tikras Dievas, ir Šventoji Dvasia yra Tikras Dievas, tačiau
Trijose Hipostazėse tėra vienas vienintelis Trihipostazis Dievas.
96. Kodėl Dievas
vadinamas Visagaliu?
Dievas vadinamas
Visagaliu todėl, kad Jis viską, kas tik egzistuoja, valdo Savo valia ir galia.
97. Kodėl Dievą
vadiname Kūrėju?
Simbolyje sakoma: „dangaus ir žemės,
viso, kas rẽgima ir nèregima, Kūrėją“. Šie žodžiai kalba apie tai, kad Dievas
sukūrė viską, ir nieko negali egzistuoti, kas nebūtų iš Dievo.
98. Kur
Šventajame Rašte kalbama apie Dievą Kūrėją?
Šie žodžiai paimti iš
Šventojo Rašto. Pradžios knyga prasideda žodžiais: „Pradžioje Dievas sutvėrė
dangų ir žemę.“ (Pr 1,1). Apaštalas Paulius apie Jėzų, Dievo Sūnų, sako: „Juo
sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar bi, ar
viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios,-visa sutverta per Jį ir Jam“
(Kol 1,16).
99. Ką vadiname
„neregima“?
Simbolyje kalbama apie
„neregimus dalykus“, t.y. apie neregimą, dvasinį pasaulį, kuriam priklauso
angelai.
100. Kas yra
angelai?
Angelai – tai bekūnės,
protingos, turinčios valios ir jėgą būtybės.
101. Ką reiškia
žodis „angelas“?
Žodis „angelas“ reiškia
„pranešėjas“, „skelbėjas“.
102. Kodėl
angelai taip vadinami?
Angelai taip vadinami todėl,
kad Dievas juos siunčia skelbti Jo valios. Taip, pavyzdžiui, arkangelas
Gabrielius buvo pasiųstas apreikšti švenčiausiajai Mergelei Marijai apie
Išganytojo pradėjimą.
103. Kas buvo
sukurti pirmiau: žmonės ar angelai?
Neregimieji dalykai buvo
sutverti pirmiau, nei regimieji, angelai – anksčiau žmonių (Šv. Petro Mohylos Tikėjimo išpažinimas, 1 dalis, 18
klausimas).
104. Kur apie
tai kalba Šventasis Raštas?
Apie tai liudija
Šventasis Raštas. Jobo knygoje Pats Dievas apie žemės sukūrimą kalba šitaip:
„Ant ko pritvirtintas jos pamatas arba kas padėjo jos kertinį akmenį, kai kartu
giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi angelai*?“ (Job 38,6-7).
* Septuagintos redakcija
105. Kas yra
angelai sargai?
Pavadinimas „angelas
sargas“ yra paimtas iš šios Šventojo Rašto eilutės: „Jis įsakys savo angelams
saugoti tave visuose keliuose.“ (Ps 90,11).
106. Ar
kiekvienas turi angelą sargą?
Angelą sargą turi
kiekvienas. Tuo mus įtikina šie Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai: „Žiūrėkite,
kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai
danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18,10).
107. Kas yra
demonai?
Ne visi angelai geri ir
geranoriškai nusiteikę. Yra ir piktieji angelai, kuriuos vadina demonais (arba
velniais).
108. Ar demonai
buvo sukurti blogi?
Demonai buvo sukurti
geri. Blogais jie tapo todėl, kad nesilaikė tobulo klusnumo Dievui ir šitaip
nuo Jo atkrito, tapo savimeiliais, išpuikėliais ir piktavaliais. Apaštalo Judo
žodžiais, tai angelai, „kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo
buveinę“ (Jud 1,6).
109. Ką reiškia
žodis „šėtonas“?
Žodis „šėtonas“ reiškia
„kaltintojas“ arba „klaidintojas“.
110. Kodėl
piktieji angelai vadinami velniais?
Piktieji angelai dar
vadinami velniais, nes kaip velnias (šėtonas) klaidina ir kaltina, spendžia
žmonėms žabangas ir stengiasi įteigti neteisingas mintis bei norus.
Apie tai Jėzus Kristus
netikintiesiems (netikintiems į Jį kaip į Dievo Sūnų) žydams sako šitaip: „Jūsų
tėvas-velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios
buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis
kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8,44).
111. Ką
Šventasis Raštas moko apie pasaulio sukūrimą?
Šventasis Raštas apreiškė
mums apie pasaulio sukūrimą, kad pradžioje Dievas iš nieko sukūrė dangų ir
žemę. Žemė buvo be jokio pavidalo (t.y. neturėjo mums įprastos išvaizdos) ir
tuščia. Tada Dievas palaipsniui sukūrė visa, kas yra danguje ir ant žemės.
Pirmąją dieną – šviesą. Antrąją dieną – tvirtumą, arba regimąjį dangų. Trečią
dieną – vandenų talpyklas žemėje, sausumą ir augalus. Ketvirtą – saulę, mėnulį
ir žvaigždes. Penktą – žuvis ir paukščius. Šeštą – keturkojus gyvūnus,
gyvenančius sausumoje, o tada – žmogų. Žmogumi kūrimas baigėsi. Septintą dieną
Dievas „ilsėjosi [...] po visų savo darbų“ (Pr 2,2). Todėl septintoji diena
buvo pavadinta šabu, kas hebrajų kalba reiškia „poilsis“.
112. Ar visos
regimos būtybės buvo sukurtos tokios, kokias mes matome šiandien?
Regimosios būtybės buvo
sukurtos ne tokios, kokias mes matome šiandien. Kai buvo sukurtos, jos buvo
geros Dievo akyse, t.y. tyros, gražios ir nepavojingos.
113. Kuo
ypatingas žmogaus sukūrimas?
Žinome, kad žmogus buvo
sukurtas ypatingu būdu. Dievas-Trejybė tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų
atvaizdą ir panašumą“ (Pr 1,26). Ir Dievas sukūrė iš žemės pirmojo žmogaus –
Adomo – kūną, įkvėpė jam Savo gyvybės alsavimą, įvedė Adomą į Rojų, davė jam
maitintis, be kitų Rojaus medžių vaisių, dar ir Gyvybės Medžio vaisius. Vėliau,
paėmęs Adomo šonkaulį, iš jo sukūrė moterį – Ievą (Pr 2,21-22).
114. Kas yra
Dievo paveikslas (atvaizdas)?
Dievo atvaizdas, arba
paveikslas, kaip aiškina apaštalas Paulius, yra „teisumas ir tiesos šventumas“
(Ef 4,24*)
* Parafrazė
115. Kas yra
gyvybės alsavimas?
Gyvybės alsavimas – tai
siela, dvasinė, nemirtinga esmė.
116. Kas yra
Rojus?
Rojus, išvertus mūsų
kalbon, yra „sodas“. Taip Pradžios knygoje graži ir palaiminta pirmojo žmogaus
buveinė perkeltine prasme prilyginama sodui.
117. Kaip mes
suprantame Rojų, kuriame buvo pirmieji žmonės?
Rojus, kuriame buvo
pirmieji žmonės, buvo kūnu patiriamas kaip materiali, regima, palaiminta
buveinė, o siela – dvasinė, malonės kupina bendrystės su Dievu ir kūrinijos
kontempliacijos būsena (šv. Grigalius Nazianzietis, 38 pamokslas, 42. Šv. Jonas Damaskietis, Teologija, 2 knyga, 12 sk., 3 p.).
118. Kas yra
Gyvybės medis?
Gyvybės medis – toks
medis, kurio vaisiais maitindamasis žmogus nesirgo ir buvo nemirtingas kūno
atžvilgiu.
119. Kodėl Ieva
sukurta iš Adomo šonkaulio?
Ieva sukurta iš Adomo
šonkaulio tam, kad visa žmonių giminė, pagal savo kilmę, būtų vienu kūnu, ir
kad visi žmonės būtų iš prigimties linkę vienas kitą mylėti ir vienas kitu
rūpintis.
120. Kam
egzistuoja žmogus?
Dievas sukūrė žmogų tam,
kad jis pažintų Dievą, mylėtų ir šlovintų Jį ir dėl to būtų palaimingas.
121. Ką mes
vadiname žmogaus „lemtimi“ („predestinacija“)?
Dievas sutvarkė būtį
taip, kad žmogui iš anksto buvo numatytas likimas – amžinoji palaima. Šis
mokymas vadinamas „predestinacija“*.
* rus. предопределение Божие. Žodis
„predestinacija“ šiais laikais daugiausiai siejamas su Johano Kalvino mokymu
apie tai, Dievas iš anksto nulemia, kurie žmonės bus išganyti, o kurie
pasmerkti. Šiame „Katekizme“ šv. Filaretas pateikia ortodoksišką šios
teologinės problemos sprendimą.
122. Ar Dievo išankstinis
nulėmimas („predestinacija“) gali pasikeisti?
Dievas iš anksto lėmė
žmogui būti amžinoje palaimoje ir ši predestinacija lieka nekintama net tada,
kai mes matome, kad žmogus nebėra palaimingoje būsenoje.
Taip yra todėl, kad
Dievas, numatydamas ateitį ir būdamas be galo gailestingas, net ir nukrypusiam
nuo palaimos žmogui numatė naują kelią į palaimą per Savo Viengimį Sūnų, mūsų
Viešpatį Jėzų Kristų, „mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą“ (Ef 1,4).
123. Kokia yra
išankstinė lemtis („predestinacija“) visos žmonijos, ir kokia – paskiro žmogaus
atžvilgiu?
Predestinaciją visos
žmonijos ir paskiro žmogaus atžvilgiu dera suprasti taip. Dievas iš anksto
numatė žmonėms dovanoti, ir tikrai dovanojo paruošiančiąją malonę* ir deramas
priemones, kad jie galėtų pasiekti palaimą. Tuos, kurie tą malonę savo noru
priima, naudoja Jo numatytas išganingas priemones ir eina Jo nurodytu išganymo
keliu, Dievas numatė palaimai**.
* lot. gratia praeparans/praeveniens. Malonės
rūšių skyrimas, kaip ir predestinacijos tema, yra pakankamai svetima ortodoksų
teologijai.
** Kitaip tariant,
skirtingai nei kalvinizme, išrinktuoju laikomas
tas žmogus, kuris laisva valia priėmė Dievo malonę.
124. Ką apie lemtį
(predestinaciją) sako Šventasis Raštas?
Šventasis Raštas apie tai
kalba taip: „kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė“ (Rom
8,29).
125. Ką apie
predestinaciją moko Šventoji Tradicija?
Rytų Visuotinės Bažnyčios patriarchų
Tikėjimo išpažinimе apie tai pasakyta: „Kadangi Jis iš anksto žinojo, kas gerai
naudosis savo laisva valia, o kas - blogai, tai vienus numatė [išgelbėjimui],
kitus – pasmerkimui“ (Dositėjaus
išpažinimas, 3 dekretas, 1672 m., Jeruzalės 1672 m. panorotodoksinis
sinodas).
126. Ką vadiname
Dievo Apvaizda?
Po pasaulio ir žmogaus
sukūrimo Dievas toliau veikė pasaulyje, ypač – žmogaus atžvilgiu, ir šį veikimą
vadiname Dievo Apvaizda.
127. Kaip veikia
Apvaizda?
Dievo Apvaizda yra
nepaliaujamas Dievo Visagalybės, Išminties ir Gerumo veikimas, kuriuo Dievas
sergėja būtį ir kūrinijos jėgas, nukreipia jas geron linkmėn, padeda visiems
geriems užmojams, o blogiui, kuris kyla dėl nutolimo nuo gėrio, užkerta kelią
arba jo veikimą pataiso ir nukreipia į geras pasekmes.
128. Kas sakoma
apie Dievo Apvaizdą Šventajame Rašte?
Apie Dievo Apvaizdą
Šventajame Rašte Pats Viešpats Jėzus Kristus sako: „Pažvelkite į padangių
paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis
Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ (Mt 6,26). Šioje
ištaroje matome kaip bendrąją Dievo Apvaizdą visos kūrinijos atžvilgiu, taip ir
ypatingąją – žmogaus atžvilgiu. Visa 90 psalmė vaizduoja ypatingai ir
įvairiapusiai žmogumi besirūpinančią Dievo Apvaizdą.
Antroji Tikėjimo simbolio dalis
129. Kaip dera
suprasti vardus „Jėzus“, „Kristus“, „Dievo Sūnus“?
Vardus „Jėzus“,
„Kristus“, „Dievo Sūnus“ dera suprasti šitaip. Dievo Sūnumi vadinamas Antrasis Šventosios Trejybės Asmuo Savo
dievystės atžvilgiu. Dievo Sūnus gavo vardą Jėzus
tada, kai gimė žemėje kaip žmogus. Kristumi
Jį vadino pranašai, kai dar laukė Jo Atėjimo žemėn.
130. Ką reiškia
vardas „Jėzus“?
Vardas „Jėzus“ reiškia „Gelbėtojas“*, jį suteikė arkangelas Gabrielius.
* pažod. „JHVH gelbėja“
131. Kada Jėzus
buvo pavadintas „Jėzumi“?
Šis vardas buvo Dievo
Sūnui suteiktas kai Jis gimė žemėje, nes gimė tam, kad išgelbėtų žmones.
132. Ką reiškia
vardas „Kristus“?
Vardas „Kristus“ reiškia
„Pateptasis“, jis kilęs nuo patepimo šventąja mira apeigos pavadinimo
(krizmacijos), kurios metu suteikiamos Šventosios Dvasios dovanos.
133. Kas dar
buvo vadinami Pateptaisiais?
Ne vien Jėzus, Dievo
Sūnus, buvo vadinamas Pateptuoju. Pateptaisiais jau senovėje vadino ir
karalius, vyriausius kunigus bei pranašus.
134. Kodėl
Jėzus, Dievo Sūnus, pavadintas Pateptuoju?
Jėzus, Dievo Sūnus,
vadinamas Pateptuoju todėl, kad Jo žmogiškajai prigimčiai buvo apsčiai suteikta
visų Šventosios Dvasios dovanų. Todėl Jam labiau nei kam kitam priklauso
pranašiškas regėjimas, vyriausiojo kunigo šventumas ir karaliaus galia.
135. Ką reiškia
vardas „Viešpats“?
Jėzus vadinamas
„Viešpačiu“ turint omenyje, kad Jis yra Tikras Dievas, nes „Viešpats“ yra
vienas iš Dievo vardų.
136. Ką Šventasis Raštas
sako apie Jėzaus Kristaus dieviškumą?
Šventasis Raštas apie
Jėzaus Kristaus dieviškumą sako: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas
Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ (Jn 1,1)
137. Kodėl Jėzus
Kristus vadinamas Viengimiu (Vienatiniu) Dievo Sūnumi?
Jėzus Kristus vadinamas
Viengimiu (Vienatiniu)* Dievo Sūnumi. Tuo pažymima, kad tai Jis vienintelis yra
Dievo Sūnus, gimęs iš Dievo Tėvo Esmės, ir todėl Jis yra vienos Esmės su Tėvu
ir, kaip iš to išplaukia, jam neprilysta nei jokie šventieji angelai, nei
šventi žmonės, kurie vadinami „Dievo sūnumis“ pagal malonę (Jn 1,12).
* Kaip ir
„išgelbėjimas/išganymas“ atveju, graikiškas monogene
gali būti verčiamas ir kaip viengimis, ir kaip vienatinis. Pateikiame abu
variantus kaip sinonimiškus, bet skiriame preferenciją „viengimis“ kaip
pažodiniam vertimui.
138. Ar
Šventasis Raštas vadina Jėzų Kristų „Viengimiu“?
Raštas vadina Jėzų Kristų
„Viengimiu“. Pavyzdžiui, šioje evangelisto Jono ištaroje: „Žodis tapo kūnu ir
gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę-šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir
tiesos“ (Jn 1,14); „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus,
Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė“ (Jn 1,18).
139. Kuo Dievo
Sūnus skiriasi nuo kitų Šventos Trejybės Asmenų?
Tikėjimo simbolyje apie
Dievo Sūnų pasakyta, kad Jis gimė iš Tėvo. Šitaip kalbama apie Jo Asmens bruožą,
kuris Jį skiria nuo kitų Šventosios Trejybės Asmenų.
140. Kada gimė
Dievo Sūnus?
Pasakyta, kad Dievo Sūnus
gimė prieš visus amžius, nes kitaip kas nors galėtų pagalvoti, kad buvo laikas,
kuomet Jo nebuvo. Kitaip tariant, turima omenyje, kad Jėzus Kristus yra
Amžinasis Dievo Sūnus, kaip ir Dievas Tėvas yra Amžinas.
141. Ką reiškia
žodžiai „Šviesą iš Šviesos“?
Tikėjimo simbolyje
žodžiai „Šviesą iš Šviesos“ aiškina nesuvokiamą protui Dievo Sūnaus gimimą iš
Tėvo pasitelkdami regimosios šviesos metaforą. Žvelgdami į saulę mes regime
šviesą, iš kurios gimsta bet kokia šviesa, regima mūsų pasaulyje (mūsų
planetoje). Ir saulės, ir šiapus šviesa yra ta pati, nedaloma, vienos
prigimties. Panašiai ir Dievas Tėvas yra Amžinoji Šviesa (1 Jn 1,5), iš Kurios
gimsta Dievo Sūnus, Kuris taip pat yra Amžinoji Šviesa. Dievas Tėvas ir Dievo
Sūnus yra viena, nedalios, vienatinės Dievo Esmės Amžinoji Šviesa.
142. Ką reiškia
žodžiai „Tikrą Dievą iš Tikro Dievo“?
Žodžiai „Tikrą Dievą iš
Tikro Dievo“ reiškia, kad Dievo Sūnus vadinamas „Dievu“ tokia pat prasme, kaip
ir Dievas Tėvas.
143. Ką apie tai
sako Šventasis Raštas?
Šie žodžiai remiasi iš
Šventuoju Raštu, apaštalo Jono Teologo ištara: „Ir mes žinome, kad Dievo Sūnus
atėjo ir suteikė mums supratimo, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame
Tikrajame-Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šis yra tikrasis Dievas ir amžinasis
gyvenimas“ (1 Jn 5,20).
144. Ar Dievo
Sūnus buvo sukurtas?
Apie Dievo Sūnų Tikėjimo
simbolyje pasakyta, kad Jis gimė, bet nebuvo sukurtas. Šie žodžiai skirti
Arijaus mokymui paneigti. Arijus šventvagiškai mokė, kad Dievo Sūnus –
sukurtas.
145. Ką reiškia žodžiai „Vienesmį su Tėvu“?
Žodžiai „Vienesmį su
Tėvu“ reiškia, kad Dievo Sūnus yra vienos ir tos pačios Dievo Esmės su Dievu
Tėvu.
146. Ką apie
Tėvo ir Sūnaus vienesmiškumą sako Šventasis Raštas?
Šventajame Rašte Pats
Jėzus Kristus apie Save ir apie Dievą Tėvą sako: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn
10,30).
147. Ką reiškia
žodžiai „Per Jį visa yra sukurta“?
Tikėjimo simbolio žodžiai
„Per Jį visa yra sukurta“ reiškia, kad Dievas Tėvas visa sukūrė Savo Sūnumi
kaip Amžinąją Savo Išmintimi ir Amžinuoju Savo Žodžiu. „Visa per Jį atsirado,
ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę“ (Jn 1,3).
Trečioji Tikėjimo simbolio dalis
148. Apie ką
Tikėjimo simbolyje pasakyta: „nužengė iš dangaus“?
„Nužengė iš dangaus“ –
Tikėjimo simbolyje pasakyta apie Dievo Sūnų.
149. Kaip Dievas
galėjo nužengti iš dangaus, jei Jis – Visur Esantis?
Pasakyta: „Dievas nužengė
iš dangaus“, nors Jis kaip Dievas yra Visur Esantis. Teisinga sakyti, kad Jis –
Visur Esantis, ir todėl Jis visada yra kaip danguje, taip ir žemėje, tačiau
žemėje Jis buvo nematomas iki tol, kol neįsikūnijo. Tai ir pavadinta „nužengimu
iš dangaus“.
150. Ką apie tai
sako Šventasis Raštas?
Šventasis Raštas apie tai
moko Paties Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais: „Niekas nėra pakilęs į dangų,
kaip tik Tas, kuris nužengė iš dangaus,-Žmogaus Sūnus, esantis danguje“ (Jn
3,13).
151. Kodėl Dievo
Sūnus nužengė iš dangaus?
Dievo Sūnus nužengė iš
dangaus „dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo“, kaip pasakyta Simbolyje.
152. Ką turėjo
išgelbėti Dievo Sūnus?
Pasakyta, kad Dievo Sūnus
nužengė iš dangaus dėl mūsų, žmonių. Turima omenyje, kad Jis nužengė į žemę ne
dėl kurios nors tautos ar dėl tam tikrų žmonių, bet kad išgelbėtų visus mus, žmones.
153. Nuo ko Dievo
Sūnus gelbėjo žmoniją?
Dievo Sūnus atėjo į žemę
gelbėti žmoniją nuo nuodėmės, prakeikimo ir mirties.
154. Kas yra nuodėmė?
Nuodėmė yra įstatymo laužymas. „Nuodėmė
– tai įstatymo laužymas“ (1 Jn 3,4).
155. Kaip žmonijoje atsirado nuodėmė?
Nuodėmė atėjo per šėtoną, nors ir žmonės
buvo sukurti pagal To, Kuris yra be nuodėmės, atvaizdą.
„Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes
velnias nuodėmiauja nuo pat pradžios“ (1 Jn 3,8)
156. Kada žmonijoje atsirado nuodėmė?
Nuodėmė perėjo iš šėtono žmonėms, kai
šėtonas suklaidino Ievą ir Adomą ir palenkė juos sulaužyti Dievo įsakymą.
157. Kokį įsakymą sulaužė Adomas?
Dievas Adomui rojuje liepė nevalgyti
gero ir blogo* pažinimo medžio vaisių, ir pridūrė, kad jei tik jų paraugausiąs,
- mirsiąs.
* Arba: „gero ir pikto“.
158. Kodėl žmogui įsakymo sulaužymas buvo mirtinas?
Žmogui gėrio ir blogio pažinimo medžio
vaisiaus ragavimas tapo mirtinu, nes tai buvo neatsiejama su nepaklusimu Dievo
valiai. Neklusnumas atskyrė žmogų nuo Dievo ir Jo malonės, bei sukėlė
susvetimėjimą su gyvenimu Dieve.
159. Kodėl Rojaus medis vadinosi „gero ir blogo pažinimo
medžiu“?
Pavadinimas „gero ir blogo pažinimo
medis“ atitinka tiesioginę savo prasmę, nes per šį medį žmogus įsitikino savo
patirtimi, kaip gera yra paklusti Dievo valiai ir kaip blogai yra jai
priešintis.
160. Kodėl buvo įmanoma nepaklusti Dievo valiai?
Adomas ir Ieva klausėsi šėtono vietoje Dievo valios. Dievas, iš savo
malonės, kurdamas žmogų apdovanojo jį valia, kuri iš prigimties siekė mylėti Dievą,
bet toji valia buvo laisva. Žmogus piktnaudžiavo šia laisve.
161. Kaip
šėtonas apgavo Adomą ir Ievą?
Šėtonas apgavo Adomą ir Ievą šitaip.
Ieva pamatė Rojuje žaltį*, kuris ją patikino, kad jei žmonės paragaus gero ir
pikto pažinimo medžio vaisių, tai žinos, kas yra gera, ir kas - pikto, ir bus
kaip dievai. Ieva patikėjo šia apgaule ir susigundžiusi vaisiu grožių paragavo;
Adomas paragavo sekdamas jos pavyzdžiu.
* Arba: gyvatę, t.y. Šėtoną.
162. Kokios buvo Adomo nuodėmės pasekmės?
Adomo nuodėmės pasekmės - mirtis ir
prakeikimas.
163. Kas yra prakeikimas?
Prakeikimas - nuodėmės pasmerkimas
teisingu Dievo teismu ,o taip pat blogio pasaulyje pasmerkimas, kuris atsirado iš
žmonių nuodėmės kaip bausmė jiems. Dievas tarė Adomui: „Prakeikta bus žemė dėl
tavęs!“ (Pr 3,17).
164. Kokio tipo
mirtis
atsirado per Adomo nuodėmę?
Per Adomo nuodėmę atsirado dvejopa
mirtis: kūniška, kai siela, gaivinanti kūną, atsiskiria nuo jo, ir dvasinė, kai
siela netenka Dievo malonės, kuri ją gaivina teikdama aukštesnę, dvasinę
gyvybę.
165. Kaip miršta
siela?
Siela gali mirti, bet skirtingu būdu,
nei kūnas. Kūnas, kai miršta, netenka juslių ir nyksta, o siela, kai miršta per
nuodėmę, netenka dvasinės šviesos, džiaugsmo ir palaimos, bet nėra naikinama ir
nenyksta, bet lieka tamsybės, liūdesio ir kančios būklėje.
166. Kodėl ne
tik pirmieji žmonės mirė, bet ir visi žmonės miršta?
Ne tik pirmieji žmonės mirė, bet ir visi
žmonės miršta, nes visi gimė iš Adomo, apkrėsto nuodėme, ir patys nusideda.
Kaip iš užkrėsto šaltinio teka užkrėstas upelis, taip iš giminės pradininko,
apkrėsto nuodėme (todėl – mirtingo), gimsta užkrėstieji nuodėme ir mirtingi palikuonys.
167. Ką apie tai
sako Šventasis Raštas?
Šventasis Raštas apie tai kalba šitaip:
„Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir
mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Rom 5,12)
168. Ar po
nuopuolio žmogui dar buvo naudingi Gyvybės Medžio vaisiai?
Gyvybės medžio vaisiai nebuvo naudingi
žmogui po nuodėmės: jis negalėjo jų valgyti, nes buvo išvarytas iš Rojaus.
169. Ar po
nuopuolio žmonės dar turėjo viltį būti išgelbėti (išganyti)?
Kai pirmieji žmonės jau išpažino Dievui
Savo nuodėmę, Dievas, būdamas gailestingas, davė jiems išsigelbėjimo viltį.
170. Kokia buvo
ta viltis?
Viltis kilo iš Dievo
pažado, kad Moters Palikuonis* sutryps žalčio** galvą (Pr 3,15).
* Pažod. sėkla
** Arba: gyvatės. T.y. šėtono.
171. Kokią šio
pažado prasmė?
Buvo pažadėta, kad Viešpats Jėzus
Kristus įveiks šėtoną, gundžiusį žmones ir išvaduos juos iš nuodėmės, prakeikimo
bei mirties.
172. Kodėl
Viešpats Jėzus Kristus vadinamas „Moters Palikuoniu (Sėkla)“?
Viešpats Jėzus Kristus vadinamas Moters
Palikuoniu todėl, kad Jis žemėje gimė be vyro, iš Šventosios Mergelės Marijos.
173. Kokia buvo
šio pažado reikšmė žmonėms?
Žmonėms šis pažadas buvo
reikšmingas, nes žmonės galėjo išganingai tikėti į Ateinantį Išganytoją
(Gelbėtoją), panašiai kaip mes tikime į Atėjusį.
174. Ar visi
žmonės senovėje tikėjo į Ateinantį Išganytoją?
Į Ateinantį Išganytoją senovėje tikėjo
nedaug žmonių, daugelis jų pamiršo Dievo pažadą apie Išgelbėtoją.
175. Ar Dievas
kartojo žmonėms Savo pažadą?
Dievas kartojo žmonėms Savo pažadą daug
kartų. Pavyzdžiui, Abraomui Jis davė tokį pažadą apie Išganytoją: „Tavo
palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano
balso“ (Pr 22,18). Tą patį pažadą Jis pakartojo pranašui Dovydui tokiais
žodžiais: „Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, [...] įtvirtinsiu jo karalystės
sostą amžiams.“ (2 Sam 7,12-13)
176. Ką mes
turime omenyje sakydami „įsikūnijimas“?
Sakydami „įsikūnijimas“ turime omenyje,
kad Dievo Sūnus priėmė žmogaus kūną, viską, išskyrus nuodėmę, ir, nenustodamas
būti Dievu, tapo žmogumi.
177. Iš kur
paimtas šis žodis?
Žodį „įsikūnijimas“ vartojame pagal
Evangelisto Jono ištarą: „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1,14).
178. Kodėl apie
Dievo Sūnų taip pat sakome, kad Jis „tapo žmogumi“?
Tikėjimo simbolyje po to, kai paminimas
Dievo Sūnaus įsikūnijimas, dar pridedama, kad Jis tapo žmogumi. Tai padaryta
tam, kad niekas neabejotų, jog Dievo Sūnus priėmė ne tik kūną, kad išpažintų Jį
esant Tobulu Žmogumi, sudėtu iš kūno ir sielos.
179. Ką apie tai
sako Šventasis Raštas?
Šventajame Rašte apie tai liudija
Apaštalas Paulius: „yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas-
žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2,5).
180. Kiek
prigimčių turi Viešpats Jėzus Kristus?
Viešpatyje Jėzuje Kristuje yra ne viena
prigimtis. Jis turi dvi prigimtis, dievišką ir žmogišką, kurios yra
nesumaišytos ir nepadalytos. Pagal šias prigimtis – ir dvi valias.
181. Ar Jėzuje Kristuje
yra daugiau nei vienas Asmuo?
Kristus yra Vienas Asmuo, ne Du
Asmenys*; Dievas ir Žmogus tuo pačiu metu, dar vadinamas Dievažmogiu**.
* Mokymu apie du asmenis Kristuje buvo
kaltinamas Nestoras.
** Gr.
Theanthropos, slav. Bogočelovek. Šį
Rytų tradicijos terminą lietuvių kalbą naudojo, pavyzdžiui, Antanas Maceina.
182. Ką
Šventasis Raštas sako apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą iš Šventosios Dvasios ir
Mergelės Marijos?
Šventajame Rašte apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą iš Šventosios
Dvasios ir Mergelės Marijos rašo evangelistas Lukas. Kai Mergelė Marija angelo,
paskelbusio Jai apie Jėzaus pradėjimą, paklausė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš
nepažįstu vyro?“, tai „Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs
ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus
šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1,34-35).
183. Kas tokia buvo
Mergelė Marija?
Šventoji Mergelė Marija kilo iš Abraomo
ir Dovydo giminės, iš kurių giminės, pagal Dievo pažadą, ir turėjo kilti
Išganytojas. Ji buvo sužadėta su Juozapu, kuris irgi buvo iš tos pačios
giminės, kad jis taptų Jos globėju, nes Ji turėjo būti pašvęsta Dievui ir
pasižadėjus visuomet saugoti mergystę.
184. Kodėl Ją
vadiname Visuomet Mergele?
Švenčiausioji Marija tikrai visada buvo
ir tebėra Mergele. Ja buvo prieš gimdymą, gimdymo metu ir po Išganytojo
pagimdymo, todėl Ji ir vadinama Visuomet
Mergele*.
* Gr. Aei Parthene. Šis titulas dogmatizuotas V Visuotiniame susirinkime
(553).
185. Kaip dar
krikščionys ortodoksai vadina Mergelę Mariją?
Ortodoksų Bažnyčia pagerbė Švenčiausiąją
Mergelę Mariją dar vienu garbingu titulu – Dievo Gimdytoja*.
* Gr. Theotokos, slav. Bogorodica, lot.
Dei Genetrix. Dėl lotynų kalbos
įtakos, kur labiau įprasta Mergelę Mariją vadinti Mater Dei, lietuviams įprastesnis titulas yra Dievo Motina. Šis titulas dogmatizuotas Efezo Visuotiniame
susirinkime (431).
186. Kodėl
Mergelę Mariją vadiname Dievo Gimdytoja?
Šie titulai remiasi Šventuoju Raštu,
pranašo Izaijo žodžiais (Iz 7,14), kuriuos kartoja evangelistas Matas: „Štai
mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu“, tai
reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1,23). Teisioji Elžbieta taip pat vadina
Švenčiausiąją Mergelę Mariją Viešpaties Motina: „Iš kur man tai, kad mano
Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1,43). Šis titulas prilygsta titului
„Dievo Gimdytoja“.
187. Kaip žmogus
gali pagimdyti Dievą?
Švenčiausioji Mergelė vadinama Dievo
Gimdytoja žinant, kad Viešpats Jėzus Kristus gimė iš Jos ne pagal Savo
dievystę, kuri amžina, bet pagal žmogystę. Mergelę vis tiek verta vadinti Dievo
Gimdytoja, nes Jos Pagimdytasis buvo ir pradėjimo, ir gimimo akimirką, ir
amžinai yra Tikras Dievas*.
* Teologiškai kalbant, Mergelė Marija
gimdė ne prigimtį, o asmenį, ne Kristaus žmogystę, o Kristų, Kuris yra ir
žmogus, ir Dievas.
188. Kokią garbė
priklauso Mergelei Marijai?
Apie didžią Švenčiausiosios Mergelės
Marijos garbę dera mąstyti taip. Būdama Viešpaties Motina, Ji viršija visus
malone ir artumu Dievui, o iš to plaukia, kad ir garbe Ji viršija visą
kūriniją, todėl Ortodoksų Bažnyčia Ją laiko garbingesne už cherubinus ir
serafinus.
189. Ar Jėzaus
gimimas buvo toks, kaip ir visų žmonių?
Kadangi Viešpats Jėzus Kristus gimė iš
Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos tobulai šventas ir be jokios nuodėmės, tai ir
Jo gimdymas buvo be skausmų. Juk viena iš Dievo skirtų bausmių už nuodėmę Ievai
buvo gimdymas skausmuose (Šv. Jonas Damaskietis, Tikslus ortodoksų tikėjimo išdėstymas, 4 knyga, 14 sk., 6 p.).
190. Kaip žmonės
galėjo pažinti gimusį Išganytoją (Gelbėtoją)?
Dievo Apvaizda suteikė ženklus, pagal
kuriuos žmonės galėjo atpažinti jiems gimus Išganytoją: daugybę tikslių
pranašysčių apie Jo gimimo ir žemiškojo gyvenimo aplinkybes. Pavyzdžiui,
pranašas Izaijas teigė, kad Išganytojas gims iš Mergelės (Iz 7,14). Pranašas
Michėjas išpranašavo, kad Išganytojas gims Betliejuje. Šią pranašystę žydai
suprato būtent taip dar prieš tai, kai įvyko pats įvykis (Mt 2,4-6).
Po antrosios šventyklos pastatymo
Jeruzalėje pranašas Malachijas pranašavo, kad Išganytojo Atėjimas artėja, kad
Jis ateina į šventyklą ir kad prieš Jį bus atsiųstas Pirmtakas, tarsi pranašas
Elijas, tuo aiškiai nurodant į Joną Krikštytoją (Mal 3,4-5). Pranašas
Zacharijas pranašavo iškilmingą Išganytojo įžengimą į Jeruzalę (Zch 9,9).
Pranašas Izaijas stulbinančiai tiksliai išpranašavo Išganytojo kančias (Iz 53),
pranašas Dovydas 21 psalmėje atvaizdavo Išganytojo kryžiaus kančias taip
tiksliai, lyg pats būtų buvęs prie Kryžiaus. Pranašas Danielius išpranašavo,
kad 490 m. po jo pasirodys Išganytojas, Jo kryžiaus mirtį ir po jos sekusį
šventyklos ir Jeruzalės sugriovimą, Senojo Testamento aukų pabaigą (Dan 9).
191. Ar žmonės pažino
gimusį Išganytoją (Gelbėtoją)?
Apie Viešpatį Jėzų Kristų kaip
Išganytoją Jo gimimo ir gyvenimo žemėje metu tikrai įvairiais būdais sužinojo
daug žmonių. Rytų išminčiai* pažino Jį žvaigždės, kuri pasirodė prieš Jo gimimą
rytuose, pagalba. Betliejaus piemenėliai sužinojo apie Jį iš angelų, kurie
paskelbė jiems, kad Dovydo mieste gimė Išganytojas. Šventieji ir teisieji
Simeonas ir Ona, gavę ypatingą Šventosios Dvasios apreiškimą, pažino Jį, kai
Jis, keturiasdešimt dienų po gimimo, buvo atneštas į šventyklą. Jonas
Krikštytojas pažino Jį krikšto metu prie Jordano upės, kai pagal gautą
apreiškimą, kai Šventoji Dvasia nužengė ant Kristus balandžio pavidalu, o Tėvo
balsas iš dangas liudijo: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“
(Mt 3,17). Panašus balsas apie Jį liudijo apaštalams Petrui, Jokūbui ir Jonui
Atsimainymo metu ant Taboro kalno: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš
gėriuosi. Jo klausykite!“ (Mt 17,5). Be to, daugybė žmonių pažino Išganytoją
pagal ypatingą Jo mokymo gilumą ir ypač iš Jo darytų stebuklų.
* Liaudies vadinami „trys karaliai“,
nors Evangelijoje jie „karaliais“ nevadinami.
192. Kokius
stebuklus darė Jėzus Kristus?
Viešpats Jėzus Kristus darė daugybę
stebuklų. Jis žmones, kenčiančius nuo nepagydomų ligų ar apsėstus demonų, išgydydavo
žodžiu, rankos prisilietimu arba netgi paprasčiausiu prisilietimu prie Jo rūbų.
Kartą penkiais, o kitą – septyniais duonos kepalais dykumoje Jis pavalgydino
kelis šimtus žmonių. Dar Jis vaikščiojo vandeniu ir sudrausmino audrą, prikėlė
mirusiuosius: Naino našlės sūnų, Jairo dukrą ir teisųjį Lozorių (ketvirtąją
dieną po jo mirties).
193. Kokiu būdų
Jėzus Kristus įvykdė mūsų išganymą (išgelbėjo mus)?
Kadangi Dievo Sūnus įsikūnijo dėl mūsų
išganymo, tai Jis mus gelbėjo Savo mokymu, Savo gyvenimu, Savo mirtimi ir
prisikėlimu.
194. Ko mokė
Išganytojas?
Kristaus mokymas – tai Dievo Karalystės
Evangelija, arba, kitaip tariant, mokymas apie išganymą ir amžiną palaimą,
kurią ir dabar skelbia Ortodoksų Bažnyčia (Mk 1,14-15).
195. Kokiomis
sąlygomis Kristaus mokymas mums yra išganingas?
Kristaus mokymas mums išganingas tada,
kai priimame jį visa širdimi ir gyvename pagal jį. Melagingas šėtono žodis,
kuris buvo malonus pirmiesiems žmonėms, tapo jiems nuodėmės ir mirties sėkla. Ir,
priešingai, teisingasis Kristaus žmogaus, nuoširdžiai priimamas krikščionių,
tampa juose švento ir nemirtingo gyvenimo sėkla. Jie, apaštalo Petro žodžiais
tariant, „atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir
amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu“ (1 Pt 1,23).
196. Kokiomis
sąlygomis Kristaus gyvenimas tampa mums išganingu?
Jėzaus Kristaus gyvenimas tampa mums
išganingu tada, kai mes juo sekame, nes Jis sako: „Kas man tarnauja, tegul seka
paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas“ (Jn 12,26).
Ketvirtoji Tikėjimo simbolio dalis
197. Kodėl Viešpats Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas?
Viešpats Jėzus Kristus buvo
nukryžiuotas, bet Jo mokymas ir darbai turėjo visuose skatinti Jam pagarbą. Tai
įvyko, nes žydų vyresnieji ir Rašto aiškintojai Jo nekentė už tai, kad Jis rodė
jų mokymą esant melagingą, o gyvenimą -
nedorą. Žydų vyresnieji ir Rašto aiškintojai taip pat Kristui pavydėjo,
nes tauta Jį gerbė už mokymą ir didžius stebuklus labiau, nei juos. Todėl jie
apšmeižė Jį ir nuteisė mirčiai.
198. Kada buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus?
Pasakyta, kad Jėzus Kristus buvo
nukryžiuotas prie Poncijaus Piloto, tam, kad būtų įvardyta istorinė Jo
nukryžiavimo data.
199. Kas buvo Poncijus Pilotas?
Poncijus Pilotas buvo romėnų
Judėjos valdytojas. Judėja tuo metu buvo pavaldi Romos imperijai.
200. Kodėl tai svarbu?
Šią aplinkybę verta
paminėti, nes ji liudija apie Jokūbo pranašystės
išsipildymą: „Iš Judo nebus atimtas skeptras nė valdžia iš jo palikuonių, kol
ateis siųstasis, kuriam paklus tautos.“ Pr 49,10
201. Kodėl
Tikėjimo išpažinime pasakyta, kad Jėzus Kristus kentėjo?
Tikėjimo išpažinime pasakyta, kad Jėzus
Kristus buvo nukryžiuotas, bet dar ir pridėta, kad Jis kentėjo, nes pabrėžiama,
jog Jo nukryžiavimas nebuvo tik tariama kančia bei mirtis, kaip mokė kai kurie
netikri mokytojai. Kristus tikrai kentėjo ir mirė.
202. O kodėl
Simbolyje pasakyta, kad Jėzus Kristus buvo palaidotas?
Išpažinime pasakyta ir tai, kad Jis buvo
palaidotas. Tai taip pat susiję su įsitikinimu, kad Jis tikrai mirė ir
prisikėlė, juk Jo priešai netgi pastatė sargybinius prie Jo kapo ir kapą užantspaudavo.
203. Kaip
Kristus galėjo kentėti ir mirti, jei buvo Dievas?
Jėzus Kristus kentėjo ir mirė, nors buvo
Dievas. Bet Jis kentėjo ir mirė ne pagal Savo dievišką, bet pagal žmogišką
prigimtį, ir ne todėl, kad negalėtų išvengti kančios, o todėl, kad norėjo
kentėti. Jis Pats sakė: „Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau.
Niekas neatima jos iš manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją
atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti“ (Jn 10,17-18)
204. Kodėl sakoma, kad Jėzus Kristus buvo už mus
nukryžiuotas?
Pasakyta, kad Jėzus Kristus nukryžiuotas
už mus, todėl, kad Savo Kryžiaus mirtimi Jis išgelbėjo mus nuo nuodėmės,
prakeikimo ir mirties.
205. Apie tai Šventasis Raštas kalba taip:
Apie išgelbėjimą nuo nuodėmės: Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir
nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės, Ef 1,7
apie išgelbėjimą nuo prakeikimo: Kristus
mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu. Gal 3,13
apie išgelbėjimą nuo mirties: Kadangi
vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi
sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos,
kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją. Heb 2,14-15
206. Kokiu būdu Jėzaus Kristaus Kryžiaus mirtis išgelbsti
mus nuo nuodėmės ir mirties?
Kad būtų lengviau tikėti tuo slėpiniu,
kad Jėzaus Kristaus Kryžiaus mirtis išgelbsti mus nuo nuodėmės, prakeikimo ir
mirties, Dievo Žodis moko apie ją, kiek galime tai suprasti, per Jėzaus
Kristaus palyginimą su Adomu. Adomas yra visos žmonijos galva pagal kūną, kuri
vienybėje su juo dėl savo kilmės iš jo. Jėzus Kristus, Kuriame dievystė
susijungė su žmogyste, per malonę pasidarė nauju visagaliu žmonių galva,
kuriuos Jis sujungė su Savimi per
tikėjimą. Todėl, patekę per Adomą nuodėmės, prakeikimo ir mirties valdžion, per
Jėzų Kristų mes esame išgelbėjami nuo šio pavaldumo. Begalinės kainos ir vertės
savanoriški kentėjimai už mus Dievažmogio be nuodėmės ir Jo Kryžiaus mirtis -
tai pilnas Dievo teisingumo išpildymas, kuris už nuodėmę mus pasmerkė mirti, o
taip pat neišmatuojama Išgelbėtojo nuopelnas, davęs Jam teisę nepažeidžiant
teisingumo duoti mums, nusidėjėliams, nuodėmių atleidimą ir malonę kad
nugalėtume nuodėmę ir mirtį.*
„tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams
ir kartoms, o dabar apreikšta Jo šventiesiems. Jiems Dievas panorėjo
atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus
jumyse-šlovės viltis.“ (Kol 1,26-27)
„Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo
mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su pertekliumi
gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų.“ (Rom
5,17)
Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems,
kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. Nes
gyvenimo Kristuje Jėzuje Dvasios įstatymas išlaisvino mane iš nuodėmės ir
mirties įstatymo. Ko įstatymas nepajėgė, būdamas silpnas dėl kūno, tai įvykdė
Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu kaip auką už nuodėmę ir
pasmerkė nuodėmę kūne, kad įstatymo teisumas išsipildytų mumyse, gyvenančiuose
ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. Rom 8,1-4
* „1157 m. Konstantinopolio sinodas buvo
Rytų Bažnyčios reakcija į vakarietišką mokymą apie atpirkimą kaip satisfakciją.
Jo [...] sutarė, kad Kristus atnašavo atperkamąją auką visai Šventajai
Trejybei, o ne tik vienam Tėvui: „Kristus savo noru atnašavo Save kaip auką,
atnašavo Save Patį žmogystės požiūriu ir Pats priėmė auką kaip Dievas, kartu su
Tėvu ir Dvasia... Dievažmogiškas Žodis... atnašavo išganingą auką Tėvui, Pačiam
Sau, kaip Dievui ir Dvasiai, Kurie ir pašaukė žmogų iš nebūties į būtį, Kuriuos
jis ir įžeidė, sulaužydamas įsakymą ir su Kuriais jis buvo sutaikytas per
Kristaus kančią“. Apie tai, kad Kristus tuo pačiu metu ir atnašauja, ir priima
auką, pasakyta ir kunigiškoje maldoje, skaitomoje šv. Jono Auksaburnio ir šv.
Bazilijaus Didžiojo Dieviškųjų Liturgijų metu: „Tu esi atnašaujantis ir
atnašaujamas, priimantis atnašas ir išdalinamasis, Kristau, mūsų Dieve.“
(Hilarijonas Alfejevas. „Tikėjimo slėpinys. Ortodoksų teologijos įvadas“)
207. Ar Kristus kentėjo už visą žmoniją?
Viešpats Jėzus Kristus atnašavo Save kaip
auką už visus žmones ir visiems įgijo malonę ir išgelbėjimą (išganymą), tačiau
išganymą gauna tik tie, kas savo noru tampa Jo kančių dalininkais „suaugdami su
Jo mirtimi“ (Fil 3,10).
208. Kokiu būdu mes dalyvaujame Jėzaus Kristaus kančioje
ir mirtyje?
Mes dalyvaujame Jėzaus Kristaus kančioje
ir mirtyje per gyvą širdies tikėjimą, per sakramentus, kuriuose paslėptai
buvoja išganingų Kristaus kančios ir mirties galia, ir, galų gale, per savo
kūno nukryžiavimą su jo aistromis ir geismais.
„Aš per įstatymą numiriau įstatymui, -
sako apaštalas. - Kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir
daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne,
gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“ (Gal
2,19-20)
„Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti
Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?“ (Rom 6,3)
„Kada tik valgote šitą duoną ir geriate
šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“ (1 Kor 11,26)
„kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną
su aistromis ir geismais.“ (Gal 5,24)
209. Kokiu būdu mes galime nukryžiuoti savo kūną su
aistromis ir geismais?
Susilaikymu nuo aistrų ir geismų ir
veiksmais, kurie jiems priešingi. Pavyzdžiui, jeigu pyktis skatina mus barti
priešus ir daryti jiems pikta, bet mes tam priešinamės, prisimindami, kaip
Jėzus Kristus ant Kryžiaus meldėsi už Savo priešus, ir pradedame melstis už
savuosius, tai tokiu būdu nukryžiuojame pykčio aistrą.
Penktoji Tikėjimo simbolio dalis
210. Kodėl
Jėzaus Kristaus kančios ir mirtis yra mums išganingi (mus išgelbėja)?
Viešpats Jėzus Kristus Pats pateikė mums
pirmąjį įrodymą, kad Jo kančios ir mirtis yra išganingi žmonijai, nes Jis
prisikėlė, tuo padėdamas pradžią ir mūsų palaimingam prisikėlimui. „Dabar
Kristus yra prikeltas iš numirusių-pirmasis iš užmigusiųjų.“ (1 Kor 15,20).
211. Kokioje
būklėje buvo Jėzus Kristus tarp mirties ir prisikėlimo?
Būklę, kurioje buvo Jėzus Kristus tarp
mirties ir prisikėlimo, apgieda ši Bažnyčios giesmė: „Tavo kūnui kape gulint,
į pragarą kaip Dievas
siela nusileidai,
tuo pat metu, būdamas
Rojuje su plėšiku,
su Tėvu ir Dvasia
soste sėdėjai, Kristau,
nes viską Tu
pripildai, o Beribi!“.
212. Ką turime
omenyje sakydami „pragaras“?
Graikiškai „pragaras“ reiškia vietą,
kurioje nėra šviesos. Krikščionių mokyme taip vadinamas dvasinis kalėjimas,
belangė, t.y. tokia sielos būklė, kai ji dėl nuodėmės yra atmesta nuo Dievo
veido ir Jam būdingos šviesos bei palaimos (Jud 1,6; Oktoichas, 5 tono stichiros 2,4)
213. Kodėl Jėzus
Kristus nužengė į pragarus?
Viešpats Jėzus Kristus nužengė į
pragarus tam, kad ir ten paskelbtų pergalę prieš mirtį ir išlaisvintų vėles*
tų, kurie tikėdami laukė Jo Atėjimo.
* Vėlėmis lietuvių kalboje vadinamos
mirusiųjų sielos. Sekdami senųjų maldaknygių kalbos tradicija, ir čia taip
versime žodžių junginį „mirusiųjų sielos“.
214. Ką apie tai
sako Šventasis Raštas?
Apie tai Šventajame Rašte yra toks
liudijimas: „...ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už
neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet
atgaivintas Dvasia. Ja Jis nužengė žemyn ir skelbė kalėjime esančioms
dvasioms...“ (1 Pt 3,18-19).
215. Iš kur
paimti žodžiai „kaip skelbė Raštai, trečiąją dieną prisikėlusį iš mirusiųjų“?
Tikėjimo simbolio žodžiai „kaip skelbė Raštai, trečiąją dieną prisikėlusį iš mirusiųjų“ yra paimti iš Laiško
korintiečiams: „Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus
numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus, ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė
trečią dieną pagal Raštus“ (1 Kor 15,3-4)*.
* „Pagal Raštus“ – pažodinis vertimas
žodžių, naudojamų ir apaštalo Pauliaus laiške, ir Tikėjimo simbolyje. Č. Kavaliausko vertime ir Tikėjimo išpažinime naudojama parafrazė „kaip skelbė Raštai“.
216. Ką reiškia
žodžiai „kaip skelbė Raštai“ („pagal Raštus“)?
Žodžiai „pagal Raštus“ reiškia, kad
Jėzus Kristus numirė ir prisikėlė būtent taip, kaip apie tai pranašiškai skelbė
Senasis Testamentas.
217. Kur
Raštuose apie tai Rašoma?
Pavyzdžiui, 53-iame pranašo Izaijo
knygos skyriuje smulkiai ir išsamiai aprašoma Jėzaus Kristaus kančia ir mirtis:
„Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl
mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti“ (Iz 53,5). Kalbėdamas
apie Kristaus prisikėlimą apaštalas Petras cituoja 15 psalmės žodžius: „nes Tu
nepaliksi mano sielos pragare ir neduosi savo Šventajam matyti supuvimo“ (Apd
2,27).
218. Ar
Šventajame Rašte yra nurodyta, kad Gelbėtojas prisikels būtent trečią dieną?
Šventajame Rašte yra nurodyta, kad Jėzus
Kristus turėjo priskelti būtent trečiąją dieną. Tau liudija pranašiškas Jonos
pavyzdys: „Jis išbuvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis“ (Jon 1,17)
219. Kokiu būdu
žmonės sužinojo, kad Jėzus Kristus prisikėlė?
Apie tai, kad Jėzus Kristus prisikėlė,
žmonės sužinojo tokiu būdu:
Kariai, saugoję Jo kapą, apie tai
sužinoję buvo apimti siaubo, nes Viešpaties Angelas nuritino akmenį, kuriuo
buvo uždengtas Jo kapas ir įvyko milžiniškas žemės drebėjimas. Angelai taipogi
pranešė apie Kristaus prisikėlimą Marijai Magdalietei ir kai kuriems kitiems
žmonėms. Pats Jėzus Kristus, Savo prisikėlimo dieną, pasirodė daugeliui: mirą
nešusioms moterims, apaštalui Petrui, dviem mokiniams, ėjusiems į Emausą, ir,
galų gale, apaštalams, įėjęs pro uždaras duris. Po to Jis daugybę kartų rodėsi
jiems 40 dienų bėgyje. Vieną tų dienų Jis pasirodė daugiau nei penkiems šimtams
tikinčiųjų tuo pačiu metu (1 Kor 15,6).
220. Kodėl Jėzus
Kristus 40 dienų bėgyje rodėsi Savo apaštalams?
Jėzus Kristus
keturiasdešimties dienų bėgyje rodėsi Savo apaštalams todėl, kad tuo metu Jis
vis dar mokė juos apie Dievo Karalystės slėpinius (Apd 1,3).
Šeštoji Tikėjimo
simbolio dalis
221. Iš kur
paimtas Tikėjimo simbolio teiginys apie Viešpaties žengimą į dangų?
Teiginys apie tai, kad Viešpats įžengė į
dangų šeštajame Tikėjimo simbolio teiginyje remiasi šiais Šventojo Rašto
žodžiais: „Tas, kuris nužengė, yra ir Tas, kuris iškilo aukščiau už visus
dangus, kad visa užpildytų.“ (Ef 4,10); „mes turime tokį vyriausiąjį Kunigą,
kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje“ (Heb 8,1).
222. Ar Jėzus
Kristus žengė į dangų kaip Dievas, ar kaip žmogus?
Ar Jėzus Kristus žengė į
dangų kaip žmogus, o kaip Dievas visada buvo ir yra danguje*.
* Pažod. „danguose“ (na nebesa), t.y. kalbama ne apie
medžiaginį dangų.
223. Kaip
turėtume suprasti žodžius „sėdi Tėvo dešinėje“?
Pasakyta, kad Jėzus Kristus sėdi Dievo
Tėvo dešinėje, bet Dievas yra Visur Esantis. Tai derėtų suprasti dvasine
prasme, t.y. Jėzus Kristus turi vienodą galybę ir garbę su Dievu Tėvu.
Septintoji
Tikėjimo simbolio dalis
224. Ką Šventasis
Raštas kalba apie būsimąjį Kristaus sugrįžimą?
Šventasis Raštas taip kalba apie
būsimąjį Kristaus sugrįžimą: „Tas pats Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš
taip pat, kaip Jį matėte žengiantį į dangų“ (Apd 1,11). Tai apaštalams pasakė
angelai tą dieną, kai Viešpats žengė dangun.
225. Ką
Šventasis Raštas kalba apie būsimąjį teismą, kuriame teis Kristus?
Apie būsimąjį teismą,
kuriame teis Kristus, Šventasis Raštas kalba šitaip: „ateina valanda, kai visi,
esantys kapuose, išgirs Jo balsą. Ir tie, kurie darė gera, išeis gyvenimo
prisikėlimui, o kurie darė bloga – teismo prisikėlimui“ (Jn 5,28-29)*. Tai
Paties Kristaus Išganytojo žodžiai.
* Č. Kavaliausko vertimas: „ateis
valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels
gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“.
226. Ką Šventasis Raštas kalba apie neturėsiančią
pabaigos Kristaus karalystę?
Apie neturėsiančią
pabaigos (amžiną) Kristaus karalystę Šventasis Raštas kalba šitaip: „Jis bus
didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo
sostą; Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo*“ (Lk
1,32-33). Tai buvo angelo žodžiai, skirti Dievo Motinai.
* kai
tes Basileias autou ouk estai telos – Simbolio žodžiai „Jo karalystė
neturės pabaigos“ yra paimti tiesiogiai iš Luko Evangelijos, tik „nebus galo“
yra kitas tų pačių žodžių vertimas į lietuvių kalbą.
227. Kuo skirsis
Antrasis Kristaus atėjimas?
Būsimasis Kristaus atėjimas gerokai
skirsis nuo ankstesniojo. Už mus kentėti Jis atėjo nusižeminęs, o mūsų teisti
Jis „ateis [...] savo šlovėje (garbė –
red.) ir kartu su Juo visi šventi angelai“ (Mt 25,31).
228. Ar Kristus
teis visus žmones?
Jis teis visus žmones be išimties.
229. Kaip Jis
mus teis?
Jis mus teis taip: visų akivaizdoje
atsiskleis kiekvieno žmogaus sąžinė, išaiškės ne tik visi žmogaus darbai,
kuriuos jis padaręs visą savo gyvenimo žemėje laiką, bet ir visi pasakyti
žodžiai, slapti troškimai ir pamąstymai. „neteiskite nieko prieš laiką, iki
ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių
sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo“ (1 Kor 4,5).
230. Ar būsim
teisiami už visus savo darbus mintis?
Be abejonės, Jis mus teis ir už blogus
žodžius ar mintis, jeigu mes jų neužglaistysim atgaila, tikėjimu ir pataisytu
gyvenimu: „Sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną
pasakytą tuščią žodį“ (Mt 12,36).
231. Kada bus
šis teismas?
Kada sugrįš Viešpats Jėzus Kristus
teisti – nežinome, bet reikia gyventi taip, kad visada būtume šiam teismui
pasiruošę.
„Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado,
kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris
pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį“ (2
Pt 3,9-10).
„Taigi budėkite, nes nežinote nei
dienos, nei valandos, kurią Žmogaus Sūnus ateis“ (Mt 25,13).
232. Kokie yra
Antrojo Kristaus atėjimo ženklai?
Dievo Žodyje minimi kai kurie artėjančio
Kristaus sugrįžimo ženklai, būtent:
·
Tikėjimo ir meilės tarp žmonių mažėjimas,
·
Ydų ir nelaimių gausėjimas,
·
Evangelijos paskelbimas visoms
[pasaulio] tautoms,
·
Antikristo atėjimas
(pgl. Mt 24).
233. Kas yra
Antikristas?
Antikristas* – tai Kristaus priešas,
kuris stengsis sunaikinti krikščionybę, bet pats siaubingai žus (2 Tes 2,8).
* Gr. Antichristos – „vietoje Kristaus“
234. Kas yra
Kristaus karalystė?
Kristaus karalystė yra, pirmiausia,
visas pasaulis, antra – visi tikintieji žemėje, trečia – visi palaimintieji
(t.y. teisieji, šventieji) danguje.
Pirmąją sritį vadina prigimties karalyste,
antrą – malonės, o trečia – garbės (šlovės) karalyste.
235. Kuri iš
karalysčių neturės pabaigos?
Simbolio žodžiai apie tai, kad Kristaus
karalystė neturės pabaigos, kalba apie Jo garbės (šlovės) karalystę.
Aštuntoji
Tikėjimo simbolio dalis.
236. Kokia
prasme Šventoji Dvasia pavadinta „Viešpačiu“?
Šventoji Dvasia vadinama Viešpačiu ta
pačia prasme, kaip ir Dievo Sūnus, t.y. laikoma Tikru Dievu.
237. Kur
Šventasis Raštas patvirtina, kad Šventoji Dvasia – Dievas?
Tai patvirtina Šventasis Raštas apaštalo
Petro žodžiais, pasakytais smerkiant Ananiją: „Kodėl šėtonas užvaldė tavo
širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai?“. Ir toliau: „Tu pamelavai ne
žmonėms, bet Dievui!“ (Apd 5,3-4).
238. Kodėl
Šventoji Dvasia pavadinta„Gaivintoja“?
Šventoji Dvasia vadinama Gaivintoja (Gyvybės Davėja*), nes kartu su Dievu
Tėvu ir Sūnumi suteikia visiems kūriniams gyvybę, o žmonės – dar ir dvasinį
gyvenimą: „Jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo
karalystę“ (Jn 3,5).
* gr. zoopion, slav. животворящий –
„darantis gyvu“
239. Ką mes
žinome apie Šventosios Dvasios kilimą?
Apie tai, kad Šventoji Dvasia kyla iš
Tėvo, mes žinome iš šių Paties Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžių: „Kai ateis
Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina (kyla)* iš Tėvo, – Jis liudys apie mane“
(Jn 15,26).
* gr. ekporeuo pažodžiui reiškia „išeiti“, „išžygiuoti“. Slaviškas žodis из-хождение yra pažodinis graikiško ek-poreusis vertimas. Lietuvių kalboje
mokyme apie Šventąją Dvasią dažnai vartojamas lotyniško procedere vertimas, o šis žodis turi platesnę prasmę - kilti.
240. Ar gali
būti kitoks mokymas apie Šventosios Dvasios kilimą?
Mokymą apie Šventosios Dvasios kilimą iš
Tėvo negali būti kaip nors keičiamas ar papildomas. Pirmiausia todėl, kad
Ortodoksų Bažnyčią šiame mokyme kartoja tikslius Paties Viešpaties Jėzaus
Kristaus žodžius, o Jo žodžiai, be abejonės, yra pakankama ir tobula Tiesos
išraiška.
Antra – todėl, kad Antrasis Visuotinis
susirinkimas, kurio pagrindinė tema buvo mokymas apie Šventąją Dvasią, be
abejonės, pakankamai išdėstė šį mokymą Tikėjimo simbolyje ir Visuotinė (Katalikiška) Bažnyčia tai pripažino taip
tvirtai, kad Trečiasis Visuotinis susirinkimas savo septintuoju kanonu uždraudė
kurti naują Tikėjimo simbolį. Todėl šv. Jonas Damaskietis rašo: „Sakome, kad
Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Ją vadiname Tėvo Dvasia: nesakome, kad Dvasia
kyla iš Sūnaus, nors ir vadiname Ją Sūnaus Dvasia“ (Tikslus ortodoksų tikėjimo išdėstymas, 1 knyga, 8 sk., 4 p.).
241. Kaip dera
šlovinti Šventąją Dvasią?
Šventajai Dvasiai dera toks garbinimas
ir šlovinimas, koks teikiamas Tėvui ir Sūnui. Tai matyti pagal tai, kaip Jėzus
Kristus liepė visus krikštyti „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“
(Mt 28,19).
242. Kodėl
Simbolyje minima, kad Šventoji Dvasia „kalbėjo per pranašus“?
Tikėjimo simbolyje sakoma, kad Šventoji
Dvasia kalbėjo per pranašus. Taip pasakyta todėl, kad būtų paneigti netikri
mokytojai, kurie skelbė, kad Senojo Testamento knygas parašė ne Šventoji
Dvasia.
243. Kodėl sakoma, kad Šventoji Dvasia „kalbėjo per
pranašus“?
Šventasis Raštas liudija apie tai, kad
per pranašus tikrai kalbėjo Šventoji Dvasia. Apaštalas Petras rašo: „pranašystė
niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti
šventi Dievo žmonės“ (2 Pt 1,21).
244. Ar Šventoji
Dvasia kalbėjo per apaštalus?
Šventoji Dvasia kalbėjo ir per
apaštalus, kaip liudija apaštalas Petras: „Jiems buvo apreikšta, kad jie ne
sau, bet mums tarnavo tuo, kas dabar pranešta jums per tuos, kurie paskelbė
Evangeliją Šventąja Dvasia, pasiųsta iš dangaus“ (1 Pt 1,12).
245. Kodėl
Tikėjimo simbolis nekalba apie apaštalus?
Tikėjimo simbolis nekalba
apie apaštalus, nes tuo metu, kai jis buvo kuriamas, niekas neabejojo, jog
apaštalai buvo įkvėpti Šventosios Dvasios.
246. Kaip
Šventoji Dvasia apsireiškė žmonėms?
Šventoji Dvasia apsireiškė žmonėms
ypatingu būdu. Ji nužengė ant apaštalų ugnies liežuvių pavidalų penkiasdešimtą
dieną po Kristaus prisikėlimo.
247. Ar galima
gauti Šventąją Dvasią šiandien?
Šventoji Dvasia ir šiandien duodama visiems
tikriems krikščionims: „Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo
Dvasia gyvena jumyse?“ (1 Kor 3,16).
248. Kaip galime
tapti Šventosios Dvasios dalininkais?
Tapti Šventosios Dvasios dalininkais
galima uoliai meldžiantis ir priimant sakramentus.
„Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo
vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją
Dvasią tiems, kurie Jį prašo.“ (Lk 11,13)
„Kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo,
gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų,
bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu
nuplovimu. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų.“
(Tit 3,4-6)
249.Kokios yra
pagrindinės Šventosios Dvasios dovanos?
Šventasis pranašas Izaijas mini
septynias Šventosios Dvasios dovanas:
1) Viešpaties baimės dvasia
2) Pažinimo dvasia
3) Galybės (narsumo) dvasia
4) Patarimo dvasia
5) Supratimo (įžvalgos) dvasia
6) Išminties dvasia
7) Viešpaties dvasia, arba pamaldumo dovana, aukščiausio lygio įkvėpimas.
(Iz 11,1-3)
Devintoji Tikėjimo simbolio dalis
250. Kas yra
Bažnyčia?
Bažnyčia yra Dievo įsteigta žmonių
bendrija, kurią jungia ortodoksiškas tikėjimas, Dievo dorovinis įstatymas,
hierarchija ir sakramentai.
251. Ką reiškia
tikėti Bažnyčią?
Tikėti Bažnyčią - tai pagarbiai gerbti
Tikrąją Kristaus Bažnyčią ir paklusti Jos mokymui bei įsakams su įsitikinimu,
kad Joje yra, išganingai veikia, moko ir Ją valdo malonė, kylanti iš
vienintelės Jos amžinosios Galvos - Viešpaties Jėzaus Kristaus.
252. Kokiu būdu
Bažnyčia gali būti tikėjimo objektu?
Regimoji Bažnyčia yra tikėjimo objektas,
nes, tuo metu, kai tikėjimas yra "įsitikinimas neregimu", todėl, kad
regimoje Bažnyčioje neregimai yra Jos ir Joje pašventintų žmonių priimta Dievo
malonė, kuri ir yra tiesioginis tikėjimo objektas. Regioji Bažnyčia, kuriai
priklauso visi, gyvenantys žemėje krikščionys ortodoksai, tuo pačiu ir
neregima, nes Ji yra ir danguje ir jai priklauso visi mirusieji su tikru
tikėjimu ir šventumu.
253. Iš kur
žinome, kad Bažnyčia tuo pačiu metu yra ir danguje, ir žemėje?
Samprata, kad Bažnyčia, esanti žemėje
yra ir tuo pačiu metu danguje, patvirtinama šiuose apaštalo Pauliaus žodžiuose,
skirtuose krikščionims:
„Jūs prisiartinote prie Siono kalno bei
gyvojo Dievo miesto, dangiškosios Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių
angelų ir šventiško susirinkimo, prie danguje įrašytųjų pirmagimių bažnyčios,
prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių ir prie Naujosios
Sandoros Tarpininko Jėzaus“ (Heb 12,22-24).
254. Kaip
žinoti, kad Tikrojoje Bažnyčioje yra Dievo malonė?
Mes žinome, kad Tikrojoje
Bažnyčioje yra Dievo malonė, nes, pirmiausia, Jos galva yra Dievažmogis Jėzus
Kristus, kupinas malonės ir Tiesos, ir Savo Kūną, t.y. Bažnyčią, pripildantis
malonės ir Tiesos (Jn 1,14-17); antra, iš to, kad Išganytojas Kristus pažadėjo
mokiniams Savo Šventąją Dvasią, kad Ji būtų su jais amžinai, ir, pagal šį
pažadą, Šventoji Dvasia pati skiria Bažnyčios ganytojus (Jn 14,16). Apaštalas
Paulius apie Jėzų Kristų sako, kad Dievas Tėvas Jį: „Jį patį pastatė viršum
visko, kad būtų galva bažnyčios, kuri yra Jo kūnas“ (Ef 1,22-23). Tas pats
apaštalas sako Bažnyčios ganytojams: „Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei,
kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais*, kad ganytumėte Dievo bažnyčią,
kurią Jis įsigijo savo krauju“ (Apd 20,28).
* Pažodžiui episkopos – „prižiūrėtojas“. K. Burbulys
originale verčia „prižiūrėtojais“
255. Kas
liudija, kad Dievo malonė bus Bažnyčioje visada?
Kad Dievo malonė yra
Bažnyčioje ir joje bus iki pasaulio pabaigos, liudija šie Paties Viešpaties
Jėzaus Kristaus ir Jo apaštalo žodžiai:
„Aš pastatysiu savo
Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,18)
„Aš esu su jumis per
visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen“ (Mt 28,20)
„Jam [Dievui Tėvui – red.] tebūna šlovė
Bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen“ (Ef 3,21)
256. Kodėl apie
Bažnyčią sakoma, kad Ji – viena?
Bažnyčia yra tik viena todėl, kad Ji yra
vienas dvasinis Kūnas, turi tik vieną Galvą – Kristų, ir yra gyva viena
Šventąja Dvasia. „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai
pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas
Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose. (Ef 4,4-6).
257. Kas yra
Jėzus Kristus Bažnyčios atžvilgiu?
Jėzus Kristus yra vienintelė vienintelės
Bažnyčios Galva. Apaštalas Paulius rašo, kad Bažnyčiai, tarsi kaip pastatui,
„niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra
Jėzus Kristus.“ (1 Kor 3,9-11). Todėl Bažnyčia kaip Kristaus Kūnas negali
turėti kitos Galvos, tik Viešpatį Jėzų Kristų. Bažnyčia, kuri gyvuoti per visas
kartas iki pat pasaulio pabaigos, būtinai turi turėti ir Galvą, kuri būtų su Ja
visada, o tokia Galva yra tik Viešpats Jėzus Kristus. Todėl ir apaštalai
vadinami tik Bažnyčios tarnais (Kol 1,24-25).
258. Kaip mus
įpareigoja ta tiesa, kad Bažnyčia – tik viena?
Bažnyčios vienatinumas mus įpareigoja
„išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4,3).
259. Kaip
suderinama tiesa, kad Bažnyčia – tik viena, su faktu, jog yra daug Vietinių
(Autokefalinių) Bažnyčių?
Bažnyčia tik viena, bet yra daug atskirų
ir savarankiškų Bažnyčių, pavyzdžiui, Konstantinopolio,
Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės, Rusijos*. Tai Dalinės Bažnyčios arba Vienos Visuotinės
Bažnyčios dalys. Jų regimasis administracinis savarankiškumas netrukdo joms dvasiškai
būti vieno Visuotinės Bažnyčios kūno nariais, turėti tik vieną Galvą – Kristų
ir vieną tikėjimo ir malonės Dvasią. Ši vienybė išreiškiama regimai per vienodą
tikėjimo išpažinimą ir bendrystę maldoje bei sakramentuose.
* Šiuolaikinis
savarankiškų Bažnyčių sąrašas (diptichas):
Autokefalinės Bažnyčios
|
A. Senieji
patriarchatai (presbygene patriarcheia): 1. Konstantinopolio patriarchatas 2. Aleksandrijos ir Visos Afrikos patriarchatas 3. Antiochijos ir Visų Rytų patriarchatas 4. Jeruzalės patriarchatas
B. Naujieji patriarchatai (neotera
patriarcheia): 5. Maskvos patriarchatas 6. Serbijos patriarchatas 7. Rumunijos patriarchatas 8. Bulgarijos patriarchatas 9. Gruzijos (Sakartvelo) patriarchatas
C. Kitos autokefalinės Bažnyčios (autokefales
ekklesies): 10. Kipro Bažnyčia 11. Graikijos Bažnyčia 12. Lenkijos Bažnyčia 13. Albanijos Bažnyčia 14. Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčia 15. Ukrainos Bažnyčia |
Autokefalinės Bažnyčios –
visiškai savarankiškos Bažnyčios, pačios pasirenkančios savo vadovus, kurias
jungia vienas tikėjimas ir bendri sakramentai.
Autonominės Bažnyčios –
autokefalinių Bažnyčių dalys, kurioms suteiktas tam tikras savarankiškumas.
Savarankiškumo ribos derinamos su autokefalinės Bažnyčios vadovybe.
260. Ar
Bažnyčia, esanti čia, žemėje, ir ten, danguje yra viena ir ta pati?
Be abejonės, tarp Bažnyčios esančios
čia, žemėje, ir Bažnyčios danguje yra vienybė nes Jos turi vieną Galvą, mūsų
Viešpatį Jėzų Kristų, o taip pat ir nuolat tarpusavyje bendrauja.
261. Kaip
Bažnyčia žemėje bendrauja su Bažnyčia danguje?
Bažnyčia žemėje bendrauja su Bažnyčia
danguje per maldą ir meilę. Tikintieji, priklausantys Bažnyčiai žemėje,
meldžiasi Dievui ir maldose šaukiasi šventųjų pagalbos, kurie priklauso Dangaus
Bažnyčiai. Šventieji, būdami aukščiausiame artumo Dievui lygyje, savo užtarimo
maldomis apvalo, sutvirtina ir atnašauja Dievui tikinčiųjų, gyvenančių žemėje,
maldas ir Dievo valia maloningai bei dosniai veikia juos neregima galia, per
savo pasirodymus žemėje arba kitais būdais.
262. Kuo
pagrįsta praktika kreiptis į šventuosius maldoje?
Žemiškosios Bažnyčios praktika maldoje
kreiptis į dangiškosios Bažnyčios šventuosius pagrįsta Šventąja Tradicija,
kurios pagrindai regimi ir Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, kai pranašas Dovydas
šaukiasi maldoje „Viešpatie, mūsų tėvų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dieve“, jis
maldoje pamini šventuosius, kad sustiprintų savo maldą (1 Krn 29,18). Lygiai
taip pat ir dabar Ortodoksų Bažnyčia šaukiasi Kristaus, mūsų Tikrojo Dievo, Skaisčiausiosios
Jo Motinos ir visų šventųjų maldų užtarimu. Šventasis vyskupas Kirilas
Jeruzalietis Dieviškosios Liturgijos paaiškinime sako: „Minime ir anksčiau
mirusiuosius, – visų pirma, patriarchus, pranašus, apaštalus, kankinius – kad
jų maldomis ir užtarimu Dievas priimtų mūsų maldą“ (Mistagogija, 5 pokalbis, 9 skyrius).
Šventasis vyskupas Bazilijus Didysis
savo pamoksle šventųjų keturiasdešimties kankinių dieną sako: „ir liūdintys, ir
besidžiaugiantys kreipiasi į tuos pačius keturiasdešimt kankinių: vieni išsilaisvina
iš liūdesio, kiti – kad viskas toliau būtų gerai. Štai, pamaldi moteris
meldžiasi už vaikus, prašo iškeliavusio vyro sugrįžimo, sergančiajam –
sveikatos. Tegu jūsų prašymai pasiekia kankinius.“
263. O ar yra įrodymų Šventajame Rašte,
kad šventieji mus užtaria danguje?
Kad šventieji mus užtaria danguje
liudija ir Šventasis Raštas. Šventasis evangelistas Jonas apreiškime regėjo
danguje angelą, kuriam „buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų
šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą. Ir pakilo smilkalų dūmai
su šventųjų maldomis iš angelo rankų Dievo akivaizdon“ (Apr 8,3-4).
264. Ar
Šventasis Raštas patvirtina, kad šventieji iš dangaus buvo pasirodę žemėje?
Šventieji iš dangaus buvo
apsireiškę žemėje liudija ir Šventasis Raštas. Šventasis Evangelistas Matas
pasakoja, kad po mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus mirties „atsidarė
kapai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė. Išėję iš kapų po Jo prisikėlimo,
jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė“ (Mt 27,52-53). Kadangi toks
svarbus stebuklas negalėjo būti betikslis, dera manyti, kad šventųjų prikėlimas
įvyko tam, kad jie paskelbtų apie Jėzaus Kristaus nužengimą į pragarus ir Jo pergalingą
prisikėlimą; kad šis skelbimas paskatintų prisijungti prie tuomet pradėtos
Naujosios Sandoros Bažnyčios tuos, kurie buvo gimę Senosios Sandoros
Bažnyčioje.
265. Iš kur
žinome, kad šventieji po mirties gali daryti stebuklus?
Šie liudijimai įtikina, kad šventieji ir
po savo išėjimo (t.y. perėjimo į amžinąjį gyvenimą) vienu ar kitu būdu gali
daryti stebuklus:
·
Antroji karalių knyga (ketvirtoji
karalysčių) pasakoja, kad kartą mirusysis, palietęs pranašo Eliziejaus kaulus
prisikėlė (2 Kar 13,21)*.
·
Apaštalas Paulius darė stebuklus ir gydė
ne tik pats, tiesiogiai, bet stebuklai vyko ir per „jo kūną lietusias
skepetėles bei prijuostes“ (Apd 19,12). Šis pavyzdys įtikina, kad šventieji ir
po mirties toliau gali teigiamai veikti per žemiškas priemones, daiktus,
kuriuos jie pašventino.
·
Šventasis Grigalius Nazianzietis savo
Pirmajame pamoksle prieš Julijoną sako: „Ar visai negerbi aukų, nužudytų
Kristaus vardan? Ar nebijai galingųjų laimėtojų, Jono, Petro, Pauliaus, Jokūbo,
Stepono, Luko, Andriejus, Teklės? Tų, kurie anksčiau jų ar po jų patyrė grėsmę
dėl Tiesos, kurie ugniai, kalavijams, laukiniams žvėrims, tironams priešpastatė
džiaugsmą, kurie piktybės, esančias ar gresiančias, pasitiko taip, tarsi būtų
ne savam, o kitam kūną, ar, galbūt derėtų sakyti - išlaisvinti iš kūno? Kodėl
jie tai darė? Kad neišduotų Tiesos netgi žodžiu. Jiems įsteigtos didžios šventės ir
iškilmės; jų pagalba išvarinėjami demonai ir gydomos ligos; jie apreiškia
būsimus įvykius, paranašystes; kai kas nors juos paliečia ar pagerbia, jų kūnai
tokie pat galingi, kaip ir jų šventos sielos. Jų net kraujo lašeliai ar mažos
jų kančios relikvijos apreiškia tokį patį poveikį, kaip ir jų kūnai!“
·
Šventasis vienuolis Jonas Damaskietis
rašo: „Valdovas Kristus suteikė mums šventųjų relikvijas (palaikus), kad jie
būtų tarsi išganymo šaltiniai, trykštantys mums įvairiomis malonėmis.“ Tarsi
tai paaiškindamas priduria: „dvasiškai Dievas apsigyveno net ir jų kūnuose“ (Tikslus ortodoksų tikėjimo išdėstymas, 4
knyga, 15 sk., 3-4 p.)
* „Kartą, laidojant vyrą, žmonės pamatė
karių būrį ir įmetė tą vyrą į Eliziejaus kapą. Kai tas vyras kape palietė
Eliziejaus kaulus, atgijo ir atsistojo.“ (2 Kar 13,21)
266. Kodėl
Bažnyčia vadinama Šventa?
Bažnyčia – Šventa, nes Ją pašventino
Viešpats Jėzus Kristus Savo kančiomis, Savo mokymu, Savo malda ir Savo
sakramentais. „Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją
pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau
šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą
ir nesuteptą“ (Ef 5,25-27). Maldoje
Dievui Tėvui už tikinčiuosius Viešpats Jėzus Kristus sakė: „Pašventink juos
savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa. [...] Dėl jų Aš pašventinu save, kad ir jie
būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17,17. 19).
267. Kaip
Bažnyčia gali būti Šventoje, jei tarp jos narių yra nusidėjėlių?
Bažnyčia – Šventa, nors
Joje yra ir nusidėjėlių. Nusidedantieji, bet apvalantys save tikra atgaila
netrukdo Bažnyčios šventumui, o neatgailaujantieji nusidėjėliai arba regimai
Bažnyčios valdžios, arba neregimai Dievo teismu kaip negyvi nariai atskiriami
nuo Bažnyčios kūno, ir, tokiu būdu, Ji ir šiuo požiūriu lieka Šventa.
„Pašalinkite piktadarį iš
savo pačių tarpo“ (1 Kor 5,13).
„Tvirtai stovi Dievo
pamatas, turintis tokį antspaudą: „Viešpats pažįsta savuosius“ ir:
„tepasitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris šaukiasi Kristaus vardo“ (2 Tim
2,19).
268. Kodėl
Bažnyčia yra vadinama Visuotine?
Bažnyčia vadinama Visuotine, arba
Katalikiška*, nes JI nėra apribota nei erdve, nei laiku, nei tauta, bet
apjungia visų šalių, laikų ir tautų tikratikius. Apaštalas Paulius sako, kad
„Evangelijos tiesos [žodis] [...] visame
pasaulyje [...] neša vaisių ir auga“ (Kol 1,5-6)
taip pat, kad Bažnyčioje
„nebėra nei graiko, nei žydo, nei
apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei
laisvojo, bet visa ir visuose-Kristus.“ (Kol 3,11)
„Tikintys susilaukia palaiminimo kartu
su tikinčiuoju Abraomu“ (Gal 3,9 )
* Graikiškai „Visuotinė Bažnyčia“ yra Katholike Ekklesia. Rusiškai šis žodis
verčiamas sobornaja, kafoličeskaja arba vselenskaja. Lietuviškas terminas „visuotinis“ neperteikia žodžio katholike reikšmės, kuris reiškia tam
tikrą pilnatvę.
269. Kokį svarbią
dovaną turi Visuotinė Bažnyčia?
Svarbi Visuotinės Bažnyčios dovana* – kad jai skirti didingi pažadai:
1) apie tai, kad pragaro vartai jos nenugalės,
2) kad Viešpats bus kartu su ja iki pasaulio pabaigos,
3) kad joje gyvens Dievo šlovė Kristuje Jėzuje per visas kartas,
4) kad, kaip iš to išplaukia, ji niekada negali nei prarasti tikėjimo, nei
klysti tikėjimo klausimuose ar [dvasiškai] paklysti.
„Neabejodami išpažįstame tvirtą tiesą,
kad Visuotinė Bažnyčia negali klysti ar paklysti ir skelbti melą vietoje
tiesos, nes Šventoji Dvasia, visada veikianti per ištikimai tarnaujančius
Bažnyčios Tėvus bei Mokytojus, sergi ją nuo bet kokios klaidos“ („Rytų
Visuotinės Bažnyčios patriarchų Tikėjimo išpažinimas“, 1723 m., 12 dalis)
* Pažodžiui – privilegija.
270. Ar būtina
priklausyti Visuotinei Bažnyčiai, kad būtum išgelbėtas?
Visuotinė Bažnyčia jungia visus viso
pasaulio tikratikius. Kadangi Viešpats Jėzus Kristus, apaštalo Pauliaus
žodžiais tariant, yra „galva bažnyčios,- Jis kūno gelbėtojas“ (Ef 5,23), tai
tam, kad dalyvautume Jo teikiamame išgelbėjime (kartu su Juo), privalome būti
Jo Kūno nariais, t.y. Jo Visuotinės Bažnyčios nariais. Apaštalas Petras rašo,
kad krikštas gelbėja mus taip, kaip kadaise žmones gelbėjo Nojaus laivas. Taip
visi, kurie įgyja amžinąjį išganymą, įgyja jį Vienintelėje Visuotinėje
Bažnyčioje.
271. Kodėl mūsų
Bažnyčia vadinama „Rytų Bažnyčia“?
Su vardu „Rytų Bažnyčia“ derėtų sieti
tokias mintis ir atsiminimus: Rojuje, kuris buvo įkurtas Rytuose, buvo įkurta
ir pirmoji Bažnyčia – mūsų pirmųjų tėvų bendrija. Ten, po nuopuolio, per pažadą
apie Gelbėtoją, buvo padėtas ir naujas pamatas gelbėjamųjų Bažnyčiai. Rytuose,
žydų žemėse, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, įvykdęs viską, kas buvo reikalinga
mūsų išganymui, įsteigė Savo, Krikščionių Bažnyčią. Iš ten ji paplito po visą
pasaulį. Ir šiandien ortodoksiškas, visuotinis (katalikiškas) tikėjimas, patvirtintas septyniuose Visuotiniuose
Bažnyčios susirinkimuose, toliau yra saugomas tyras ir nepakeistas senosiose
Rytų bei vienmintėse su ja Bažnyčiose.
272. Kodėl mūsų
Bažnyčia vadinama „Apaštališka“?
Bažnyčia vadinama Apaštališka todėl, kad
ji nenutraukiamai ir nekintamai sergi apaštalų mokymą ir, per kunigiškus
šventimus, Šventosios Dvasios dovanų įpėdinystę (sakcesiją)*. Dėl tos pačios
priežasties Bažnyčia yra vadinama Ortodoksų arba Tikratikių Bažnyčia. „Todėl
jūs jau nebesate pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir
Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu
akmeniu patį Jėzų Kristų“ (Ef 2,19-20).
* Apaštališkosios įpėdinystės, dar
vadinamos sakcesija idėją išreiškia vyskupų šventimų istorinė grandinė:
apaštalai įšventino pirmuosius vyskupus, jie – kitus vyskupus, šie – dar kitus.
Tokiu būdu šiandienos vyskupai yra apaštalų įpėdiniai šventimų atžvilgiu. Būdami
apaštalų įpėdiniais pagal šventimus, jie yra ir apaštalų mokymo įpėdiniai,
vyskupai iš kartos ir kartą vienas kitam perduoda ortodoksiją.
273. Kodėl
mokymas apie Apaštališkąją Bažnyčia buvo įtrauktas į Simbolį?
Tikėjimo Simoblis, vadindamas Bažnyčia
Apaštališka, moko tvirtai laikytis apaštalų mokymo ir Tradicijos, vengti
kitokių mokymų ir kitų mokytojų, kurie remiasi ne apaštalų mokymu. Apaštalas Paulius
sako: „Todėl, broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių
išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). „Atskalūno*, vieną kitą kartą
įspėjęs, šalinkis“ (Tit 3,10). „Daug yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų,
ypač iš apipjaustytųjų. Juos reikia užčiaupti, nes jie apverčia aukštyn kojomis
ištisas šeimynas, mokydami, kas nedera, dėl nesąžiningo pelno“ (Tit 1,10-11).
„Jei neklausys nė Bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt
18,17).
* gr. hairetikon, t.y. eretiko.
274. Kaip
Bažnyčioje išsaugojama apaštališkoji įpėdinystė?
Bažnyčioje egzistuoja institutas,
kuriame saugoma apaštališkoji įpėdinystė (sakcesija) – tai Bažnyčios
hierarchija.
275. Iš kur
atsirado Ortodoksų Bažnyčios hierarchija?
Krikščioniškosios Ortodoksų Bažnyčios
hierarchija yra kilus iš Paties Jėzaus Kristaus ir įsteigta tuo metu, kai ant apaštalų
nužengė Šventoji Dvasia. Nuo to laiko ji nenutrūkstamai gyvuoja per šventimų
įpėdinystę (sakcesiją) kunigystės sakramente. „Jis paskyrė vienus apaštalais,
kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų
šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui“ (Ef 4,11-12).
276. Kas iš hierarchų gali veikti visos Ortodoksų
Bažnyčios vardu?
Visos Visuotinės (Katalikiškos)
Bažnyčios vardu gali veikti tik Visuotinis susirinkimas.
277. Kam pavaldžios pagrindinės Visuotinės Bažnyčios
dalys?
Pagrindinės Visuotinės Bažnyčios dalys
pavaldžios ortodoksų patriarchams.
278. Kam pavaldūs Bažnyčios regionai ir miestai?
Mažesni ortodoksų regionai ir miestai
pavaldūs metropolitams, arkivyskupams ir vyskupams.
279. Iš kokių šaltinių mes sužinome, kokia yra mūsų
paklusimo Bažnyčiai pareiga?
Tam, kad įgyvendintume pareigą paklusti
Bažnyčiai, turime žinoti, ko ji reikalauja iš savo vaikų. Tai galime sužinoti
iš Šventojo Rašto, šventųjų apaštalų kanonų, Visuotinių ir Vietinių
susirinkimų, Bažnyčios Tėvų, ir jų regulų.
Dešimtoji Tikėjimo simbolio dalis
280. Kodėl Tikėjimo simbolyje minimas krikštas?
Tikėjimo simbolyje krikštas minimas
todėl, kad tikėjimas užantspauduojamas (sutvirtinamas) krikštu ir kitais
sakramentais.
281. Kas yra sakramentai (šventieji slėpiniai)?
Sakramentas (slėpinys, gr. mysterium) yra šventas veiksmas, per
kurį slėpiningu būdu žmogų veikia malonė, t.y. Dievo išganinga galia.
282. Kiek yra sakramentų?
Sakramentai yra septyni*: krikštas,
patepimas krizma (sutvirtinimas), Eucharistija, atgaila (išpažintis),
kunigystė, santuoka, ligonio patepimas.
* Griežtąja prasme Ortodoksų Bažnyčioje
sakramentų skaičius nėra apibrėžtas. Tradicinis skaičius 7 ortodoksų pradėtas
naudoti tik aiškumo dėlei – pabrėžiant, kad ortodoksai išpažįsta tuos pačius
sakramentus, kaip ir Romos katalikai.
Bažnyčios Tėvai sakramentus skaičiuoja
skirtingai: Pseudo-Dionizas Areopagietis mini tris sakramentus (krikšto,
sutvirtinimo, Eucharistijos), Teodoras Studitas – šešis (krikšt., sutv., Euch.,
kunigystės, vienuolystės, laidotuvių), Grigalius Palamas – tik du (krikšt. ir
Euch.), šv. Simeonas Tesalonikietis – septynis, šv. Juozapatas Efezietis –
dešimt (prie tradicinių 7 prideda vienuolystę, laidotuvių apeigas ir bažnyčios
pašventinimą).
Pirmą kartą skaičius 7 ortodoksų
tradicijoje sutinkamas 1267 m. Bizantijos imperatoriaus Mykolo VIII Paleologo
tikėjimo išpažinime, kurį jis siuntė Romos popiežiui Klemensui IV, teigdamas,
esą ortodoksai pripažįsta tuos pačius sakramentus, kaip ir Romos katalikai.
Amžių bėgyje šis skaičius tapo tradiciniu, tačiau jis nėra patvirtintas
Visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Todėl dažnai priduriama, kad sakramentų
skaičius Ortodoksų Bažnyčioje nėra apibrėžtas. Kun. Johno W. Morriso žodžiais,
„ko gero, ortodoksiškiausia yra mintis, kad visas Bažnyčios gyvenimas yra
sakramentalus“
283. Kokią galią turi kiekvienas šių sakramentų?
Kiekvienas iš šių sakramentų turi savo
dvasinę galią:
·
krikšto metu žmogus slėpiningai gimsta
dvasiniam gyvenimui
·
patepimas krizma teikia malonę, kuri duoda dvasinį
augimą ir sutvirtinimą,
·
Eucharistija dvasiškai maitina,
·
atgaila (išpažintis) gydo nuo dvasinių lygų, t.y. nuo
nuodėmių,
·
kunigystė teikia malonę dvasiškai atgimdyti bei
auklėti kitus žmones per mokymą ir sakramentus,
·
santuoka teikia malonę, pašventinančią santuoką,
gimdymą, vaikų auklėjimą,
·
ligonio patepimas per dvasinių lygų pagydymą gydo nuo
kūno ligų.
284. Kodėl Tikėjimo simbolyje neminimi kiti sakramentai?
Tikėjimo simbolyje neminimi kiti sakramentai,
tik krikštas, todėl, kad tik krikšto atžvilgiu buvo kilę abejonių. Iškilo
klausimas, ar kai kurių žmonių, pavyzdžiui, eretikų, nereikia krikštyti dar
kartą. Reikėjo išspręsti šį klausimą, kas ir padaryta Išpažinime, kuris
įtvirtino vieną (vienintelį) krikštą.*
* Pirmiausia turima omeny, kad asmenys,
krikštyti Ortodoksų Bažnyčioje ir atsiskyrę nuo jos dėl erezijos ar schizmos,
neturi būti pakartotinai krikštijami.
Apie krikštą
285. Kas yra
krikštas?
Krikštas yra sakramentas, kuriame
tikintysis, tris kartus jį panardinant ir šaukiantis Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir
Šventosios Dvasios, miršta kūno ir nuodėmės gyvenimui ir atgimsta iš Šventosios
Dvasios amžinajam šventajam gyvenimui.
„Jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės
įeiti į Dievo karalystę“ (Jn 3,5)
286. Iš kur
atsirado krikštas?
Krikštyti pradėjo Išganytojo Pirmtakas, „Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti Tą, kuris
ateis po jo, būtent Kristų Jėzų“ (Apd 19,4). Tuomet Jėzus Savo pavyzdžiu
pašventino krikštą, priimdamas jį iš Jono. Po prisikėlimo Jis davė apaštalams
iškilmingą įsakymą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų
žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios (Mt 28,19).
287. Kas
svarbiausia krikšto apeigose?
Krikšto apeigose svarbiausias veiksmas yra panardinimas tris kartus į vandenį tariant šiuos žodžius: „Krikštijamas Dievo tarnas
[vardas] vardan Tėvo. [Amen.]* Ir Sūnaus. [Amen.] Ir Šventosios Dvasios. Amen.“
* Rusų tradicijoje „amen“ taria kunigas, pietų Bažnyčiose - žmonės (choras).
* Rusų tradicijoje „amen“ taria kunigas, pietų Bažnyčiose - žmonės (choras).
288. Ko
reikalaujama iš norinčio priimti krikštą?
Tas, kuris nori krikštytis, privalo
turėti savyje atgailą (atsivertimą) ir tikėjimą, nes prieš krikštą skaitomas Tikėjimo
simbolis.
„Atgailaukite, ir kiekvienas
tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs
gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ (Apd 2,38)
„Kas įtikės ir krikštysis, bus
išgelbėtas.“ (Mk 16,16)
289. Kokiu
pagrindu krikštijami kūdikiai?
Kūdikiai krikštijami žvelgiant į jų tėvų
ir krikšto tėvų tikėjimą, kurie privalo išmokyti juos tikėjimo, kai jie augs.
290. Kaip Šventasis
Raštas įrodo, kad kūdikius dera krikštyti?
Šventajame Rašte sutinkame įrodymą, kad dera krikštyti kūdikius. Senojo Testamento laikais apipjaustymas buvo atliekamas
aštuonių dienų kūdikiams, o krikštas Naujajame Testamente atliekamas vietoje
apipjaustymo. Taigi, krikštyti galima ir kūdikius.
291. Iš ko seka,
kad krikštas pakeitė Senojo Testamento apipjaustymą?
Tai, kad krikštas pakeitė apipjaustymą,
seka iš apaštalo žodžių, skirtų tikintiesiems:
„Jūs [...] esate apipjaustyti ne
rankomis atliktu apipjaustymu, bet kūno nuodėmių, kūniškumo
nusirengimu-Kristaus apipjaustymu. Su Juo palaidoti krikšte, kuriame jūs buvote
ir prikelti.“ (Kol 2,11-12)
292. Kam
reikalingi krikšto tėvai?
Krikšto metu reikalingi krikšto tėvai,
nes jie prisiima atsakomybę Bažnyčios akivaizdoje už krikštijamojo tikėjimą. Po krikšto šie tėvai naująjį krikščionį globoja ir ugdo jo tikėjimą (žr. Pseudo-Dionizą
Areopagietį. Apie Bažnyčios hierarchiją,
2 sk.).
293. Kodėl
krikšto metu atliekamas egzorcizmas?
Egzorcizmas* krikšto metu yra atliekamas
tam, kad nuo krikštijamojo būtų nuvytas šėtonas, kuriam Adomo nuodėmės metu žmonės tapo prieinami, jis įgijo tam tikrą valdžią žmonių atžvilgiu, tarsi žmonės būtų jo belaisviai ir vergai.
Apaštalas Paulius rašo, kad visi žmonės gyvena anapus malonės.
„Pagal šio pasaulio būdą, paklusdami
kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo
vaikuose.“ (Ef 2,2)
* Ortodoksų Bažnyčioje kiekvienas
norintysis pasikrikštyti turi išsižadėti šėtono, kunigas taip pat skaito
egzortus – šėtono išvarymo maldas. Šių egzorcizmų nederėtų painioti su
populiariojoje kultūroje gerai žinomais katalikų dvasininkų atliekamais
egzorcizmais. Ortodoksų egzorcizmai krikšto metu atliekami visiems be išimties
žmonėms, nepriklausomai nuo to, ar jie yra apsėsti. Tikinčiųjų, kuriuos apsėdo
demonai, egzorcizmai nėra institucinės Bažnyčios dalis - Ortodoksų Bažnyčioje
juos atlikti gali tik specialią Šventosios Dvasios dovaną ir vyskupo leidimą
turintys asmenys.
294. Kur slypi
egzorcizmo galia?
Egzorcizmo galia slypi Jėzaus Kristaus varde, kurio šaukiamasi su
malda ir tikėjimu. Viešpats Jėzaus Kristus žadėjo tikintiesiems:
„Mano vardu jie [tikintieji] išvarinės
demonus“ (Mk 16,17)
295. Kokią galią
turi Kryžiaus ženklas (žegnojimasis, laiminimas)?
Kryžiaus ženklas turi tą pačią galią,
kaip ir Jėzaus Kristaus Nukryžiuotojo vardas, su tikėjimo ištariamas lūpų
judesiais. Tas pats yra ir Kryžiaus ženklas, su tikėjimu vaizduojamas rankomis
ar kokiu kitu būdu.
Šv. Kirilas Jeruzalietis rašo: Tenebūna
gėda mums mums išpažinti Nukryžiuotąjį, drąsiai vaizduokime ranka Kryžiaus
ženklą sau ant kaktos ir ant visko: ant duonos, kurią valgome, ant taurių, iš
kurių geriame; žegnokimės prieš įeidami ir išeidami, prieš einant miegoti ir
prabundant, kai esame kelyje ir kai ilsimės. Jis - didi apsauga, duota vargšams
dovanai ir silpniesiems be pastangų. Tai - Dievo malonė, ženklas tikintiesiems
ir piktųjų dvasių baimė (Katechetinis
pamokymas 13,36)
296. Nuo kurio
amžiaus krikščionys žegnojasi?
Kryžiaus ženklo naudojimas (žegnojimasis)
yra kilęs iš apaštalų laikų (žr. Pseudo-Dionizą Areopagietį. Apie Bažnyčios hierarchiją, 2 ir 5 sk.
Tertulijonas, Apie vainikus, 3 sk. Apie Prisikėlimą, 8 sk.)
297. Ką reiškia
po krikšto užvelkamas baltas rūbas?
Baltas rūbas, į kurį apvelka iškart po
krikšto, simbolizuoja krikščionio sielos ir gyvenimo tyrumą.
298. Kam ant
krikštijamo dedamas kryželis?
Ant krikštijamo dedamas kryželis tam,
kad visuomet regimu būdu primintų ir nurodytų į Kristaus įsakymą: „Jei kas nori
eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“
(Mt 16,24).
299. Ką
simbolizuoja ėjimas su žvake aplink krikštyklą?
Ėjimas su žvake aplink krikštyklą
simbolizuoja dvasinį džiaugsmą, lydintį dvasios nušvitimą.
300. Kodėl
Tikėjimo simbolyje sakoma, kad krikštas yra tik vienas?
Tikėjimo simbolyje liepiama išpažinti,
kad krikštas yra tik vienas. Turima omenyje, kad krikštas niekada nekartojamas.
301. Kodėl
krikštas nekartojamas?
Krikštas nekartojamas todėl, kad tai yra
dvasinis gimimas. Gimti žmogui įmanoma tik kartą, todėl ir krikštijamas jis tik
kartą*.
* Nuo seno egzistuoja tradicija
pripažinti ne per daug nuo ortodoksijos nutolusių kitatikių atliktą krikštą.
Egzistuoja trys kitatikių rūšys:
I) Tie, kurie priimami kaip pagonys
(krikštu) – jų krikštas nepripažįstamas kaip tikras;
II) Tie, kurie priimami patepant juos
Šventąja Dvasia, nes Jos neturėjo (sutvirtinimu);
III) Tie, kurie priimami per erezijos ar
schizmos atsižadėjimą (atgaila ir Komunija).
Tokios kitatikių kategorizacijos puikus
pavyzdys – 95 susirinkimo In Trullo kanonas.
Pagal ir metropolito Filareto laikais
galiojusią Maskvos patriarchato tvarką, katalikai prie ortodoksijos yra
prijungiami trečiuoju būdu, protestantų atveju prijungimo būdas priklauso nuo
konfesijos.
302. Ar vienodai
nusidėdami prasikalto tie, kurie yra krikštyti ir tie, kurie nėra krikštyti?
Tie, kas nusideda po krikšto, yra
kaltesni dėl savo nuodėmių, nei tie, kurie nėra krikštyti, nes turėjo Dievo
ypatingą pagalbą daryti gerus darbus, kurią atmetė. „Bet jeigu, ištrūkę iš
pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl
jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma“ (2 Pt 2,20).
303. Ar gali
būti atleistos nuodėmės, padarytos po krikšto?
Net ir nusidėjusiems po krikšto yra
priemonė vėl gauti nuodėmių atleidimą – tai atgaila.
Apie krizmaciją
(sutvirtinimą)
304. Kas yra
krizmacija (sutvirtinimas)?
Krizmacija yra sakramentas, kurio metu tikinčiojo kūno dalys Šventosios Dvasios vardu patepamos šventąja krizma (mira) ir šitaip suteikiamos Šventosios Dvasios dovanos, ugdančios ir sutvirtinančios dvasiniame gyvenime.
305. Ką apie šį
sakramentą sako Šventasis Raštas?
Apie vidinį šio sakramento veikimą
Šventajame Rašto rašo apaštalas Jonas: „Bet jūs turite Šventojo patepimą ir
žinote viską patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad
jus kas nors mokytų, nes pats Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o
ne melas. Ir kadangi jis jus pamokė, jūs Jame pasiliksite.“ (1 Jn 2,20. 27)
Panašiu būdu ir apaštalas Paulius rašo:
„Tas, kuris sutvirtina mus su jumis Kristuje ir mus patepė, yra Dievas, kuris
ir užantspaudavo mus ir davė kaip užstatą Dvasią į mūsų širdis“ (2 Kor
1,21-22). Nuo šių žodžių kilusi ir malda, skaitoma krizmacijos metu:
„Šventosios Dvasios dovanos antspaudas“.
306. Apie
išorinį krizmacijos (sutvirtinimo) poveikį.
Šventajame Rašte rašoma ir apie išorinį
krizmacijos poveikį. Galime manyti, kad apaštalo Jono žodžiai kalba apie regimą
krizmaciją, bet žinoma, kad apaštalai tam, kad krikštijamasis įgytų Šventosios
Dvasios dovanas, naudojo rankų uždėjimą (Apd 8,14-17). Apaštalų įpėdiniai
vietoj to ėmė naudoti patepimą krizma. Pavyzdžiu šiems veiksmams galėjo tapti
patepimas, naudotas Senojo Testamento laikais (Iš 30,25; 1 Kar 1,39;
Pseudo-Dionizas Areopagietis, Apie
Bažnyčios hierarchiją, 4 sk.)
307. Kuo
ypatinga šventoji krizma (mira)?
Apie šventąją krizmą dera pastebėti, kad
šventinti ją gali tik aukščiausieji hierarchai. Jie tai atlieka tarsi apaštalų
įpėdiniai, kurie patys uždėdavo rankas tam, kad tikintieji gautų Šventosios
Dvasios dovanas.
308. Ką
simbolizuoja kūno dalių patepimas šventąja krizma (mira)?
Kaktos patepimas simbolizuoja proto,
arba minčių pašventinimą.
309. ...krūtinės
Krūtinės patepimas simbolizuoja širdies,
arba norų pašventinimą.
310. ...akių,
ausų ir lūpų.
Akių, ausų ir lūpų patepimas
simbolizuoja juslių ir jausmų pašventinimą.
311. ...rankų ir
kojų.
Rankų ir kojų patepimas simbolizuoja mūsų darbų ir viso krikščionio elgesio pašventinimą.
Apie šv.
Komuniją (Eucharistiją)
312. Kas yra
Eucharistijos (Komunijos) sakramentas?
Eucharistija (arba Švč. Komunija) yra
sakramentas, kuriame tikintysis duonos ir vyno pavidalu priima tikrą Jėzaus
Kristaus Kūną ir Kraują, idant amžinai gyventų.
313. Kaip šis
sakramentas įsteigtas?
Šis sakramentas įsteigtas tokiu būdu:
Viešpats Jėzus Kristus prieš pat Savo
kančią pirmą kartą jį atliko, iš anksto jame parodęs gyvą Savo išganingų kančių
atvaizdą. Suteikęs Komuniją apaštalams, Jis davė jiems įsakymą visada atlikti
šį sakramentą.
314. Kokia šio
sakramento vieta krikščionių liturgijoje?
Apie Eucharistijos sakramentą liturgijos
požiūriu dera pasakyti, kad šis sakramentas yra pati svarbiausia ir
esmingiausia jos dalis.
315. Kokių
pamaldų metu teikiamas Eucharistijos
sakramentas?
Pamaldos, kurių metu teikiamas
Eucharistijos sakramentas, vadinamos Dieviškąja Liturgija.
316. Ką reiškia
žodis „liturgija“?
Žodis „liturgija“ reiškia viešąją
tarnystę. Ortodoksų vartosenoje žodis „liturgija“ pirmiausia susijęs su
Dieviškąja Liturgija, kurios metu teikiamas Eucharistijos sakramentas.
317. Kur turėtų
vykti Dieviškoji Liturgija?
Verta paminėti, kur vykdoma Dieviškoji
Liturgija: ji turėtų būti švenčiama šventovėje, kurioje altorius (šventasis
stalas) arba, blogiausiu atveju, vietoje altoriaus – antiminsas, ant kurio
atliekamas sakramentas, turi būti vyskupo pašventinti.
318. Kodėl
šventovę dar vadina „bažnyčia“?
Šventoves dar vadina bažnyčiomis todėl,
kad jose melstis ir priimti sakramentų renkasi tikintieji, kurie ir yra
Bažnyčia.
319. Kodėl
šventąjį stalą vadinamas Sostu (Prestol,
Thronos)?
Šventasis stalas, ant kurio atliekamas
Eucharistijos sakramentas, dar vadinamas altoriumi (Prestol, Thronos), nes ant Jo slėpiningai kaip Karalius būna Jėzus
Kristus.
320. Kokia
bendra Dieviškosios Liturgijos atlikimo tvarka?
Dieviškosios Liturgijos pagrindinė
tvarka yra atokia:
·
pirmiausia, ruošiamos medžiagos
Eucharistijos sakramentui,
·
antra, tikintieji ruošiasi sakramentui,
·
galų gale, atliekamas pats sakramentas.
321. Kaip
vadinama Dieviškosios Liturgijos dalis, kurios metu ruošiamos medžiagos
Eucharistijos sakramentui?
Ta Dieviškosios Liturgijos dalis, kurios
metu ruošiamos medžiagos Eucharistijos sakramentui, vadinama proskomidija.
322. Ką reiškia
žodis „proskomidija“?
Žodis „proskomidija“
reiškia „atnašavimas“.
323. Kodėl pirmoji Dieviškosios Liturgijos dalis
vadinama proskomidija?
Pirmoji Dieviškosios Liturgijos dalis vadinama proskomidija pagal seną krikščionių
paprotį atnešti duoną ir vyną Eucharistijos sakramentui. Todėl duona, iš kurios
pjaunama medžiaga Kristaus Kūnui, vadinama „prosfora“, t.y. atnaša.
324. Kaip vyksta
proskomidija?
Proskomidija kaip Liturgijos dalis yra
pranašysčių ir provaizdžių, dalinai ir pačių įvykių, susijusių su Jėzaus
Kristaus gimimu ir kančia prisiminimas. Tuo metu iš prosforos išimama dalis,
būtina sakramento atlikimui; į pašventintą indą pripilamas vynas, sujungtas su
vandeniu. Tai darydamas liturgas prisimena visą Bažnyčią: kanonizuotus
šventuosius, gyvuosius, mirusiuosius, valdžią ir tuos, kurie tikėdami ir būdami
uolūs, atneša prosforas (atnašas).
325. Kokia duona
naudojama proskomidijoje?
Eucharistijos sakramentui naudojama
duona privalo būti tokia, kuri atitiktų tai, ką įprasta vadinti duona, taip pat
ji privalo atitikti sakramento šventumą ir Viešpaties Jėzaus Kristaus ir
apaštalų parodytą pavyzdį. Tokia duona yra rauginta, kvietinė.
326. Kodėl
Komunijai naudojama tik vienas duonos kepalėlis?
Tai, kad Komunijai naudojamas tik vienas
duonos kepalėlis, simbolizuoja, pagal apaštalo aiškinimą, kad „nors mūsų daug,
mes visi esame viena duona ir vienas kūnas: juk mes visi dalijamės viena duona“
(1 Kor 10,17).
327. Kodėl
paruošta sakramentui duona vadinama Avinėliu?
Paruošta sakramentui
duona vadinama Avinėliu, nes ji yra kenčiančio Jėzaus Kristaus
atspindžiu, panašiai kaip Senajame Testamente Jį atspindėjo Velykų (Paschos)
avinėlis.
328. Kas yra
Velykų (Paschos) avinėlis?
Velykų (Paschos) avinėlis – tai avinėlis, kurį izraelitai, pagal Dievo įsakymą, pjovė ir valgė
prisimindami išsigelbėjimą nuo pražūties Egipte.
329. Kodėl vynas
Komunijos sakramentui sujungiamas su vandeniu?
Vynas Komunijos sakramentui sujungiamas
su vandeniu todėl, kad liturgija vyksta atkartodama Kristaus kančios pavyzdį, o
Jo kančios metu Jam iš žaizdos šone bėgo kraujas ir vanduo.
330. Kaip
vadinama Dieviškosios Liturgijos dalis, kurios metu tikintieji ruošiasi
Eucharistijos sakramentui?
Ta Dieviškosios Liturgijos dalis, kurios metu tikintieji ruošiasi
Eucharistijos sakramentui, protėviai pavadino katechumenų
liturgija, nes joje dalyvauti buvo leidžiama ne tik krikštytiems ir galintiems
priimti Komuniją, bet ir katechumenams (t.y. besiruošiantiems krikštui) bei
atgailaujantiems (ir dėl to negalintiems priimti Komunijos).
331. Kaip
prasideda katechumenų liturgija?
Ši liturgijos dalis prasideda
palaiminimu, arba Švenčiausios Trejybės Karalystės pagarbinimu.
332. Kokios dalys
sudaro katechumenų liturgiją?
Šią liturgijos dalį sudaro maldos,
giesmės ir apaštalų raštų bei Evangelijos skaitiniai.
333. Kaip
baigiasi katechumenų liturgija?
Katechumenų liturgija
baigiasi prašymų katechumenams palikti šventovę.
334. Kas yra
„ištikimųjų liturgija“?
Ta Dieviškosios Liturgijos dalis, kurios
metu įvyksta Eucharistijos sakramentas, vadinama ištikimųjų liturgija, nes vien
tik ištikimieji (tikintieji), t.y. priėmę krikštą, gali dalyvauti šioje pamaldų
dalyje.
335. Koks
svarbiausias ištikimųjų liturgijos įvykis?
Svarbiausias šios Dieviškosios
Liturgijos dalies įvykis – žodžių, kuriuos pasakė Jėzus Kristus įsteigdamas
sakramentą, ištarimas: „Imkite, valgykite: tai yra mano kūnas [...] Gerkite iš
jos visi, nes tai yra Naujosios Sandoros mano kraujas“ (Mt 26,26-28) ir iškart
po to sekantis Šventosios Dvasios šaukimasis bei Atnašų (duonos ir vyno)
palaminimas.
336. Kuo svarbi
ši Dieviškosios Liturgijos dalis (anafora)?
Ji ypatingai svarbi todėl, kad jos metu
duona ir vynas patiria virsmą* arba esmėkaitą** į tikrą Kristaus Kūną ir tikrą
Kristaus kraują.
* прелагаются
** пресуществляются
337. Kaip suprasti žodį „esmėkaita“ (пресуществление,
μετουσίωσις)?
Apie žodį „esmėkaita“ „Rytų Visuotinės
Bažnyčios patriarchų Tikėjimo išpažinime“ (1723) pasakyta, kad šiuo žodžiu
nepaaiškinamas būdas, kuriuo duona ir vynas virsta Viešpaties Kūnu ir Krauju,
nes to negali suprasti niekas, išskyrus patį Dievą. Šiuo žodžiu tik parodoma,
kad tikrai, realiai ir esmiškai duona yra tikras Viešpaties Kūnas, o vynas –
pats Viešpaties Kraujas.
338. Kaip dera
ruoštis Eucharistijos sakramentui?
Kiekvienas žmogus, norintis priimti
Eucharistijos sakramentą, turi išbandyti (atverti) Dievo akivaizdoje savo
sąžinę ir apvalyti ją nuo nuodėmių, ką padeda daryti pasninkas ir malda*.
„Teištiria žmogus pats save ir tada
tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Nes kas valgo ir geria nevertai,
Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor
11,28-29).
* Bažnyčios Tradicija siūlo specialias
maldas prieš Komuniją, o taip pat ir atgailos kanonus, kurie padeda ruoštis
Sakramentui.
339. Kas su
mumis vyksta Eucharistijos sakramento metu?
Asmuo, kuris tampa Kristaus Kūno ir
Kraujo dalininku, glaudžiausiai susijungia su Pačiu Jėzumi Kristumi ir Jame
pradeda dalyvauti amžinajame gyvenime.
„Kas valgo mano kūną ir geria mano
kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame“ (Jn 6,56)
„Kas valgo mano kūną ir geria mano
kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6,54)
340. Kaip dažnai
derėtų priimti Komuniją?
Kalbant apie tai, kiek dažnai derėtų
priimti Eucharistijos sakramentą, derėtų paminėti, kad senovėje krikščionys ėjo Komunijos kiekvieną dieną. Dabar retas
kuris turi tokį tyrą gyvenimą, kad visada būtų pasiruošęs priimti tokį didingą
Sakramentą. Bažnyčia motinos balsu besistengiančius pamaldžiai gyventi kviečia
eiti išpažinties pas savo dvasios tėvą* ir priimti Kristaus Kūną ir Kraują keturis kartus per metus** arba kas mėnesį, o
visus tikinčiuosius – bent kartą per metus (Šv. Petro Mohylos Tikėjimo
išpažinimas, 1 dalis, 90 klausimas).
* Dvasios tėvu čia vadinamas kunigas,
pas kurį tikintysis nuolat eina išpažinties (nuodėmklausys)
** Ši pozicija jau pasenusi. XX a. įvyko eucharistinis atsinaujinimas ir Komuniją priimame dažniau.
341. Kaip
Dieviškojoje Liturgijoje dalyvauja tie, kurie nepriima Komunijos?
Tie, kurie nepriima
Šventosios Komunijos, tik klausosi Dieviškosios Liturgijos, gali ir turi
dalyvauti Liturgijos vyksme per maldą, tikėjimą ir ypač nuolat prisimindami
mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Kuris liepė tai daryti Jo atminimui (Lk 22,19).
342. Ką
simbolizuoja žengimas su Evangelija Liturgijos metu?
Liturgijos metu, kai eina procesija su
Evangelija, prisimename Viešpatį Jėzų Kristų, kuris išėjo skelbti Evangeliją.
Todėl ir Evangelijos skaitymo metu pridera būti susikaupus, elgtis pamaldžiai,
lyg matytume ir klausytume Paties Jėzaus Kristaus.
343. Ką simbolizuoja
žengimas su paruoštomis anaforai Šventosiomis Atnašomis?
Tuo Dieviškosios Liturgijos metu, kai su
paruoštomis Šventosiomis Atnašomis žengiama į presbiteriją, verta prisiminti
Jėzaus Kristaus žengimą į savo noru prisiimtą kančią, kaip jis žengė būti paaukotas
kaip auka, nors ir dvylika legionų (t.y. labai daug) angelų buvo pasiruošę jį
ginti kaip savo Karalių. „Juk štai žengia Karalių Karalius, Viešpačių Viešpats,
kad būtų paaukotas“ (giesmė iš Didžiojo
šeštadienio Liturgijos).
344. Ką dera
prisiminti, kai vyksta Sakramentas?
Patį Eucharistijos sakramento vyksmo
laiką ir tuomet, kai presbiterijoje Komuniją priima dvasininkai, dera
prisiminti Paskutinę Paties Jėzaus Kristaus vakarienę su apaštalais, Jo kančią,
mirtį ir palaidojimą.
345. Ką reiškia
uždangos („užuolaidos“) atidengimas, altoriaus vartų atvėrimas, Šventųjų Atnašų
išnešimas?
Po to atveriama altoriaus uždanga,
vartai ir išnešamos Šventosios Atnašos – tai simbolizuoja Paties Viešpaties
Jėzaus Kristaus pasirodymą po prisikėlimo.
346. Ką simbolizuoja
paskutinysis Šventųjų Atnašų parodymas pasauliečiams?
Paskutinysis Šventųjų Atnašų
parodymas pasauliečiams, po kurio Atnašos jau nebėra matomos*, atvaizduoja
Viešpaties Jėzaus Kristaus žengimą į dangų.
* Pernešamos nuo
altoriaus ant pasauliečiams nebematomo atnašų stalo.
347. Ar
Šventosios Komunijos sakramentas visada išliks Tikrojoje Bažnyčioje?
Šventosios Komunijos
sakramentas, jo šventimas ir priėmimas, be abejo visada išliks Tikrojoje
Bažnyčioje, iki pat Antrojo Kristaus atėjimo, kaip liudija apaštalas Paulius:
„Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate
Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“ (1 Kor 11,26).
Apie atgailą
348. Kas yra
atgailos (išpažinties) sakramentas?
Atgaila yra sakramentas, kurio metu
išpažinęs savo nuodėmes ir regimu būdu išreiškęs valią gauti kunigo atleidimą
asmuo, neregimu būdu gauna nuodėmių atleidimą iš Paties Viešpaties Jėzaus
Kristaus.
349. Kada
atsirado šis sakramentas?
Šio sakramento pradžia – šventojo Jono
Krikštytojo skelbimas, kai atėjusiems pas jį jis skelbė krikštą nuodėmių
atleidimui. Atėjusieji išpažindavo savo nuodėmes (Mk 1,4-5)*. Apaštalams Jėzus
Kristus pažadėjo galią atleisti nuodėmes, kai pasakė: „Ką tik jūs surišite
žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir
danguje“ (Mt 18,18). Jis tikrai davė jiems šią galią, kai po prisikėlimo tarė:
„Priimkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o
kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20,22-23).
* „Jonas pasirodė dykumoje, krikštijo ir
skelbė atgailos krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir
Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo savo nuodėmes ir visi buvo krikštijami
Jordano upėje“ – (Mk 1,4-5)
350. Kokie
reikalavimai keliami atgailaujančiam?
Atgailaujantysis turi būti sugrudęs dėl
savo nuodėmių, turėti ryžtą taisyti savo gyvenimą, tikėti Kristumi ir viltis Jo
gailestingumu.
„Dieviškas liūdesys gimdo atgailą
išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį“ (2
Kor 7,10)
„Jei nedorėlis nusigręš nuo savo
nedorybės ir darys, kas yra teisinga ir teisu, jis gyvens“ (Ez 33,19)
„Apie Jį visi pranašai liudija, kad
kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą“ (Apd 10,43)
351. Kas gali
padėti atgailai?
Pasiruošti atgailai ir atgailauti padeda
pasninkas bei malda.
352. Kokią
priemonę Bažnyčia naudoja, kad padėtų atgailaujančiajam atgailauti?
Šventoji Bažnyčia turi priemonę, kuri
padeda apvalyti ir nuraminti atgailaujančio nusidėjėlio sąžinę – epitimiją*.
* liet. galima būtų versti tiesiog
„atgailą“, kaip sakinyje: „kunigas skyrė atgailą“. Tiesa, ortodoksų ir katalikų
atgailos kaip epitimijos samprata skiriasi. Ortodoksų Bažnyčioje epitimija
(atgaila, „pakūta“) skiriama ne visada, gali turėti skirtingas formas, žr. kl.
353.
353. Ką reiškia
žodis „epitimija“?
Šis žodis reiškia „bausmė“ (2 Kor 2,6).
Taip vadinami nurodymai (kai tai yra būtina) atgailaujančiajam atlikti tam
tikras dvasines pratybas ar kažko atsižadėti. Epitimijos tikslas –
išsivadavimas iš nuodėmės neteisybės ir nuodėmingo įpročio įveikimas.
Pavyzdžiui, epitimija gali įgyti griežtesnio, nei visiems numatytojo pasninko
pavidalą, o už itin sunkias nuodėmes gali būti skirtas laikinas atskyrimas nuo
Komunijos.
Apie kunigystę
354. Kas yra
kunigystė?
Kunigystė yra sakramentas, kurio metu
Šventoji Dvasia teisingai išrinktą asmenį per vyskupo atliekamus šventimus
(chirotoniją*) paskiria teikti sakramentus ir ganyti Kristaus kaimenę.
„Tegul kiekvienas laiko mus Kristaus
tarnais ir Dievo paslapčių tvarkytojais“ (1 Kor 4,1)
„Būkite rūpestingi sau ir visai
kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais**, kad ganytumėte Dievo
bažnyčią, kurią Jis įsigijo savo krauju.“ (Apd 20,28)
* chirotonija (nuo gr. cheirotonia) – pažod. „rankų uždėjimas“
arba „rankų ištiesimas“.
** arba, pažodžiui – gr. episkopoi – prižiūrėtojai. K. Burbulys originale verčia „prižiūrėtojais“.
355. Ką reiškia
„ganyti Bažnyčią“?
Ganyti Bažnyčią – mokyti
žmones tikėjimo, pamaldumo ir gerų darbų.
356. Kokios yra
būtinosios kunigystės pakopos?
Yra trys būtinosios kunigystės pakopos:
vyskupystė, kunigystė (presbiterystė) ir diakonatas.
357. Kuo
skiriasi šios trys kunigystės pakopos?
Šios pakopos skiriasi tuo, kad diakonas
padeda teikiant sakramentus (bet pats jų neteikia); kunigas teikia sakramentus,
paklusdamas vyskupui; vyskupas ne tik teikia sakramentus, bet turi galią ir
kitiems per šventimus suteikti jų teikimo malonę. Apie vyskupo valdžią
apaštalas Paulius rašo Titui: „Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum,
kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekviename mieste vyresniuosius*,
kaip esu įsakęs“ (Tit 1,5). Timotiejui: „Skubotai niekam neuždėk rankų“ (1 Tim
5,22).
* vyresnysis, gr. presbyteros, graikų kalboje yra žodžio „kunigas“ sinonimas, nors
Šventajame Rašte kartais ir vartojamas vyskupui pavadinti.
Apie santuoką
358. Kas yra
santuoka?
Santuoka yra sakramentas, kurio metu
jaunikiui ir nuotakai kunigo ir Bažnyčios akivaizdoje išreiškus laisvą valią
būti vienas kitam ištikimiems santuokoje, Kristaus ir Bažnyčios sąjungos
pavyzdžiu palaiminama jų santuokos sąjunga, ir suteikiama tyros santarvės
malonė, kad jie susilauktų vaikų ir juos krikščioniškai auklėtų.
359. Kodėl
santuoka laikoma sakramentu?
Tai, kad santuoka yra sakramentas,
patvirtina apaštalo Pauliaus žodžiai: „‘Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir
susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu‘. Tai didelė paslaptis*, – aš
tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5,31-32).
* Čia naudojamas graikiškas žodis mysterion, – paslaptis, slėpinys – kuris graikų kalboje ir reiškia
„sakramentą“.
360. Ar visiems
būtina tuoktis?
Ne visiems būtina tuoktis. Mergystė yra
kilnesnė, nei santuoka, jei tik kas geba ją tyrai saugoti. Būtent apie tai
kalbėjo Viešpats Jėzus Kristus: „Ne visi gali išmanyti tuos žodžius, o tik tie,
kuriems duota. [Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra
eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius
padarė dėl dangaus karalystės.]* Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19,11-12).
Apaštalas sako: „Nesusituokusiems ir našlėms sakau: jie gerai darys,
pasilikdami tokie kaip aš. Bet, jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi. [...]
Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais – stengiasi patikti Viešpačiui. O
susituokęs rūpinasi pasaulio reikalais – stengiasi patikti žmonai. [...] Taigi,
kas išleidžia savo mergaitę, gerai daro, o kas neišleidžia savo mergaitės,
geriau daro“ (1 Kor 7,8-9. 32-33. 38).
* Ši citatos dalis praleista
originaliame šv. Filareto „Katekizmo“ tekste. Pridedame ją aiškumo dėlei.
Eunuchas – žmogus senovės visuomenėje, negalėjęs turėti vaikų ir dažnai dirbęs
darbus, kuriuose reikėjo tokių asmens bruožų.
Apie ligonių
patepimą
361. Kas yra
ligonių patepimas?
Ligonių patepimas yra
sakramentas, kurio metu kūną patepant aliejumi ligoniui suteikiama Dievo
malonė, gydanti dvasios ir kūno negalias.
362. Iš kur atsirado
šis sakramentas?
Šis sakramentas kilo iš apaštalų
tarnystės, kurie, gavę galią iš Jėzaus Kristaus, „daugelį ligonių tepė aliejumi
ir išgydė“ (Mk 6,13).
Apaštalai perdavė šį sakramentą
Bažnyčios dvasininkams, ką liudija apaštalo Jokūbo žodžiai: „Kas nors pas jus
serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį,
patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Ir tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir
Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusidėjęs, jam bus atleista“ (Jok
5,14-15).
Vienuoliktoji
Tikėjimo simbolio dalis
„Laukiu mirusiųjų prisikėlimo“
363. Kas yra
mirusiųjų prisikėlimas?
Mirusiųjų prisikėlimas, kurio mes
laukiame – tai Visagalio Dievo veiksmas, kurio metu mirusiųjų žmonių kūnai, ir
vėl susijungę su sielomis, atgys, taps dvasiniais ir nemariais (nemirtingais).
„Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas“ (1 Kor 15,44). „Šis
gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe“ (1 Kor
15,53)
364. Ar gali
kūnas prisikelti?
Sudūlėjęs žemėje ir subyrėjęs į dulkes
kūnas bus prikeltas. Kaip pradžioje Dievas sukūrė kūną iš žemės dulkių, taip ir
pabaigoje Jis prikels subyrėjusį kūną iš šių dulkių. Apaštalas Paulius tai
paaiškina pasitelkdamas grūdo pavyzdį. Grūdas žemėje sudūla, bet iš jo išauga
naujas augalas: „Ką tu pasėji, neatgyja, jei prieš tai nenumiršta“ (1 Kor
15,36).
365. Ar
prisikels visi žmonės?
Prisikels visi mirusieji, o grubūs tų,
kurie visuotinio prisikėlimo metu liks gyvi, kūnai akimirksniu taps dvasiniais
bei nemariais. „Ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti,- staiga, viena akimirka,
skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti
negendantys, o mes būsime pakeisti.“ (1 Kor 15,51-52)
366. Kada įvyks
mirusiųjų prisikėlimas?
Mirusiųjų prisikėlimas įvyks kai ateis regimojo
pasaulio pabaiga.
367. Ką reiškia,
kad šis „regimasis pasaulis pasibaigs“?
Šio pasaulio, kuriame karaliauja mirtis,
pabaiga bus tokia, kad jis bus perkeistas į pasaulį, kur mirtis neegzistuoja.
„Pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų
laisvę.“ (Rom 8,21). „Pagal Jo pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės,
kuriuose gyvena teisumas.“ (2 Pt 3,13)
368. Kaip šis
pasaulis bus perkeistas?
Pasaulis bus perkeistas ugnimi. „Dabartiniai
dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių
žmonių žuvimui.“ (2 Pt 3,7)
369. Kokioje
būklėje yra vėlės iki visuotinio prisikėlimo?
Mirusių teisiųjų vėlės iki visuotinio
prisikėlimo buvoja šviesoje, ramybėje ir patiria amžinosios palaimos pradžią, o
nusidėjėlių vėlės – priešingoje būklėje.
370. Ar teisiųjų
vėlės patiria palaimos pilnatvę?
Teisiųjų vėlės nepatiria tobulos
palaimos, nes tobulą atlygį pagal kiekvieno darbus Dievas yra numatęs po kūno
prisikėlimo ir Paskutiniojo Dievo Teismo. Apaštalas Paulius rašo: „Nuo šiol
manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis
Teisėjas,-ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą“ (2 Tim
4,8). Taip pat: „mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę*, kad
kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė-gera ar bloga“ (2
Kor 5,10).
* Krasė – sėdėjimo
vieta, teisėjo sostas, į kurį senovėje prieš pradėdamas nagrinėti byla turėjo
atsisėsti teisėjas. Krasė buvo teismo galios simbolis ir be jos teisėjas
negalėjo teisti.
371. Iš kur
žinome, kad teisiųjų vėlės patiria palaimintosios būklės pradžią?
Teisiųjų vėlės būna palaimintosios
būklės išankstinėje būklėje prieš Teismą pagal Paties Viešpaties Jėzaus
Kristaus liudijimą, kur jis palyginimą sako, jog teisusis Lozorius tuoj pat po
mirties angelų buvo nuneštas į Abraomo prieglobstį (žr. Lk 16,22).
372. Kas yra
palaimintosios būklės pradžia?
Palaimintosios būklės pradžia yra
susijusi su Paties Jėzaus Kristaus matymu veidas į veidą. Didesniu laipsniu ji
būdinga šventiesiems, kaip leidžia suprasti apaštalas Paulius: „verčiau man
iškeliauti ir būti su Kristumi“ (Fil 1,23).
373. Kuo gali
viltis tikinčiųjų vėlės, nespėjusios duoti atgailos vaisių?
Tikinčiųjų, mirusių tikėjime, bet
nespėjusių atnešti atgailos vaisių vėlėms gali padėti maldos už juos, ypač
sujungtos su bekrauje Kristaus Kūno ir Kraujo auka, ir geri darbai, su tikėjimu
atliekami jų atminimui.
374. Kuo remiasi
šis mokymas apie maldos naudą vėlėms?
Šis mokymas remiasi Visuotinės Bažnyčios
Šventąja Tradicija, kurios ištakos siekia Senojo Testamento Bažnyčią. Judas
Makabiejus atnašavo aukas už mirusius karius (žr. 2 Mak 12,43). Malda už
mirusius visada yra nekintama Dieviškosios Liturgijos dalis, pradedant apaštalo
Jokūbo Liturgija. Šv. Kirilas Jeruzalietis sako: „Didi nauda sieloms, už kurias
meldžiamasi tuo metu, kai vyksta šventoji ir šiurpą kelianti Auka“ (Mistagogija,
5 pokalbis, 9). Šv. Bazilijus Didysis šv. Sekminių maldose sako, kad Viešpats
teikiasi iš mūsų priimti maldas ir aukas už tuos, kurie laikomi pragaruose ir
viliasi ramybės, kančių pabaigos bei laisvės.
Dvyliktoji
Tikėjimo simbolio dalis
„Ir būsimojo gyvenimo amžinybėje“
375. Kas yra būsimasis
gyvenimas amžinybėje?
Gyvenimas amžinybėje - tai gyvenimas,
kuris prasidės po mirusiųjų prasikėlimo ir visuotinio Kristaus Teismo.
376. Koks bus
gyvenimas amžinybėje?
Šis gyvenimas bus tikinčiųjų, mylinčiųjų
Dievą ir darančiųjų gerus darbus palaima, kurios nuostabumo šiuo metu mes
negalime net įsivaizduoti.
„Dar nepasirodė, kas būsime.“ (1 Jn 3,2)
Apaštalas Paulius rašo:
„Pažįstu žmogų Kristuje [...] [kuris]
buvo paimtas į rojų ir girdėjo neišreiškiamus žodžius, kurių nevalia žmogui
ištarti.“ (2 Kor 12,2. 4)
377. Kame bus būsimojo gyvenimo amžinybėje palaima?
Ši palaima kyla iš Dievo kontempliacijos
šviesoje ir garbėje (šlovėje) ir iš susijungimo su juo (vienybės).
„Dabar mes matome kaip per stiklą,
miglotai, bet tada-veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu,
kaip ir pats esu pažintas.“ (1 Kor 13,12)
„Tada teisieji spindės kaip saulė savo
Tėvo karalystėje.“ (Mt 13,43)
„Dievas bus viskas visame kame.“ (1 Kor
15,28*)
* Koreguotas Kosto Burbulio vertimas
378. Ar kūnas
dalyvaus šioje palaimoje?
Kūnas taip pat dalyvaus sielos
palaimoje. Jis bus pašlovintas Dievo šviesa, kaip Jėzaus Kristaus kūnas buvo Jo
atsimainymo metu Taboro kalne.
„Sėjamas negarbingas, prikeliamas
šlovingas.“ (1 Kor 15,43)
„Kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip
nešiosime ir dangiškojo atvaizdą. [T.y. mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus]“ (1 Kor
15,49)
379. Ar ši
palaima bus visiems vienoda?
Ne visi bus vienodai palaimingi. Bus
skirtingi palaimos lygiai, priklausomai nuo to, kaip čia uoliai gyvenai
tikėjimu, meile ir darei gerus darbus.
„Vienokia yra saulės šlovė, kitokia
šlovė mėnulio ir dar kitokia šlovė žvaigždžių. Ir žvaigždė nuo žvaigždės
skiriasi šlove. Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu.“ (1 Kor 15,41-42)
380. Kas laukia
netikinčių ir nedorai gyvenančių?
Netikintys ir nedorėliai bus atiduoti
amžinajai mirčiai, arba, kitaip tariant, amžinajai ugniai, amžinai kančiai,
kartu su velniais.
„Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo
knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą.“ (Apr 20,15)
„Tai yra antroji mirtis.“ (Apr 20,14)
„Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į
amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25,41)
„Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o
teisieji į amžinąjį gyvenimą.“ (Mt 25,46)
„Geriau tau vienakiui įeiti į Dievo
karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą, kur ‘jų kirminas
nemiršta ir ugnis negęsta’.“ (Mk 9,47-48)
381. Ar Dievas
nori, kad nusidėjėliai pražūtų?
Dievas nenorėtų nusidėjėlių pražūties,
tačiau jie patys pražūsta.
„Už tai, kad atsisakė mylėti tiesą savo
išgelbėjimui.“ (2 Tes 2,10)
382. Ar žmogui
naudinga žinoti apie pasaulio pabaigą?
Mintys apie mirtį, apie prisikėlimą,
apie Paskutinįjį Dievo Teismą, apie
amžinąją palaimą ir amžinąsias kančias*:
- padeda mums susilaikyti nuo nuodėmių
ir laisvintis iš aistringo potraukio žemiškiems dalykams.
- Guodžia kai prarandame žemiškas
gėrybes
- Skatina sergėti tyrą kūną ir sielą,
gyventi Dievui ir amžinybei, ir tokiu būdu pasiekti amžinąjį išganymą.
* Čia Šv. Filaretas kalba apie tikrą
Bažnyčios mokymą šia tema, išdėstytą Apreiškime Jonui ir Bažnyčios Tėvų
interpretacijose. Mūsų laikais cirkuliuoja ir daugybė pseudomokymų, kuriu
tikslas – tik prigąsdinti žmones.
Antroji dalis. Viltis
383. Kas yra
krikščioniška viltis?
Krikščioniška viltis yra
širdies ramybė Dievuje kylanti iš įsitikinimo, kad Jis nepaliaujamai rūpinasi
mūsų išganymu ir kad Jis dovanos mums žadėtą palaimą.
384. Kuo
pagrįsta krikščionio viltis?
Krikščionio viltis
pagrįsta tuo, kad Viešpats Jėzus Kristus Pats yra mūsų viltis ar jos pagrindas
(1 Tim 1,1). „visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai
apsireikš Jėzus Kristus.“ (1 Pt 1,13).
385. Kaip įgyti
krikščionišką viltį?
Krikščionišką viltį
galima įgyti per maldą, teisingą mokymą apie palaimą ir tikrą sekimą šiuo
mokymu.
Apie maldą
386. Ar
Šventajame Rašte parašyta, kad malda yra būdas įgyti viltį?
Dievo Žodyje pasakyta,
kad malda yra būdas įgyti viltį. Pats Viešpats Jėzus Kristus viltį gauti
trokštamus dalykus sieja su malda: „Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu,
kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje“ (Jn 14,13)
387. Kas yra
malda?
Malda yra proto ir
sielos kilimas Dievop, kurį išreiškia pamaldūs žmogaus žodžiai, nukreipti į
Dievą.
388. Ką reikia
daryti maldos metu?
Krikščionis, protą ir
širdį pakėlęs Dievop, privalo daryti šiuo dalykus:
Pirmiausia, šlovinti Jį už Jo dievišką tobulumą,
Antra, dėkoti Jam už Jo geradarybes,
Trečia, prašyti Jo to, ko mums reikia.
Todėl egzistuoja trys
pagrindiniai maldos būdai: šlovinimas, dėkojimas ir prašymas*.
* Kai kurie dvasiniai
mokytojai kaip dar vieną maldos rūšį išskiria užtarimo maldą.
389. Ar įmanoma
melstis be žodžiu?
Įmanoma melstis ir be
žodžių – protu ir širdimi. Pavyzdžiui, pranašas Mozė šitaip meldėsi prieš
pereidamas Raudonąją (Nendrių) jūrą (Iš 14,13).
390. Kaip
vadinama malda be žodžių?
Tokia malda turi
ypatingą pavadinimą. Ją vadina dvasine, noetine arba širdies malda. Tokia malda
yra vadinama vidine malda, tuo tarpu,
kai tariama žodžiais ir lydima kitų pamaldumo ženklų yra vadinama lūpų arba išorine malda.
391. Ar gali
būti išorinė malda be vidinės?
Malda gali būti ir vien
tik išorinė, be vidinės maldos, kai kas nors taria žodžius nesukaupę dėmesio,
nesistengdamas.
392. Ar pakanka
išorinės maldos?
Vien tik išorinės
maldos, kad įgytum malonę, ne tik nepakanka, priešingai, vien išorinė malda, be
vidinės, sukelia Dievo rūstybę. Pats Dievas smerkia tokią maldą: „Ši tauta
artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis
toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu“
(Mt 15,8-9).
393. Ar pakanka vien
vidinės maldos?
Nepakanka ir vien
vidinės maldos, be išorinės, lygiai taip pat, kaip žmogui nepakanka sielos be
kūno, nes Dievas palaimino žmogų egzistuoti ir siela, ir kūnu. Turėdami sielą
ir kūną, mes privalome šlovinti Dievą ir kūnu, ir siela, kurie yra Dievo, nes
natūralu, kad dėl perpildytos širdies ima kalbėti lūpos. Mūsų Viešpats Jėzus
Kristus buvo dvasingas aukščiausiu lygiu, tačiau ir Jis Savo dvasinę maldą
reiškė ir žodžiais, ir pamaldžiais kūno judesiais: kartais, pavyzdžiui,
pakeldavo akis į dangų, kartais – klaupdavosi ant keliu, puldavo veidu į žemę
(1 Kor 6,20; Mt 12,34; 26,39; Jn 17,1; Lk 22,41).
Apie Viešpaties
maldą („Tėve mūsų“)
394. Ar yra
tokia malda, kuri būtų pavyzdžiu, kaip reikia melstis?
Yra tokia malda, kuri
gali būti bendra malda visiems krikščionims ir pavyzdys kaip apskritai reikia
melstis. Tai – Viešpaties malda („Tėve mūsų“).
395. Kas yra
Viešpaties malda?
Viešpaties malda – tai
tokia malda, kurios Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus išmokė savo apaštalus ir
kurią jie perdavė visiems tikintiesiems.
396. Kaip skamba
Viešpaties malda?
Ji skamba šitaip:
Tėve mūsų, kuris esi danguje*!
1) Teesie šventas Tavo vardas,
2) teateinie Tavo karalystė,
3) teesie Tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
4) Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
5) ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.**
6) Ir nevesk mūsų į pagundą***
7) bet gelbėk mus nuo pikto.
Nes tavo yra karalystė ir
galybė, ir garbė per amžius. Amen****
(Mt 6,9-13)
* pažodžiui: „danguose“
– turimas omeny ne medžiaginis dangus virš mūsų galvos, o dvasinis dangus.
** pažodžiui: „ir
atleisk mums mūsų skolas, […] savo skolininkams“.
*** Šiuolaikiniame
katalikiškame maldos vertime: „Ir neleisk mūsų gundyti“. Lietuviai ortodoksai
naudoja senesnį, pažodinį šios eilutės vertimą.
**** Tekstas,
sutinkamas daugybėje Mato Evangelijos rankraščių. Ortodoksų maldos praktikoje
jį taria kunigas.
397. Kaip
patogumo dėlei dalijama Viešpaties malda?
Patogumo dėlei
Viešpaties malda dalijama į šaukimąsi, 7 prašymus ir pašlovinimą (doksologiją).
Apie šaukimąsi
398. Kodėl
drįstame Dievą vadinti „Tėvu“?
Drįstame Dievą vadinti
Tėvu, nes tikime į Jėzų Kristų ir [per Jį] turime atgimimo malonę. „Visiems,
kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo
vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę“
(Jn 1,12-13).
399. Ar net ir
vienumoje turime sakyti Tėve „mūsų“?
Net jei ir meldžiamės
vienumoje, turime vadinti Tėvą „mūsų Tėvu“.
400. Kodėl
būdami vieni sakome „mūsų“?
Todėl, kad
krikščioniška meilė skatina šauktis Dievo ir prašyti gėrybių ne tik sau, bet
visiems.
401. Kodėl
sakome „kuris esi danguje“?
Šaukiantis dera sakyti
„kuris esi danguje“, kad pradėdami maldą paliktume viską, kas žemiška, kūniška
ir pakeltume protą bei širdį į dangų, amžinybės, dieviškumo link.
Apie pirmąjį
prašymą
402. Ar mes išpažįstame
Dievo vardo šventumą?
Dievo vardas yra
šventas ir, be abejo, šventas savaime. „Šventas yra Jo vardas“ (Lk 1,49)
403. O kaip
Dievo vardas dar gali būti pašventintas, jei sakome „teesie šventas“?
Dievo vardas gali būti
pašventintas žmonėse, t.y. Jo amžinasis šventumas gali juose apsireikšti.
404. Kokiu būdu
Dievo vardo šventumas reiškiasi žmonėse?
Tai vyksta šitaip:
Pirmiausia, kai mes,
mąstydami apie Dievą ir turėdami Jį savo širdyje taip gyvename, kaip reikalauja
Jo šventumas ir savo gyvenimu šloviname Dievą;
Antra, kai, regėdami
mūsų gerą gyvenimą, ir kiti šlovina Dievą.
„Taip tešviečia ir jūsų
šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų
Tėvą, kuris danguje“ (Mt 5,16).
Apie antrąjį
prašymą
405. Apie kokią
karalystę kalbama Viešpaties maldoje?
Antrajame Viešpaties
maldos prašyme kalbama apie Dievo karalystę, t.y. apie malonės karalystę, kuri,
pasak apaštalo, yra „teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom
14,17).
406. Ar ši
Karalystė – jau atėjo?
Ši karalystė kai
kuriems dar nepasireiškė visa savo pilnatve, o kai kuriems ir visai
nepažįstama, nes dar viešpatauja nuodėmė jų mirtinguose kūnuose, jie pasiduoda
jo geiduliams (Rom 6,12).
407. Kaip ateina
ši karalystė?
Ji ateina slėpiningai,
viduje. „Dievo karalystė neateina regimai. Niekas nepasakys: ‘Žiūrėk, ji čia’,
arba: ‘Žiūrėk, ji ten!’ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų*“ (Lk 17,20-21).
* arba: „jumyse“
408. Ar galima
prašyti šlovės karalystės?
Krikikščionis gali
šaukdamasis Dievo karalystės šauktis šlovės karalystės, t.y. tobulos tikinčiųjų
palaimos. „Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti
su Kristumi“ (Fil 1,23).
Apie trečiąjį
prašymą
409. Ką reiškia
prašymas „teesie Tavo valia“?
Prašymu „teesie Tavo
valia“ Dievo dera prašyti, kad viskas, ką mes darome ir kas su mumis nutinka,
vyktų ne pagal mūsų norus, bet kaip reikalinga Dievui.
410. Kodėl
nederėtų prašyti savo valios?
Nederėtų prašyti, kad
viskas būtų pagal mūsų norus, todėl, kad mes dažnai klystame net ir savo norais,
o Dievas yra neklystantis ir labiau nei mes trokšta mums visokio gėrio. Jis
visada pasiruošęs jį suteikti, jei tam netrukdo mūsų savivalė ar užsispyrimas.
„O Tam, kuris savo
jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar
suprantame, Jam tebūna šlovė Bažnyčioje“ (Ef 3,20-21)
411. Kodėl
prašome, kad Jo valia būtų „kaip danguje, taip ir žemėje“?
Mes prašome, kad Dievo
valia būtų žemėje lygiai taip pat, kaip ir danguje, nes danguje visi be
išimties – šventieji angelai ir palaimintieji žmonės – visada ir visame kame
vykdo Dievo valią.
Apie ketvirtąjį
prašymą
412. Kas yra
„kasdienė duona“?
Kasdienė duona – duona,
kuri būtina mūsų egzistavimui, mūsų buvimui.
413. Ką turime
prisiminti, prašydami Dievo kasdienės duonos?
Prašydami Dievo
kasdienės duonos turime šitaip mąstyti:
Pagal mūsų Viešpaties
Jėzaus Kristaus nurodymą, dera prašyti ne daugiau, nei kasdienės duonos, t.y.
būtinojo maisto ir būtinų gyvenimui drabužių, būsto. Kas viršija šiuos dalykus
nėra būtinybė, tarnauja malonumui. Dera tai pavesti Dievo valiai, o jei gausime
– dėkoti. Jeigu perteklinių dalykų negausime – nesirūpinti.
414. Kodėl
kasdienės duonos prašome tik „šiandien“?
Įsakyta prašyti
kasdienės duonos tik šiandien, t.y. šiai dienai, nes mums nederėtų per daug rūpintis
apie ateitį, mes turėtume viltis Dievu.
„Nesirūpinkite
rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo
vargo“ (Mt 6,34)
„Jūsų dangiškasis Tėvas
juk žino, kad viso to jums reikia“ (Mt 6,32)
415. Ko dar
prašome prašydami „kasdienės duonos“?
Sakydami „kasdienė
duona“ dar galime ko nors prašyti ir sielai. Žmogus sudarytas iš kūno ir
sielos, o siela svarbesnė, nei kūnas, todėl galima (ir net reikia) prašyti kasdienės
duonos ir sielai, be kurios vidinis žmogus mirs iš alkio (Šv. Kirilas
Jeruzalietis. Mistagogija, 4
pokalbis, 15; Šv. Petro Mohylos Tikėjimo
išpažinimas, 2 dalis, 19 klausimas)
416. Kas yra
„kasdienė duona“ sielai?
Kasdienė duona sielai –
Dievo Žodis ir Kristaus Kūnas bei Kraujas.
„Žmogus gyvens ne viena
duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų“ (Mt 4,4)
„Mano kūnas tikrai yra
valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas“ (Jn 6,55)
Apie penktąjį
prašymą
417. Ką vadiname
mūsų kaltėmis arba skolomis?
Viešpaties maldoje
sakydami „mūsų kaltės“ arba „mūsų skolos“ turime omenyje savo nuodėmes.
Nuodėmės vadinamos
skolomis, nes mes viską gavome iš Dievo ir viską jam turime gražinti, t.y.
viską pavesti Jo valiai ir įstatymui. Jeigu mes to nevykdome, tai liekame Jo
teisingumo atžvilgiu skolininkais.
418. Kas yra
mūsų kaltininkai (skolininkai)?
Mūsų kaltininkai
(skolininkai) – žmonės, kurie neatidavė mums to, ką turėjo mums atiduoti pagal
Dievo įstatymą. Pavyzdžiui, parodė mums ne meilę, o priešiškumą.
419. Kaip mes
galime viltis mūsų kalčių (skolų) atleidimo?
Dievo teisingumo
atžvilgiu mes galime tikėtis mūsų skolų atleidimo per Viešpaties Jėzaus
Kristaus užtarimą. „Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas
– žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2,5-6)
420. Kaip galime
netekti mūsų kalčių atleidimo?
Jeigu Dievo prašome
mūsų nuodėmių atleidimo, o patys kitiems neatleidžiame, negausime atleidimo ir
patys. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis
Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų
Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6,14-15)
421. Kodėl
Dievas mums neatleis, jei patys neatleisim savo kaltininkams?
Dievas mums neatleis,
jei patys neatleidžiame kitiems, nes šitaip atskleidžiame iš tiesų esantys
pikti, o šiuo piktumu atitoliname nuo savęs Dievo gailestingumą ir malonę.
422. Ką derėtų
prisiminti, tariant žodžius apie atleidimą savo kaltininkams?
Viešpaties maldos
žodžiai „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ reikalauja, kad besimeldžiantysis
neturėtų jokio pykčio ar priešiškumo kieno nors atžvilgiu, tik taiką ir meilę.
„Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą
prieš tave, palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo
broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5,23-24).
423. Ką daryti,
jei žmogus nenori taikytis?
Jeigu to, kuris turi
kažką prieš mane, negaliu greitai rasti ar jeigu jis nenorės taikytis, tada
pakanka su juo susitaikyti širdyje, Aukščiausiojo Dievo akivaizdoje. „Kiek
įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis“
(Rom 12,18)
Apie šeštąjį
„Tėve mūsų“ prašymą
424. Ką vadiname
pagunda?
Viešpaties maldoje
„pagunda“ vadinamos aplinkybės, kurioms iškilus yra didelis pavojus prarasti
tikėjimą arba padaryti sunkią nuodėmę.
425. Iš kur
atsiranda pagundos?
Pagundos kyla iš mūsų
kūno, iš pasaulio, iš kitų žmonių arba iš šėtono.
426. Kodėl mes
prašome „ir nevesk mūsų į pagundą“?
Žodžiais „ir nevesk
mūsų į pagundą“ mes prašome, pirmiausia, kad Dievas neleistų mūsų gundyti,
antra, kad, jei, vis dėlto, mums būtina būti išbandytiems ir apvalytiems per
pagundą, neleistų mums atsiduoti pagundai ir neleistų įvykti mūsų nuopuoliui.
Apie Septintąjį
„Tėve mūsų“ prašymą
427. Ko prašome,
sakydami „bet gelbėk mus nuo pikto?
Maldos žodžiais „bet
gelbėk mus nuo pikto“ prašome laisvės nuo blogio, kuris gali mus užklupti
pasaulyje, nes nuo pirmosios nuodėmės laikų „visas pasaulis yra piktojo“ (1 Jn
5,19). Ypač prašome laisvės nuo nuodėmės blogio, nuo piktosios dvasios (šėtono)
gundymų ir suvedžiojimo.
Apie doksologiją
(pašlovinimą)
428. Kam prie
Viešpaties maldos prijungtas pašlovinimas (doksologija)?
Prie Viešpaties maldos
prijungta doksologija pirmiausia tam, kad prašydami sau Dievo Tėvo malonių, tuo
pačiu Jam atiduotume deramą garbę. Antroji priežastis – kad dėl minties apie Jo
amžinąją karalystę, galybę ir garbę, mumyse vis labiau tvirtėtų viltis, kad Jis
suteiks tai, ko prašome, nes tai Jo valdžioje ir susiję su Jo garbe.
429. Ką reiškia
žodis „amen“?
Žodis „amen“ reiškia
„iš tiesų“ arba „tebūnie“.
430. Kam prie
maldos prijungiame „amen“?
Prijungdami žodį „amen“
prie doksologijos parodome, kad malda ištarta su tikėjimu ir be jokios
abejonės, kaip mus moko apaštalas Jokūbas (Jok 1,6).
Mokymas apie
palaimą
431. Ko reikia,
išskyrus maldą, kad įsitvirtintume išganymo viltyje?
Kad įsitvirtintume
išganymo ir palaimos viltyje, be maldos dar dera ypatingai darbuotis*, kad
įgytum palaimą. Apie tai kalba Pats Viešpats: „Kodėl vadinate mane: ‘Viešpatie,
Viešpatie’, o nedarote, ką sakau?“ (Lk 6,46). „Ne kiekvienas, kuris man sako:
‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią
mano Tėvo, kuris yra danguje“ (Mt 7,21).
* rus. podvig – žygdarbį. Pasiryžimą, pastangą
išreikštą darbais.
432. Kas mums
padeda suprasti, kaip darbuotis vardan palaimos ir išganymo?
Suprasti, kaip
darbuotis vardan palaimos ir išganymo, mums gali padėti mūsų Viešpaties Jėzaus
Kristaus mokymas, pateiktas Jo palaimos įsakymuose (kalno pamokslo
palaiminimuose).
433. Kokie yra
ir kaip skirstomi kalno pamokslo palaiminimai (palaimos įsakymai)?
Yra devyni kalno pamokslo
palaiminimai:
1. Palaiminti* turintys
vargdienio dvasią**, nes jų yra Dangaus Karalystė.
2. Palaiminti
liūdintys, nes jie bus paguosti.
3. Palaiminti romieji,
nes jie paveldės žemę.
4. Palaiminti
alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti.
5. Palaiminti
gailestingieji, nes jie susilaũks gailestingumo.
6. Palaiminti
tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.
7. Palaiminti
taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.
8. Palaiminti
persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus
Karalystė.
9. Palaiminti jūs, kai
dėl Manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami.
Būkite linksmi ir
džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.
* arba: „laimingi“.
** arba: „vargšai
dvasioje“.
434. Ką derą
atminti, kad teisingai suprastume šias ištaras?
Apie visas šias
ištaras, kad teisingai jas suprastume, dera pasakyti, kad Viešpats jose išdėstė
mokymą apie palaimą „atvėręs lūpas“ (Mt 5,2), kaip rašoma Evangelijoje. Kadangi
Jis buvo romus ir nuolankios širdies, Jis pasiūlė šį mokymą ne įsakydamas, o
laimindamas tuos, kurie laisvai jį priims ir vykdys. Todėl kiekvienoje ištaroje
apie palaimą verta, visų pirma, įžvelgti mokymą, arba įsakymą, antra,
palaiminimą arba atpildo pažadą.
Apie pirmą kalno
pamokslo palaiminimą (įsakymą)
435. Koks yra
pirmas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
Pirmas įsakymas,
norintiems pasiekti palaimą – norintys pasiekti palaimą turi būti vargdienio
dvasios.
436. Kas yra
vargdienio dvasia?
Turėti vargdienio
dvasia – turėti dvasinį įsitikinimą, kad mes nieko neturime, tik tai, ką duoda
Dievas, ir mes nieko gero negalime padaryti be Dievo pagalbos, be Jo malonės;
todėl mes turime mąstyti, kad esame niekas ir šauktis Dievo gailestingumo.
Trumpai, pagal šv. Jono Auksaburnio aiškinimą, vargdienio dvasia yra nuolanki
savimonė* (Mato Evangelijos komentaras,
15 pokalbis).
* nuolanki savimonė –
rus. smirennomudrie, gr. tapeinophrosyne.
437. Ar gali
turtingas žmogus turėti vargdienio dvasią?
Turėti vargdienio
dvasią, be abejo, gali ir turtingas žmogus, jei suvoks, kad visi turtai –
laikini ir praeinantys, jie nepakeičia dvasinių gėrybių.
„Kokia gi žmogui nauda,
jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų
išsipirkti savo sielą?“ (Mt 16,26)
438. Ar
materialinis neturtas gali pasitarnauti vargdienio dvasios tobulumui?
Materialinis neturtas
gali pasitarnauti vargdienio dvasios tobulumui, jei krikščionis pasirenka
neturtą savanoriškai, vardan Dievo. Apie tai kalbėjo Pats Viešpats Jėzus
Kristus turtingam jaunuoliui: „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi,
išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“ (Mt
19,21).
439. Ką žada
Viešpats turintiems vargdienio dvasią?
Turintiems vargdienio
dvasią Viešpats žada Dangaus karalystę.
440. Kokiu būdu
turintieji vargdienio dvasią turi Dangaus karalystė?
Dangaus karalystė
priklauso jiems jau šiame gyvenime vidujai, pradiniu pavidalu, o būsimąjame
priklausys tobulai, per dalyvavimą amžinoje palaimoje.
Apie antrą kalno
pamokslo palaiminimą (įsakymą)
441. Koks yra
antras įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
Antras įsakymas,
norintiems pasiekti palaimą – norintys pasiekti palaimą turi liūdėti.
442. Kaip
suprasti šį liūdesį?
Šiame įsakyme liūdesiu
vadinamas liūdesys, širdies sugrūdimas ir nuoširdžios ašaros dėl to, kad mes
netobulai ir nevertai tarnaujam Viešpačiui, netgi esame verti Jo rūstybės dėl
mūsų nuodėmių. „Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio
nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį“ (2 Kor 7,10).
443. Ką Viešpats
žada liūdintiems?
Liūdintiems Viešpats
pažada, kad jie ypatingai bus paguosti.
444. Kas yra ši
paguoda?
Paguoda čia vadinama
malonės paguoda, kuri yra nuodėmių atleidimas ir sąžinės ramybė.
445. Kodėl su
įsakymų apie liūdesį susieta paguoda?
Šis pažadas sujungtas
su įsakymu apie liūdesį todėl, kad liūdesys dėl nuodėmių nevirstų į neviltį.
Apie trečią
kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
446. Koks yra
trečias įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
Trečias įsakymas,
norintiems pasiekti palaimą – norintys pasiekti palaimą turi būti romiais.
447. Kas yra
romumas?
Romumas yra žmogaus
tylumas, lydimas saugojimosi, kad nieko nesuerzintų ar pats nesusierzintų.
448. Kaip
pasireiškia romumas?
Ypatingi krikščioniško
romumo raiškos būdai – nesiskųsti nei Dievu, nei žmonėmis ir kai vyksta kažkas,
kas neatitinka mūsų norų, nepykti ir nebūti pasipūtusiu.
449. Ką Viešpats
žada romiesiems?
Romiesiems Viešpats žada,
kad jie paveldės žemę.
450. Kaip
suprasti: „paveldės žemę“?
Šį pažadą reikia
suprasti šitaip:
Pirmiausia, Kristaus
sekėjų atžvilgiu šis pažadas išsipildė tiesiogine prasme, nes jie, nors ir
visada buvo romūs, nebuvo pagonių rūstybės išnaikinti, bet paveldėjo pasaulį,
kurį anksčiau valdė pagonys.
Antroji šio pažado reikšmė
atskiriems krikščionims ir visai krikščionijai – jie gaus palikimą, Psalmininko
žodžiais, „gyvųjų šalyje“, ten, kur gyvenama ir nemirštama, t.y. gaus amžinąją
palaimą (Ps 26,13).
Apie ketvirtą
kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
451. Koks yra
ketvirtas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
Ketvirtas įsakymas,
norintiems pasiekti palaimą – norintys pasiekti palaimą turi alkti ir trokšti
teisumo.
452. Kas yra
teisumas?
Nors teisumu dera laikyti
bet kokią dorybę, kurios krikščionis turi trokšti kaip valgio ar gėrimo, bet
pirmiausia šis žodis nurodo į teisumą, apie kurį pranašas Danielius sakė, kad
bus įvestas „amžinas teisumas“ (Dan 9,24), t.y. žmogus, kaltas prieš Dievą, bus
išteisintas – nuteisintas* per malonę, tikėjimu į Viešpatį Jėzų Kristų.
Apie šį teisumą
apaštalas Paulius sako: „Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas
visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo
šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje
Kristuje. Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo
kraujo galia. Jis parodė savo teisumą tuo, kad, būdamas kantrus, nenubaudė už
nuodėmes, padarytas anksčiau“ (Rom 3,22-25).
* Abu žodžiai – to
paties graikiškojo dikaioo vertimai.
„Nuteisinimas“ labiau paplitęs katalikų raštijoje, „išteisinimas“ –
protestantų, nes pirmasis žodis nurodo į tęstinį procesą („tapimą teisiu“),
antrasis – į vienkartinį (išteisinimą teisme). Mūsų nuomone, apaštalo Pauliaus
teologijoje „išteisinimas“ yra tikslesnis vertimas, bet atiduodami duoklę
lietuvių kalbos tradicijai, greta vartojame ir „nuteisinti“, ypač kur kalbama
apie „tapimą teisiu“. Apie diskusiją žr. „‘Nuteisinti‘ ar ‚išteisinti‘?
Diskusija dėl vieno lietuviškos Biblijos termino“, Naujasis židinys–Aidai, 1998/4.
453. Kas yra
„alkstantys ir trokštantys teisumo“?
Alkstantys ir
trokštantys teisumo – tie, kurie myli daryti gera, bet nelaiko savęs
teisuoliais, nesikliauja savo gerais darbas, bet vadina save nusidėjėliais,
Dievo kaltininkais. Jie trokšta ir tikėjimo malda meldžia tarsi dvasinio maisto
bei gėrimo maloningo nuteisinimo per Jėzų Kristų.
454. Ką Viešpats
žada alkstantiems ir trokštantiems teisumo?
Alkstantiems ir
trokštantiems teisumo Viešpats žada, kad juos pasotins.
455. Ką
suprantame kaip pasotinimą?
Pasotinimas reiškia
štai ką:
Panašiai, kaip kūno
pasotinimas atneša, pirmiausia, alkio ir troškulio baigtį, antra – kūno
pastiprinimą, taip ir dvasinis pasotinimas, pirmiausia, reiškia taikos
įsigalėjimą pasigailėto nusidėjėlio viduje, antra – galių gėrio darymui
įgijimą, kurią suteikia nuteisinančioji malonė. Kita vertus, tobulas sielos
pasotinimas, o ji buvo sukurta mėgautis begalinėmis gėrybėmis, įvyks amžinajame
gyvenime, kaip sako Psalmininkas: „O aš Tavo veidą regėsiu savo teisume,
pabudęs pasisotinsiu Tavo regėjimu“ (Ps 16,15).
Apie penktą
kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
456. Koks yra
penktas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
Penktas įsakymas,
norintiems pasiekti palaimą – norintys pasiekti palaimą turi būti gailestingi.
457. Kaip
vykdyti šį įsakymą?
Vykdyti šį įsakymą dera
per gailestingumo darbus kūnui ir sielai, nes, kaip moko šventasis vyskupas
Jonas Auksaburnis, yra skirtingi gailestingumo pavidalai, šis įsakymas labai
platus (Mato Evangelijos komentaras, 15 pokalbis).
458. Kokie yra
gailestingumo darbai kūnui?
Gailestingumo darbai
kūnui yra tokie:
1. Išalkusį pavalgydinti.
2. Ištroškusį pagirdyti.
3. Nuogą aprengti (arba vargšą – dėl nepritekliaus stokojantį drabužių)
4. Kalinį (sulaikytąjį) aplankyti.
5. Ligonį aplankyti, patarnauti jam, padėti pasveikti arba
krikščioniškai paruošti mirčiai.
6. Keleivį priglausti, suteikti jam galimybę pailsėti.
7. Mirusį palaidoti (mirusį skurde, neturte).
459. Kokie yra
gailestingumo darbai sielai?
Gailestingumo darbai
sielai:
1.Pamokymu sugrąžinti „nusidėjėlį iš jo klystkelio“
(Jok 5,20).
2. Nemokantį pamokyti tiesos ir gėrio.
3. Artimam laiku patarti,
jei jis nežino ką daryti ar nemato jam kylančios grėsmės.
4. Už jį melstis.
5. Nuliūdusį paguosti.
6. Neatlyginti piktu už pikta.
7. Įžeidimus nuoširdžiai atleisti.
460. Ar
gailestingumo įsakymai neprieštarauja nusikaltėlių baudimo praktikai?
Gailestingumo įsakymai
neprieštarauja teisingam nusikaltėlių baudimui, jei tai daroma iš pareigos ir
siekiant gero tikslo, t.y. kad pasitaisytų nusikaltėlis arba kad nuo jo
nusikaltimų būtų apsaugoti nekaltieji.
461. Ką Dievas
žada gailestingiesiems?
Dievas žada
gailestingiesiems, kad jų bus pasigailėta.
462. Kokio
pobūdžio pasigailėjimas čia turimas omeny?
Čia turima omeny
suteikia malonė išsilaisvinti nuo amžinojo pasmerkimo už nuodėmes Dievo Teisme.
Apie šeštą kalno
pamokslo palaiminimą (įsakymą)
463. Koks yra
šeštas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
Šeštas įsakymas,
norintiems pasiekti palaimą – norintys pasiekti palaimą turi būti tyraširdžiai.
464. Kas yra
širdies tyrumas?
Širdies tyrumas – tai ne
visai tas pats, ką rusai vadina „tyraširdiškumu“ (čistoserdečije, nuoširdumu).
Nuoširdumas – tai kai žmogus nebando veidmainiškai suvaidinti turįs gerų
ketinimų, kai jų neturi širdyje, o gerus ketinimus paliudija gerais darbais.
Tai – tik žemiausioji širdies tyrumo pakopa.
Aukščiausią žmogus pasiekia nuolat nenuilstamai stebėdamas pats save,
varydamas iš savo širdies visokius neteisėtus troškimus ir sumanymus, visokį
geismą žemiškiems daiktams ir nepaliaujamai, su tikėjimu ir meile laikydamas
širdyje prisiminimus apie Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų
465. Ką Viešpats
žada tyraširdžiams?
Tyraširdžiams Viešpats
žada, kad jie regės Dievą.
466. Kaip
suprasti pažadą regėti Dievą?
Šis pažadą dera
suprasti taip: Dievo Žodis žmogaus širdį lygina su akimi ir priskiria tobuliems
krikščionims „apšviestas širdies akis“ (Ef 1,18). Kaip švari akis geba matyti
šviesą, taip ir tyra širdis gali kontempliuoti (dvasiškai matyti – red.) Dievą. Kadangi Dievo regėjimas yra
amžinosios palaimos šaltinis, tai pažadas regėti Dievą yra aukštos amžinosios
palaimos pakopos pažadas.
Apie septintą
kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
467. Koks yra septintas
įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
Septintas įsakymas,
norintiems pasiekti palaimą – norintys pasiekti palaimą turi būti taikdariais.
468. Ką reiškia
būti taikdariu?
Šį įsakymą reikia
vykdyti taip. Mes privalome su visais būti draugiški, neduoti dingsties
nesutarimams, atsiradusius nesutarimus visais įmanomais būdais nutraukti, netgi
atsisakyti savo teisės, jeigu tik tai neprieštarauja mūsų pareigoms ir kam nors
nekenkia. Stengtis ir kitus susipriešinusius tarpusavyje taikyti, kiek tai mums
įmanoma, o jeigu neįmanoma – melsti Dievą susitaikymo.
469. Ką Dievas
žada taikdariams?
Dievas taikdariams
žada, kad jie bus vadinami Dievo vaikais.
470. Ką reiškia,
kad taikdariai bus vadinami Dievo vaikais?
Šis pažadas reiškia,
kad taikdarystės dvasinis žygdarbis – labai vertingas, jų laukia atlygis.
Taikdariai savo elgesiu seka Viengimiu Dievo Sūnumi, atėjusiam į pasaulį
sutaikyti nusidėjusį žmogų su Dievo teisingumu, todėl jiems žadamas maloningas
Dievo vaikų vardas, ir, be abejo, atitinkanti šį vardą palaimos pakopa.
Apie aštuntą
kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
471. Koks yra
aštuntas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
Aštuntas įsakymas,
norintiems pasiekti palaimą – norintys pasiekti palaimą turi būti pasiruošę
iškęsti persekiojimus dėl tiesos (teisumo, teisybės), jos neišduodami.
472. Kokiu
reikia būti, kad galėtum tvirtai iškęsti persekiojimus dėl teisumo (tiesos,
teisybės)?
Šis įsakymas reikalauja
mylėti tiesą, būti pastoviu, tvirtai laikytis dorybės, drąsos, ir kantrybės, kai kam nors nutinka nelaimė ar
kyla grėsmė dėl to, kad jis nenori atsižadėti tiesos ir dorybės.
473. Ką Dievas
žada persekiojamiems dėl teisumo (tiesos, teisybės)?
Kaip atlygį už tai, kad
daug ko netenka persekiojimų metu, panašiai, kaip turintiems vargdienio dvasią
(kuriems panaikina stokos ir vargingumo jausmą), Viešpats žada persekiojamiems
dėl teisumo Dangaus karalystę.
Apie devintą
kalno pamokslo palaiminimą (įsakymą)
474. Koks yra
devintas įsakymas, norintiems pasiekti palaimą?
Dešimtas įsakymas,
norintiems pasiekti palaimą – norintys pasiekti palaimą turi būti pasiruošė
džiaugsmingai priimti įžeidinėjimus, persekiojimus, nelaimes ir pačią mirtį dėl
Kristaus vardo ir už tikrąjį ortodoksų tikėjimą.
475. Kaip
vadinamas dvasinis žygdarbis, kurio reikalauja šis įsakymas?
Žygdarbis, kurio
reikalauja šis įsakymas, vadinamas kankinyste.
476. Kokį atlygį
žada Viešpats už kankinystę?
Viešpats už šį dvasinį
žygdarbį žada gausų atlygį Danguje, t.y. aukščiausią, ypatingą palaimos lygį.
Trečioji dalis. Meilė
Apie tikėjimo ir
meilės sąryšį
477. Kas yra
tikro tikėjimo apraiška ir vaisius?
Tikro tikėjimo apraiška krikščionyje ir
jos vaisius turi būti meilė ir iš jos kylantys geri darbai. „Kristuje Jėzuje
nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas,
veikiantis meile“ (Gal 5,6).
478. Ar pakanka
vien tikėjimo, be meilės ir gerų darbų?
Vien tikėjimo, be meilės ir gerų darbų,
krikščioniui nepakanka. Juk tikėjimas be meilės ir gerų darbų yra neveiksnus,
negyvas, todėl negali atvesti į amžinąjį gyvenimą.
„Kas nemyli savo brolio, tas pasilieka
mirtyje“ (1 Jn 3,14)
„Kokia nauda, mano broliai, jei kas
sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų? Ar gali jį išgelbėti toks tikėjimas?
[...] Kaip kūnas be dvasios yra miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok
2,14. 26)
479. Ar pakanka
meilės ir gerų darbų be tikėjimo?
Neįmanoma būti išganytam be tikėjimo,
per gerus darbus ir meilę, nes negali būti, kad žmogus, neturintis tikėjimo į
Dievą, tikrai Jį myli. Tuo tarpu žmogus, pažeistas nuodėmės, negali daryti
tikrai gerų darbų, jei negaus per tikėjimą į Jėzų Kristų dvasinių jėgų – Dievo
malonės.
„Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui.
Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo
ieškantiems atsilygina“ (Heb 11,6)
„Visi, kurie remiasi įstatymo darbais,
yra prakeikimo galioje, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris nuolatos
nesilaiko visko, kas įstatymo knygoje parašyta, ir to nevykdo“ (Gal 3,10)
„Mes per Dvasią karštai laukiame ir
viliamės tikėjimo teisumo“ (Gal 5,5)
„Nes jūs esate išgelbėti malone per
tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors
nesigirtų“ (Ef 2,8-9)
480. Ar gali
būti tikra meilė, nepaliudyta gerais darbais?
Ta meilė, kurios nelydi geri darbai,
nėra tikra. Tikra meilė savaime ima reikštis gerais darbais. Viešpats Jėzus
Kristus sako: „Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. [...] Jei
kas mane myli, laikysis mano žodžio“ (Jn 14,21. 23). Apaštalas Jonas rašo: „Tai
yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti“ (1 Jn 5,3); „ Nemylėkime žodžiu ar
liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3,18)
Apie Dieviškąjį
įstatymą ir įsakymus
481. Kaip gerus
darbus atskirti nuo blogų?
Atskirti gerus darbus nuo blogų galime
arba vidinio Dievo Įstatymo (t.y. sąžinės liudijimo), arba išorinio Dievo
Įstatymo (t.y. Dievo įsakymų) pagalba.
482. Ką
Šventasis Raštas sako apie vidinį Dievo Įstatymą?
Šventajame Rašte apie vidinį įsakymą
pasakyta: „Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai
liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom
2,15).
483. Kam duotas
išorinis Įstatymas, jei žmogus turi vidinį?
Nors žmonėse ir yra vidinis Įstatymas,
jiems duotas ir išorinis. Jis duotas todėl, kad žmonės nepakluso vidiniam ir,
pasidavę kūno bei nuodėmes gyvenimui, gniaužė savyje dvasinio Įstatymo balsą.
Todėl ir buvo būtina priminti apie jį išoriškai, per įsakymus. „Tad kam gi
reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų“ (Gal 3,19).
484. Kaip
žmonijai buvo duotas išorinis Dievo Įstatymas?
Išorinis Dievo Įstatymas buvo duotas
žmonėms šitaip:
Kai iš Abraomo kilusi žydų tauta buvo
išlaisvinta iš Egipto vergijos, tada pakeliui į Pažadėtąją Žemę, dykumoje, ant
Sinaujaus kalno, ugnyje ir debesyje Dievas apreiškė Savo buvimą, ir per
izraelitų vadą, pranašą Mozę, Davė Įstatymą.
485. Kokie
svarbiausi ir bendriausi Dievo Įstatymo įsakymai?
Svarbiausi ir bendriausi Dievo Įstatymo
įsakymai – šie dešimt, kurie buvo užrašyti ant dviejų akmens lentelių:
1. Aš esu
VIEŠPATS, tavo Dievas. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
2. Nedirbsi sau
drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas
yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų
negarbinsi.
3. Nenaudosi be
reikalo* VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo.
4. Atsimink, kad
švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet
septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas.
5. Gerbk savo tėvą
ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.
6. Nežudysi.
7. Nesvetimausi.
8. Nevogsi.
9. Neliudysi
melagingai prieš savo artimą.
10. Negeisi savo
artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar
asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.
(Iš 20,1-17)
* arba: piktam
486. Ar verta
laikytis įsakymų, kurie duoti kitai tautai?
Šie įsakymai duoti Izraelio tautai, bet
ir mums reikia jų laikytis, nes, iš esmės, tai yra tas pats Įstatymas, kuris,
pasak Apaštalo Pauliaus, užrašytas visų žmonių širdyse, kad jie juo sektų.
487. Ar Jėzus
Kristus mokė laikytis dešimties Dievo įsakymų?
Viešpats Jėzus Kristus
mokė laikytis dešimties Dievo įsakymų. Jis liepė laikytis jų vardan amžinojo
gyvenimo, mokė jas suprasti ir vykdyti tobuliau, nei iki Jo (Mt 19,17; Mt
5,1-48).
Apie įsakymų
padalijimą į dvi lenteles
488. Kodėl
įsakymai buvo padalyti į dvi lenteles?
Dešimt įsakymų buvo padalyti į dvi
lenteles. Tai simbolizuoja, kad juose slypi dvi meilės rūšys – meilė Dievui ir
meilė artimui. Iš to kyla du skirtingi pareigų tipai.
489. Kas
svarbiausia šiuose įsakymuose?
Į klausimą: „Koks įsakymas yra
didžiausias Įstatyme? “, Kristus atsakė: „’Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo
siela ir visu savo protu.’ Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis –
panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Šitais dviem įsakymais
remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22,36-40)
490. Kas yra „mano
artimas“?
Visi žmonės mums yra artimieji. Juk visi
jie – Vienatinio Dievo kūriniai, kilę iš vieno žmogaus. Ypatingai artimi mums
yra tie, kurie giminingi mums tikėjimu, nes jie irgi yra vienintelio Dangiškojo
Tėvo vaikai per tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų.
491. Kodėl nėra
įsakymo mylėti save patį?
Įsakymo mylėti save patį nėra, nes ir be
įsakymo, iš prigimties, „niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina
ir globoja“ (Ef 5,29).
492. Kokia turi
būti tvarka meilėje Dievui, artimajam ir sau pačiam?
Meilėje Dievui, artimajam
ir sau pačiam turi būti tokia tvarka:
Mylėti save dėl Dievo ir, iš dalies, -
dėl artimųjų, mylėti artimą dera dėl Dievo, mylėti Dievą reikia dėl Jo Paties;
mylėti Jį reikia labiausiai.
Meilę sau dera aukoti dėl meilės
artimui: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus
atiduoda“ (Jn 15,13). Meilę sau ir artimam reikia aukoti dėl meilės Dievui: „Kas
myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį
labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10,37).
493. Jei visas
įstatymas telpa dviejuose įsakymuose, kodėl yra dešimt įsakymų?
Nors visas Įstatymas ir telpa dvejuose
įsakymuose, jie, visgi, dalijami į dešimt įsakymų, kad būtų aprašytos mūsų
pareigos Dievui ir artimajam.
494. Kokiuose
įsakymuose išdėstytos mūsų pareigos Dievui?
Mūsų pareigos Dievui
išdėstytos pirmuose keturiuose įsakymuose
495. Kokios yra
mūsų pareigos Dievui?
Tai šios pareigos:
Pirmame įsakyme liepiama pažinti ir
gerbti Tikrąjį Dievą. Antroje – vengti netikro garbinimo. Ketvirtame – laikytis
tvarkos laiko atžvilgiu ir garbinimo reikaluose.
496. Kokiuose
įsakymuose išdėstytos pareigos, liečiančios meilę artimui?
Pareigos, liečiančios meilę artimui,
aprašytos šešiuose paskutiniuose įsakymuose.
497. Kokios yra
mūsų pareigos artimui?
Tai šios pareigos:
Penktame įsakyme nurodoma mylėti ir
gerbti artimuosius, ypač gimines, pradedant nuo tėvų. Šeštas įsakymas – nekenti
artimojo gyvenimui. Septintas – nekenkti jo doriniam tyrumui. Aštuntoj –
nekenti jų turtui. Devintoje – nekenti jam žodžiu. Dešimtoje – net negeisti
pakenkti jam.
498. Kokios yra
pareigos prieš save patį?
Kas liečia mūsų pareigas patiems sau,
tai jos glūdi įsakymuose apie artimą (pareigas artimam), nes artimą mylėti
reikia kaip save patį.
Apie pirmąjį Dievo
įsakymą
499. Ką reiškia
žodžiai: „Aš esu VIEŠPATS, Tavo Dievas“?
Žodžiais „Aš esu VIEŠPATS, Tavo Dievas“ Dievas žmogui nurodo į Save Patį ir
liepia pažinti Viešpatį Dievą.
500. Kaip mes
privalome pažinti Dievą?
Iš paliepimo pažinti Dievą galima
išvesti ypatingas pareigas:
1. Privalu mokytis Dievo pažinimo, tai
svarbiausia iš visų veiklų.
2. Privalu stropiai klausytis mokymo
apie Dievą ir apie Jo darbus bažnyčioje, pamaldžių pokalbių apie tai – namie.
3. Privalu skaityti arba klausytis
knygų, mokančių pažinti Dievą: pirmiausia, skaityti Šventąjį Raštą, taip pat –
Šventųjų Tėvų raštus.
501. Kas
liepiama žodžiais „neturėsi kitų dievų, tiktai mane“?
Žodžiais „neturėsi kitų
dievų, tiktai mane“ liepiama bendrauti ir šlietis (stengtis susijungti) prie
Vienintelio Tikrojo Dievo, t.y. pamaldžiai Jį garbinti.
502. Kokios yra
pareigos, susijusios su vidine dievogarba?
Yra tokios pareigos, susijusios su
vidine dievogarba:
1. Tikėti į Dievą
2. Vaikščioti Dievo akivaizdoje, t.y.
prisiminti Dievą ir elgtis visuose reikaluose atidžiai, nes Jis regi ne tik
mūsų darbus, bet ir slapčiausias mūsų mintis
3. Bijoti Dievo, gerbti Jį, t.y. Dangaus
Dievo rūstybę laikyti didžiausia nelaime ir stengtis Jo neužrūstinti.
4. Viltis Dievu
5. Mylėti Dievą
6. Paklusti Dievui, t.y. pastoviai būti
pasiruošusiam daryti tai, ką Jis liepia ir nesiskųsti, kada Jis mus nukreipia
ne ten, kur mes patys norėtume
7. Garbinti Dievą kaip Aukščiausiąją Būtį
8. Šlovinti Dievą kaip Tobulybę
9. Dėkoti Dievui Kūrėjui, Apvaizdai ir
Išganytojui
10. Šauktis Dievo kaip Gero, Visagalio
Pagalbininko visuose mūsų gyvenimo reikaluose.
503. Kokios yra
pareigos, susijusios su išorine dievogarba?
Tokios yra pareigos, susijusios su
išorine Dievogarba:
1. Išpažinti Dievą, t.y. pripažinti, kad
Jis yra mūsų Dievas ir neatsižadėti Jo, nors ir už tai mums grėstų nukentėti ar
mirti
2. Dalyvauti bendruomeninėse pamaldose,
kurias nustatė Dievas ir įsteigė Ortodoksų Bažnyčia.
504. Kokios yra
nuodėmės prieš pirmąjį įsakymą?
Kad geriau suprastume ir subtiliau
laikytumėmės pirmojo įsakymo, derėtų dar žinoti nuodėmes, pažeidžiančias jį:
1. Ateizmas – kai žmonės, kuriuos
Psalmininkas teisingai vadina bepročiais, norėdami išsilaisvinti nuo Dievo
teismo baimės, sako „savo širdyje: ‚Nėra Dievo‘“ (Ps 13,1)
2. Politeizmas – kai vietoje Vienatinio
Tikrojo Dievo išpažįsta daug tariamų dievaičių
3 Netikėjimas – kai pripažįstant, kad
Dievas yra, netikima Jo Apvaizda ir Apreiškimu
4. Erezija – kai žmonės prie tikėjimo
mokymo prideda nuomones, prieštaraujančias Dievo Tiesai.
5. Schizma – savavališkas atskilimas nuo
Dievo Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios dievogarboje
6. Dievo atsižadėjimas – kai tikrojo
tikėjimo atsižadama dėl žmonių baimės arba pasaulietinės naudos
7. Neviltis, kai žmogus visai nesitiki
iš Dievo gauti malonę bei išganymą
8. Būrimas, kai, palikdamas tikėjimą
Dievo galia, žmogus tiki slaptomis, didžiąją dalimi – piktomis kūrinijos
galiomis ir, ypač piktosiomis dvasiomis ir bando jų pagalba kažką daryti
9. Prietaringumas – kai žmogus tiki apie
paprastą dalyką, lyg jis turėtų dievišką galią; ir tuo dalyku, ne Dievu,
viliasi ar jo bijo. Pavyzdžiui, tiki, kad senos knygos pagalba galima pelnyti
išganymą, o naujas atmeta, nors naujosios knygos turėtų tą patį mokymą ir tuos
pačius pamaldų tekstus
10. Tingėjimas pamaldumo ir
bendruomeniškų pamaldų atžvilgiu
11. Kūrinių mylėjimas labiau nei Dievo
12. Pataikavimas žmonėms, kai jiems
stengiasi patikti taip, kad pamiršta patikti Dievui
13. Vilimasis žmonėmis, kai kas nors
kliaujasi savo ar kitų žmonių įgūdžiais ir galiomis, o ne Dievo gailestingumu
bei pagalba.
505. Kodėl
pataikavimas žmonėms ir vilimasis jais prieštarauja pirmajam įsakymui?
Pataikavimas žmonėms ir vilimasis jais prieštarauja pirmajam įsakymui, nes žmogus, kuriam mes pataikaujame arba kuriuo viliamės pamiršdami
Dievą, tampa mums tarsi kitu dievu, pakeičiančiu Tikrąjį Dievą.
506. Kas
Šventajame Rašte kalbama apie pataikavimą žmonėms?
Šventajame Rašte taip kalbama apie
pataikavimą žmonėms: „Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi
patikti žmonėms? Jei dar norėčiau patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas“ (Gal
1,10).
507. Kas Šventajame Rašte kalbama apie vylimąsi
žmonėmis?
Šventajame Rašte taip kalbama
apie vylimąsi žmonėmis: „Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko
kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties“ (Jer 17,4-5).
508. Kaip
įvykdyti savo pareigas Dievui?
Kad geriau galėtų įvykdyti Savo pareigas
Dievui, žmogus turi savęs atsižadėti. „Jei kas nori eiti paskui mane,
teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8,34).
509. Ką reiškia
atsižadėti savęs?
Atsižadėti savęs, kaip rašo Bazilijus
Didysis, reiškia štai ką: „Savęs atsižada tas, kuris nusimeta senąjį žmogų,
supuvusį savo geismuose, su visais jo darbais. Toks atsižada visų pasaulio
aistrų, kurios truko pamaldumu. Toks yra tobulas atsižadėjimas: kai žmogus
pačios gyvybės atžvilgiu neturi geismo, nuolat apmąsto mirties slėpinį, jokiame
reikale vien savimi pačiu nepasitiki“ (Didysis
asketikonas, 8).
510. Ar
išsižadėjęs savęs žmogus turi paguodą?
Išsižadėjęs savęs ir
daugelio prigimtinių malonumų žmogus, turi malonės, dievišką paguodą, kurios
neviršija jokios kančios.
„Kaip gausėja mumyse
Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda“ (2 Kor 1,5).
511. Ką dar
turėtume gerbti, nepažeisdami pirmojo įsakymo?
Pirmajam įsakymui, liepiančiam
pamaldžiai garbinti Vienintelį Dievą, visiškai neprieštarauja teisingas angelų
ir šventų žmonių gerbimas*, nes juose mes gerbiame Dievo malonę, kuri gyvena ir
veikia juose, ir perjuos prašome Dievo pagalbos.
* Šiame Katekizme naudosime
garbinimas/gerbimas skirtį, kuri, nors ir netobulai, atspindės kitose kalbose
naudojamą doulia/latreia, poklonennije/počitanije
skirtį, kuria atskiriamas Dievo garbinimas ir šventųjų pagerbimas.
Apie antrąjį
Dievo įsakymą
512. Kas yra
stabas?
Antrajame įsakyme kalbama apie stabą.
Pačiame įsakymą paaiškinta, kad stabas yra kokio nors kūrinio, dangaus, žemės
ar vandens gyvūnų, atvaizdas, kuris garbinamas ir kuriam tarnaujama vietoje
Dievo.
513. Ką draudžią
garbinti antrasis įsakymas?
Antras įsakymas draudžia garbinti stabus
tarsi tariamas dievybes, kaip netikrų dievų atvaizdus.
514. Ar šis
įsakymas nedraudžia šventųjų paveikslų?
Turėti kokių nors šventųjų paveikslų
įsakymas nedraudžia. Tai akivaizdu todėl, kad per pranašą Mozę Dievas davė
įsakymą, draudžiantį stabus, bet tuo pat metu Mozei buvo liepta susirinkimo
padangtėje (kilojamoje žydų šventovėje) pastatyti auksinius kerubų* atvaizdus
vidinėje šventovės viduje, į kurią tauta žvelgė garbindama Dievą.
* Angelų rūšis. Seniau lietuvių kalboje
buvo sakoma cherubinai, kerubinai.
515. Kuo svarbus
aukso kerubų pavyzdys?
Šis pavyzdys itin svarbus Krikščioniškai
Ortodoksų Bažnyčiai, nes paaiškina, kad šventosios ikonos Ortodoksų Bažnyčioje
naudojamos teisingai.
516. Kas yra
ikona?
Žodis „ikona“ išvertus iš graikų kalbos
reiškia „atvaizdas“ arba „paveikslas“. Ortodoksų Bažnyčioje šiuo žodžiu
vadinami šventieji mūsų Dievo, pasirodžiusio kūne – Viešpaties Jėzaus Kristaus
– ir Jo Skaisčiausiosios Motinos bei šventųjų paveikslai.
517. Ar ikonų
naudojimas prieštarauja antrajam įsakymui?
Ikonų naudojimas gali
prieštarauti antrajam įsakymui nebent tada, kai kas nors jas pačias
ima garbinti kaip dievus. Šiam įsakymui neprieštarauja ikonų kaip šventųjų
atvaizdų gerbimas ir jų naudojimas tam, kad pamaldžiai prisimintume Dievą bei
Jo šventuosius, nes tokiu atveju ikonos tėra knygos, kuriose vietoj raidžių
naudojami veidai ir daiktai (Šv. Grigalius Didysis, Laiškai, 9 knyga, 9 laiškas vyskupui Serenui).
518. Kaip
teisingai gerbti ikonas?
Tuo metu, kai meldžiamės
priešais ikonas, dera turėti tokią dvasios nuostatą: į jas žvelgiantysis
privalo protu žiūrėti į Dievą ir šventuosius, pavaizduotus ant ikonų.
519. Kaip
vadinama nuodėmė prieš antrąjį Dievo įsakymą?
Nuodėmė prieš antrąjį
Dievo įsakymą vadinama stabmeldyste.
520. Kokios
nuodėmės pažeidžia antrąjį įsakymą?
Be grubios stabmeldystės yra kitos
subtilios nuodėmės, pažeidžiančios antrąjį įsakymą, pavyzdžiui:
1) Pomėgis kaupti turtą;
2) Pataikavimas pilvui, smaguriavimas,
apsirijimas, girtuoklystė;
3) Puikybė, kurios dalis –
tuščiagarbystė.
521. Kodėl
pomėgis kaupti turtą prieštarauja antrajam įsakymui?
Pomėgis kaupti turtą yra
stabmeldystės forma. Apaštalas Paulius moko: „marinkite tuos savo narius, kurie
yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat
godumą, kuris yra stabmeldystė“ (Kol 3,5), nes pomėgis kaupti turtą yra
tarnavimas turtui, o ne Dievui.
522. Kas yra
priešingas dalykas pomėgiui kaupti turtą?
Antrasis įsakymas draudžia pomėgį kaupti
turtą ir tuo moko mus negodumo bei dosnumo.
523. Kodėl
pataikavimas pilvui prieštarauja antrajam įsakymui?
Pataikavimas pilvui yra stabmeldystės
forma todėl, kad apsirijėliai aukščiau visko laiko juslinį malonumą ir todėl,
kad apaštalas sako, jog jų pilvas yra jiems dievas, arba, kitaip tariant,
stabas (Fil 3,19)
524. Kas
priešinga pataikavimui pilvui?
Antrasis įsakymas
draudžia pataikauti pilvui ir tuo mus moko susilaikymo bei pasninko.
525. Kodėl
antram įsakymui prieštarauja puikybė ir tuščiagarbiškumas?
Puikybė ir tuščiagarbiškumas yra
stabmeldystės formos, nes išpuikėlis labiau už viską vertina savo gabumus ir
privalumus ir, tokiu būdu, jie tampo jo stabu. Tuščiagarbis nori, kad ir kiti
šį stabą garbintų.
Toks išpuikusiojo ar tuščiagarbio
nusistatymas Babilono karaliaus Nebukadnecaro veiksmuose netgi įgijo juslėms
apčiuopamą pavidalą – jis pastatė savo auksinį stabą ir visiems liepė jį
garbinti (Dan 3).
526. Kokia yda
artima stabmeldystei?
Dar yra yda, artima stabmeldystei – tai
veidmainystė. Veidmanis išoriškai atlieka pamaldumo darbus, pavyzdžiui,
pasninkauja ir laikosi apeigų, bet naudoja tai, kad laimėtų žmonių pagarbą,
negalvodamas apie vidinį savo širdies taisymą (Mt 6,5-7).
527. Kas
priešinga puikybei, tuščiagarbystei, veidmainystei?
Antrasis įsakymas
draudžia puikybę, tuščiagarbiškumą, veidmainystę ir tuo moko mus nuolankumo bei
daryti gera slapta.
Apie trečiąjį
Dievo įsakymą
528. Kada Dievo
vardas tariamas be reikalo?
Dievo vardas tariamas be reikalo arba
tuščiai, kai yra tariamas nenaudinguose, tuščiuose pokalbiuose, o dar tuščiau,
kai tariamas melagingai arba nepamaldžiai.
529. Kokias
nuodėmes draudžia trečiasis įsakymas?
Trečiasis įsakymas draudžia šias
nuodėmes:
1) Piktžodžiavimą (įžūlų kalbėjimą)
prieš Dievą;
2) Dejuoti dėl Dievo, skųstis Jo Planu;
3) Piktžodžiavimą, kai šventi dalykai
tampa pokštu, jų išjuokimu;
4) Neatidžią maldą;
5) Melagingą priesaiką, kai prisiekiame,
o iš tiesų nėra taip, kaip tvirtinome;
6) Priesaikos laužymą, kai nesilaikome
teisingos ir teisėtos priesaikos;
7) Įžadų Dievui laužimą;
8) Lengvabūdišką, neapgalvotą prisiekinėjimą
Dievu kasdieniuose pokalbiuose.
530. Ką
Šventasis Raštas kalba apie neapgalvotą prisiekinėjimą Dievu kasdieniuose
pokalbiuose?
Šventasis Raštas draudžia
apie neapgalvotą prisiekinėjimą Dievu kasdieniuose pokalbiuose. Gelbėtojas
sako: „Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo
sostas. [...] Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas
viršaus, tai iš pikto“ (Mt 5,34 . 37)
531. Ar
draudžiama duoti priesaiką, kai to reikalauja visuomeniniai reikalai?
Tuo neuždraudžiama priesaika, kai to reikalauja visuomeniniai reikalai. Apaštalas Paulius sako: „Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir
kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos. Todėl Dievas,
norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios nekintamumą,
pridėjo priesaiką“ (Heb 6,16-17).
Iš to seka, kad jeigu Pats Dievas patvirtinimui
sustiprinti imasi priesaikos, tai tuo labiau galima ir reikia mums, ypač
svarbiais ir neišvengiamais atvejais, kai to reikalauja teisėta valdžia,
naudoti priesaikas ar pasižadėjimus, pamaldžiai ryžtantis jų nelaužyti.
Apie ketvirtąjį
Dievo įsakymą
532. Kodėl
būtent septintoji diena skirta Dievui?
Septintą, ne kurią nors kitą dieną
įsakyta pašvęsti Dievui todėl, kad Dievas šešias dienas kūrė pasaulį, o
septintą ilsėjosi (t.y. daugiau nebekūrė).
533. Kaip
Kristaus Bažnyčia švenčia Senojo Testamento ramybės dieną – šeštadienį?
Kristaus Bažnyčioje šeštadienis nėra
švenčiamas kaip pilnavertė šventė*, tačiau jo metu prisimenamas pasaulio sukūrimas
ir, tęsiant senesnę šventimo tradiciją, šeštadienį nepasninkaujama**.
* Visgi, šeštadienis turi savarankišką
skaitinių ciklą ir yra išskiriamas kanoniškai.
** Pasninkauti šeštadienį draudžia
Bažnyčios kanonai, nors praktikoje šio kanono ne visur laikomasi. Gavėnios
metu, kai vienuoliai pasninkauja itin griežtai, šeštadieniais reikalaujama, kad
jie valgytų šventiškiau.
534. Kaip
Kristaus Bažnyčioje vykdomas ketvirtasis įsakymas?
Kristaus Bažnyčioje ketvirtasis įsakymas
vykdomas tokiu būdu:
Krikščionys taip pat po šešių dienų
švenčia septintą, tik ne kaip paskutinį iš septynių, arba šabą, bet pirmą
savaitės dieną, t.y. prisikėlimo dieną.
535. Nuo kada
švenčiamas sekmadienis?
Sekmadienis švenčiamas nuo Kristaus
prisikėlimo laikų.
536. Ką apie
sekmadienio šventimą sako Šventasis Raštas?
Šventajame Rašte rašoma apie sekmadienio
šventimą. Apaštalų darbų knygoje minimas mokinių, t.y. krikščionių susirinkimas
pirmą dieną po šabo, t.y. pirmąją savaitės dieną*, sekmadienį, kuriame jie
laužė duoną, t.y. šventė Eucharistijos sakramentą (Apd 20,7). Apaštalas ir
evangelistas Jonas Apreiškime taip pat mini sekmadienį, Viešpaties dieną (Apr
1,10).
* Pagal senąjį kalendorių pirmoji
savaitės dieną – sekmadienis, paskutinioji – šeštadienis.
537. Ar Senojo
Testamento Bažnyčioje šabu buvo vadinamos kitos šventės, ne šeštadienis?
Septintosios dienos vardu, t.y. šabu,
Senojo Testamento Bažnyčioje buvo vadinamos ir kitos šventės ar pasninko
dienos. Pavyzdžiui, Paschos (Pesacho) šventė, apsivalymo diena. Taip ir
Kristaus Bažnyčioje dera be sekmadienio švęsti ir kitas šventes, kurių vienos
yra Dievo garbei, kitos – Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos ir kitų šventųjų
pagerbimo šventės ir pasninkai (Šv.
Petro Mohylos Tikėjimo išpažinimas, 1
dalis, 88 klausimas; 3 dalis, 60 klausimas)
538. Kokios
svarbiausios Ortodoksų Bažnyčios šventės?
Svarbiausios šventės – tokios šventės,
kurios buvo numatytos atminti svarbiausius, išganingus Dievo Sūnaus įsikūnijimo
įvykius ir Dievo apsireiškimą, o taip pat atmini Švenčiausiąją Dievo Gimdytoją,
kaip Įsikūnijimo slėpinio tarnaitę. Bažnytiniame kalendoriuje (bažnytinis kalendorius prasideda rugsėjo 1
d. – red.) jos eina tokia tvarka:
1. Dievo Motinos gimimas (rugsėjo 8/21)
2. Šventojo Kryžiaus, kurį rado šv. imperatorienė Elena, Išaukštinimas
(rugsėjo 14/27)
3. Dievo Motinos įvedimas į Šventyklą, Jos pašventimas Dievui (lapkričio
21/gruodžio 4)
4. Kristaus Gimimas (Kalėdos) (gruodžio 25/sausio 7)
5. Teofanija (Viešpaties krikštas) (sausio 7/19)
6. Kristaus Paaukojimas Šventykloje, Jį sutinka šv. Simeonas (vasario 2/15)
7. Apreiškimas Dievo Gimdytojai (gr. Evangelismos,
slav. Blagoveščenie), t.y.
angelas praneša Švenčiausiai Mergelei apie tai, kad per Ją įsikūnys Dievo Sūnus
(kovo
25/balandžio 7)
8. Kristaus įžengimas į Jeruzale, Verbų sekmadienis (sekmadienis prieš
Velykas)
9. Velykos (Pascha), Kristaus prisikėlimo šventė,
švenčių šventė, amžinosios šventės, amžinosios palaimos pradžia.
10. Kristaus Žengimas į Dangų (40 dienų po Velykų)
11. Sekminės (Pentekostas, Šventosios Dvasios nužengimo ant apaštalų diena,
Švč. Trejybės diena) (50 dienų po Velykų)
12. Atsimainymas (Metamorphosis, Preobraženie) (rugpjūčio 6/19)
13. Dievo Motinos Užmigimas (rugpjūčio 15/28)
‚
539. Koks yra svarbiausias
Ortodoksų Bažnyčios pasninkas?
Svarbiausias pasninkas –
Gavėnia, arba Šventasis Keturiasdešimtdienis.
540. Kodėl
Gavėnia vadinama Šventuoju Keturiasdešimtdieniu?
Gavėnia vadinama
Šventuoju Keturiasdešimtdieniu, nes trunka keturiasdešimt dienų (į šį skaičių
neįskaičiuojama Didžioji Savaitė).
541. Kodėl
Gavėnia trunka keturiasdešimt dienų?
Gavėnia trunka keturiasdešimt dienų, nes Pats Viešpats
Jėzus Kristus pasninkavo keturiasdešimt
dienų (Mt 4,2).
542. Kodėl
pasninkaujame trečiadienį ir penktadienį?
Paprastai pasninkaujame trečiadienį ir penktadienį. Trečiadienį
prisimename mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus išdavystę, penktadienį – Jo kančią
ir mirtį.
543. Kodėl
Ortodoksų Bažnyčioje yra ir kitų pasninkų?
Kalėdų, Užmigimo, šventųjų apaštalų
Petro ir Pauliaus pasninkai yra įsteigti dėl šios priežasties:
Pirmi du pasninkai – tam, kad ankstesniu
susilaikymo žygdarbiu pagerbtume po pasninkų sekančias Kristaus Gimimo ir
Švenčiausios Dievo Gimdytojos Užmigimo šventes, o paskutinysis – sekant
apaštalais, kurie pasninkavo ruošdamiesi Evangelijos skelbimui (Apd 13,3).
544. Kaip
pridera švęsti?
Švęsti reikėtų šitaip. Pirmiausia,
nedera švenčių metu dirbti arba užsiimti pasaulio reikalais, pasinerti į
gyvenimiškus rūpesčius; antra, reikia šventai sergėti šias dienas, t.y. daryti
šiomis dienomis šventus, dvasinius darbus Dievo garbei.
545. Kodėl
švenčių metu draudžiama dirbti?
Švenčių metu draudžiama
dirbti, kad darbas netrukdytų daryti šventus, Dievui patinkančius darbus.
546. Ką derėtų
daryti per šventes?
Per šventes derėtų:
1) Eiti į bažnyčią, kad dalyvautume
bendroje dievogarboje ir būtume pamokyti Dievo Žodžio;
2) Ne tik bažnyčioje, bet ir namie
melstis, skaityti dvasiškai naudingus dalykus, apie juos kalbėtis;
3) Skirti Dievui savo turto dalį,
naudoti ją Bažnyčios reikmėms ir pagalbai vargšams; lankyti ligonius, kalinius,
daryti kitus krikščioniškos meilės darbus.
547. Ar dera tą
patį daryti darbo dienomis?
Tokius darbus galima daryti ir
šiokiadieniais – gerai, jei tai įmanoma. O kam trukdo jo darbas, tas bent
švenčių metu turėtų pašventinti dieną tokiais darbais. Melstis, be abejo,
reikia kiekvieną dieną, ryte ir vakare, prieš pietus ir vakarienę, po jų, ir,
jei yra galimybė, prieš ir po kiekvieno darbo.
548. Kodėl
švenčių metu ydingi darbai yra itin nuodėmingi?
Tie, kas per šventes leidžia sau nedorus
žaidimus ar pramogas, eina į [nekrikščioniškus] renginius, klauso
nekrikščioniškų dainų, - pažeidžia šventės šventumą. Juk jeigu šventės metu
neturėtume dirbti, t.y. nedaryti to, kas nėra blogai, o laikinajam gyvenimui
net ir naudinga, tai juo labiau per šventę negalima daryti to kas nenaudinga,
kūniška ar ydinga.
549. Ar
ketvirtasis įsakymas smerkia veltėdystę, išsiblaškymą?
Ketvirtasis įsakymas
kalba apie darbą šešias dienas, todėl, be abejo, smerkia tuos, kurie įprastomis
dienomis nedirba to, ką privalo, bet leidžia laiką veltėdžiaudami ir
blaškydamiesi.
Apie penktąjį
Dievo įsakymą
550. Kaip
Šventasis Raštas moko gerbti tėvus?
Penktasis įsakymas nustato ypatingas
pareigas tėvams, moko juos gerbti:
1) Pagarbiai su jais elgtis
2) Jų klausytis
3) Maitinti ir rūpintis jais ligos metu,
senatvėje
4) Po jų mirties, kaip ir jiems
gyvenant, melstis už jų sielas ir ištikimai vykdyti jų paliktus paliepimus, jei
jie neprieštarauja Dievo ar valstybės įstatymams (2 Mak 12,43-44; Jer 35,18-19;
Šv. Jonas Damaskietis, Pamokslas apie
mirusiuosius).
551. Ar
nepagarba tėvams yra sunki nuodėmė?
Apie nepagarbos tėvams nuodėmės sunkumą
dera taip svarstyti. Kaip lengva ir natūralu mylėti bei gerbti tėvus, kuriems
mes skolingi už gyvybę, taip nuodėminga jų negerbti. Todėl Mozės Įstatyme už
piktžodžiavimą prieš tėvą ar motiną buvo skiriama mirties bausmė (Iš 21,16).
552. Kodėl prie
penktojo įsakymo prijungtas pažadas apie ilgą gyvenimą?
Prie įsakymo gerbti tėvus pridėtas
pažadas ilgai ir gerai gyventi, nes toks akivaizdus apdovanojimas turėtų dar
labiau paskatinti vykdyti šį įsakymą. Juo remiasi ir šeimos, ir visuomenės
tvarka.
553. Kokiu būdu
išsipildo pažadas apie ilgą ir gerą gyvenimą?
Pažadas išsipildo šitaip:
Senovės patriarchų, mūsų protėvių
pavyzdys rodo, kaip Dievas suteikė ypatingą galią tėvų palaiminimui (Pr 27).
„nes tėvo palaiminimas stiprina vaikų namus“ (Sir 3,9*). Dievas Savo išmintinga
ir teisinga Apvaizda ypatingai sergi gyvybę ir padeda žemiškajame gyvenime
tiems, kurie gerbia tėvus. Kaip tobulą atpildą už šią dorybę jis dovanoja
amžiną, palaimingą gyvenimą Dangiškojoje Tėvonystėje.
* A. Rubšio vert.
554. Kodėl
įsakymuose apie meilę artimui pirmiausia minimi tėvai?
Įsakymuose apie meilę
artimui pirmiausia minimi tėvai, nes iš prigimties jie mums artimiausi.
555. Ką, be
tėvų, dar turėtume gerbti?
Taip pat dera suprasti, kad „tėvų“
vardas gali būti pritaikytas visiems, kas mums būna tarsi tėvai.
556. Kas gali
mums būti tarsi tėvai?
Tarsi tėvai mums yra:
1) Valstybės valdžia ir Tėvynė, nes
valstybė yra didelė šeima, kuriame visi mes – mūsų Tėvynės vaikai
2) Dvasiniai ganytojai ir mokytojai,
kurie mokymu ir sakramentais mus gimdo dvasiniam gyvenimui ir auklėja
3) Vyresni amžiumi žmonės
4) Mecenatai
5) Viršininkai*
* Šis sąrašas iliustruoja XIX a. Rusijos
socialinę tvarką, bet jo dvasia – tarsi tėvus gerbti ne tik pačius tėvus, bet
ir vyresnybę – tinka ir šiandien.
557. Ką
Šventasis Raštas sako apie pagarbą valdžiai?
Šventasis Raštas apie pagarbą valdžiai
sako: „Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios,
kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos. Todėl kas
priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau
teismą“ (Rom 13,1-2); „Todėl reikia paklusti ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl
sąžinės.“ (Rom 13,5); „Mano sūnau, bijok Viešpaties ir karaliaus, nesusidėk su
maištininkais“ (Pat 24,21); „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas
Dievo – Dievui“ (Mt 22,21); „Bijokite Dievo, gerbkite karalių“ (1 Pt 2,17)
558. Kaip mes
turime mylėti Tėvynę?
Mūsų meilė Tėvynei turi būti tokia
stipri, kad būtume pasiryžę už ją atiduoti gyvybę (Jn 15,13).
559. Ką
Šventasis Raštas sako apie pagarbą ganytojams bei dvasiniams mokytojams?
Apie pagarbą ganytojams
bei dvasiniams mokytojams Šventajame Rašte pasakyta šitaip: „Klausykite savo
vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami
atsakingi už jas; jie tai tedaro su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų
jums naudinga“ (Heb 13,17).
560. Ką
Šventasis Raštas kalba apie pagarbą vyresniems (amžiumi)?
Šventasis Raštas moko ypatingai, kaip ir
tėvus gerbti vyresniuosius. Apaštalas Paulius rašo apaštalui Timotiejui: „Senesnio
žmogaus aštriai nebark, bet ragink kaip tėvą, o jaunesniuosius – kaip brolius,
vyresnio amžiaus moteris – kaip motinas, [o jaunesnes – kaip seseris]*“ (1 Tim
5,1-2).
„ Atsistokite prieš žilą galvą, gerbkite senus žmones,
bijokite savo Dievo “ (Kun 19,32)
* Šios citatos dalies nėra šv. Filareto
„Katekizme“, bet pridedame ją aiškumo dėlei
561. Ką
Šventasis Raštas kalba apie pagarbą mecenatams?
Įsitikinti, kad mecenatus dera gerbti
kaip tėvus, galima stebint Paties Viešpaties Jėzaus Kristaus pavyzdį, Kuris
pakluso Juozapui, nors Juozapas ir nebuvo Jo tėvu, tik auklėtoju (Lk 2,51).
562. Ką dar dera
gerbti tarsi tėvus?
Yra viršininkų, kuriuos dera gerbti po
tėvų, tarsi tėvus. Tai, visų pirma, tie, kurie rūpinasi mūsų auklėjimu, t.y.
mokyklų viršininkai, auklėtojai; tie, kas saugo mus nuo betvarkės, visuomenės
suirutės – civiliniai magistratai*; tie, kas įstatymo galia saugo mus nuo
skriaudų – teisėjai; tie, kam valdžia patiki visuomenės saugumo užtikrinimą,
gynybą nuo priešų, t.y. kariniai viršininkai**.
* Lot. magistrus – mokytojas; iki XX a. – miestų viršininkai, atlikę
pirmosios instancijos taikos teismo funkciją
** Šiandien ši kategorija atitiktų
policininkus ir karininkus.
563. Ką
Šventasis Raštas kalba apie pagarbą viršininkams?
Šventajame Rašte apie pareigą gerbti
įvairius viršininkus rašoma: „Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį –
mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“ (Rom
13,7).
564. Kaip
klausytis viršininkų moko Šventasis Raštas?
Šventajame Rašte apie tarnų klusnumą šeimininkams
rašoma: „Jūs, vergai*, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir
drebėjimu, nuoširdžiai kaip Kristaus, ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms
įtinkantys, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią“ (Ef
6, 5–6); „Tarnai, su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems ir
švelniems, bet ir rūstiems“ (1 Pt 2,18).
* Citata parašyta, kai dar egzistavo
vergovė. Apie vergystę apaštalas Paulius moko: „Jei buvai pašauktas, būdamas
vergas, nesijaudink dėl to, bet jei gali tapti laisvas, pasinaudok proga“ (1
Kor 7,21); „Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei
neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir
visuose – Kristus“ (Kol 3,11).
565. Kokias
pareigas turime vaikų atžvilgiu?
Šventasis Raštas vaikų atžvilgiu paliepia dalykus, atitinkančius
vaikų pareigas prieš tėvus: „Tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos
drausmindami ir mokydami Viešpatyje“ (Ef 6,4)
566. Kaip
Šventasis Raštas liepia dvasiniams ganytojams žiūrėti į savo kaimenę?
Šventasis Raštas apie ganytojų pareigą
savo dvasinės kaimenės atžvilgiu sako: „Ganykite pas jus esančią Dievo kaimenę,
prižiūrėdami ją ne iš prievartos, bet noriai, ne dėl nešvaraus pelno, bet
uoliai, ne kaip viešpataujantys jums patikėtiems, bet būdami pavyzdžiu kaimenei“
(1 Pt 5,2-3).
567. Kas
Šventajame Rašte rašoma apie viršininkų ir valdančiųjų pareigas?
Šventajame Rašte apie viršininkų ir
valdančiųjų pareigas rašoma šitaip: „O jūs, šeimininkai, duokite vergams, kas
teisinga ir kas dera, atsimindami, kad ir jūs turite Šeimininką danguje“ (Kol
4,1).
568. Kaip turim
elgtis, jei iš mūsų reikalauja ko nors, kas prieštarauja Šventajam Raštui?
Jeigu taip nutiks, kad tėvai ar
viršininkai reikalautų ko nors, priešingo tikėjimui arba Dievo Įstatymui, tada
reikia pasakyti jiems žodžius, kuriuos apaštalai pasakė žydų viršininkams:
„Spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu
Dievo!“. Pridera iškęsti dėl tikėjimo ir Dievo Įstatymo viską, kas benutiktų
(Apd 4,19).
569. Kaip
vadinama dorybė, kurios iš mūsų reikalauja penktasis įsakymas?
Dorybė, kurios iš mūsų reikalauja
penktasis įsakymas, vadinasi klusnumu.
Apie šeštąjį
Dievo įsakymą
570. Ką draudžia šeštas Dievo įsakymas?
Šeštuoju įsakymu uždraudžiama kokiu nors
būdu žudyti, t.y. atimti gyvybę savo artimui.
571. Ar
Įstatymas draudžia žudymą visomis aplinkybėmis?
Ne visomis aplinkybėmis gyvybės atėmimas
yra uždraustas Įstatymu. Nužudymas įstatymo nepažeidžia, jei jis buvo atliktas
iš pareigos, t.y.:
1) Kai nusikaltėlis teisingai nubaudžiamas
mirties bausme;
2) Kai kare už Tėvynę yra nužudomas
priešas.
572. Ar
nevalingas nužudymas yra nuodėmė?
Apie nevalingą nužudymą, kai užmuša
netyčia, be intencijos, dera žiūrėti taip:
Nevalingai nužudęs negali būti laikomas
nekaltu, jeigu nenaudojo reikiamų atsargos priemonių, kurios galėjo užkirsti
kelią nevalingai pasekmei. Bet kokiu atveju, pagal Bažnyčios nustatytą tvarką,
jam reikia apvalyti sąžinę.
573. Kas dar
laikoma Įstatymą pažeidžiančiu nužudymu?
Be tiesioginio Įstatymą pažeidžiančio
nužudymo kokia nors priemone, tokiu pat nusikaltimu gali būti laikomi ir šie,
bei į juos panašūs veiksmai:
1) Kai teisėjas nuteisia nekaltą žmogų,
kurio nekaltumas jam yra žinomas
2) Kai kas nors slepia ar paleidžia
žudiką ir tuo pačiu suteikia jam galimybę įvykdyti daugiau nužudymų
3) Kai kas nors galėjo užkirsti kelią
artimo mirčiai, bet neužkerta; pavyzdžiui, turtuolis leidžia mirti vargšui iš
bado
4) Kai kas nors uždėdamas nepakeliamą
darbą ar žiaurią bausmę išsekina pavaldinį ir pagreitina jo mirtį
5) Kai kas nors nesusilaikymu ar kita
yda greitina savo paties mirtį.
574. Kodėl
savižudybė* yra sunki nuodėmė?
Savižudybė yra labiausiai priešiškas
Įstatymui iš nužudymų. Jeigu kito, panašaus į mus žmogaus nužudymas
prieštarauja prigimčiai, tai dar labiau prigimčiai priešinga nužudyti save.
Mūsų gyvybė nepriklauso mums kaip koks turtas, tik Dievui, Kuris ją suteikė.
* Išskyrus įvykusią nevalingai, pvz. dėl
psichinės negalios.
575. Kodėl dvikovos
(dueliai)* yra sunki nuodėmė?
Apie dvikovas, rengiamas tam, kad būtų
išspręsti ginčai, dera svarstyti šitaip:
Kadangi asmeninių ginčų sprendimas yra
valstybinių įstaigų praeiga, bet, vietoj to, dvikovos dalyvis tokiu pavojingu
būdu savavališkai sprendžia ginčą, kad mirtis gresia ir jam, ir priešininkui,
tai dvikova yra iškart trys baisūs nusikaltimai: 1) sukilimas prieš valdžią; 2)
nužudymas; 3) savižudybė.
* Katekizmo parašymo metu labai paplitęs
reiškinys.
57б. Kas yra
dvasinis nužudymas?
Be kūniško nužudymo, yra dar ir
dvasinis. Toks nužudymas – tai sugundymas, kai kas nors sugundo artimą netikėti
ar įtraukia į nuodėmę, tokiu būdu užmušdamas jo sielą.
Išganytojas sako: „O kas pastūmėtų į
nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų
akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mt
18,6).
577. Ką dar
galima vadinti nužudymo nuodėme?
Dar yra tokios nužudymo rūšys:
Tam tikra šios nuodėmės apraiška yra ir
visi darbai bei žodžiai, nukreipti prieš meilę ir neteisingai griaunantys
artimo ramybę ir saugumą. Taip pat – vidinė neapykanta prieš artimą, nors ir ji
niekaip nesireikštų. „Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys“ (1
Jn 3,15).
578. Kaip
elgtis, kad įvykdytume šeštąjį įsakymą?
Kai draudžiama kenkti artimo gyvybei,
tai tuo pačiu liepiama, kiek įmanoma, sergėti jo gyvybę bei gerovę.
579. Ką daryti
nurodo šeštasis įsakymas?
Todėl turime daryti šiuos dalykus:
1) Padėti vargšams
2) Patarnauti ligoniams
3) Guosti liūdinčius
4) Lengvinti nelaimingųjų padėtį
5) Su visais elgtis romiai, t.y. su
meile ir pamokančiai
6) Taikytis su rūstaujančiais
7) Atleisti skriaudas, daryti gerus
darbus priešams.
Apie septintąjį
Dievo įsakymą
580. Ką draudžia
septintas Dievo įsakymas?
Septintas įsakymas draudžia svetimavimą
(paleistuvystę).
581. Kokios
nuodėmės draudžiamos kaip svetimavimas?
Šios nuodėmės uždraudžiamos kaip
svetimavimo apraiškos:
Apaštalas Paulius rekomenduoja
krikščionims net nesikalbėti apie bjaurius dalykus (Ef 5,3).
Tik iš būtinybės apsaugoti nuo šių
nuodėmių, dera įvardinti kai kurias iš jų:
1) Paleistuvystė, t.y. netvarkinga
kūniška meilė tarp žmonių, negyvenančių santuokoje
2) Svetimavimas, arba kai susituokę
asmenys santuokinę meilę nukreipia į svetimus žmones
3) Kraujomaiša, kai sąjunga, panaši į
santuokinę, atsiranda tarp artimų giminaičių
582. Kas laikoma
svetimavimu?
Išganytojas taip moko apie svetimavimą:
„kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje“ (Mt
5,28).
583. Kaip vengti
vidinio svetimavimo?
Kad nenusidėtume vidiniu svetimavimu,
reikia vengti visko ,kas gali mūsų širdyje sužadinti netyrus jausmus:
geidulingų dainų, šokių, keiksmažodžių, nekuklių žaidimų ir pokštų, nekuklių
renginių, knygų, kuriose aprašoma netyra meilė, girtuoklystė.
Reikia stengtis, kaip rašoma
Evangelijoje, nežiūrėti į tai, kas mus gundo. „Jeigu tavo dešinioji akis
skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario,
negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą“ (Mt 5,29).
584. Ką reiškia
įsakymas išlupti sau akį?
Išlupti akį – reiškia, išrauti ją ne
ranka, o per valią. Kas tvirtai apsisprendė nežiūrėti į tai, kas jį gundo, tas išlupo
sau akį.
585. Kas priešinga
svetimavimo nuodėmei?
Kai draudžiama svetimavimo nuodėmė, tai
tuo paliepiama laikytis šių dorybių: arba santuokinės meilės ir ištikimybės,
arba, tiems, kas gali tai įgyvendinti, – visiškas tyrumas ir skaistumas.
586. Kokie
santykiai turi būti tarp vyro ir moters?
Apie vyro ir moters pareigas vienas
kitam Šventasis Raštas kalba šitaip: „Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir
Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5,25); „Jūs, žmonos, būkite
klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir
Kristus yra galva Bažnyčios, – Jis kūno Gelbėtojas“ (Ef 5,22-23).
587. Kokiu būdu
galima vengti paleistuvystės?
Tam, kad išvengtume paleistuvystės ir
gyventume skaisčiai, Šventasis Raštas liepia mūsų kūnus laikyti tyrus, nes jie
yra Kristaus Kūno nariai ir Šventosios Dvasios šventovės. Priešingai, paleistuvis
nusideda prieš savo kūną, t.y. pūdina jį, užkrečia ligomis ir pakenkia net ir
sielos galioms, kaip, pavyzdžiui, vaizduoti ir atmintis (1 Kor 6,15. 18-19).
Apie aštuntąjį
Dievo įsakymą
588. Ką draudžia aštuntas Dievo įsakymas?
Aštuntuoju įsakymu draudžiama vogti arba
kokiu nors būdu savintis tai, kas priklauso kitiems.
589. Kokios
pagrindinės nuodėmės, uždraustos aštuntuoju įsakymu?
Yra ypatingos nuodėmės, uždraustos
aštuntuoju įsakymu. Pagrindinės yra tokios:
1) Plėšimas, t.y. svetimo daikto
atėmimas jėga
2) Vagystė, t.y. slaptas svetimo daikto
pasisavinimas
3) Apgavystė, t.y. svetimo dalyko
pasisavinimas per apgaulę. Pavyzdžiui, duoda padirbtą pinigą vietoje tikro,
blogą prekę – vietoje geros, naudodami blogus svarsčius ar matus iki galo
neduoda tai, kas buvo parduota, slepia turtą, kad nereikėtų mokėti skolų,
nevykdo pasižadėjimų arba testamentų sąlygų, slepia vagį ir tuo skriaudžia
nukentėjusįjį.
4) Šventvagystė, arba pasisavinimas to,
kas pašvęsta Dievui, priklauso Bažnyčiai
5) Dvasinė šventvagystė, kai šventosios
pareigybės yra perduodamos arba prisiimamos ne dėl asmens vertumo, bet dėl
materialinės naudos
6) Kyšininkavimas, kai kažkas ima atlygį
iš pavaldinių ar teisiamųjų ir dėl godumo padeda nevertiems, išteisina
kaltuosius, engia nekaltus
7)
Veltėdystė, kai kažkas ima atlygį už pareigą ar darbą, bet iš tikrųjų
pareigos ar darbo neatlieka ir, tokiu būdu, vagia ir atlygį ar užmoketį, ir
naudą, kurią galėtų savo darbu atnešti visuomenei ar tam, kam turėjo
pasidarbuoti. Taip pat šia nuodėme nusideda tie, kas turi jėgų išsimaitinti
savo darbu, bet užuot tai darę, elgetauja
8) Lupikavimas, kai neva naudojantis
teise, bet iš tikro pažeisdamas teisingumą ir meilę, kažkas naudojasi savo
naudai svetimu turtu, svetimu darbu ar sunkia artimo padėtimi. Pavyzdžiui,
lupikautojai apsunkina skolininkų gyvenimą išpūsdami palūkanas, lupikaujantis
darbdavys alina nuo jo priklausančius žmones pertekliniais mokesčiais ar
darbais, lupikaujantis prekeivis badmečiu pardavinėja duona už itin didelę
kainą
590. Kokios
dorybės atitinka aštuntą įsakymą?
Uždraudžiamos šios nuodėmės, o tuo
paliepiamos šios dorybės:
1) Dosnumas
2) Ištikimybė
3) Teisingumas
4) Gailestingumas
vargšams
591. Ar gailestingumo
vargšams stoka yra nuodėmė?
Jeigu turime kuo padėti
vargšams, gailestingumo vargšams stoka irgi yra nuodėmė prieš aštuntą įsakymą. Juk
viskas, ką turime, priklauso Dievui, o perteklius mums duodamas pagal Dievo
planą, kad padėtume vargšams. Jei neskiriame to pertekliaus vargšams, tai vagiame
arba slepiame vargšų turtą, Dievo dovaną.
592. Kokia
dorybė priešinga nuodėmėms, priešingoms aštuntam įsakymui?
Yra dar aukštesnė dorybė, priešinga
nuodėmėms prieš aštuntą įsakymą. Tokia dorybė, Evangelijos siūloma ne kaip
visuotinė prievolė, bet kaip patarimas uoliausiems pamaldumo žygdarbiais, yra
visiškas neturtas arba bet kokios nuosavybės atsižadėjimas. „Jei nori būti
tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalink vargšams, ir turėsi turtą danguje.
Tada ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19,21)
Apie devintąjį
Dievo įsakymą
593. Ką draudžia devintas Dievo įsakymas?
Devintas Dievo įsakymas draudžia
melagingai liudyti prieš savo artimą ir bet kokį melą.
594. Kokios yra
melagingo liudijimo rūšys?
Melagingo liudijimo draudimas apima
šiuos draudimus:
1) Melagingas liudijimas teisme, kai kas
nors paskundžiamas teismui arba apie kažką teisme liudijimą melagingai;
2) Melagingas liudijimas ne teisme – kai
kas nors šmeižiamas už akių ar ką nors nepelnytai peikia į akis.
595. Ar galima
žmonėms priekaištauti, kad jie turi ydų?
Negalima priekaištauti kitiems, kad jie
turi ydų. Evangelija neleidžia mums spręsti artimų tikrąsias ydas ar trūkumus,
jei pareigos to iš mūsų nereikalauja. Juos turime mokyti romumo pavyzdžiu: „Neteiskite,
kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7,1).
596. Ar melas be
noro pakenkti artimui yra nuodėmė?
Neleistinas ir toks melas, kai meluojama
neturint intencijos pakenkti artimam, nes jis prieštarauja meilei ir pagarbai
artimui. Žema (o tuo labiau – krikščioniui), sukurtam mylėti ir sekti tiesa,
meluoti. „Tad, atmetę melą, „kiekvienas tekalba tiesą savo artimui“, nes esame
vieni kitų nariai“ (Ef 4,25).
597.Kaip
išvengti nuodėmės prieš dešimtą įsakymą?
Kad išvengtume nuodėmės prieš dešimtą
įsakymą, dera valdyti savo liežuvį. „Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų
dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų.“ (1 Pt 3,10);
„Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet
apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias“ (Jok 1,26).
Apie dešimtąjį
Dievo įsakymą
598. Ką draudžia
dešimtas Dievo įsakymas?
Dešimtuoju įsakymu draudžiami trokšimai,
prieštaraujantys artimo meilei ir tai, kas susiję su tais trokšimais; taip pat
mintys, prieštaraujančios šiai meilei.
599. Kodėl
draudžiami ne tik darbai, bet ir trokšimai?
Draudžiami ne tik pikti
darbai, bet ir nedori trokšimai, mintys.
Pirmiausia todėl, kad kai
sieloje yra negeri troškimai ir mintys, siela tampa netyra Dievo akivaizdoje ir
Jo neverta. Kaip sako Saliamonas: „Nedorėlio mintys – pasibjaurėjimas
Viešpačiui“ (Pat 15,26). Štai kodėl būtina save apvalyti ir nuo šių vidinių
netyrimų. Apaštalas moko: „Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus,
apsivalykime nuo visos kūno ir dvasios nešvaros, tobulindami šventumą Dievo
baimėje“ (2 Kor 7,1).
Antra – nes tam, kad
užkirstume kelią nuodėmei, turime stabdyti nuodėmingus troškimus ir pamąstymus,
nuo kurių, kaip iš sėklos, auga nuodėmingi darbai, kaip pasakyta: „Iš širdies
išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės,
melagingi liudijimai, piktžodžiavimai“ (Mt 15,19).
„Paskui užsimezgęs
geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį“ (Jok 1,14-15).
600. Kokia
aistra uždraudžiama devintuoju įsakymu?
Kai draudžiama trokšti ko nors, kas
priklauso artimui, tuo uždraudžiama pavydo aistra.
601. Kokios
mintys ir troškimai draudžiami devintuoju įsakymu?
Žodžiais „negeisi savo artimo žmonos“
draudžiamos palaidos mintys ir troškimai, t.y. vidinis svetimavimas.
602. Kas
draudžiama žodžiais „Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar
vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“?
Žodžiais: „Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo
žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo
artimui“ – draudžiamos godžios ir
valdingos mintys bei troškimai.
603. Kokias
pareigas dera vykdyti laikantis dešimtojo įsakymo?
Vadovaujantis šiais draudimais,
dešimtasis įsakymas mus įpareigoja:
1) Sergėti širdies tyrumą;
2) Būti patenkintu savo likimu.
604. Kas
svarbiausia širdies nuskaistinimui?
Širdies nuskaistinimui būtinas dažnas ir
ryžtingas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo šaukimasis.
Baigiamasis
žodis
Kaip naudotis
mokymu apie tikėjimą ir pamaldumą
605. Kad
teisingai naudotumeisi mokymu apie tikėjimą ir pamaldumą...
Kad teisingai
naudotumeisi mokymu apie tikėjimą ir pamaldumą, reikia jo tikrai laikytis, nes
jei nesilaikysime to, ką pažinome, būsime pasmerkti už nesilaikymą. „Jeigu tai
suprantate, palaiminti esate, taip elgdamiesi“ (Jn 13,17); „Tarnas, kuris žino
savo šeimininko valią, bet nėra pasiruošęs ir pagal jo valią nedaro, bus
smarkiai nuplaktas“ (Lk 12,47).
606. Ką daryti,
jei pastebėjome savyje nuodėmę?
Kaip matome savyje nuodėme, dera
nedelsiant pradėti atgailauti ir tvirtai ryžtis daugiau nuodėmės nebedaryti,
taip pat stengtis, kiek tai įmanoma, panaikinti nuodėmės padarytą žalą jai
priešingais gerais darbais.
Taip pasielgė muitininkas Zakchiejus,
pasakęs Viešpačiui: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei
ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19,8).
607. Kaip
elgtis, jei manome įvykdę kurį nors iš įsakymų?
Kitas kraštutinumas būtinas tuo atveju,
kai mums atrodo, kad įvykdėme kurį nors iš įsakymų. Turime nuteikti savo širdį
(t.y. jausmus ir mintis) pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius: „Taigi
jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai.
Padarėme, ką privalėjome padaryti’“.“ (Lk 17,10).
