Šv. Juozapo ikonografija



Lietuvoje žmonės dažnai teiraujasi, kur galima būtų įsigyti šv. Juozapo ar Šventosios Šeimos ikonų. Tiesa yra ta, kad jei šv. Juozapo ikonos nors ir pakankamai retos, bet dar įmanomos sutikti cerkvėse, Šventosios Šeimos archetipas svetimas ortodoksų ikonografijai. Tačiau apie viską - iš eilės.

Šv. Juozapo biografija

Pasaulyje egzistuoja trys pagrindinės šv. Juozapo biografijos tradicijos - ortodoksiškoji, katalikiškoji ir protestantiškoji. Šventajame Rašte nėra jokių užuominų nei apie Juozapo amžių, nei apie šeimyninį statusą, o apie jį ir Švč. Mergelę kalbama kaip apie sužadėtinius, kas judaizmo kultūroje gali reikšti ir pačią santuoką. Vienintelė mįslė, iš kurios išaugo trys tradicijos - vadinamieji „Jėzaus broliai“ (adelphoi), minimi Naujajame Testamente, tačiau tikslus giminystės ryšys su jais nėra aiškus.

To meto žydų kultūroje žodis adelphos gali reikšti ne tik brolį, bet ir pusbrolį, įbrolį, antros eilės pusbrolį ir t.t.. Puiki analogija - šiuolaikinė rusų kalba, kur žodis „brolis“ lygiai taip pat gali nurodyti į visiškai skirtingus (lietuvių kalbai) giminystės ryšius:  родной брат (mūsų „brolis“ ), сводный брат (mūsų „įbrolis“), двоюродный брат (mūsų „pusbrolis“)- visi jie rusams yra tiesiog „brat“ („brolis“ ) ir pokalbyje pasakojant apie „brat“ rusas gali patikslinti giminystės ryšį - родной? (t.y. ar „tikras“ brolis). Todėl „Jėzaus broliai“ galėjo būti ir Jo broliai, ir pusbroliai, ir įbroliai ir platesnė giminė.

Ortodoksų Bažnyčia seka senovine tradicija, kuri užfiksuota II a. apokrifuose („Jokūbo Proevangelija“), aprašyta III-IV a. Bažnyčios Tėvų ir rašytojų raštuose (Origenas, Euzebijus Cezarietis, šv. Epifanijus Kiprietis). Ši tradicija „Jėzaus brolius“ aiškina kaip įbrolius, vaikus iš pirmosios šv. Juozapo santuokos. Apie patį šv. Juozapą tikima, kad jis, sužadėtuvių su Švč. Mergele metu, buvo našlys. 

Katalikiška tradicija seka šv. Jeronimo IV a. Biblijos komentaruose pradėta tradicija, kuri aiškino „Jėzaus brolius“ kaip pusbrolius. Šv. Juozapas pristatomas kaip niekada nevedęs, celibato laikęsis vyras, todėl jis tampa idealiu pavyzdžiu celibato besilaikantiems kunigams. Todėl ir Vilniuje turime šv. Juozapo kunigų seminariją.

Liberalioji protestantiškoji tradicija, nematydama reikmės ginti tradicinių Bažnyčių išpažįstamą Dievo Motinos mergystės (Aeiparthenos) dogma, interpretavo „Jėzaus brolius“ kaip tiesiog brolius, ir šv. Juozapo ir Dievo Motinos santykius įsivaizduoja kaip parastą santuoką. Jei pirmos dvi nuomonės - apie Juozapą kaip našlį ir apie Juozapą kaip celibatinį vyrą - iš esmės gali gyvuoti Bažnyčioje kaip dvi privačios nuomonės, kurios nepaneigia viena kitos esmės (bet kokiu atveju šv. Juozapas buvo Kristaus globėjas ir yra puikus pavyzdys kunigams), tai liberalioji protestantiškoji akivaizdžiai prieštarauja apaštališkajai tradicijai.

Šv. Juozapo vaizdavimas

Šv. Dionizijaus „Hermenėjoje“, XVIII a. išleistas kanoninių pavyzdžių rinkinyje, šv. Juozapas aprašomas šitaip: „Teisusis Juozapas, Jokūbo Sūnus, Dievo Gimdytojos Sužadėtinis, [vaizduojamas] su apvalia barzda, senolis“. 

Šv. Juozapas (kairėje) Kristaus paaukojimo
scenoje (fragmentas)

Visgi, ilgą laiką šv. Juozapas nebuvo vaizduojamas kaip savarankiška figūra, ikonografijoje jis paprastai sutinkamas šv. Kalėdų ciklo scenose: Kristaus gimimas, išminčių pagarbinimas, pabėgimas į Egiptą ir kt. Ten jis yra vienas iš veikiančių asmenų, o ne pagrindinis asmuo. Dažniausiai žmonės klausia apie šį šv. Juozapo atvaizdą iš Kristaus gimimo ikonos:

Kristaus gimimo ikona

Čia šv. Juozapas susirūpinęs sėdi priešais neaiškų senolį. Šis senolis - dalis šiuolaikiniam stebėtojui neaiškių personifikacijų, kurias sutinkame ir kitose ikonose. Šv. Kalėdų atvejų - tai Juozapo abejonių ir rūpesčių personifikacija.

Panašių keistenybių galime pamatyti Kristaus Krikšto ikonoje, kur kaip žmogus vaizduojamas Jordano upė:


Šv. Velykų ikonoje, kur surištas pragaras:


Šv. Sekminių ikonoje, kur Šventąją Dvasią gauna pasaulis:


Tai šiuolaikiniam prie Vakarų meno pratusiam žmogui sunkiai perskaitoma ikonografinė kalba. Juk paprastai tikimės, kad žmogaus figūra vaizduoja kažkokį žmogų, o šiuo atveju - tai ne žmonės. 

Kitose šv. Juozapo ikonose siužetai pakankamai aiškūs, tokių klausimų nekyla. Artimiausias vakarietiškam Šventosios Šeimos vaizdavimui, atsiradusiam XVIII-XIX a., yra pabėgimo į Egiptą siužetas:

Šventoji Šeima Egipte. XII a., Sinajaus vienuolynas

Pavienio šv. Juozapo su Kristumi ikonos pradėtos tapyti XIX-XXI a. Jose pasireiškė katalikų šv. Juozapo kulto įtaka. Iki šiol tokių ikonų lengviau rasti katalikų, o ne ortodoksų ikonų parduotuvėse:



Apibendrinimas

Rytų ikonografinėje tradicijoje šv. Juozapas vaizduojamas kaip pagyvenęs vyras, dažniausiai - kitų įvykių sūkuryje. Jis gerbiamas kaip Jėzaus Kristaus globėjas, tačiau prisimenamos ir jo žmogiškos abejonės, kurias išsklaidė Dievo angelas. Išplėstinis jo kultas - pakankamai naujas dalykas, ką rodo vėlyvas atskiros šv. Juozapo ikonos atsiradimas ir vėlyvas vien tik jam skirtų giesmių parašymas. 

Populiarūs įrašai