Mintys apie jaunimo tarnystę
Pastaruoju metu nemažai skaičiau apie jaunimo tarnystę, t.y. darbą su jaunais žmonėmis, bandymą juos įkrikščioninti Vakaruose. Apie Vakarų patirtį skaityti įdomu, nes Vakarai ją
turi tikrai didelę. Rašiau kai kurias susikaupusias mintis „Naujajame Židinyje“, skaičiau pranešimą arkivyskupijos konferencijoje. Bet dabar susimąsčiau ne apie jaunimo atsiradimą, o apie pedagoginę-katechetinę praktiką.
Panašu, kad daugelis JAV jaunimo organizacijų veteranų puikiai suvokia, kad jaunimo pastoracijos eksperimentas, prasidėjęs 1960-1970 metais, nepavyko. Man pačiam ir Lietuvoje, ir Lenkijoje yra tekę stebėti tą pačią dinamiką: ikimokyklinukų ir pradinukų sekmadieninės mokyklos klasės pilnos, 5-10 klasės - tuštesnės, o vienuoliktokų ir dvyliktokų klasėse - po vieną-du žmones. Nustebino, kad apie tą pačią dinamiką kalba ir JAV katechetai savo šalyje.
Krikščioniškos muzikos koncertai, šlovinimai, savanorystės - negelbėja. Taip, į krikščioniškos muzikos renginius eina daug jaunų žmonių, daug eina ir į pagalbą vargšams, tačiau patys sukūrę šeimas ar pasiekę vėlyvą paauglystę jie vis tiek atsitraukia nuo krikščionių bendruomenių. Vienas misionierius rašė: „Taip vyksta, nes jauni žmonės į renginius eina ir savanoriauja ne todėl, kad yra krikščionys, o todėl, kad yra jauni žmonės“. Ir, visgi, geresnės alternatyvos tam nėra - kai kam ir tie krikščioniški renginiai tampa pirmo susipažinimo su krikščionybe vieta, iš kurio ilgainiui gimsta tikėjimas visam gyvenimui.
Turbūt yra daug lengviau pasakyti, kad sistema bloga, nei ją pataisyti ar ar pasiūlyti alternatyvą. Visgi, akivaizdus vienas aiškus sekmadieninių mokyklų, koncertų, krikščioniškų stovyklų trūkumų - jos vyksta be tėvų. Kai kurie tėvai netgi palieka vaikus stovykloje, kad nuo jų „pailsėtų“.
Bažnyčia yra vienijanti, o ne skirianti institucija. Apaštalo Pauliaus žodžiais, Bažnyčioje nėra nei žydo, nei graiko, nei vyro, nei moters. Todėl neturėtų būti ir seno ar jauno, neturėtų būti „jaunimo“ Mišių ir „suaugusiųjų Mišių“. Konkrečiai kai kurie amerikiečių katechetai dalijasi patirtimi, kad daugelis jaunų žmonių palieka Bažnyčią iki „jaunimo“ Mišių ir renginių lankymo pabaigos, ir taip ir lieka su primityviu krikščionybės paveikslu, niekada nebuvę „suaugusiųjų“ terpėje. Laimei, Ortodoksų Bažnyčioje „jaunimo“ ar „vaikų“ Mišios vis dar retenybė, ir net jei būna, juos mažai skiriasi nuo „suaugusių“.
Grįžtant prie tėvų-vaikų atskirties, man pačiam vykdant praktiką krikščioniškoje stovykloje kilo klausimas, kaip ir ko gali išmokyti vaiką, jei jis akivaizdžiai iš nekrikščioniškos arba silpno tikėjimo šeimos. Žinoma, gerai, kad vaikas bent kartą per metus pamato krikščionišką gyvenimo ritmą, išgirsta maldas, bet aišku, kad daug kas ateity jam išgaruos iš galvos arba sulauks pasipriešinimo jo šeimoje. Jei primokysi, kad kaupti turtus yra negerai, kad brangesnė už viską gyvenime yra dorybė, kad skaistumo kelias (nors ir ne visiems pasiekiamas) kilnesnis už santuoką, žiūrėk, dar sugalvos eiti į vienuolyną, o paskui pikti tėvai ateis su tavimi aiškintis.
Matyt, viena iš išeičių - parapijų bendruomenių (būtent, tikrų bendruomenių, o ne milžiniškų susirinkimų po 500 žmonių) stiprinimas, taip pat ne tik vaikų, o šeimų stovyklos, šeimų katechizacija. Dar XIX a. vienas rusų vyskupų sakė, kad tikėjimo turi mokyti šeima, o ne svetimi žmonės - tėvas arba motina turi būti šeimos - Mažosios Bažnyčios galva. Kita vertus, gausu ir senovės šventųjų berniukų, mergaičių pavyzdžių, kurie maištavo prieš savo šeimą - mūsų laikais jau būna ir taip. Kaip ten bebūtų, panašu, kad visų Bažnyčios narių bendrystė - logiškesnis modelis, nei jų skyrimas, bent jau baziniame lygmenyje.
Pabaigai norisi prisiminti vieno protestanto žodžius: „pasak palyginimo apie sėjėją, mes turime tik 25% sėkmės tikimybę“. Vienas Kipro ortodoksų vyskupų pasakė dar kitaip - sėkmingiausia apaštalo Pauliaus misija buvo Areopage, nes nors atsivertė tik vienas žmogus, jis tapo šventuoju vyskupu. Niekada nereikia pamiršti, kad krikščionybėje kokybė svarbesnė už kiekybę.
