„Kasdienė duona“ | Mk 6, 45-53

45 Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. 46 Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis. 47 Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. 48 Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. 49 Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. 50 Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ 51 Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo.
Mokiniai dar labiau stebėjosi, 52 nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.
53 Persiyrę per ežerą, jie pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.

Jėzus eina vandeniu. Evangelistas Morkus, o taip pat ir Jonas (Jn 6,16-21) kiek kitaip pasakoja šią istoriją negu Matas (Mt 14, 22-33). Mato pasakojime ir Petras eina vandeniu, tačiau išsigandęs ir suabejojęs ima skęsti. Galime atkreipti dėmesį į du svarbius dalykus, kuriuos mums nori papasakoti Evangelistai. Pirmasis yra tai, kad Jėzus iš tiesų eina vandeniu, ne gana to, dar ir audros metu. Aplinkybės mums nurodo, kad Jėzaus tikslas nebuvo parodyti mokiniams stebuklą, bet gan pragmatiškas – Jis tiesiog norėjo pakliūti į kitą krantą, o mokiniai jau buvo išplaukę. Beje, jiems nelabai sekėsi, nes pūtė smarkus priešiškas vėjas, jei to vėjo nebūtų, gal jie ir nebūtų susitikę. Ką mums tai parodo? Tai, kad Jėzus yra Dievas, Dievo Sūnus ir Jis yra virš bet kokių stichijų, o tai, kas mums atrodo neįtikėtina ir neįmanoma, Jam yra paprasta.
Antrasis šio pasakojimo akcentas yra mokinių nesupratimas ir silpnas tikėjimas. Čia susiduriame su dviem realybėm – Dieviška ir žmogiška. Tai kas Dievui yra paprasta, akivaizdu ir natūralu – žmogui yra sudėtinga, nesuprantama ir baisu. Tokia yra Dievo ir žmogaus santykio jungtis. Todėl Jėzus ir reikalauja iš mūsų visų pirma tikėjimo ir pasitikėjimo. Nes tai kas mums atrodo neįmanoma, nenatūralu, neįtikėtina – Dievui yra paprasta, natūralu ir akivaizdu. Žmogus nepajėgus suprasti ir perprasti Dievo. Iš čia ir suvokimas apie Jo didybę viršijančia mus šimtais ir tūkstančiais kartų, iš čia ir natūrali bei pagarbi Dievo baimė (ir nereikia Dievo baimės painioti su bausmės baime, tokiu būdu vėl grįžtame prie siauro žmogiško mąstymo ir susiauriname patį Dievą iki žmogiškų kategorijų).

Šiandien dėkosiu Dievui, kad leidžia bent iš dalies pažinti Jo didybę.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, teisingai suprasti ir tikėti Dievo veikimu.

Komentarai

Populiarūs įrašai