„Kasdienė duona“ | Mk 12, 1-12
1 Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. 2 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies. 3 Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. 4 Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. 5 Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. 6 Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. 7 Bet vynininkai ėmė tartis: 'Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas'. 8 Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. 9 Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. 10 Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:
'Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
11 Tai Viešpaties padaryta
ir mūsų akims tai nuostabą kelia'“.
12 Anie suko galvą, kaip jį suimti, tačiau bijojo minios. Mat suprato, kad palyginimas buvo jiems taikomas. Tad, palikę jį, pasitraukė.
Vakar skaitėme Jėzaus pokalbį su aukštaisiais kunigais, Rašto aiškintojais ir seniūnais, kurie Jį veidmainiškai klausinėjo. Dabar Jėzus pasako jiems palyginimą. Ir jie supranta, jog tas palyginimas skirtas jiems, o tiksliau yra apie juos. Juk vynuogyno šeimininkas yra Dievas, o vynuogynas, tai Jo žmonės. Vyninkai tai tie patys aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai ir seniūnai. Tarnai, kuriuos šeimininkas siunčia atsiimti savosios dalies yra pranašai, kuriuos paprastai nužudydavo, vienas iš tų pranašų buvo Viešpaties pirmtakas Jonas Krikštytojas. Ir galiausiai šeimininkas siunčia savo sūnų, tai yra Jėzų. Ir čia Viešpats pranašauja, jog ir Jį nužudys.
Kaip dažnai žmogiškas godumas, valdžios troškimas ir puikybė užima Dievo vietą gyvenime? Juk kiekvienas, kuris yra valdžioje ir turi kažkokią atsakomybę už jam patikėtus žmones, turės laikui atėjus atsiskaityti su visko šeimininku – Dievu. Kalbame ne tik apie bažnyčių vadovus ar tarnautojus, bet apie visus vadovus, ar tai būtų šalių vadovai (karaliai, prezidentai, ministrai, parlamentarai) ar mažų bendruomenių, įstaigų ar tiesiog grupelių atsakingieji, ar šeimų tėvai. Visi pagal savo lygmenį yra atsakingi už tuos kurie jiems pavesti.
Gerai įsižiūrėjus turbūt visi turime mažesnių ar didesnių atsakomybių prieš kitus žmones ir žinoma prieš Dievą. Ir nuo mūsų pasirinkimo priklauso ar išnaudojame šias atsakomybes tik savo naudai, ar iš širdies rūpinamės kitais. Šią dalį ir turėsime atiduoti tikrąjam šeimininkui, kuomet ateis derliaus nuėmimo metas. Ir vargas mums, jeigu svarstykles nusvers egoizmas ir godumas, o ne artimo meilė.
Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę prisidėti prie Jo vynuogyno darbininkų.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad mano darbas būtų vaisingas ir neštų vaisių laikui atėjus.
