Dangiškoji Serbija (Небеска Србија)

Vienas svarbiausių Serbijos ortodoksų istorijos puslapių, labai svarbus suprasti šiandieninei jų tapatybei - Kosovo mūšis. 1389 metais krikščionišką Serbijos karalystę užpuolė musulmonai turkai. Serbija buvo paskutinė valstybę, kurią įveikus turkai galėjo pradėti veržtis į Europą per Balkanus.

Turkų pajėgos buvo kelis kartus didesnės nei serbų. Atrodė, priešintis beviltiška. Todėl musulmonų vadovas pasiūlė serbams pasiduoti be mūšio ir tapti kalifato pavaldiniais. Serbai pasiduoti nesiruošė ir artėjo mūšis.

Mūšio išvakarėse kungaikščiui Lozoriui pasirodė angelas. Angelas jam liepė pasirinkti: arba jis nori laimėti žemišką karalystę, arba Dangaus karalystę. Angelas paaiškino, kad jei Lozorius pasirinks žemišką karalystę, jis įveiks turkus, apgins Serbiją ir liks karaliauti. Tačiau jei jis pasirinks Dangaus karalystę, žus mūšyje, taps kankiniu, ir nors jo žemiškoji karalystė pražus, tačiau jis laimės Dangų.

Lozorius ir serbų kariuomenė pasirinko Dangaus karalystę. Visi kariai išvakarėse priėjo Komunijos, meldėsi. Kitą dieną daugelis jų didvyriškai žuvo nuo musulmonų rankų. 

Nors ir daugelis serbų žuvo, mūšis nusinešė ir labai daug turkų gyvybių. Jų žuvo tiek daug, kad kai kurie žmonės pagalvojo, esą Serbija nugalėjo, todėl Balkanuose ir Venecijoje bažnyčių varpai ėmė skambinti pergalę. Patys to nežinodami, skambintojai skelbė kitokią pergalę, nei įsivaizdavo.

Dėl didelių turkų praradimų, musulmonų invazija kuriam laikui buvo sustabdyta. Visgi, Serbijos karalystė niekada nebebuvo tokia galinga kaip anksčiau ir ilgainiui ją užkariavo. Bet serbų sąmonėje įsitvirtino įsitikinimas, kad svarbiausia ne ši, žemiška karalystė, o Небеска Србија - Serbija Danguje, į kurią įžengti nereikia nei kalavijo, nei valdžios, o tik tvirto tikėjimo Kristumi.