2017 m. birželio 21 d., trečiadienis

Koptų Didžiojo Penktadienio giesmė



Įdomu: Didžiojo Penktadienio Kristaus laidojimo giesmėse koptai naudoja senųjų Egipto giesmių melodijas, giedotas per faraono laidotuves. 

2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Angelų rūšys

9 angelų rūšys
Šv. Dionisijui Areopagitui priskiriamame traktate „Apie dangiškąją hierarchiją“ (V a.) angelai suskirstyti į 3 grupes (hierarchijas) po 3 eiles (chorus). 

9 ANGELŲ RŪŠYYS

Pirmoji grupė – serafimai, cherubinai, sostai – supa Dievo sostą ir šlovina Dievą, antroji – viešpatystės, galybės, valdžios – valdo žvaigždes ir stichijas, trečioji – kunigaikštystės, arkangelai, angelai – Dievo ir žmonių tarpininkai, jo pasiuntiniai žemėje.

Pagalbinė schema,
9 angelų rūšys

9 angelų rūšis. Vakarietiško stiliaus
ortodoksų ikonografija

ARKANGELŲ VARDAI

Aštuoni arkangelai
Ortodoksų tradicijoje taip pat išsaugoti aštuonių Arkangelų vardai, minimi trečiojoje Ezdro knygoje:

  • Mykolas  („toks kaip Dievas“)
  • Gabrielius („Dievas yra mano galybė“)
  • Rapolas („Dievas gydo“)
  • Urielis ( „Dievas yra mano šviesa“)
  • Salafielis („Dievo malda“)
  • Jehudielis („Dievo šlovė“)
  • Varachielis („Dievo palaima, malonė“)
  • Jeremielis („pakėlimas Dievo link“)

Pamaldose šie arkangelų vardai minimi lapkričio 8 (21) dieną, kuomet švenčiama Bekūnių dangiškųjų galybių diena. Angelų diena taip pat laikomas kiekvienas pirmadienis (pirmadieniais vienuoliai pasninkauja, nes siekia angeliškojo gyvenimo).

Lapkričio 8 diena Bažnyčioje buvo išrinkta kaip angelų minėjimo šventė todėl, kad senajame romėnų kalendoriuje tai buvo devintasis mėnuo (lotyniškas mėnesio pavadinimas November yra kilęs nuo žodžio novem - devintas). Aštuntoji diena išrinkta todėl, kad Šventajame Rašte aštuntoji diena yra pasaulio pabaigos metafora (beje, pirmadienis taip pat yra laikomas pirmąja ir aštuntąja savaitės diena). Pasaulio pabaigos pradžią, pasak Apreiškimo, skelbs angelų trimitai. 

2017 m. birželio 13 d., antradienis

Oktoichas ir 8 tonų simbolizmas

Žodis „Oktoichas“ ortodoksų tradicijoje reiškia du dalykus:

1) Pamaldų knygą
2) 8 tonų giedojimo sistemą

Oktoichas kaip pamaldų knyga tai tokia knyga, kurioje sudėtos 8 savaičių ciklo pamaldų kintamosios dalys. Ortodoksų tradicijoje kiekviena savaitė turi savo toną, jis keičiasi paeiliui kas savaitę (1, po to - 2, po to - 3... pasibaigus 8-ajam, vėl 1). Kai nėra kokių nors minėjimų, kintamosios pamaldų dalys imamos iš Oktoicho.

Kita šio žodžio reikšmė - 8 tonų sistema. Graikų tradicijoje kiekvienas iš tonų daugmaž atitinka dermę, nors ir turi tam tikras fiksuotas melodijas ir melodines frazes. Šioje tradicijoje visi pamaldų tekstai giedami pagal savaitės toną (netgi Evangelija rečituojama pagal toną).

Rusų tradicijoje 8 tonų sistema laikui bėgant supaprastėjo ir pavirto melodijų ir melodinių frazių rinkiniu. Ne melodingumu paremtas graikų giedojimas pasirodė esąs per sudėtingas rytų slavų kraštams ir palaipsniui darėsi vis melodingesnis.

Graikiškas sekmadienio troparas, 3 t.


Slaviškas sekmadienio troparas, 3 t.
 



Tiek graikų, tiek rusų tradicijoje yra 8 tonai. Rusų tradicijoje svarbiosios 8 tonų sistemoje yra šios melodijos:
  • Troparų tonai
  • Stichirų tonai
  • Prokimenų tonai
  • Kanono giesmių tonai
Viso - 6x4 = 24 melodijos. Troparo, sticheros ar kt. tonas svarbus, nes, pavyzdžiui, jei yra 1 tono savaitė, tai dauguma troparų, stichirų, prokimenų ir kanono giesmių bus 1 tono. To paties tono troparų, stichirų ir kt. melodijos sudaro harmoningą visumą.

Dėl to, kad graikų tradicijoje tonai ne tiek susieti su melodijomis, jų giedojimas yra lankstesnis. Toje tradicijoje itin svarbus muzikos formos simboliškumas - kiekvienas tonas turi savo prasmę, kiekvienas melodijos vingis iliustruoja tekstą. Jei graikai gieda apie pragarą, gieda žemas natas; jei apie dangų - aukštas.

Rusų tradicijoje perėjus prie fiksuotų melodijų toks melodijos lankstumas buvo paprastas. Visgi, tam tikras melodijos ir teksto turinio sąryšis išliko. Kadangi kai kurie tonai turi pasikartojančių muzikinių elementų, jų simbolizmui apibūdinti taip pat svarbus tekstų turinys. Lengva atpažinti, kad skirtingai tonai naudojami skirtingomis progomis, iliustruoja skirtingo turinio tekstus ir tam tikrais atvejais ryšys tarp teksto turinio ir muzikinės išraiškos yra akivaizdus (pvz. ypač 6 tone).

Prieš pristatant 8 tonų simboliką, derėtų paminėti, kad dėl istorinių priežasčių rusų tradicijoje pakito tonų muzikiniai ryšiai. 

Graikų tradicijoje yra keturi pagrindiniai tonai (1-4), kurie turi antrinius (plagioi) tonus - pl. 1, pl. 2, pl. 3, pl. 4 (atitiktų rusų 5, 6, 7 ir 8 tonus). Išimtis tik „7“ tonas, kuris iš tikrųjų graikų tradicijoje nėra antrinis 3 tono variantas, o atskiras, sunkusis“ tonas (barys).

Rusų tradicijoje tonai „antriniais“ nebevadinami, nes ilgainiui ketvirto tono antrininku (muzikine prasme) tapo ne 8, o 7 tonas, o 8 sudaro grupę su 3 tonu. Taigi, muzikiniai ryšiai yra tokie: 1-5; 2-6; 3-8; 4-7. Nepaisant muzikinių pokyčių, tekstų prasmės požiūriu ryšys išliko 3-7; 4-8 ir t.t..

1 tonas. Teofanija: Dievo ir žmogaus susitaikymas.

Šis tonas simbolizuoja Dievo ir žmogaus susitaikymą, Dievo apsireiškimą žmogui, blogio įveiką. Jis - itin iškilmingas. Beveik visos Velykų pamaldos yra sudarytos iš 1 ir 5 tono giesmių.

Žinomiausi tekstai: Troparas Kryžiui, Teofanijos troparas, Dievo Motinos Užmigimo troparas.

2 tonas. Nuolankumas kaip kelias pas Dievą.

Šio tono tekstuose lyginamos pereinamosios būklės, iš seno į naują, nuo prigimties - prie antgamtiškumo. Tai - prieššventinių pamaldų tonas, jam taip pat priklauso itin jautrios stichiros Dievo Motinai (tai - Nesudegančio Krūmo tonas). Šis tonas primena žmogui, kad reikia pereiti iš nuodėmės į gyvenimą.


Žinomiausi tekstai: Šeštadienio troparai visiems šventiesiems ir užmigusiesiems („Apaštalai, kankiniai ir pranašai“). Stichira Dievo Motinai „Palaiminčiausioji esi, Dievo Gimdytoja Mergele“. Kanono irmas „Eikite žmonės“.

3 tonas. Dangiškasis džiaugsmas

Vienas iš rečiau naudojamų tonų. Šio tono tekstuose - gausu teologijos (galbūt tai susiję su tuo, kad 3 atitinka Trejybę), juose pabrėžiamas Evangelijos džiaugsmas. 

Žinomiausi tekstai: Prokimenas „Dievo Gimdytojos giesmė“



4 tonas. Visuotinė šventė ir gyvenimas nešant Kryžių


Dažniausiai naudojamas tonas. Biblijos numerologijoje skaičius 4 simbolizuoja pasaulį (4 pasaulio šalys) ir Kryžių. Todėl šis iškilmingas tonas pabrėžia išganymo universalumą ir pasakoja Kryžiaus istoriją.  Daugelis troparų vyskupams ir vienuoliams, taip pat kai kurių didžiųjų švenčių troparai yra 4 tono.

Žinomiausi tekstai: Šv. Kalėdų troparas, 
„Sveika, Marija“, troparas šv. Mikalojui Stebukladariui


5 tonas. Pagarbinimo tonas

Šis tonas savo tematika atkartoja pirmąjį, jį išbaigia. Žmogus ir Dievas yra vienybėje, todėl jis kviečiamas pagarbinti Dievą.


Žinomiausi tekstai: Sekmadienio rytmetinės troparai («Ангельский собор»).


6 tonas. Atgaila

Šiam tonui priklauso daug Didžiosios Savaitės (ypač Didžiojo Šeštadienio) ir laidotuvių tekstų, šv. Andriejaus Kretiečio Didysis atgailos kanonas. Jis išreiškia liūdesį dėl nuodėmių, gilią atgailą. Dėl savo švelnumo, paprastumo ir nuoširdumo, šis tonas labai populiarus.

Žinomiausi tekstai: Malda Šventajai Dvasiai, „Kristaus Prisikėlimą regėję“, „Tavo Prisikėlimą, Išganytojau Kristau“

7 tonas (pl. 3). Atsimainymas

Rečiausiai naudojamas tonas. Teksto turinio ir simbolikos atžvilgiu šis tonas išbaigia 3 toną, tačiau melodiškai rusų tradicijoje jis artimesnis 4-ajam. Skaičius 7 Šventajame Rašte simbolizuoja kūrybos pabaigą, poilsį, tematiškai šio tono tekstuose dominuoja atsimainymo (pasikeitimo) tema.

Žinomiausi tekstai: Troparas atsimainymui.

8 tonas. Pilnatvė, amžinybė


Skaičius 8 Šventajame Rašte simbolizuoja amžinybę, tobulą pilnatvę. Šio tono tekstai taip pat pasižymi ekspresyvumu, nes daug jų prasideda ištiktukais „ak“, „o“ ir kt. 

Teksto turinio ir simbolikos atžvilgiu šis tonas išbaigia 4 toną, tačiau melodiškai rusų tradicijoje jis artimesnis 3-ajam. 

Žinomiausi tekstai: Tave, Karvede9 valandos troparas, Velykų laiko įpusėjimo troparas, „Išties verta (giesmė, giedama kam nors baigiantis), nemažai gerai žinomų maldų už mirusius.


________


Tonų reikšmės pgl. Всенощное бдение. Богослужебные песнопения Православной Церкви. Ред. и коммент. Д. Болгарский. Киев: Издание Свято-Троицкого Ионинского монастыря, 2000.

2017 m. birželio 12 d., pirmadienis

Trišventas ir Antitrisagionai

Graikiškai



Slavų k., rusiškas stilius (nuo 1:10)



Trišventas (gr. Trisagion, slav. Trisvjatoje) - ortodoksų liturginė giesmė, kurią sudaro angelų giesmė Šventas šventas šventas (Iz 6,3; Apr 4,8) prie kiekvieno Šventas pridedant Dievo titulą (Dievas, Galingasis, Nemirtingasis). Tradiciją šią giesmę kildina iš įvykio V a. Konstantinopolyje buvo žemės drebėjimas, kurio metu patriarchas Proklas meldė Dievo pagalbos, o vienas vaikas buvo pakeltas į orą. Minia sušuko Kyrie eleison!vaikas nusileido ant žemės ir ėmė giedoti šią giesmę.

Giesmė tapo tokia populiari, kad ji buvo vienas iš Chalkedono susirinkimo Tėvų džiaugsmo šūksnių. Jau senovėje ją liturgijoje naudojo ne tik ortodoksai, bet ir nechalkedoninės Bažnyčios bei gališkasis ritas. Romos Bažnyčioje ji naudojama Didįjį Penktadienį

ANTITRISAGIONAI

Nors giesmė šv. Jono Auksaburnio Dieviškoje Liturgijoje giedama beveik visada ir dažnai netgi pavadinama „nekintama pamaldų dalimi“, iš tiesų egzistuoja antitrisagionai - giesmės, kurios giedamos Liturgijoje vietoje Trišvento (gr. anti - vietoje; trisagion - Trišventas). Egzistuoja tik du Antitrisagionai: „Visi, kurie esate pakrikštyti...“ ir „Prieš Tavo Kryžių...“.

„Visi, kurie esate pakrikštyti...“





Šis Antitrisagionas siejamas su krikštu. Kadangi senovėje Konstantinopolyje žmonės buvo krikštijami Lozoriaus šeštadienį ir Didįjį Šeštadienį, šis Antitrisagionas skambėdavo Lozoriaus šeštadienio, Didžiojo šeštadienio ir Šviesos savaitės (įsk. Velykas) pamaldose kaip priminimas apie krikšto patirtį.

Egzistuoja taip pat tradicija giedoti šį Antitrisagioną per Kalėdas, Teofaniją ir Sekmines. Šis giedojimas taip pat siejamas su tradicija tomis dienomis krikštyti žmones, nors klausimas, ar Teofanijos metu senovėje buvo krikštijama, istorikams kelia rimtų abejonių (regis, bent iš pradžių, ši giesmė turėjo žvelgiant į Kristaus krikštą priminti žmonėms jų krikšto patirtį; tik vėliau atsirado paprotys krikštyti ir šią dieną). 

Taigi, šis Antitrisagionas skamba:

  1. Kalėdos
  2. Teofanija
  3. Lozoriaus šeštadienis
  4. Didysis šeštadienis
  5. Šviesos savaitė (įsk. Velykas)
  6. Sekminės
„Prieš Tavo Kryžių...“



Ši giesmė giedama per Kryžiaus šventes:
  1. Kryžiaus išaukštinimas (rugsėjo 14/27)
  2. Kryžius pagerbimas (3 Gavėnios sekmadienis)

Penki mitai apie ekumeninį sąjūdį

XX a., po šimtmečių religinių karų tarp krikščionių, prasidėjo priešingas procesas – sudėjusios ginklus krikščionių Bažnyčios ėmė siekti vienos kitas pažinti, bendradarbiauti. Reakcijų į šį naują sąjūdį buvo įvairių – vienos grupės (baptistai, sentikiai) jį smerkė, kitos jame dalyvavo (ortodoksai, liuteronai, anglikonai…), trečios, iš pradžių sąjūdį smerkusios, vėliau prie jo prisidėjo (Romos katalikai). Iki šiol krikščionių nuomonės apie šį sąjūdį skiriasi, todėl verta aptarti kai kuriuos mitus apie jį.


1. Ekumeninis sąjūdis siekia sukurti pasaulinę religiją


Nuo pat pradžių ekumeninis sąjūdis buvo kuriamas tam, kad suartėtų skirtingų bendruomenių krikščionys. Vienas kertinių šį sąjūdį pradėjusių dokumentų – 1920 m. Konstantinopolio patriarcho Germano enciklika „Visoms Kristaus Bažnyčioms, kur Jos bebūtų“ – tesiekė politinės Tautų Sąjungos pavyzdžiu įsteigti Pasaulio Bažnyčių organizaciją, kuri stabdytų religinius krikščionių tarpusavio karus ir smurto protrūkius, kuruotų galimą bendradarbiavimą tose srityse, kur krikščionių nuomonės neišsiskiria (skurdo, nelygybės ir kt. bendražmogiškos problemos). Bendradarbiavimas buvo skatinamas tose srityse, kuriose nereikalinga tikėjimo bendrystė, tačiau kurių problemas spręsti krikščionis įpareigoja Evangelija. Suartėjimas sakramentų ir tikėjimo srityje tebuvo tolima galimybė, o ne deklaruojama tikrovė. Apie kitų religijų atstovus ekumeninis sąjūdis nekalbėjo.

Tiesa, kartais žodis „ekumenizmas“ vartojamas tarpreliginiam dialogui apibūdinti. Tiesa ir tai, kad kai kurios liberalios krikščionių grupės į nekrikščioniškas religijas žiūri priimtiniau. Tačiau „ekumeninis sąjūdis“ tėra abstraktus skirtingų religinių bendruomenių bendradarbiavimo pavadinimas, o 1948 m. įkurta Pasaulio Bažnyčių Taryba (PBT) nėra kokia Superbažnyčia, o skirtingas religines bendruomenes vienijanti organizacija. Tai yra platforma, kurioje kalbasi ir žmonės, turintys bendrą tikėjimą, ir žmonės, vienas kitą laikantys eretikais. Bendras sąjūdžio tikslas yra ne pasaulinės religijos sukūrimas, o skirtingų krikščionių konfesijų bendradarbiavimas klausimais, nereikalaujančiais tikėjimo bendrumo, ir suartėjimas per nuolatinį bendravimą.

Paprastumo dėlei šiame straipsnyje apsiribosime terminu „konfesijos“, nors, ypač JAV, egzistuoja toks fenomenas kaip „denominacijos“ – tokios krikščionių bendruomenės, kurias jungia tas pats tikėjimas, bet kurios neturi bendrystės. Nedenominacinės Bažnyčios net nėra prisijungusios prie didesnio bendruomenių „tinklo“, organizacijos. Šis fenomenas liudija ekumeninio sąjūdžio reikalingumą – krikščionių vienybę sekuliaraus pasaulio ir pagonių akyse.



[SKAITYTI TOLIAU]



Taip pat žr.:

Antifonai

„Šlovink, mano siela, Viešpatį“ (Ps 102, slavų k.)
 

3-ioji sekmadienio antifona (Mt 5 palaiminimai, slavų k.)




Antifonai - giesmes, skirtos giedoti keliems chorams pakaitomis (šiuolaikinėje parapijinėje praktikoje paprastai gieda tik vienas choras). Antifonai naudojami Dieviškojoje Liturgijoje, rytmetinėje ir vakarinėje.

Antifonų rūšys:

Vakarinės: * Psalmyno antifonai - Psalmyno katizmų dalys, skirtos giedoti dviem chorams pakaitomis. Šiuolaikinėje praktikoje katizmos skaitomos, giedamos tik 1 katizmos ištraukos sekmadienio vigilijoje (t.y. šeštadienio vakare).

Rytmetinės:
Pakopų antifonai - giedami tik rytmetinėje. Taip vadinasi, nes jie sudaryti iš „pakopų giesmių“ psalmių (119-133). 

Dieviškosios Liturgijos:
* Atvaizduojamieji antifonai - Ps 102; Ps 145; trečiasis antifonas - „Palaiminimai“ (Mt 5). Giedami kiekvieną sekmadienį.
* Kasdieniai antifonai (Ps 91; Ps 92; Ps 94) - giedami kuomet Tipikonas nenumato kitų antifonų. Šiuolaikinėje parapijinėje praktikoje nenaudojami - visada giedami arba sekmadienio, arba švenčių antifonai.
* Šventiniai antifonai - 12 Didžiųjų metų švenčių, skirtų Viešpačiui metu giedami antifonai. Juos sudaro su švente susijusių psalmių eilutės ir priegiesmis (pirmi du antifonai) arba šventės troparas (trečias antifonas).

Šventinis (Velykų) antifonas, Ps 65, slavų k.

Kiekvieną šeštadienio vakarą giedama I katizma (Ps 1; Ps 2; Ps 3 ištraukos)

Serbijos patriarchas Pavle (1914-2009)



Tai - patriarchas, kuris sakė, kad „neturės automobilio tol, kol kiekviena šeima Kosove jo neturės“. Daug kas jį pravardžiuodavo „patriarchas „būkim žmonėmis“, nes Jugoslavijos karų metu jis pastoviai kartodavo, kad svarbiausia - „išlikti žmonėmis“.

To karo metu sykį Slobodanas Miloševičius jį buvo panaudojęs kaip slaptą ginklą taikos derybose. Kai republika Srpska kariuomenė Bosnijoje nenorėjo pasirašyti taikos sutarties, Miloševičius pakvietė pasisakyti patriarchą, kuris, žinoma, pasakė, kad „taika yra svarbesnė už viską“. Jo autoritetas buvo toks didelis, kad Bosnijos serbų vadovas pasirašė taikos sutartį.

Dar šis patriarchas, kol tik turėjo jėgų, pats visada remontuodavo savo batus, nes vienuolyne buvo batsiuvys ir buvo įvaldęs šį amatą.


Kas yra kanonas (giesmių rink.)?


Ortodoksų liturgikoje ir maldos praktikoje sutinkami giesmių rinkiniai, vadinami kanonais. Tai - maldos, skirtos asmeninei maldai ar reikmei (atgailos k., pasiruošimo Komunijai k.), šventei, šventajam ir pan. Liturginiame cikle kanonai giedami rytmetinės, naktinės, vidurnaktinės metu, taip pat naudojami laidotuvėse, panichidose, paraklezėse (molebnuose) ir ligonių patepimo sakramento metu. 

Velykų kanonas (slavų k.; naujų laikų giedojimas):


Kanonas Dievo Gimdytojai (graikų k., tradicinis bizant. giedojimas):

GIESMIŲ STRUKTŪRA

Kanoną sudaro 9 giesmės, 2 giesmė dažniausiai praleidžiama. Kiekvieną giesmę sudaro irmas, priegiesmis (-iai), troparai ir katavasija.

Giesmės pavyzdys (iš Atgailos kanono):

1 giesmė, 6 tonas

Irmas: 
Kojomis gilią jūrą tarsi sausumą perėjęs Izraelis regėjo skandinamą savo persekiotoją – faraoną, ir šaukė: „Giedokime Dievui pergalės giesmę!“

Priegiesmis: Pasigailėk manęs, Dieve,/ pasigailėk manęs. 

Štai aš, slegiamas nuodėmių, kreipiuosi į Tave, savo Valdovą ir Dievą; nedrįstu žvelgti į dangų, tik meldžiuosi, prašydamas: duok man, Viešpatie, proto, kad karčiai apraudočiau savo darbus.

O, vargas man, nusidėjėliui! Esu didžiausias nelaimėlis, atgailos nėr many. Dovanoki, Viešpatie, man ašarų, kad karčiai apraudočiau savo darbus.

Garbė: O kvailas, nelaimingasai žmogau! Pasidavęs tinguliui tuščiai eikvoji laiką! Apmąstyk savo gyvenimą, atsigręžk į Dievą ir karčiai apraudoki savo darbus.
Ir dabar: O, Skaisčiausioji Dievo Motina! Pažvelk į mane nusidėjėlį, išvaduoki iš šėtono tinklų ir nukreipk į atgailos kelią, kad karčiai apraudočiau savo darbus.
„Štai aš..“, „O, vargas man...“, „O, kvailas...“, „O Skaisičiausioji...“ - tai troparai.  Priegiesmis kartojamas po kiekvieno troparo, išskyrus tų, prieš kuriuos parašyta „Garbė“ ir „ir dabar“. Kur „Garbė“  - skaitoma „Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“; kur „ir dabar“ - „ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen“.

IRMŲ TURINYS


Kanono irmai atsirado iš Senojo Testamento giesmių, kurios kažkada pamaldose buvo giedamos pilnai. 9 kanono giesmės tematiškai atitinka šias ST giesmes:



1. Mozės giesmė (Iš 15,1-19)
(2.) Rūsti Mozės pranašystė (Įst 32,1-43); atgailos giesmė, giedama tik Triodės laikotarpiu (to laiko antradieniais).
3. Pranašės Onos (Hanos) džiaugsmo giesmė, kuomet jai gimė Samuelis (1 Sam 2,1-10)


4. Pranašo Habakuko giesmė (Hab 3,1-19)
5. Pranašo Izaijo giesmė apie visuotinį prisikėlimą (Iz 26,9-19)
6. Pranašo Jonos giesmė didžuvės pilve (Jon 2,3-10)


7. Jaunuolių giesmė krosnyje (Dan 3,26-56)
8. Jaunuolių giesmė krosnyje (pabaiga)  (Dan 3,57-88)
9. Dievo Gimdytojos giesmė (Lk 1,46-55) ir Zacharijo malda, Jono Krikštytojo palaiminimas (Lk 1,68-79)

Po 6 giesmės paprastai yra kondakas ir ikas, panašūs į troparą kūriniai.

Irmų pavyzdys - Kalėdų kanono irmai (slavų k.):



Jei kanonas atliekamas rytmetinės metu, po 3 ir 6 giesmės paprastai skaitoma mažoji ektenija, o prieš 9 giesmę giedama visa Dievo Gimdytojos giesmė (Magnificat; Lk 1,46-55) su priegiesmiu „Už cherubinus garbingesnę...“.

Dievo Gimdytojos giesmė (Magnificat) bažn. slavų kalba:


Mozės ir jaunuolių giesmė krosnyje yra išlikusi Didžiojo šeštadienio pamaldose. Jos giedamos ne kanono metu, o tarp Senojo Testamento skaitinių (pridedamos prie šio straipsnio dėl bendro konteksto):




 


PRIEGIESMIAI

Kanono priegiesmiai priklauso nuo jo turinio. 6 populiariausi rytmetinių kanonų priegiesmiai:

1. Garbė, Viešpatie, Tavo šventajam Prisikėlimui - sekmadienio (prisikėlimo) kanonas.
2. Garbė, Viešpatie, Tavo garbingajam Kryžiui ir Prisikėlimui - sekmadienio kanonas Kryžiui.
3. Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, gelbėki mus - kanonas Dievo Gimdytojai
4. Garbė, Tau, mūsų Dieve, garbė Tau - Trijodės ir Pentikostarijaus kanonai
5. Kristus prisikėlė iš mirusiųjų - Velykų kanonas
6. Šventasis (-oji/-ieji/-osios) [titulas ir vardas] melski[-te] už mus - kanonas šventajam (šventiesiems/šventosioms)

Taip pat dažnai sutinkami priegiesmiai:

* Eilutės iš 50 psalmės - kanonas prieš Komuniją
* Pasigailėk manęs Dieve, pasigailėk manęs - Atgailos kanonai 

KATAVASIJA

Dar vienas svarbus kanono giesmių elementas - katavasija. Kai senovėje kanoną atlikdavo du chorai, katavasija būdavo giesmę, kurią abu chorai atlikdavo nusileidę žemyn, bažnyčios centre (gr. katavano - nusileidžiu, t.y. nulipu žemyn). Katavasija užbaigia giesmę. 

Katavasija gali būti giedama arba kiekvienos kanono giesmės pabaigoje (pvz. Velykų kanonas), arba tik po 3, 6, 8, 9 giesmių (rymetinėje). Katavasija gali arba sutapti su giesmės irmu (tiesiog irmo pakartojimas giesmės pabaigoje), arba būti paimta iš kito kanono (pavyzdžiui, jei rymetinėje skaitomi keli kanonai). 

Rytmetinės metu prieš 8 katavasija giedami žodžiai „Šloviname, garbiname ir giriame Viešpatį, giedodami ir aukštindami per amžius“ (Хлавим, благословим...). 

Kanoną skaitant asmeninės maldos metu, katavasijos neskaitomos.

FOTAGOGIKAS arba EKSAPOSTILARIJUS

Jei kanonas atliekamas rytmetinėje, jam baigiantis giedamas eksapostilarijus arba fotogogikas (slav. светилен). Tai - malda Kristui, kurioje prašoma, kad Jis ateitų mums į pagalbą ir apšviestų mūsų sielas. 

Eksapostilarijumi vadinamas sekmadienio fotogogikas.

TRIJODĖ

Trijodė (gr. Triodion, slav. Tripesnec) - kanonas, kurį vietoje 9 giesmių sudaro tik 3 giesmės. Trijodės giedamos Gavėnios šiokiadieniais. 

Trijodė (graikų k.):


Dėl to, kad Gavėnios laiko knygoje yra sudėtos triodės, pati Gavėnos laiko kintamųjų pamaldų dalių knyga yra vadinama Trijode (slav. Триодь). Antroji šios knygos dalis yra vadinama Velykų Trijode (slav. Цветная Триодь - pažod. 
Gėlių Trijodė) arba Pentikostarijumi (gr. Pentekostarion, bulg. Пентикостар). Rusų vartosenoje išliko senasis Gėlių Trijodės“ pavadinimas, kuris iš tikro nebeteko savo prasmės, nes šiuolaikiniame Pentikostarijuje nėra trijodžių (trijų giesmių kanonų).

Senojoje rusų tradicijoje abi knygos buvo vadinamos Trijodėmis, nes pirmoji Trijodės dalis apėmė tik keturiasdešimtdienį, o antroji dalis prasidėjo nuo Lozoriaus šeštadienio (taigi, joje dar tebebuvo trijodės). Ši tvarka tebeegzistuoja pas sentikius. Po patriarcho Nikono reformų pereita prie graikiškos praktikos, kur Trijodėje yra visų pamaldų tekstai nuo Muitininko ir fariziejaus sekmadienio, iki didžiojo šeštadienio, o Pentekostarijuje sudėti tekstai nuo Velykų savaitės iki Visų šventųjų dienos (I-as sekmadienis po Sekminių).

ATLIKIMAS

1. Graikiška tradicija. Kadangi visi kanono tekstai yra rimuoti ir ritmiški, graikiškoje tradicijoje visas kanonas giedamas, naudojant tą patį toną (išskyrus tada, kai prie kondakų ir pan. nurodytas kitas tonas). 

2. Slaviška tradicija. Kadangi daugeliu atveju slaviški tekstai nėra rimuoti, dažniausiai giedami tik irmai ir katavasijos, o troparai ir priegiesmiai skaitomi rečitatyvu (dar gali būti giedamas kondakas ir ikas). Didžiajame atgailos kanone giedami dar ir priegiesmiai. 

Išimtis - Velykų kanonas, kuris giedamas visas.

3. Privati malda. Privačioje maldoje visas kanonas gali būti tiesiog perskaitytas rečitatyvu arba paprastu balsu. 

2017 m. birželio 7 d., trečiadienis

Koptiška giesmė Dievo Gimdytojai



Vertimas: Sveikiname Tave, kartu su Gabrieliumi archangelu giedodami: Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su Tavimi, todėl visais laikais šloviname Tave, Dievo Gimdytoją: prašyki Viešpaties už mus, kad mūsų nuodėmes atleistų.


2017 m. birželio 6 d., antradienis

Dangiškoji Serbija (Небеска Србија)




Vienas svarbiausių Serbijos ortodoksų istorijos puslapių, labai svarbus suprasti šiandieninei jų tapatybei - Kosovo mūšis. 1389 metais krikščionišką Serbijos karalystę užpuolė musulmonai turkai. Serbija buvo paskutinė valstybę, kurią įveikus turkai galėjo pradėti veržtis į Europą per Balkanus.

Turkų pajėgos buvo kelis kartus didesnės nei serbų. Atrodė, priešintis beviltiška. Todėl musulmonų vadovas pasiūlė serbams pasiduoti be mūšio ir tapti kalifato pavaldiniais. Serbai pasiduoti nesiruošė ir artėjo mūšis.

Mūšio išvakarėse kungaikščiui Lozoriui pasirodė angelas. Angelas jam liepė pasirinkti: arba jis nori laimėti žemišką karalystę, arba Dangaus karalystę. Angelas paaiškino, kad jei Lozorius pasirinks žemišką karalystę, jis įveiks turkus, apgins Serbiją ir liks karaliauti. Tačiau jei jis pasirinks Dangaus karalystę, žus mūšyje, taps kankiniu, ir nors jo žemiškoji karalystė pražus, tačiau jis laimės Dangų.

Lozorius ir serbų kariuomenė pasirinko Dangaus karalystę. Visi kariai išvakarėse priėjo Komunijos, meldėsi. Kitą dieną daugelis jų didvyriškai žuvo nuo musulmonų rankų. 

Nors ir daugelis serbų žuvo, mūšis nusinešė ir labai daug turkų gyvybių. Jų žuvo tiek daug, kad kai kurie žmonės pagalvojo, esą Serbija nugalėjo, todėl Balkanuose ir Venecijoje bažnyčių varpai ėmė skambinti pergalę. Patys to nežinodami, skambintojai skelbė kitokią pergalę, nei įsivaizdavo.

Dėl didelių turkų praradimų, musulmonų invazija kuriam laikui buvo sustabdyta. Visgi, Serbijos karalystė niekada nebebuvo tokia galinga kaip anksčiau ir ilgainiui ją užkariavo. Bet serbų sąmonėje įsitvirtino įsitikinimas, kad svarbiausia ne ši, žemiška karalystė, o Небеска Србија - Serbija Danguje, į kurią įžengti nereikia nei kalavijo, nei valdžios, o tik tvirto tikėjimo Kristumi.