2017 m. balandžio 26 d., trečiadienis

Šv. Petras Mohyla (Movila, Mogila)

Mohyla Petro.jpg
Šv. Petras Mohyla
Šv. Petras Mohila (1596 m- 1646; rumuniškai - Petru Movilă) Abiejų Tautų Respublikos ortodoksų šventasis, Kijevo ir Visos Rusios metropolitas, viena reikšmingiausių asmenybių Ortodoksų Bažnyčios istorijoje. Turėdamas puikų išsilavinimą ir ryžtą stiprinti Bažnyčią persekiojimų laikais, jis ne tik įvykdė būtinas reformas, bet ir sudarė naujus pamaldų tekstus bei sukūrė naujus jų tipus, kurie gyvi Bažnyčioje iki šiol.

MOVILŲ ŠEIMOS PAMALDUMAS

Petru gimė Bresto unijos metu 1596 m. rumunų (Moldovos ir Valachijos kunigaikštysčių) valdovų Movilų (rum. Movilești; rum. Movilă reiškia „kalnas“, tariasi movilė) šeimoje. Movilų didikų giminė kruopščiai laikėsi ortodoksų tikėjimo, tradicinio šiems kraštams.

Movilų dinastijos herbas
Movilos gausiai aukojo Bažnyčiai, dalyvavo ortodoksų brolijose, fundavo vienuolynų ir bažnyčių statybas. Jie itin gerbė rumnunų šventąjį Joną Sučavietį, kurį laikė savo giminės globėju, Moldovoje pastatė jam dedikuota vienuolyną.

Šv. Petro Mohylos senelis Jonas Movila buvo aukščiausias Moldovos kunigaikštystės valdininkas, kuris senatvėje išsižadėjo valdžios bei turtų ir tapo vienuoliu (pasikeitė vardą į „Joanikijas“). Jono sūnus, šv. Petro dėdė Jurgis Movila tapo Moldovos metropolitu. Pačiam šv. Petrui buvo numatyta politinė karjera, nes, iš pradžių, jo dėdė - Jeremijas, o po jo mirties - šv. Petro tėvas (Simeonas) buvo Moldovos vyriausieji etmonai. Jaunasis Petru Movila mokėsi įvairių mokslų ir karinio meno, bet, po tėvo nužudymo, giminėje kilus kovoms dėl Moldovos kunigaikštystės sosto jo šeima pasitraukė į Abiejų Tautų Respubliką. Ten šv. Petras tęsė savo mokslus, netgi dalyvavo kariniuose žygiuose, tačiau kai jam subrendus atsirado galimybė tapti Moldovos valdovu, jis priėmė lemtingą sprendimą likti ATR ir pašvęsti savo gyvenimą Bažnyčiai.

VIENUOLIS PETRAS

Pirmasis šv. Petro kontaktas su ATR ortodoksų inteligentija įvyko dar studijų metais, kuomet Lvove jį mokė ortodoksų brolijai priklausę vienuoliai. Vėliau jis, istorikų nuomone, mokėsi ir Vakarų ar Centrinės Europos universitetuose, todėl brandos laikais be gimtosios rumunų kalbos buvo susipažinęs su lotynų, graikų, lenkų, bažnytine slavų ir senąją rusėnų (dar vadinama sen. ukrainiečių ar baltarusių) kalbomis. Būdamas kilmingas ir norėjęs sieti savo gyvenimą su Bažnyčia jis iškart galėjo pretenduoti į aukštus titulus Bažnyčioje.

Dar pasaulietis šv. Petro Mohyla, kurį dėl panašaus pavardės skambesio (Movilė) „Mohyla“ praminė ukrainiečiai (ukr. mohyla - kapas; rusifikuota pravardės forma - Mogila), buvo išrinktas prestižinio Kijevo Olų vienuolyno vadovu - archimandritu. Pikti liežuviai kalbėjo, kad jaunas, nepatyręs, jis tik todėl ir buvęs išrinktas, kad esąs kilmingas, tačiau netrukus pasirodė, kad šv. Petras į vienuolystę ir savo naująją poziciją žiūri labai rimtai. 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „petro mohyla“
Šv. Petras Mohyla didžiojo archimandrito apdarais.
Dešinėje paveikslėlio pusėje - krentanti karūna,
kurios etmonaitis Petru Movila išsižadėjo vardan vienuolystės
Jaunasis archimandritas ne tik uoliai meldėsi, sekė Šventųjų Tėvų ir patyrusių vienuolių nurodymais, bet ir ėmė reikalauti disciplinos iš vienuolyno vienuolių. Prieš tai pamokęs žodžiu, jis žiauriai bausdavo vienuolius, kurie laužydavo savo įžadus, negyveno bendruomeniškai ar nesilaikė regulos. Šv. Petras sėkmingai griežtino discipliną ir kėlė visuomenės akyse sumenkusį Kijevo olų vienuolyno autoritetą, o jo paties asketinį polėkį demonstravo vėliau išaiškėjęs faktas, kad ant savo kūno jis slapta nuolat nešiojo sunkias grandines.

Kijevo olų vienuolynas XVII a. pradžioje buvo ypatinga vieta. Tai - vienas iš nedaugelio vienuolynų, kuriame, nepaisant valdžios organizuotų persekiojimų, katalikų ir unitų spaudimo, vienuoliai kategoriškai atsisakė prisijungti prie Bresto unijos ir išliko ortodoksais. Pasakojama, kad kai katalikų misionierius Juozapatas Kuncevičius šiame vienuolyne pamaldų metu įkyriai pamokslavo ragindamas vienuolius prisijungti prie unijos, galų gale vienuoliai jį sumušė ir išmetė iš vienuolyno teritorijos, uždraudę sugrįžti. 

Grėsmę vienuolynui kėlė ne tik katalikai, bet ir protestantai. Niekindami ikonas, šventųjų gerbimo tradicija ir kitus ortodoksų papročius, jie leisdavosi į vienuolyno uolas, kur niekindavo šventųjų palaikus, vogdavo relikvijas. Be to, egzistavo ir unijos su protestantais pagunda, nes, pavyzdžiui, netgi tuometinis Konstantinopolio patriarchas Kirilas Loukaris simpatizavo kalvinizmui, su kuriuo susipažino dėstytojaudamas Vilniuje (tuo metu ATR ortodoksai priklausė Konstantinopolio patriarchatui).

Archimandritas Petras nutarė pakelti vienuolyno autoritetą tiek katalikų ir unitų, tiek protestantų bei ir pačių ortodoksų akyse. Jis pavedė vesti specialius sąsiuvinius, kuriuose buvo surašomi visi stebuklai, vykę Kijevo olų vienuolyne. Šitaip Dievo malonės veikimas per ortodoksų šventuosius buvo liudijamas ne tik katalikams (kurie tvirtino, kad ortodoksai netekę Dievo malonės), bet ir protestantams. Be to, būtent šv. Petras ėmė siekti oficialios Kijevo šventųjų kanonizacijos Konstantinopolyje. Oloms sergėti buvo pasamdyti sargai, kurie turėjo apsaugoti relikvijas nuo niekinimo. 

Vienuolyne archimandritas ėmė leisti naujas maldaknyges, įvedė papildomų pamaldų, skirtų Dievo Motinai, tradiciją (kiekvieną trečiadienį buvo skaitomоs Jai skirtos maldos, per Užmigimo šventę vyko didelė pasauliečių procesija į vienuolyną), atnaujino Dievo Motinos Užmigimo bažnyčią. Visa tai konsolidavo tikinčiuosius. 

Dar būdamas archimandritu, šv. Petras priėmė lemtingą sprendimą - visą savo turimą turtą ir privilegijas paaukoti tam, kad įkurtų aukšto lygio mokyklą (kolegiją; akademija ji tapo kiek vėliau) ortodoksams. Jis rašė (vert. į šiuolaik. rusų k.):
«Я, Петр Могила, милостию Божиею архимандрит Киево-Печерский, видя великую потерю для душ от неучености духовенства и необучения юношества, и желая, при благости и помощи Божией, по собственной моей воле, предотвратить столь великую потерю, а также приобрести удалившихся от Православия, основать школу для того, чтобы юношество наставляемо было во всяком благочестии, в добрых нравах и свободных науках; и сие не для какой-либо пользы или славы моей, но во славу и честь Живоначальной, Нераздельной, Святой Троицы, Отца и Сына и Святаго Духа, в пользу и утешение правоверного народа.»
Ši mokykla tapo tokia prestižine, kad dar šv. Petrui esant gyvam katalikas Kasijonas Sakovičius barė unitus tokiais žodžiais: „Kas tos jūsų mokyklos Petro mokyklos Kijeve akivaizdoje?

METROPOLITAS PETRAS
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „петро могила“
Šv. Petras Mohyla metropolito apdarais
Šešerius metus prabuvęs Kijevo olų vienuolyno archimandritu (1627–1633), šv. Petras buvo išrinktas Kijevo, Galicijos ir Visos Rusios metropolitu“. Tai buvo kontraversiškas sprendimas, kadangi jis buvo užsienietis, rumunas. Opozicionieriai kaltino jį, esą jis bandas slapta prijungti ortodoksus prie katalikybės, tačiau ilgainiui šios baimės nepasiteisino ir metropolito valdžia buvo įtvirtinta.

Metropolitas Petras Mohyla tęsė savo švietimo politiką ir prie jo epochos reikšmės darbo - Kijevo akademijos įsteigimo - galima pridėti ir šiuos:

* Metropolitas sudarė pirmąjį Visuotinės Bažnyčios pripažintą Ortodoksų Bažnyčios Katekizmą -  „Visuotinės [Katalikiškosios] ir Apaštališkosios Rytų Bažnyčios Ortodoksiškasis Tikėjimo Išpažinimas“. Katekizmo tekstas buvo patvirtintas ATR Bažnyčios metropolito surengtame Kijevo sinode 1640 m., Visuotinė Bažnyčią jį patvirtino panortodoksiniuose sinoduose Jasėje (1643) ir Jeruzalėje (1672). 

1644 m. metropolitas vadovavo sudarant fundamentalų veikalą „Lithos“ (pilnas pavadinimas: „Lithos, arba Akmuo, kurį iš šventosios Rusios Ortodoksų Bažnyčios svaidyklės  sviedė nuolankus tėvas Euzebijus Pijus, kad sutriuškinta būtų tamsioji Kasijono Sakovičiaus "Perspektyva"“). Šis veikalas, kaip liudija jo pavadinimas, buvo atsakymas katalikų apologetui Kasijonui Sakovičiui, kuris parašė didelį veikalą, kaltinusį ortodoksus įvairiais nukrypimais nuo tikrojo tikėjimo. „Lithos“ pateikė labai smulkų atsakymą ir ortodoksų tikybos apologiją. Kadangi katalikai dėl šio veikalo galėjo atnaujinti ortodoksų persekiojimus, jis buvo pasirašytas slapyvardžiu Euzebijus Pijus, išvertus iš graikų kalbos - „Pamaldusis Ganytojas“.

* 1646 m. dviem dalim buvo išleistas šv. Petro Mohylos  „Apeigynas“ (slav. Trebnik). Apeigyne pirmojoje dalyje pateikiami suvienodinti ir ištaisyti pagal graikų leidimus ir senovinius slavų nuorašus Bažnyčios sakramentų, šventųjų apeigų (laidotuvių ir kt.) tekstai, antrojoje dalyje - papildomos apeigos įvairiems poreikiams (namų pašventinimas ir kt.), dalis kurių buvo sudarytos pagal Romos apeigyno pavyzdžius (tokių maldų iki tol ortodoksų pasaulyje nebuvo). 

Metropolitas visos Rusios Bažnyčios lygiu tęsė ir disciplinos griežtinimo politiką, pradėtą vienuolyne. Jo sušauktame Kijevo sinode (1640) buvo sugriežtinti kunigų, vyskupų, abatų rinkimo, šventimų, paskyrimų reikalavimai, įvesti reikalavimai nuodėmklausiams, sugriežtintos bažnytinės bausmės. 

Kiekvienas buvusių ATR ar Rusijos kraštų ortodoksas gali susidurti ir su kitu šv. Petro Mohylos palikimu - Pasijomis. Iki šiol keturis Gavėnios sekmadienių vakarus yra tarnaujamos šio metropolito įvestos ypatingos vakarinės pamaldos su Kristaus Kančios Evangelijų skaitiniais. 


APIBENDRINIMAS

Kritikai dažnai teigia, esą šv. Petro Mohyla buvo latinizuotojas, atseit, jis buvo patyręs didelę katalikybės įtaką ir ją skleidė Ortodoksų Bažnyčioje. Metropolito gerbėjai lygina jį su šv. Bazilijumi Didžiuoju, kurio minėjimo išvakarėse šv. Petras ir mirė. Kaip šv. Bazilijus Didysis IV a. gynė Bažnyčią nuo pagoniškos valdžios ir skatino švietimo sklaidą Bažnyčioje (per pagoniškų mokslo pasiekimų perėmimą), taip šv. Petras Mohyla gynė Bažnyčią nuo agresyvios katalikiškos valdžios ir švietė ortodoksus supažindindamas su naujausiais katalikų mokslo laimėjimais.

Iš tiesų, metropolitas turėjo tokį didelį autoritetą, kad po jo mirties katalikai ėmė kurti legendas, kad jis buvęs slaptas katalikas. Ortodoksų kritikas Kasijonas Sakovičius taip pat gyrė metropolitą, tik apgailestavo, kad šis esąs „schizmatikas“. Be abejonės šv. Petro veiksmai sustiprino pačios Ortodoksų Bažnyčios pozicijas ATR, jo dėka ortodoksija šiame regione po Bresto unijos tapo savarankiška konfesija, su tvirtai apibrėžtais skirtumais (katalikybės, unitų, protestantų atžvilgiu), teisėmis ir privilegijomis. Dar svarbiau, kad jis įvykdė vidinį Bažnyčios atsinaujinimą, kurio vaisiai gyvi iki šiol. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą