2016 m. birželio 14 d., antradienis

„Kodėl Jėzaus tunika buvo be siūlės?“ (Jn 19,23)

„Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks“. Taip išsipildė Raštas: Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą. (Ps 22,19) Šitaip kareiviai ir padarė.“ (Jn 19,23-24)
Jono Evangelijoje, kuri yra pati slėpiningiausia, mistiškiausia, retai kas paminima be reikalo. Todėl verta susimąstyti, kodėl Jėzaus tunika, kaip sako Raštas, buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta.

PRANAŠYSTĖS

Prof. A. Lopuchino teigimu, šie žodžiai reiškia, kad jei kareiviai būtų perpjovę drabužį, būtų pasileidę visi jo siūlai ir iš medžiagos nebūtų jokios naudos (tiksliau, tai būtų pabiri siūlai). Todėl toks pasiuvimo būdas tarsi buvo priežastis išsipildyti Ps 22,19 pranašystei apie Mesiją, kad jo priešai mes burtus dėl jo drabužio. Tačiau tai tik pirmasis teksto prasmės sluoksnis.

DRABUŽIS KAIP KŪNAS

Antrasis prasmės sluoksnis išryškėja aiškiau perskaičius originalų fragmento teksto. Žodžius iki apačios lietuviškame tekste pridėjo vertėjas. Graikiškai pažodžiui ši veita skamba ἐκ τῶν ἄνωθεν ὑφαντὸς - bet tunika buvo vientisa, visa pasiūta iš viršaus“. Žodžiai iš viršaus“ skamba daug teologiškiau, todėl natūralu, kad, kaip pastebi Teofilaktas Bulgaras (XI a.), dalis Bažnyčios Tėvų žodžius aiškino alegoriškai, kaip nurodančius, jog Nukryžiuotasis buvo ne paprastas žmogus, bet turėjo dievystę iš aukštybių.

Kad geriau suprastume šią interpretaciją, dera pažvelgti į drabužiųtypos interpretavimo istoriją Tėvų tradicijoje. Origeno sekėjai - origenistai - mėgo drabužius“ Šventajame Rašte aiškinti kaip kūno metaforą. Pasak origenistų, drabužiai, kurie po nuopuolio buvo pasiūti Adomui, buvo Dievo žmogui sukurtas kūnas:
O žmogui jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: 'Nuo jo nevalgysi!' – tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas.  Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ Žmogus pavadino savo žmoną Eva, nes ji buvo visų gyvųjų motina. VIEŠPATS Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė. (Pr 3,17-21)
Ortodoksinė tradicija atmetė eretinę interpretaciją, neva kūnas žmogui buvo sukurtas tik po nuopuolio. Tačiau ortodoksinėje literatūroje taip pat sutinkame panašią interpretaciją, drabužius vadinančius kūnu. Šv. Andriejaus Kretiečio kanone (VII-VIII a.) skaitome:
Nuodėmė pasiuvo man drabužius iš kailių, nuvilkdama ankstesnį, Dievo nuaustąjį apdarą (Pr 3,21).
Apsijuosiau gė́dos drabužiu, tarsi figmedžio lapais, kurie liudija, kad pasidaviau daugybei geidulių (Pr 3,7)
Aš apsirengęs drabužiu, kurs gėdingai suterštas ir bjauriai išteptas krauju, srūvančiu dėl mano kupino aistrų̃ ir geidulių gyvenimo.
Skirtingai nei origenistai, šv. Andriejus mini „ankstesnį, Dievo nuaustąjį apdarą“. Kitaip tariant, pagal ortodoksinį aiškinimą, žmogus buvo sukurtas iškart kaip kūnas ir siela. Tačiau po nuodėmės jis gavo kitokį, geidulių paveiktą kūną („kūnu“ Rytų tradicijoje dažnai vadinama visa žmogiškoji prigimtis). Tik Kristus turėjo drabužį, pasiūtą iš viršaus“, t.y. turėjo ypatingą kūną, duotą iš aukštybių“, kaip rašo Teofilaktas. Jo kūnas buvo sukurtas Šventosios Dvasios veikimu, Jo žmogiškoji prigimtis nebuvo nuodėminga kaip visų Adomo palikuonių. Eucharistijos sakramento metu žmonės tampa šio Kūno dalininkais, jie perimą šią prigimtį be nuodėmės, pasisiaučia drabužiu, pasiūtu iš viršaus“ vietoje savo senojo, žemiško drabužio - geidulinio kūno.

EUCHARISTIJOS IR BAŽNYČIOS VIENYBĖ

Šv. Kiprijonas Kartaginietis, sekdamas aukščiau minėta interpretacija, taip pat pabrėžia ekleziologinę eilutės svarbą. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, o Kristaus Kūnas yra nedalus. Teofilaktas rašo - Kristaus Kūnas dalijamas visom keturiom pasaulio šalims, tačiau išlieka vienas ir nedalus. Ir Eucharistija, ir Bažnyčia yra visur viena ir ta pati. Niekas negali pažeisti šios vienybės.


KITOS INTERPRETACIJOS

Šv. Jonas Auksaburnis taip pat sako, kad tai gali būti Palestinoje siūto pigaus drabužio rūšies įvardijamas. Tuo pabrėžiamas Kristaus skurdas.  Šv. Maksimas Išpažinėjas sako, kad tai gali pabrėžti, jog nors ir kariai nukankino Kristų kūniškai, nei Jo dorybės, nei Jame esančios malonės, nei Jo sielos negalėjo pasiekti.

Kokį aiškinimą bepasirinktume, drabužiai, bet kokiu atveju, tikrai Šventajame Rašte yra susiję su permaina. Atgailaudami žydai persiplėšdavo drabužius; švęsdami - pasikeisdavo į geresnius. Sūnui palaidūnui sugrįžus pas tėvą, tėvas liepia jį aprengti naujais drabužiais (Lk 15,22). Į vestuves atėjus nepasiruošusiam svečiui, karalius klausia, kurgi jo drabužis (Mt 22,11). Apreiškimas Jonui sako, kad žmogus, kuris saugo savo drabužius, yra palaimintas (Apr 16,15), taip pat, kad Jėzus kviečia įsigyti naują drabužį (Apr 3,18), kuriais rengiasi Jo ištikimieji. Taigi, tai, kad vienas Jėzaus drabužių nebuvo suplėšytas, rodo, kad Jėzus turi kažkokį šventą, nesuplėšomą, nedalomą drabužį, kurio niekas negali pažeisti. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą