2016 m. birželio 27 d., pirmadienis

Apsilankymas šv. Benedikto vienuolyne Palendriuose

„Visi atvykstantys svečiai tebūna priimami nelyginant Kristus, nes jis pats pasakys: Buvau keleivis ir mane priglaudėte“ (Šv. Benedikto regula, LIII)


Palendrių šv. Benedikto vienuolynas
Šią savaitę (birželio 23-26 d. dienomis imtinai) turėjau progą įgyvendinti savo seną svajonę apsilankyti katalikų šv. Benedikto vienuolyne Palendriuose, Kelmės rajone. 



Šis vienuolynas gyvena pagal senovinę šv. Benedikto regulą (VI a. taisyklių rinkinį), todėl vienuolių gyvenimas daugeliu atžvilgiu primena ortodoksų vienuolystę (Benediktas yra ir ortodoksų didžiai gerbiamas šventasis).


Benediktinai, youtube.com
Palendriai.lt nuotr.
Pirmasis dalykas, kuris bemat krito į akis - griežtas regulos laikymasis. Pagal šv. Benediktą, vienuoliai turi išsirinkti vieną brolį, kuris būsiąs „svečių tėvu“. Kiti vienuoliai negali bendrauti su svečiais. Tačiau sutikę svečius, turi maloniai jiems pagelbėti, tik, jei gimtų pokalbis, paaiškinti, jog kalbėtis jie negali. Būtent taip ir padarė mano sutiktas tėvas zakristijonas, kurį bandžiau kalbinti.

Laikėsi jie ir kito regulos paliepimo - priimti kiekvieną svečią „nelyginant Kristų“ - nors iš pradžių net savo vardo nepasakiau, visi su manimi bendravo labai maloniai, buvo paslaugūs ir gavau puikų kambarį. Džiaugiausi patogumais ir jaučiausi kaip pats garbingiausias svečias!

MALDOS RITMAS

Kaip ir nurodo regula, benediktinai meldžiasi septynis kartus per dieną. Pirmoji malda - naktinis budėjimas (nuo 5:30), dieną seka 6 valandų liturgijos dalys (rytmetinė, tercija, seksta, nona, vakarinė, naktinė), tercija paprastai sujungta su šv. Mišiomis. Valandų liturgijos metu skaitomos psalmės (jų skaitymo tvarka nurodyta šv. Benedikto reguloje), giedami himnai. Palendriuose visos maldos vyksta lotynų kalba, giedama grigališkuoju choralu.

Šiuose iš interneto paimtose nuotraukose galima pamatyti bažnyčios vidų:


ephoto.lt
palendriai.lt
Brolių maldos vietos atskirtos nuo pasauliečių nedidele tvorele. Kiekvienų pamaldų metu jie iškilmingai įžengia procesija poromis, vienas iš poros merkia pirštus į švęstą vandenį šalia įėjimo, perduoda jį kitam broliui, abu persižegnoja, tada priėję priešais altorių jiedu priklaupia ir kiekvienas eina priešingon pusėn sėstis. Visi iš eilės mažai atsilikdami kartoja šiuos veiksmus.

Palendriai.lt
Grigališkasis choralas stiprina harmonijos, brolijos vienovės jausmą. Visi gieda vienu balsu, darniai, broliškai.

ERDVĖS IR TVARKA

Du laisvės pojūtį vienuolyne sukuriantys dalykai - tai erdvė ir tvarka (išorinė tvarka ir disciplina). Vienuolyno pastatas modernus, jame vasarą maloniai vėsu, koridoriai - dideli, langai - dideli, patalpos - erdvios, nėra jokio vizualinio triukšmo, daugelis sienų - tuščios, viskas švaru. Vienuolyną supa laukai ir graži gamta. Po miesto netvarkos tai - tikra atgaiva.






Tiesa, visą vienuolyno gamtos grožį pamatyti pavyks tik vyrams, nes pastatą supa didelė klauzūra, į kurią neleidžiamos moterys.



Taigi, vienuolyne galima pailsėti ir fiziškai.

BROLIO ĮŽADAI

Vienas iš džiaugsmų, kuriame teko dalyvauti vienuolyne - vieno naujo brolio laikinųjų įžadų davimo ceremonija. Ji vyko taip, kaip aprašyta Reguloje.

Priešais altorių atsisėdo ant kėdės vienuolyno prioras. Jo akivaizdoje ant žemės kryžiumi (ištiesęs rankas) atsigulė brolis. Jam kurį laiką pagulėjus, greta esantis vienuolis liepė: „Viešpaties vardu, kelkis“. Atsikėlus prioras ir kiti meldėsi, po to brolis paėmė lapą su lotyniškai surašytu įžadų tekstu, garsiai jį perskaitė. Jis žadėjo būti klusnus, pastovus ir sekti regula. Padėjęs lapą ant altoriaus pasirašė, prinešęs parašą parodė priorui, tada vėl padėjo lapą ant altoriaus. 

Brolis atsiklaupė, jam aprengė naujus vienuolio rūbus. Jis nerangiai atsistojo, sunkiai eidamas išėjo į vidurį, priešais altorių, jam iš abiejų pusių sėdėjo vienuolyno brolija. Naujasis brolis iškėlė rankas į dangų ir pradėjo giedoti: suscipe me Domine secundum eloquium tuum et vivam, et non confundas me in expectatione mea! („Priimk mane pagal savo žodį ir gyvensiu: ir neapvilk mano vilties!“ - Ps 118 (119)116). Sugiedojęs šiuos žodžius jis puolė ant žemės, kaskart juos atkartodami giedojo visi broliai, pridėdami: Gloria Patri, et Filio, et Spiritui Sancto, sicut erat in principio, nunc et semper, et in saecula saeculorum (Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius).



Šv. Benedikto reguloje ši ceremonija aprašoma šitaip:
Jo priėmimo tvarka turi būti šitokia: bažnyčioje visiems dalyvaujant, tepažada Dievo ir visų jo šventųjų akivaizdoje visam laikui pasilikti vienuolyne, pakeisti savo įpročius ir būti klusnus, idant žinotų, kad ką nors padaręs ne taip, jis bus pasmerktas to, kurį jis išjuokia.
Savo pažadą tegu laiduoja prašymu, patvirtintu šventųjų, kurių relikvijos yra vienuolyne, vardu, ir tuometinio abato. Šį prašymą tesurašo savo ranka, arba, jei rašyti nemoka, jį teužrašo kitas jo paprašytas brolis,  o anas naujokas tepasirašo ir savo ranka tepadeda jį ant altoriaus.
Padėjęs prašymą, pats naujokas iškart teužgieda šį kreipinį: suscipe me Domine secundum eloquium tuum et vivam, et non confundas me in expectatione mea! Šį kreipinį triskart tepakartoja visa bendruomenė, pridedama Gloria
Tuomet anas brolis, naujokas, tesigula prie kiekvieno kojų, idant už jį pasimelstų, ir nuo tos dienos jis jau tebūna laikomas bendruomenės nariu. (Šv. Benedikto regula, LVIII,17-23)
Naujokas nesigulė prie kiekvieno kojų, tik, regis, visiems nusilenkė, bet visa kita buvo įvykdyta pažodžiui. Netgi įžado tekste buvo prisiekiama šventųjų relikvijomis, esančiomis altoriuje.

PASAULIEČIŲ PATOGUMUI


Vienuolyno bažnyčia
Skirtingai nei kiti katalikų vienuoliai, benediktinai yra itin sėslūs. Jie duoda ne tik neturto, skaistumo ir paklusnumo, bet ir pastovumo įžadus, ruošiasi mirti ten, kur gyvena. Benediktinai priima ne į kokį ordiną, o į vienuolyno bendruomenę su savo galva - abatu. 

Derėtų pastebėti, kad benediktinai yra vieni iš nedaugelio katalikų vienuolių, kurie oficialiai ir vadinami monachi, t.y. vienuoliais, kiti „vienuoliai“, pavyzdžiui, pranciškonai, vadinami tik broliais (fratri), o jėzuitai netgi savo vienuolyno nevadina „vienuolynu“ - vadina „jėzuitų namais“. Lietuviškai mes juos visus vadiname „vienuoliais“, tačiau net anglų kalboje egzistuoja aiški monk ir friar skirtis.

Būdami pastovūs, benediktinai tarnauja pasauliui malda ir svetingumu. Jie siūlo fizinį ir dvasinį rūpestį, prieglobstį, siūlo ir kartu melstis. Pasauliečiui, užklydusiam į benediktinų bažnyčią, nesunku susirasti reikiamus tekstus ir prisijungti prie maldos: 



Tekstai pateikiami pagal paros laiką, su kintamomis dienomis, skirtomis tai dienai (ant atskiro lapelio). Visi tekstai pateikiami lotynų ir lietuvių kalbomis. 

Nepaisant sąlyginio bendruomenės modernumo, manau, Palendrių vienuolyne verta apsilankyti visiems katalikams, mylintiems Tradiciją ir visiems ortodoksams, galvojantiems, kad tarp katalikų nebeliko tikrų vienuolių. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą