2016 m. balandžio 23 d., šeštadienis

Mintys apie lyginamąją teologiją

Įvadas

Išvadinti ką nors eretiku visada yra lengva. Apaštalo Jokūbo laiške rašoma: „Liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti“ (Jok 3, 8), taip pat: „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus“ (Jok 3, 2). Viena iš gyvenimo tiesų, kurią baruose gerdami alų išmoksta visi pirmakursiai filosofijos studentai, – daugelis ginčų kyla vien todėl, kad žmonės skirtingai supranta žodžius, neapsibrėžia sąvokų arba įsikibę vienos kalbinės formos tik dėl puikybės ir užsispyrimo ima reikalauti iš pašnekovo, kad būtų pripažinta būtent tokia tezė, kokią suformulavo pareiškėjas.

Todėl šv. Grigalius Nazianzietis ir linki tokiems jaunuoliams, kad jie būtų „mažiau „išmintingi“ ir [tarsi akrobatai] nestovėtų žemyn galva savo nesąmoningose kalbose“. Bet kai tenka patirti tuščio ginčo reiškinį (kai supranti, kad visos ginčo pusės iš tiesų sako tą patį, o ginčijasi tik dėl pergalės), nenorom susimąstai, ar, šv. Makarijaus Egiptiečio žodžiais tariant, „nepažaidė su mumis demonai“, su mumis, krikščionimis, kad mūsų bendruomenės yra susiskaldžiusios į šimtus konfesijų, Bažnyčių, denominacijų ir kad tiek daug krikščionių ginčijasi, esą būtent jie yra teisūs. Juk krikščionybės istorija neleidžia atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą