Kas yra „šlovinimo auka“ (Hebr 13,15)?

Ortodoksų Dieviškojoje Liturgijoje po žodžių skamba sunkiai suprantami žodžiai, kurie, pažodžiui išvertus, skambėtų taip: „ramybės gailestingumą, šlovinimo auką“.

Graikiškai:

Διάκονος: Στῶμεν καλῶς· στῶμεν μετὰ φόβου· πρόσχωμεν τὴν ἁγίαν ἀναφορὰν ἐν εἰρήνῃ προσφέρειν. 

Χορὸς: Ἔλεον εἰρήνης, θυσίαν αἰνέσεως.

Lietuviškai:

Diakonas: Deramai stovėkime, stovėkime dievobáimingai, susikaupkime, idañt Šventąją Auką ramybėje atnašautume. 

Žmonės: Gailestingumą ir ramybę – šlovinimo Auką (Arba: „Ramybės gailestingumą, šlovinimo auką“).

Bažn. slavų k.:

Диакон: Станем добре, станем со страхом, вонмем, святое возношение в мире приносити. 

Лик: Милость мира, жертву хваления.

Panašu, kad ši mįslinga frazė yra atsakas į Laišką hebrajams įsaką:

„Per Jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra Jo vardą garbinančių lūpų vaisių. Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui.“ (Hebr 13,15-16)

Teofilaktas Bulgaras (1055-1107) taip komentuoja šią eilutę:

„Per Jį, kaip per Vyriausiąjį Kunigą pagal kūną, mes atnašaujame Tėvui šlovinimo auką, t.y. Eucharistiją („Padėką“ - G.S.). Dėkojame Tėvui už tai, kad Jis mūsų pašventinimui dovanojo mums Savo Sūnų. [...] Kad Sūnus yra kupinas malonės - akivaizdu iš to, kad Jis yra lygios garbės su Tėvu. Tai [apreikšta] tam, kad tie, kurie gerbia Sūnų, gerbtų Tėvą (Jn 5,23). Taigi, pati Eucharistija - tai Jo vardą šlovinančiųjų lūpų vaisius. Todėl Senojo Testamento vyriausieji kunigai negali dalyvauti šioje aukoje. Juk tie, kurie nebuvo tobulai pašventinti Kristaus Krauju, negali už ją dėkoti, nes vis dar yra netikintys.“

Šlovinimo aukos (gr. Thysia aineseos) tapatinimas su Padėka (gr. Eucharistia, hebr. Toda) yra labai bibliška, nes graikiškame Senajame Testamente (Septuagintoje) žodžiu junginiu Thysian aneseos yra verčiamas hebrajiškas junginys Zeba toda (זֶ֣בַח תּוֹדָ֑ה ) (pvz. Ps 116; Ps 50,23; Kun 22,29; Am 4,5 ir kt.). Lietuviškai, pažodžiui, tai verčiama „padėkos auka“.

Bendresne prasme, Toda (Padėka) yra žinomas hebrajų maldos būdas, kuomet pirmiausia Dievui yra apsakomos visos negandos, kurias patyrė žmogus, o tada dėkojama už tai, kaip Dievas iš visų tų negandų išgelbėjo. Tipinė Toda malda - 22 psalmė (Eli, Eli, lama sabachthani - „mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“), kurioje pabaigiama mesianistine egzaltacija: „Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs, šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji. Teatsigauna jų širdis amžinai! Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ, visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia.“

Vienas iš seniausiųjų mus pasiekusių judeokrikščioniškosios bendruomenės dokumentų, Didachė, taip pat liudija Eucharistinės maldos formos panašumą su Toda. Nors ten ir nėra pirmosios Toda dalies, negandų išvardijimo, yra antroji dalis - pati padėka:

„Taip dėkokite. Pirmiausia už Taurę: „Dėkojame tau, mūsų Tėve, už šventąjį tavo tarno Dovydo vynmedį, kurį mums paskelbei per savo tarną Jėzų. Tau šlovė per amžius!“ Už Laužomą Duoną: „Dėkojame tau, mūsų Tėve, už gyvenimą ir pažinimą, kuriuos apreiškei mums per savo tarną Jėzų. Tau šlovė per amžius! Kaip ši laužoma duona buvo išsklaidyta kalnuose ir vėliau surinkta tapo vienetu, taip ir tu surink savo Bažnyčią nuo žemės pakraščių į savo karalystę, nes tavo yra šlovė ir galybė per Jėzų Kristų amžiais!““
Ir niekas tenevalgo ir tenegeria iš jūsų Eucharistijos, tik tie, kurie pakrikštyti Viešpaties vardu. Nes ir Viešpats yra pasakęs: „Neduokite šventenybių šunims!“
Pasisotinę taip dėkokite:
„Mes dėkojame Tau, Tėve šventasis, už Tavo šventąjį vardą,
kuriam Tu parengei būstą mūsų širdyse.
Dėkojame už pažinimą, tikėjimą ir nemirtingumą,
apreikštus mums per Tavo Tarną Jėzų.
Garbė Tau per amžius!
Tu, visagali Valdove, visa sutvėrei dėl savo vardo;
davei žmonių džiaugsmui valgį ir gėrimą, kad tau dėkotų;
mums padovanojai dvasinį peną ir gėrimą,
ir amžinąjį gyvenimą per savo Tarną.
Ir labiausiai dėkojame Tau, nes esi galingas.
Tai šlovė per amžius!
Prisimink, Viešpatie, savo Bažnyčią, gink ją nuo visokio pikto,
ištobulink ją savo meile ir surink ją nuo keturių vėjų,
pašvęsk ją savo karalystėje, kurią esi parengęs,
nes Tavo yra galybė ir šlovė per amžius!
Teateina malonė ir tepraeina šis pasaulis!
Osana Dovydo Dievui!
Kas šventas, teateinie, o kas toks nėra, tegul atsiverčia.
Maran atha! Amen.“
Pranašams leiskite dėkoti, kiek tik jie norės“

Taigi, Liturgijos žodžiai apie šlovinimo auką - tikrai apie Eucharistiją. Galime juos palyginti su armėnų Mišių tekstu:

Սարկաւագն: Պատարագ Քրիստոս մատչի անարատ գառն ԱստուծոյԴպիրքն: Ողորմութիւն եւ խաղաղութիւն եւ պատարագ օրհնութեան

Sargavakn: badarak Kreesdos madchee anarad karn asdoodzo. Tbeerkn: voghormootyoon yev khaghaghootyoon yev Badarak orhnootyan.

Lietuviškai:

- Atnašaujama auka yra Kristus, neturintis kliaudos Dievo Avinėlis.Pažodžiui: Badarak (auka) Kreesdos (Kristus) madchee (?) anarad (be dėmės) karn (avinėlis) asdoodzo (Dievo)- Gailestingumas ir ramybė - šlovinimo aukaPažodžiui: voghormootyoon (gailestingumas) yev khaghaghootyoon (ir ramybė) yev badarak orhnootyan (ir auka laiminimo (arba: šlovinimo))

Chuanas Mateosas iškėlė hipotezę, kad būtent armėniškoji liturgija išsaugojo teksto prasmę, kuri neaiški graikiškame tekste. Tačiau seniausi rankraščiai (šv. Germano Konstantinopoliečio komentaras Liturgijai) liudija, kad graikiškas tekstas buvo „ramybės gailestingumą“, o „ramybę, gailestingumą“ bizantiškoje liturgijoje randame vėliau. Pagal sunkesniojo skaitymo principą (lectio difficilior potior) turėtume nenuvertinti keisto graikiško teksto.

Nepaisant graikiško teksto keliamų papildomų klausimų, pagrindinė teksto prasmė yra aiški - tikintieji Liturgijoje išpažįsta per kunigą - Kristaus atvaizdą žemėje, t.y. per Patį Kristų atnašaujantys Dievui Tėvui šlovinimo auką (Eucharistiją, Patį Kristų), kuris yra ramybė ir gailestingumas (ar gailestingumas, kylantis iš ramybės - ramybės gailestingumas). Tai reiškia, kad Eucharistija yra ne tik formali auka, tai yra ir „daryti gera ir dalytis su kitais geru“, meilės ir gailestingumo aktas, ką simbolizavo prieš šiuos Liturgijos žodžius ėjęs ramybės pabučiavimas. Eucharistija - tai visą Bažnyčią vienijanti meilė, gailestingumas ir tuo pačiu Kristaus Kūnas, nes Kristus yra meilės Šaltinis.