2016 m. balandžio 2 d., šeštadienis

Ką reiškia Kristaus žodžiai: „kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“? (Jn 1,43-51)


Pačioje Jono Evangelijos pradžioje, po mistinės įžangos kupinos metafizinių įžvalgų apie Kristaus dievišką prigimtį ir Jo kaip Paschos Avinėlio atpažinimo seka keista istorija apie Natanaelio pašaukimą:
„Kitą dieną, išvykdamas į Galilėją, Jėzus sutiko Pilypą ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos – Andriejaus ir Petro gimtojo miesto. Pilypas sutiko Natanaelį ir sako jam: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“. Natanaelis atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“ Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“. Natanaelis sušuko: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“. Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus.“ (Jn 1,43-51)
Ar ne keistai skamba, kad Kristui, viso labo pasakius, jog matė Natanaelį po figmedžiu, šis iškart išpažįsta, kad Kristus yra Dievo Sūnus, Izraelio karalius? Atrodytų, susidaro kontrastas, viena vertus, su aukštąja iki pat šios Evangelijos vietos dėstyta teologija, kita vertus, sudėtinga suvokti, kaip Natanaelis, iš pradžių žinią apie Mesiją pasitikęs skeptiškai, įtikėjo vien todėl, kad Jėzus pasakė jį matęs po figmedžiu. Ar ne per mažas stebuklas?

NATANAELIO KALBOS BRUOŽAI




Tačiau įsiskaitykime į tekstą. Kaip Pilypas skelbia Natanaeliui, kad sutiko Kristų?
„Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai.“
Palyginkime, ką žmonėms samarietė:
„Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ (Jn 4,29)
„Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai“ - tai tikrai nėra paprastas būdas pasakyti, kad sutiko Mesiją. Greičiau tai dviejų Šventojo Rašto tyrinėtojų tarpusavio pokalbis.

O ką atsako Natanaelis? Jis atsako, kad iš Nazareto negali būti nieko gero. Palyginkime tai su fariziejų pokalbiu:

„Kiti prieštaravo: „Nejaugi Mesijas būtų iš Galilėjos? Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?“ [...]. Taigi sargyba sugrįžo tuščiomis pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: „Kodėl neatvedėte?“ Sargybiniai atsiliepė: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ Fariziejai atsakė: „Gal jau ir jūs leidotės suvedžiojami? Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? Nebent tos prakeiktos padugnės, neišmanančios Įstatymo“. Tuomet prabilo vienas iš jų, Nikodemas, kuris pirmiau buvo aplankęs Jėzų: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“ Tada jie atsiliepė: „Gal ir tu iš Galilėjos? Patyrinėk, ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“. Ir taip jie išsivaikščiojo kas sau.“ (Jn 7,40-52)
Natanelis, kaip ir fariziejai, nė nemirktelėdamas iš Šventojo Rašto tyrinėjimų galėjo bemat atsakyti, kad negali būti Mesijo iš Galilėjos Nazareto. O koks pirmasis Natanaelio kreipinys į Jėzų, kai jis įtiki? „Rabi“.

Iš kalbos panašu, kad jei Natanaelis nebuvo fariziejus, tai bent jau tikrai rodė susidomėjimą Šventuoju Raštu.


„SĖDĖJIMAS PO FIGMEDŽIU“


Ką galėtų simbolizuoti sėdėjimas po figmedžiu? Senajame Testamente yra pasakojimų ir pranašysčių apie sėdėjimą po figmedžius:

Pasakojimas apie Izraelio klestėjimą: „Per visą Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer-Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figmedžiu.“ (1 Kar 4,25/ 1 Kar 5,5)
Asirijos karalius žada Izraeliui klestėjimą: „Neklausykite Hezekijo, nes taip kalbėjo Asirijos karalius: susitaikykite su manimi ir pasiduokite! Tada kiekvienas jūsų galės valgyti nuo savo paties vynmedžio bei nuo savo paties figmedžio“ (2 Kar 18,31)
Viešpats kalba apie ateinantį klestėjimą Mesijo laikais: „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti. Tai ištarė Galybių VIEŠPATIES lūpos!“ (Mch 4,4)
Dar viena mesijinė pranašystė: „Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – kviesite vienas kitą ateiti į savo vynmedžio ir figmedžio pavėsį“ (Zch 3,10)
Figmedis taip pat yra tai, kas auga Pažadėtoje Žemėje. Pažadėtąją Žemę Šventasis Raštas vadina „kraštu, tekančiu pienu ir medumi“, tačiau medumi“ čia vadinama figų uogienė („figų medus). Kitaip tariant, Pažadėtoji Žemė apibūdinama kaip kraštas, kur yra daug gyvulių ir figmedžių.

Sėdėjimas po nuosavu figmedžiu yra išsipildžiusio Dievo mesianistinio pažado simbolis. Sėdėti po nuosavu figmedžiu - tai pasiekti amžinąją gyvenimo pilnatvę ir ramybę. Todėl rabinai, panašu, su sėdėjimu po figmedžiu siejo ir šventąjį laiką, kuomet pasineriama į Dievo Žodį. Talmude Tora (Įstatymas) prilyginama figmedžiui:
Rabinas Hiyya bar Abba rabino Johanano vardu aiškino: „Šventojo Rašto teksto atžvilgiu: Kas turi figmedį, tas valgys jo vaisius. Kodėl Toros žodžiai prilyginami figmedžiui? Nes ji tarsi figmedis: kuo daugiau naršai jo tankmėje, tuo daugiau figų randi; šitaip yra ir su Toros žodžiais: kuo daugiau juos tyrinėji, tuo daugiau džiūgauji atradęs. (Erubin 54a-54b)
„Jei susapnuosi figmedį, tai reiškia, kad visa, ko išmokai, bus tavyje išsaugota, nes pasakyta: „Kas turi figmedį, tas valgys jo vaisius“ (Berakoth 57a)
Talmude figmedis minimas ir kaip maldos vieta:
„Mūsų rabinai mokė: dirbantieji gali melstis [skaitydami Šema] ant medžio viršūnės ar šakos, ir jie gali sakyti Tefila užlipę ant alyvmedžio arba figmedžio (šie medžiai turi plačias ir tankias šakas - G.S.), bet nuo visų kitų medžių jis privalo nulipti prieš sakydamas Tefila, nes jo protas nėra švarus.“ (Berakoth 16a) 
Rabiniškoje tradicijoje žinomi pasakojimai apie rabiną Akivą, kuris su savo mokiniais melsdavosi po figmedžiu. Nors negalima sakyti, kad tai buvo įprasta rabinams praktika, akivaizdu, kad rabinai siejo figmedį su Mesijo pažado išsipildymu ir su Tora.

Atsižvelgiant į tai, kad Pilypas kreipiasi į Natanaelį kaip besidomintį Įstatymu ir pranašais, o Natanaelis atsako kaip išmanantis juos (sako, kad iš Nazareto pranašo negali būti), Jėzaus žodžiai: „kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“, turi aiškią sąsaja su tuo, kad Natanaelis buvo pasinėręs į Dievo Žodį. Vienas iš šiuolaikinių interpretatorių aiškinimų - galimai Natanaelis vienumoje po figmedžiu skaitė Dievo Žodį ir meldėsi (priešingai nei Evangelijos smerkiami žmonės, kurie viską daro, kad būtų žmonių matomi (Mt 23,5)), o Kristus pasakė, kad tada, kai aplink nebuvo nė gyvos Dvasios, Jis matė Natanaelį.

Pokalbį galime suprasti taip: Natanaelis pašiepia Jėzų, sakydamas, kad pranašas negali būti kilęs iš Nazareto. Tada ateina pasižiūrėti, o Kristus jam atskleidžia, kad regėjo jį besimeldžiantį vienumoje po figmedžiu. Natanaelis išsigąsta - kas per žmogus, kuris gali regėti besimeldžiantį slaptoje? Bet Jėzus priduria: tai ne didžiausias stebuklas, kokį matysi...

JOKŪBAS IR NATANAELIS

Kristus sako: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“.  Čia pavartotas tas pats žodis, kaip Septuagintos Pr 27,35 - dolos. Apie Jokūbą pasakyta, kad jis „atėjo su klasta (meta dolou) ir paėmė [Ezavo] palaiminimą“. O Natanaelis yra en o dolos ouk estin.

Įžvelgdamas šią analogiją Origenas vadina Natanaelį Naujuoju Jokūbu. Kaip Jokūbas regėjo Dievą, taip Natanaelis regėjo Dievą (teofanija įvyko, kuomet Natanaelis suprato, kad Jėzus matė jį maldoje). Kaip ir Jokūbui, Natanaeliui apreiškiama apie Dievo žengimą žemėn - dangiškąsias kopėčias (laiptus):
„Jokūbas paliko Beer-Šebą ir leidosi Harano link. Pasiekęs žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo jį po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti. Jis sapnavo: žiūri, laiptai stovi žemėje, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn. Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako: „Aš esu VIEŠPATS, Dievas tavo senelio Abraomo ir Dievas Izaoko. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims. Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą. Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekad tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“.
Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ Drebulio krečiamas jis sakė: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“ (Pr 28,10-17)
„Jėzus atsakė: „Tu tiki, kadangi pasakiau tave matęs po figmedžiu? Tu pamatysi didesnių dalykų“. Ir pridūrė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jn 1,50-51)

MAČIAU TAVE PO FIGMEDŽIU

Taigi, ši Jono Evangelijos vieta nė kiek nenusileidžia teologine gelme prieš tai einančioms. „Mačiau tave po figmedžiu“ - sako Viešpats, t.y. mačiau pasinėrusį į mesijinį laiką, mačiau nugrimzdusį į Dievo Žodį. Mačiau tave maldoje - kai buvai visiškoje vienatvėje. Kai niekas tavęs nematė, tik tavo dangiškasis Tėvas, nes buvai slaptoje, aš mačiau tave, nes Sūnus žino ir regi (eido) tai, ką žino ir regi Tėvas. Aš esu Dievo Žodis, nužengiantis iš dangaus, išpranašautas Jokūbo sapne ir tu išvysi šios pranašystės išsipildymą. Kiekvienas, kas grimzta į Torą, figmedžio tankmėje atranda Mane. 

Natanaelis, doras izraelitas, yra perkeičiamas susidūrime su Dievu, Dievo Žodžiu. Jis meldėsi ir ieškojo, ir dabar surado. Todėl nustėręs ir tuo pačiu nudžiugęs taria: „Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius!“

2 komentarai:

  1. Pirmą kartą gyvenime sutiktas protingas šios vietos komentaras. Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti