2016 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Kas yra ekumeninis patriarchas?

Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas su Visuotiniu patriarchu

Šį įrašą nutariau padaryti, nes lietuviškoje spaudoje vis dar sutinku absurdišką pavadinimą "ekumeninis patriarchas". Baltramiejus yra VISUOTINIS patriarchas arba pasaulio patriarchas, bet jokiu būdu ne "ekumeninis patriarchas". "Oikoumenikos patriarches" graikiškai reiškia "pasaulio" ("tes oikoumenes"). Ką iš viso turėtų reikšti titulas "ekumeninis patriarchas"? Pagal šitą logiką visuotiniai Bažnyčios susirinkimai ("oikoumenikes sinodoi") lietuviškai turėtų vadintis "ekumeniniai susirinkimai".

7 sakramentai (slėpiniai) Biblijoje

SAKRAMENTŲ SAMPRATA ORTODOKSŲ BAŽNYČIOJE IR PAS KITATIKIUS

Rytų Tradicijoje krikštas, sutvirtinimas ir kt. apeigos yra vadinamos mysterion, t.y. slėpiniais. Vakarų krikščionybėje įsigalėjo terminas sacramentum, t.y. priesaika. Vakaruose XVI a. prasidėjus reformacijai kilo ginčas, kiek yra sakramentų ir kas tai yra, todėl nutarta suvienodinti sakramentų skaičių ir apibrėžtį.

Katalikybė taip apibrėžia savo sakramento sampratą:
Sakramentai yra Kristaus įsteigti ir Bažnyčiai perduoti veiksmingi malonės ženklai, kuriais mums teikiamas dieviškasis gyvenimas. Regimos apeigos švenčiant sakramentus paženklina ir kiekvienam sakramentui būdingas malones. (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1131)
Katalikai nustatė tradicinį septynių sakramentų skaičių pagal tas apeigas, kurios minimos Šventajame Rašte. Su jais polemizavę liuteronai suskaičiavo tik du ar tris sakramentus: 
„Sakramentai yra apeigos, kurios yra įsakytos Dievo ir kuriose yra pažadėta Dievo malonė [...]. Žmonių įsteigtos apeigos nėra sakramentai.“ (Augburgo konfesijos apologija)
„...Krikštas ir Komunija, įsteigti kaip išoriniai ženklai...“ (Didysis Liuterio katekizmas, III,98)
„Ir čia tu matai, kad Krikštas tiek savo galia, tiek savo simboline reikšme apima ir trečią sakramentą, pavadintą Atgaila, kuri iš tikro yra ne kas kita, kaip Krikštas.“  (Didysis Liuterio katekizmas, IV,74)
Kadangi liuteronai Šventajame Rašte ieško tikslių Dievo įsakymų, kad apeiga atitiktų jų sakramento apibrėžimą  („krikštykite“, „atgailaukite“, „tai darykite mano atminimui“), tai ir priimamų sakramentų skaičius tik du arba trys. Tiesa, Augsburgo konfesijos apologija teigia, kad tikslus sakramentų skaičius nėra svarbus (XIII, 2). Be to, nors kunigystės, konfirmacijos (sutvirtinimo), ligonių patepimo ir sutuoktuvių apeigos nelaikomos sakramentais, jų liuteronai ir toliau laikosi.

Ortodoksų Bažnyčia, kaip ir kitos Rytų krikščionių bendruomenės, niekada Bažnyčios viduje nesusidūrė su reformacija, todėl jiems šie klausimai nebuvo tokie aktualūs. „Slėpiniais“ (t.y. sakramentais) Rytuose buvo įvardijama viskas - ir krikštas, ir rankų uždėjimas kunigystei, ir patepimas į imperatorystę, ir apkirpimas į vienuolystę ir t.t... Labiausiai į Vakarus nutolusiuose regionuose polemizuojant su protestantais ir katalikais atsirado būtinybė apibrėžti slėpinio sampratą ir aprašyti, ką išpažįsta ortodoksai. Maskvos metropolitas Filaretas Drozdovas savo Katekizme pateikia tokį apibrėžimą:
Slėpinys [= sakramentas]  yra šventas veiksmas, per kurį žmogų slėpiningu būdu veikia malonė, arba išganingoji Dievo galia. (Ilgasis krikščioniškas Ortodoksų Katalikiškosios Rytų Bažnyčios Katekizmas, 281)
Derėtų turėti omenyje, kad šis Katekizmas yra sudarytas asmeniškai šv. Filareto ir neturi jokios įpareigojančios Bažnyčiai reikšmės. Visgi, tai svarbus paminklas, liudijantis jos tikėjimą. Taigi, Filaerto apibrėžime slėpinys apibūdinamas kaip šventas veiksmas, o nėra nei katalikų reikalavimo, kad steigėjas būtų pats Kristus, nei liuteronų reikalavimo, kad būtų aiškiai duotas Dievo įsakymas jį vykdyti. Visgi, kadangi Rytuose buvo labai didelė pagarba Bažnyčios apeigoms, Filaretas pasirinko katalikiškąją numeraciją ir įvardija, kad sakramentai yra septyni.

Šis skaičius jau yra nusistovėjęs ir daugelyje ortodoksų tikybos vadovėlių. Tuo tarpu teologai, pvz. Hilarijonas Alfejevas, panašiai kaip ir liuteronai, pabrėžia, kad sakramentų skaičius Ortodoksų Bažnyčioje formaliai yra neribotas. Iš esmės sakramentais gali būti pavadintos visos Šventojo Rašto ir Šventosios Tradicijos perduotos apeigos, kurių metu krikščionis gauna malonę.

Įdomu, kad nestorijoniškoje Asirijos Rytų Bažnyčioje į sakramentus įtrauktas kryžiaus ženklas ir įvairiausios aliejaus apeigos. Tai liudija, kad dažnai sunku susitarti dėl bendro sakramentų skaičiaus vien todėl, kad skiriasi sakramento apibrėžimas.

KRIKŠTAS




Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3,5)

„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19)


PATEPIMAS KRIZMA (SUTVIRTINIMAS)




„Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo Žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią.“ (Apd 8,14-17)

ATGAILA (IŠPAŽINTIS)



(Apaštalams:) „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20,22-23)

„Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11,27-29)

EUCHARISTIJA



„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno
ir negersite jo kraujo,
neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas turi amžinąjį gyvenimą,
ir aš jį prikelsiu
paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis,
ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas pasilieka manyje, ir aš jame.
Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas
ir aš gyvenu per Tėvą,
taip ir tas, kuris mane valgo,
gyvens per mane.
Štai duona,
nužengusi iš dangaus!
Ji ne tokia,
kokią protėviai valgė ir mirė.
Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6,53-58)

„Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ (Mt 26,26-28)

„Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.“ (1 Kor 11,23-26)

SANTUOKA




„Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. (Mt 19,4-6)

CHIROTONIJA (RANKŲ UŽDĖJIMAS, KUNIGYSTĖ)


„Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais“ (Lk 6,13)

„Jie išsirinko Steponą, vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos. Juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.“ (Apd 6,5-6)

„[Timotiejau, ] nepamiršk tavyje esančios malonės dovanos, kuri tau buvo suteikta pranašo ištarme kartu su vyresniųjų rankų uždėjimu.“ (1 Tim 4,14)

LIGONIO PATEPIMAS (ALIEJAUS MALDA)


„Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.“ (Mk 6,10-13)

„Ištiko ką iš jūsų nelaimė? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda. Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.“ (Jok 5,13-15)

2016 m. sausio 27 d., trečiadienis

Mistagogija - 9 - Apie maldą (1)



Devintasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, kuriame remiamasi Evagrijaus Pontiečio tekstu. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose.

Daugiau informacijos: http://www.ortodoksas.lt/2015/09/atnaujinami-ad-fontes-mystagogia.html

Kiti įrašai:  https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h42U8AWY60NpXxsLWn5Udky

2016 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Mintis apie santykius su protestantais

Šiandien turėjau netikėtą galimybę pasimatyti su daugelio Vilniaus protestantų bendruomenių atstovais. Buvo ir sekmininkų, ir baptistų, ir anabaptistų, ir liuteronų, ir reformatų (kalvinistų), ir metodistų. Anabaptistų pastorius pagarsino mintį, kuri kirbėjo mano širdyje vos tik pamačius visus tuos žmones. Juk tėvas, matydamas kaip šeimoje mušasi vaikai, dažnai net nekreipia dėmesio, kas pirmas pradėjo, jis reikalauja susitaikyti. Be to, jis myli visus vaikus vienodai, nesvarbu, kas iš jų teisus, o kas - neteisus.
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,43-48)

A. Plėšnys. Dievo buvimo įrodymai Tomo Akviniečio mokyme [audio]



Laidoje su prof. Albinu Plėšniu kalbamės apie Dievo buvimo įrodymus Tomo Akviniečio mokyme. Koks yra jų tikslas? Ar įmanoma įtikėti Dievo buvimą suvokus protu? Kokie yra tie Dievo buvimo įrodymai? Laidą veda Gintaras Sungaila.

2016 m. sausio 16 d., šeštadienis

Blaivumas ir intoksikacija religijoje


„Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos [apaštalus] kalbant. [...] Visi be galo stebėjosi ir nieko nesuprasdami klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno.“ Apd 2, 5–13
Kiekvienas žmogus gyvena remdamasis daugybe prielaidų, kurių nepastebi. Paversti šias nepastebimas prielaidas problema ir padėti jas įsisąmoninti – filosofijos užduotis. Viena iš tokių Vakarų kultūros prielaidų, kurios dažniausiai nereflektuojame, yra blaivios sąmonės būklės episteminis privilegijavimas, t. y. įsitikinimas, kad tikrovė blaiviam asmeniui atsiveria labiau nei neblaiviam.

Blaivumą turiu omenyje siaurąja prasme – kaip abstinenciją nuo psichoaktyvių medžiagų. Platesne prasme į šią kategoriją galima įtraukti ir nevartojant medžiagų pakitusios sąmonės būklės patyrimus.

Jei, sakykime, prisigėręs degtinės arba pavartojęs narkotinių grybų žmogus pamato tam tikrą neįprastą būtybę (monstrą, angelą, demoną, fėją), tai neabejotinai daugelis manys, kad jis regėjo iliuziją. Descartes’as nerimavo, ar nesapnuoja, ar vynas, kurį išgėrė prieš meditaciją, neužgožė jo galios pažinti tikrovę. Tačiau senovėje psichoaktyvios medžiagos buvo vartojamos kaip tik tam, kad tikrovė atsivertų, kad ji būtų pažinta.

- SKAITYTI TOLIAU -

Metropolito Pilypo Salibos laiškas apie muitines


Šiame laiške Antiochijos Ortodoksų Bažnyčios Amerikoje vyriausiasis vyskupas, metropolitas Pilypas (Saliba) palaimino dr. Adnaną Trabulsį rašyti knygą, neigiančią mokymą apie "padangių muitines" (vozdušyje mytarstva). Jis rekomenduoja šią knygą kaip išreiškiančią Ortodoksų Bažnyčios mokymą.

Antiochijos Ortodoksų Bažnyčios Amerikoje kurija laiške man patvirtino, kad šis metropolito laiškas - autentiškas.

2016 m. sausio 12 d., antradienis

Titulo šventė [antras video]



Šv. Paraskevės šventė, parapijos titulo diena. 2015 m. Videoklipas buvo sukurtas savanoriškai bendradarbiaujant: foto menininkas Patricijus Petrukonis, režisierius Albinas Kirkilas, garso operatorius Andrus' Starovoitow, muzikinė dalis - šv. Paraskevės choras (vad. Andrejus Jodko), Dovydo psalmes skaito aktorius Marijus-Chrizostomas Tumas, jis gi ir projekto iniciatorius. Speciali padėka už garso įrašą-Marijos Radijui.


2016 m. sausio 9 d., šeštadienis

Kodėl Dvasia šaukia „Aba“? (Gal 4,6)


Ortodoksų Kalėdų skaitinyje sakoma:
„O kadangi esate sūnūs, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4,6)
Kodėl Dvasia šitaip šaukia?

Apaštalas Paulius kalba apie tai, kad Kristus visiems davė galią tapti Dievo vaikais. Jis pats savo žmogiškąja prigimtimi buvo Pirmas iš brolių, t.y. Dievo Sūnus ne per įsūnystę, bet prigimtimi. Įsijungę į Jo prigimtį mes tampame įsūniais, atgimstame iš aukštybių ir tampame mažutėliais dvasiniais kūdikiais (Jn 3,3). Kad nebūtume pamestinukai, Kristus mums atsiuntė Guodėją, Tiesos Dvasią, kylančią iš Tėvo (Jn 15,26). Kaip ir lietuvių, taip ir hebrajų bei aramėjų kalba Dvasia yra moteriškosios giminės daiktavardis (Ruach). Todėl Ją galima pavadinti mūsų Motina (taip ji yra vadinama senuosiuose sirų krikšto tekstuose aramėjų k.). Tarsi Motina Dvasia mus, krikšte gimusius iš Jos ir jos globojamus, moko šaukti Aba (aram. „Tėve“), kaip motina moko vaiką kreiptis į savo tėvą.

Kristus mokė šitaip vadinti Dievą savo paliktoje maldoje „Tėve mūsų“. Senovinė Rytų krikščionių maldos apibūdinimo formulė teigia: „Melstis Tėvui, per Sūnų, Šventojoje Dvasioje“.

Kiekviena ortodoksų malda prasideda nuo maldos Šventąjai Dvasiai:
Dangaus Valdovė, Guodėją, Tiesos Dvasia, Kuri visur esi ir viską pripildai, Gėrio Lobyne ir Gyvybės Davėja, ateik ir gyvenk mumyse, ir nuvalyk mus nuo visokios nuodėmės ir išgelbėk, Geroji, mūsų sielas.

2016 m. sausio 8 d., penktadienis

Kalėdų ikona

KATALIKIŠKAS ATVAIZDAS

Vakaruose yra paplitęs vaizdas, kaip Kristus gimsta tvarte. Pvz.



Tačiau ortodoksiška ikonografija gimimą vaizduoja oloje:


Tradicija, kad Kristus gimė oloje, yra užfiksuota jau II amžiaus šv. Justino Kankinio raštuose (šv. Justinas Kankinys, II Apologija, 78). Ji sutinkama ir Jokūbo protoevangelijoje. Šv. Justinas teigia, kad gimimas oloje buvo Izaijo pranašystės išsipildymas: "Toks žmogus gyvens aukštoje oloje, tvirtoje uoloje, jam bus duota duona ir jo vanduo patikimas." (Iz 33,16; pagal Septuagintą).

Vienas ankstyviausių šio kanono atvaizdų - Švč. Marijos Kastelseprijo freskos:



Atkreipti dėmesį galima dar į kelis ortodoksų ikonografijos bruožus:

- Nėra "šventosios šeimos" ikonų;
- Šv. Juozapas Sužadėtinis nėra laikomas lygiaverčiu Marijai šventuoju, jis pasakojimuose vaizduojamas kaip silpnesnio tikėjimo žmogus, nors ir šventasis;
- Ikonose vaizduojamos pribuvėjos;
- Ikonografai stengiasi pavaizduoti ir visatos perkeitimą, kuris įvyko gimstant Kristui.

PRAKARTĖLĖS

Šv. Paraskevės cerkvės parakartėlė 

Pakarateles, Kristaus gimimo scenos inscenizacijas sugalvojo katalikų šventasis Pranciškus Asyžietis. Jos nėra tradicinės ortodoksams, tačiau ėmė populiarėti dėl savo patrauklumo paprastai liaudžiai. Ortodoksų prakartėlės rusiškai vadinamos вертеп (slaviškai tai reiškia "olą") arba пещера Рождества (rus. "Kalėdų ola"), nes dažnai vaizduojama tradicinė scena oloje. Pagal vieną iš paaiškinimų, tvarteliai senovėje buvo įrengiami būtent olose. 

2016 m. sausio 5 d., antradienis

Ką reiškia Kristaus žodžiai apie kalaviją ir karą?


ŠV. RAŠTAS IR ŠV. TRADICIJA APIE KALAVIJUS

Šventajame Rašte galime sutikti, iš pažiūros, keistus Kristaus žodžius:
„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10,34)
„Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka“ (Lk 22,36)
800 m. popiežiaus karūnuotas Romos imperatoriumi Karolis Didysis patvirtino imperatoriškam naudojimui himną Laudes Regiæ (Laudes Imperiale), kuriame skamba žodžiai:
Christus vincit! Christus regnat! Christus imperat!Kristus nugali! Kristus valdo! Kristus karaliauja!

Šis himnas skambėdavo per Šventosios Romos imperijos imperatorių karūnavimo ceremoniją, per iškilmingas pontifikalines Mišias, o Visų šventųjų dieną (lapkričio 1 d.) lotyniškoji Bažnyčia atmindavo Ecclesia Militans, Ecclesia Triumphans, Ecclesia Penitens (Kovojančią Bažnyčią, Triumfuojančią Bažnyčia, Kenčiančią/Atgailaujančią Bažnyčią). Ši lotyniška tradicija buvo toliau savarankiškai plėtojama Katalikų Bažnyčioje po didžiosios schizmos, tačiau panaši tradicija egzistavo ir Bizantijoje bei Rusijoje.

XVI a. rusų ikona „Palaimintoji Dangiškojo Karaliaus kariauna“ (Благословенно воинство Небесного Царя) vaizduoja triumfuojantį arkangelą Mykolą, grįžtantį su kariauna į Dangiškąją Jeruzalę pas Dievo Motiną su Kristumi iš degančio Sodomo miesto:


Vienas pagrindinių Bizantijos ikonų tipų - Kristus Visavaldis (Pantokrator), kuriame Kristus vaizduojamas kaip imperatorius.


Ar tai reiškia, kad krikščionybė yra militaristinė ideologija, skatinanti kardu atvertinėti netikėlius į tikrąjį tikėjimą?

KALAVIJŲ PIRKIMAS

Liudijimas apie kalavijų pirkimą yra sutinkamas tik pas vieną evangelistą - Luką. Pažvelkime į sakinio kontekstą:
„Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: Jis bus priskaitytas prie piktadarių; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą“.  Apaštalai tarė: „Viešpatie, štai čia pora kalavijų“. Jis atsakė: „Gana!“ (Lk 22,36-38)
Pirmiausia pažvelkime į pažodinę šių eilučių prasmę. atkreipia dėmesį, kad vos apaštalams nupirkus DU kalavijus, Kristus atsakė: „Gana!“ (lietuviškas vertimas yra klaidinantis, nes lietuviškai kartais sakome „pora“ kai turime omenyje keletą, o graikiškame tekste yra dyo, t.y. du kalavijai; be to, sen. graikų kalboje nėra šauktukų).  Kaip galėjo būti gana dviejų kalavijų, jei nusimatė tikras karas? Teofilaktas Bulgaras (1078-1107)  komentuoja:
Aš manau, kad Viešpats kalba palyginimais tam, kad [apaštalai] gautų naudą po to, kai pagaliau supras, kas turėta omenyje. Kadangi jie nesuprato, tai ir kreipėsi: „štai čia pora kalavijų“, o Jis, pamatęs, šį nesupratimą ir pasakė: „gana“, nors ir nebuvo gana. Juk jeigu prieš ateinančius piktadarius reikėtų kovoti žmonių pajėgomis, tai nepakaktų ir šimto kalavijų. O jeigu ne žmonių, o Dieviškuoju veikimu, tai ir du kalavijai nereikalingi. Tačiau Viešpats nenorėjo jiems rodyti jų neišmanymo, o pasakęs vien „gana“, pradėjo eiti. Panašiai, kaip ir mes, kai su kuo nors kalbamės ir pamatome, kad pašnekovas visiškai nesupranta, ką mes šnekame, sakome: „gerai [pakaks]“, nors ir negerai, kad nesupranta, tačiau nenorėdami įžeisti pašnekovą, nutraukiame pokalbį. Viešpats taip pasielgė todėl, kad suprato, jog mokiniai Jo nesupranta.
Ką turėjo omenyje Kristus? Pasak Teofilakto, kalavijai simbolizuoja pavojus, o „įsigyti kalaviją“ reiškia „ruoštis mūšiuiruoštis karuiruoštis pavojams“. Mes dar grįšime pabaigoje prie klausimo, ką reiškia krikščioniui apsiginkluoti kalaviju, o dabar dar norėčiau pastebėti, kad pirkimas-pardavimas yra tipinis Kristaus naudojamas dvasinio gyvenimo palyginimas:
Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. (Apr 3,18)
Kristus Šventajame Rašte yra apibūdinamas kaip Atpirkėjas (Išpirkėjas), savo gyvybę padengiantis mūsų įsiskolinimus. Todėl Tėve mūsų maldoje graikiškai sakoma: ir atleisk mums mūsų skolas (ofeilemata), kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams (ofeiletais)“. Kristus siūlo padengti skolas jei priimsime Jo siūlomą Sandorą (sutartį). Kristus moko:
„Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“ (Mt 13,44-46)
Pirkimas-pardavimas yra mūsų gyvenimo investavimas. Mes galime investuoti savo gyvenimą į vieną ar kitą veiklą, vertinti vieną ar kitą vertybę, suteikti pasitikėjimą kreditą vienam ar kitam asmeniui. Kristus sako, kad mes didžiausia vertybe, brangiausiu dalyku turėtume laikyti Dievą ir Jis turėtų būti tas, kuriame mes atiduotume visą kreditą, kuriuo besąlygiškai pasitikėtume ir dėl kurio visko išsižadėtume. Prisidarydami nuodėmių mes prisidarėme įsiskolinimų, tačiau Kristus yra pasiryžęs juos padengti savo gyvybe, jei tik mes, išlaisvinti iš įsipareigojimų, pavesime save Jam.

Kalavijai - vienas iš simbolinių pirkinių“ greta ugnyje išgryninto aukso, balto drabužio ir tepalo. Žinoma, kad Kristus neprekiavo auksu, drabužiais, tepalais ir kalavijais, o kalbėjo palyginimais.

VISUOTINIO KARO KURSTYMAS

Pažvelkime į kitos citatos kontekstą:
„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.“ (Mt 10,34-39)
Čia Kristus cituoja pranašo Michėjo pranašystę:
„Sūnus niekina tėvą, duktė šiaušiasi prieš savo motiną, marti prieš savo anytą. Žmogaus priešai – jo namiškiai! O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ, dėsiu viltį į savo išganymo Dievą, – išklausys mane mano Dievas! (Mch 7,6-7)
Pranašas sako, kad laukia toks likimas, „nes nebeliko nė vieno doro žmogaus“ (Mch 7,2), turėdamas omenyje atpuolimą nuo Dievo Sandoros („pradingo krašto ištikimieji“, Mch 7,2). Kristus kaip Mesijas skelbia, kad Jo atėjimas reiškia, visų pirma, ne staigų ramybės įsiviešpatavimą, o žūtbūtinio mūšio tarp gėrio ir blogio jėgų pradžią. Kristus, perfrazuodamas Michėją ir netiesiogiai priskirdamas sau dievystę teigia, kad ištikimieji turi visiškai atsiduoti Jam, aukoti dėl Jo savo gyvybę ir nesekti savo tėvu, motina, sūnumi ar dukra jei šie eitų nedorybės keliu, jei šie gyventų neteisingai. Kristus atėjo atnešti „kalavijo“, t.y. paskelbti visuotinio karo, pavojų, po kurių turi įsiviešpatauti Jo amžinoji karalystė. 

DRAUDIMAS KARIAUTI

Trys iš keturių evangelistų pasakoja, kad Kristus atėjusiesiems Jo suimti sakė nesuprantąs, ko jie atėjo suimti Jo kaip pavojingo plėšiko (kas reiškia, kad Kristus neturėjo kokios nors ginkluotos apaštalų armijos). Visi keturi evangelistai pasakoja, kad kai Petras pasinaudojo kalaviju ir nukirto kariui ausį, Kristus jį sudraudė, liepė nesmurtauti ir pagydė karį: 
Jėzaus bičiuliai, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ Vienas iš jų puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Bet Jėzus sudraudė: „Liaukitės! Gana!“ Ir, palietęs tarno ausį, išgydė jį. Atėjusiems jo suimti aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir seniūnams jis pasakė: „Ar aš koks plėšikas, kad išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais?!“ (Lk 22, 49-52)
Apaštalus Kristus mokė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26,52). Tai vėl patvirtina, kad visi pamokymai apie kalavijus buvo palyginimai, o ne raginimai smurtauti. Kristus išliko ištikimas savo mokymui:
„Aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. (Mt 5,39)

DVASIOS KALAVIJAS

Net Bizantijos imperijos laikais, kada krikščioniškieji karaliai kariavo su pagonių tautomis, Šventojo Rašto komentatoriai nepasinaudojo, sakytume, tokiomis politiškai patogiomis Biblijos vietomis ir nepradėjo mokyti apie Šventąjį Karą ir būtinybę atvertinėti pagonis kalaviju. Visi išvien aiškino, kad karas, apie kurį šneka Kristus - visų pirma dvasinė gėrio ir blogio kova, kurioje taip pat reikia ginkluotis dvasiškai.

Todėl grįžkime prie kalavijų, kuriuos siūlė įsigyti Jėzus Kristus. Apaštalas Paulius, sekdamas Ps 140,7 (Viešpatie Dieve, mano išgelbėjimo stiprybe, Tu pridengi kovoje mano galvą) apibūdina, kas yra krikščionių ginklai:
„Βūkite tvirti Viešpatyje Jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo Žodį. (Ef 6,10-17)
Kristus nugali kankiniais, valdo per savo išpažinėjus, karaliauja per savo Bažnyčią, nes „Dievo Žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją (Hbr 4,12).