„Kasdienė duona“ | Mt 6, 1-6, 16-18

(Jėzus kalbėjo:) 1 „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. 2 Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 3 Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, 4 kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

5 „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 6 Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.
/.../
16 „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 17 O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą,18 kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.



Jėzus nubrėžia ribą tarp mūsų bendravimo su Dievu ir noro pasirodyti prieš žmones. Kartais, atrodytų, visiškai identiškos religinės praktikos, lyg ir to paties tikėjimo žmonių, turi visiškai skirtingą tikslą, intenciją. Šiuose trijuose pavyzdžiuose Jėzus aiškiai nurodo į santykį su Dievu. Kai jungiamės su Dievu, kai priimame Jį, ne kaip abstrakciją ar mūsų norų pildytoją, o kaip asmenį, kaip brangų ir mus mylintį Tėvą, kai suvokiame, kad bendravimas (bet kokia forma) su Juo ir yra tikslas, o ne priemonė, tuomet vertiname susitikimą su Juo. Tada išnyksta pašaliniai, ne esminiai dalykai, tokie kaip mūsų noras pasirodyti prieš žmones.

Ir atvirkščiai – kai nėra asmeninio santykio su Dievu arba jis suvokiamas neteisingai, tuomet ieškome kitų „dvasinio pasitenkinimo“ formų, tuomet svarbu, kad matytų kiti ir mus vertintų kaip teisingai Dievą garbinančius, besilaikančius taisyklių teisuolius. Tuomet žmonių pagarba ar susižavėjimas mumis tampa siekiamu atlygiu, tada Dievas ir bendravimas su Juo yra tik priemone mūsų norams patenkinti. Tuomet esame tik religijos pasekėjais, bet ne Dievo vaikais, kuriems svarbus jų santykis su Tėčiu.

Tai esminiai dalykai krikščioniško tikėjimo kelyje, kurie veda prie kitų. Nuo to priklauso ir požiūris į kitus žmones, tikinčius ar ne, atliekančius apeigas vienaip ar kitaip. Nuo to priklauso ir mūsų augimas Kristuje. Manau, svarbu kiekvienam einančiam ar pradedančiam eiti tikėjimo kelionę užduoti sau klausimą: dėl ko tai darau? Kokia mano intencija? Ar santykis su Dievu man yra tikslas ar tik priemonė?

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo pamokymus ir pašaukimą į asmeninį santykį su Tėvu.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad santykis su Juo man būtų tikslu, o ne priemone siekti savo tikslų.    


Populiarūs įrašai