„Kasdienė duona“ | Mt 16,13-19

13 Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ 14 Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. 15 Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“16 Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ 17 Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. 18 Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.19 Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.


Minint didžius apaštalus Petrą ir Paulių, skaitome labai svarią mūsų tikėjimui istoriją, Jėzaus ir mokinių, konkrečiai Petro, pokalbį. „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“mums gali kilti klausimas kas yra „Žmogaus Sūnus“, hebrajiškai tai skamba kaip Ben Adam (בן–אדם, ben-'adam) Adomo sūnus, adomas, beje, nėra vardas, o reiškia žmogus. Taigi, Jėzus žmogaus sūnumi vadina save taip pabrėždamas, jog Jis yra tikras žmogus, dar daugiau – Jis yra tas, kuris atstatys tikrąją žmogaus prigimtį, kuri nuo pradžių buvo Dievo sukurta ir prarasta per žmogaus nuopuolį, tą prigimtį, kurią turėjo Adomas – Žmogus, visų žmonių tėvas, kurią turėtume paveldėti visi.

Mokiniai atsako, jog žmonės Jėzų laiko kuo tik nori: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų, tačiau tie žmonės klysta. Tikrąjį atsakymą, kas yra Jėzus, žino Petras: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“. Šiandien niekas nepasikeitė. Pasaulio žmonės žino Jėzų, net rašo knygas apie Jį, tačiau Jo nepažįsta: vieni laiko Jį pranašu, moralės mokytoju, kiti maištininku ar religiniu personažu. Tačiau kaip Jėzaus dienomis, taip ir mūsų laikais, Jėzų pažįsta tik Jo mokiniai, dar daugiau - tik tie, kas nuo pat pradžių sekė Jėzumi ir apaštalais su Petru priešaky. Jėzus ne šiaip sau pavadina Petrą uola, ant kurios bus pastatyta Bažnyčia, kurios pragaro vartai nenugalės. Tėvo dvasia apreiškė Petrui ir apaštalams, kas iš tiesų yra Jėzus ir tik apaštalai pažįsta Jėzų ir apie Jį gali tinkamai mokyti. Pavesdamas Dangaus Karalystės raktus Petrui, Jėzus pabrėžia, jog mokydami tiesos, apaštalai atveria Dangų tiems, kas jų mokymą priima ir seka, ir atvirkščiai, Dangaus Vartai lieka užrakinti tiems, kas atmes apaštalų mokymą. Tiesa ir tikėjimo mokymas yra tie raktai Petro rankoje. O galia surišti ir atrišti yra nuodėmių atleidimas, tai, ko iki šiol nė vienas žmogus negalėjo ir negali padaryti iš savęs. Tokius įgaliojimus ir atsakomybę Jėzus perdavė apaštalams ir pirmajam iš jų – Simonui Petrui. Šie įgaliojimai rankų uždėjimo ir Šventosios Dvasios pašventinimu nuo tos dienos iki šiandien pasiekia mus per apaštalų įpėdinus – vyskupus. Ir nėra kito būdo patekti į Dangaus Karalystę kaip tik per vartus, kurių raktus turi Petras ir teisėti jo įpėdiniai. Ir niekas pats negali pasiskelbti turįs šią galią mokyti ir atleisti nuodėmes, toks yra apsišaukėlis ir melagis.

Šiandien dėkosiu Dievui už Jo malones, kurios pasiekia mus per apaštalų įpėdinius.
Šiandien prašysiu Dievo malonės išlaikyti tikėjimą ir tvirtai stovėti ant Bažnyčios uolos, kad nesusvyruočiau, kai bus puolama tiesa.    

Populiarūs įrašai