2015 m. birželio 24 d., trečiadienis

Klasikinis graikiškų liturginių tekstų rinkinys



http://hdl.handle.net/2027/ucm.5319065728

Vienas klasikinių senųjų graikiškosios liturgijos tekstų leidimų, iš kurių, jeigu neklystu, darytas dabar Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje naudojamas liturgijos vertimas į bažnytinę slavų kalbą. Viena iš priežasčių, kodėl sentikiai tą vertimą atmetė buvo ta, kad graikiškieji tekstai išleisti Venecijoje.

Leidinį sudarė Jacques Goar OP.

2015 m. birželio 21 d., sekmadienis

Ortodoksų/stačiatikių/pravoslavų kultūra [audio]



Ortodoksų kunigas dr. Sergijus Neifachas ir religijos studijų magistrantas Gintaras Sungaila pristatė ortodoksų (stačiatikių) kultūrą. Giedojo Dievo Motinos ženklo iš dangaus cerkvės choras. Deja, paskutinysis mano (Gintaro) pasisakymas neįsirašė - sakiau, kad Florenskis neleido tvarkyti kabineto, nes ant kiekvieno numesto ant žemės lapelio galėjo būti užrašyta kažkas svarbaus. Tai, mano nuomone, išreiškia pamatinį ortoodksų mentalito bruožą, jų požiūrį į tradiciją - saugoti viską, idant nebūtų prarasta kas svarbaus... Du keliai - siauras ir platus, ir einantis siauru keliu, tarsi siauru lieptu, griebiasi už to, kas patikima, o kas eina plačiuoju, tam nesvarbu už ko griebtis, nes išklysti iš plataus kelio sunku. Ortodoksai tiki einą siauruoju keliu.  

2015 m. birželio 20 d., šeštadienis

Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ligos

Dvigalvis erelis, ortodoksų valstybių ir Ortodoksų Bažnyčios herbas
Šv. Justinijonas Didysis savo VI-ojoje Konstitucijoje (Iustiniani Novellae) nurodo, kad dvi didžiausios Dievo dovanos žmonijai yra kunigystė ir krikščioniškojo monarcho valdžia (sacerdotium et imperium, священство и самодержавие)Pasak Justinijono, kunigijai pridera tvarkyti dieviškuosius (divinis) reikalus, o imperatoriui - žmogiškuosius (humanis); jų sritys skirtingos, nors ir kyla iš vieno prado (ex uno principio).

Tai - klasikinė ortodoksų mokymo apie Dievo ir valstybės sąveiką (synergeia) formulė. Kristus yra vienas Asmuo (hypostasis), tačiau turi dvi prigimtis (physis) - dieviškąją ir žmogiškąją. Juodvi sudaro nesulietą vienovę. Taip ir krikščioniškosios bendruomenės gyvenime dieviškasis pradas yra vienas, kuris valdo ir materialų, ir dvasinį gyvenimą, bet, visgi, šiedu gyvenimai yra atskiri.

Šią Bažnyčios ir imperijos sąveiką simbolizuoja dvigalvis erelis. Deja, tačiau Bažnyčios praktikoje dažnai Chalkedono kristologinę formulę (viena hipostazė, dvi prigimtys), kuria paremta dvasingumo ir materialumo sąveika, nebyliai keičia monofizitinė formulė, kur materialumas sudvasinamas. Imperatorius sudievinamas, imperiškoji valdžia nepagrįstai iškeliama virš bažnytinės ir skirties nebelieka - tą matėme Rusijos imperijoje.

Kita vertus, žmogiškumo ir dieviškumo skyrimas suponuoja tai, kad Bažnyčia ne visada yra pajėgi nulemti žmogiškąsias sąlygas, kuriomis ji egzistuoja. Pavyzdžiui, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia egzistuoja Rusijoje - imperialistinėje valstybėje, kurios nepalietė dekolonizacijos procesai, kuri turi visai kitokią valstybinės biurokratijos bendravimo etiką ir kitokį požiūrį į žmogų. Bažnyčia, egzistuodama tokiomis sąlygomis, nejučiomis perima žmogiškosios kultūros, kurioje egzistuoja, simbolinę kalbą.

Pavyzdžiui, pažvelkime į 2015 m. vasario mėn. Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupų suvažiavimo nuotraukos. Visa semiotinė susirinkimo salės kalba yra svetima demokratinei Vakarų komunikacijai. Vadovaujantieji Šv. Sinodo vyskupai sėdėjo viena linija priešais visus Bažnyčios vyskupus, centre, aiškiai išskirtas, sėdėjo Sinodo pirmininkas - Maskvos patriarchas. Visos salės sėdimos vietos išdėstytos linijiniu principu. Aiškiai išreikšta hierachija ir nureikšminamas paskirų vyskupų individualumas.






Tokią pačią vizualinę komunikaciją randame Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos suvažiavimų nuotraukose. Centro Komiteto nariai sėdėdavo priešais susirinkusiuosius, viena linija. Ši Komunikacijos sistema atsispindi ir šiandienos Rusijos parlamento posėdžiuose, nors ji ir kiek pakitusi.



TSKP suvažiavimas



Šiandienos Rusijos dumos salė
Norėdami pamatyti priešingą komunikacijos modelį, galėtume pažvelgti į JAV kongresą, kurio nariai išdėstomi erdvėje ratu, kuo toliau kėdės nuo centro, tuo jos labiau kyla, kad kiekvienas turėtų patogų matymo kampą ir galėtų pasisakyti. Toks pats modelis naudotas Rusijos imperijos parlamente.

JAV kongresas
Rusijos imperijos parlamentas - duma
Deja, bet toks žmogiškosios kultūros įsiskverbimas į Bažnyčios gyvenimą, ko gero, neišvengiamas. Beveik šimtmetis sovietų valdžios paliko įspūdį visos visuomenės mąstyme, o Rusijos valdžia, panašu, nenori nuo sovietinio palikimo nutolti. Todėl valdžios ir Bažnyčios symphonia, sąskambis, įneša sovietinio administracinio palikimo į Bažnyčios gyvenimą. Vienas itin senas kunigas-vienuolis yra sakęs: „ką padarysi, я - советский поп“ (aš - tarybinis popas, naudoja pejoratyvinį žargoną kunigui pavadinti).

Kita vertus, patriarchas Kirilas pats nemato reikalo skatinti desovietizaciją. Jis siūlo Rusijos tapatybę formuoti ant keturių pamatų - senoji Rusios (ją simbolizuoja dvigalvis erelis), imperinės Rusijos (trispalvė vėliava), sovietinės Rusijos (himno melodija), šiuolaikinės Rusijos (naujas himno tekstas). Apie tai jis viešai kalbėjo per savo kalėdinį interviu.




Panašu, kad šios idėjos galėjo padaryti įtaką Vladimiro Putino naudojamai ideologijai. Tačiau kyla klausimas, kodėl Bažnyčios vadovas viešai siūlo Rusijos valstybei tam tikrą ideologiją. Atsakymas - greičiausiai Bažnyčios funkcija suvokiama kaip dvasinis piliečių ugdymas TSKP prasme.



Patriarchas laimina naujai išrinktą Putiną
Simfonija Rusijoje įgauna keistą pavidalą. Štai valdžios įstaigose galime pamatyti ikonas ir patriarcho nuotraukas, tačiau, kaip matyti šioje nuotraukoje, patriarcho atvaizdas kažkodėl gerokai didesnis už Kristaus:


Įdomi ir Bažnyčios padėtis: pagrindinė Maskvos Kristaus Išgelbėtojo katedra ir po TSRS griūties priklauso valstybei, Bažnyčiai jos niekas negražino. Pagrindinės Bažnyčios mokymo institucijos, tokios kaip Maskvos Dvasinė Akademija, nėra akredituotos valstybės. Rusijoje neegzistuoja akredituotos teologijos mokslų doktorantūros programos ir teologija dažnai laikoma pseudomokslu.


Kristaus Išgelbėtojo katedra, kurią Bažnyčia nuomoja iš valstybės
Yra ir sovietmečiui nežinomų reiškinių. Pavyzdžiui, turtingi oligrachai funduoja ištisus vienuolynus, kurie meldžiasi už jų gerovę ir saugo religinį antikvariatą. Pavyzdys - Sergejaus Veremejenko funduojamas šv. Aleksijaus šventovių kompleksas ir šv. Paraskevės vienuolynas.



Rusų oligarchas su kunigu ir vienuole iš jo globojamo vienuolyno
Pastarasis reiškinys suprantamas viduramžių etikos kontekste - senovėje vienuolynų fundavimas buvo normali praktika, tačiau ne visada rusų oligarchų santykis su religinėmis šventovėmis atrodo toks taktiškas ir pamaldus, kaip senųjų Rusijos monarchų santykis. Juo groteskiškiau oligarchų ir politikų santykis su patriarchija atrodo Bažnyčios šviesulių persekiojimo fone.


Prof. Andriejus Zubovas, buvęs Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo reikalų komiteto narys, buvęs Tarptautinės teisės instituto (МГИМО) ir Maskvos Dvasinės Akademijos dėstytojas
Nepriklausomai nuo to, kokį vaidmenį Bažnyčioje užima, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios nariai, pasisakę prieš Putino režimą, greitai netenka visų valstybinių ir Bažnytinių pareigų. Prof. Andriejus Zubovas, daugybę metų dėstęs ir valstybiniuose, ir bažnytiniuose universitetuose, vienas Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinio mokymo autorių ir asmuo, dalyvavęs Bažnyčios ir valstybės santykių reguliavime, 2014 m. greitai neteko visų savo pareigų ir Bažnyčioje, ir valstybinėse institucijose, kai viename laikraštyje Krymo prijungimą prie Rusijos prilygino Austrijos anšliusui. 


Prof. Andriejus Kurajevas, buvęs Maskvos Dvasinės Akademijos ir Maskvos Valstybinio Universiteto dėstytojas, diakonas
Kitas iškilus dėstytojas ir visuomenės veikėjas, diakonas Andriejus Kurajevas, visų savo pareigų (išskyrus diakonatą) neteko po to, kai viešai prabilo apie homoseksualizmą ir seksualinę prievartą Rusijos Ortodoksų Bažnyčios institucijose. A. Kurajevas - nusipelnęs misionierius, daugybę žmonių atvedęs į Bažnyčią ir tapęs neoficialiu „Bažnyčios balsu“ liaudžiai. Jis buvo tas „sveiko proto balsas“, kuris skandalų dėl patriarcho turtų metu bandydavo išaiškinti krikščionišką požiūrį ir numaldyti aistras, kuris prasidėjus isterijai dėl P*ssy Riot skatino nekreipti į tas merginas dėmesio, kuris važinėjo į roko koncertus ir demonstravo Rusijai, kad krikščionys yra tokie patys žmonės.

Aš manau, kad geriausiai šias Rusijos Bažnyčios ligas apibendrina kun. Aleksandro Šmemano 1979 m. mintis, kad „negali būti paprasčiausias atsitiktinumas tai, jog 90% ortodoksų gyveno totalitarinėse, ateistinėse ir karingai antikrikščioniškose valstybėse“. Akivaizdu, kad dėl karingo antikrikščioniškumo Rusijoje kalti Rusijos krikščionys, leidę susilieti Bažnyčiai ir valstybei, kalti ir teologai, nebuvę Bažnyčios sąžine ir neskelbę Šventojo Rašto.


Juk Kristus aiškiai sakė: „Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame? [...] Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Lk 20,24-25). Denaras yra ciesoriaus atvaizdas, o žmogus - Dievo atvaizdas. Todėl žmogus turi save pavesti Dievui ir neprisirišti prie turtų, kurie yra šio pasaulio dalykas.


Net trijose Evangelijose cituojami Kristaus žodžiai: 

„Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“ (Lk 18,24-25; taip pat Mk 10,25; Mt 19,23-24). 
Tai, kad žodžiai minimi netgi trijose Evangelijose, liudija jų svarbą. Visos Evangelijos aidi palankumu vargšams ir prislėgtiesiems:
„Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:
jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5,1-11)
Kun. Česlovas Kavaliauskas komentuoja: „Vargdienio dvasią turi tas, kas Dievą brangina labiau už visas žemiškas gėrybes, žinodamas, kad pastarosios Dievo akyse yra niekis; tas, kuris nesiremia žmonių galia, o visko tikisi iš Dievo. Paprastumas, neturtas, kūdikiška dvasia yra sąlygos įeiti į Dievo karalystę žemėje ir amžinąją jo karalystę danguje“. Pastaroji mintis sutinkama ir Apaštalo Jokūbo laiške: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1,27). Apaštalas moko nepasitikėti turtais ir nerodyti prielankumo turtuoliams: „Juk pakyla saulė su savo kaitra, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta. Taip sunyks ir turtuolis savo keliuose“ (Jok 1,11).

Tai nereiškia, kad būti beturčiu jau reiškia būti šventuoju. Dievo įkvėptas išminčius sako: „Trijų rūšių žmonės yra man nepakenčiami, jų gyvenimo būdu iš tikrųjų bjauriuosi: beturtis, kuris puikuojasi, turtuolis, kuris meluoja, ir senas ištvirkėlis, kuris svetimauja“ (Sir 25,2). Šventasis Raštas atkreipia dėmesį į neteisybę, kurią patiria išnaudojamieji: „kol būsi turtuoliui naudingas, jis tavimi pasinaudos, bet kai tu būsi pervargęs, jis tave pamirš“ (Sir 13,4); „argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus?“ (Jok 2,6). 



Šv. Bazilijus Didysis, pagarsėjęs savo rūpesčiu vargšais
 Bažnyčios Tėvai pateikė gyvą rūpesčio vargšais pavyzdį. Šv. Bazilijus Didysis steigė našlaičių ir beturčių prieglaudas, maitino alkstančius, steigė ligonines ir hospisus, ir šelpė esančius bėdoje. Jis sukūrė ištisą vienuolių bendruomenę, kuri jam padėjo šioje tarnystėje. 


Šv. Jonas Auksaburnis, kritikavęs turtuolius
Nors šv. Bazilijus Didysis ir konfliktavo su valdžia, lyginant su Konstantinopolio patriarchu šv. Jonu Auskaburniu, Bazilijus buvo labai diplomatiškas. Šv. Jonas aktyviai kritikavo turtuolius, teigė, kad „nepakanka paniekinti turtą - dar turi maitinti vargšus, ir dar svarbiau, sekti Kristumi“ ir neigiamai atsiliepė apie bažnyčių puošnumą: „Bažnyčia nėra auksakalystės ar sidabrakalystės vieta“. Žinoma, kad nei šv. Jonas Auksaburnis, nei šv. Bazilijus Didysis nebuvo revoliucionieriai ar smurtinio pasipriešinimo vedliai, kaip ir Kristus neprisijungė prie zelotų maišto, tačiau jie skelbė tiesą ir vykdė nesmurtinį pasipriešinimą, sekdami Apaštalo žodžiais: „nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12,21)

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28)
Kristus mokė:
„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'mokytojais'. O jūs nesivadinkite 'mokytojais', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite vadovais, nes jūsų vienintelis Vadovas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23,2-12)

***

PAPILDYMAS 

Papildoma informacija apie A. Zubovą:

Zubovas buvo Maskvos Valstybinio Tarptautinių Santykio Instituto prie Rusijos Federacijos Užsienio Reikalų Ministerijos profesorius. 2014 m. kovo 1 d. "Vedomosti" pasirodė jo straipsnis, kuriame jis Krymo aneksiją prilygino Austrijos Anšliusui (http://www.vedomosti.ru/opinion/articles/2014/03/01/andrej-zubov-eto-uzhe-bylo). Už tai buvo atleistas, tačiau atleidimas buvo neteisėtas, nes Zubovas buvo rinkimų komisijos narys. Todėl atleidimas pakeistas darbo sutarties nebetęsimu birželį.

Bažnyčioje Zubovas buvo komisijoje, atsakingus už santykius su valstybe.
"Это решение вызвано тем, что Зубов А.Б. сознательно и неоднократно нарушал Устав МГИМО, Правила внутреннего распорядка и Положение МГИМО об основных принципах корпоративного поведения, которые определяются ведомственной принадлежностью МГИМО к МИДу России." - iš МГИМО sprendimo
Papildoma informacija apie A. Kurajevą:

Kurajevas dėstė Maskvos Valstybiniame Universitete ir Maskvos Dvasinėje Akademijoje. Iš MDA buvo atleistas, iš MVU - pašalintas nebepratęsiant terminuotos darbo sutarties.
"Ученый совет констатировал, что протодиакон Андрей Кураев регулярно выступает в средствах массовой информации и в блогосфере с эпатажными публикациями, и что его деятельность в этих областях остается в ряде случаев скандальной и провокационной" - iš MDA sprendimo.

2015 m. birželio 12 d., penktadienis

Kretos medžiai


Dažnai Kretos vienuolynuose yra senoviniai medžiai, kurių amžius gali siekti net tūkstantmečius (seniausiojo Kretos medžio amžius, pasak mokslininkų, yra 2-4 tūkst. metų). Šie medžiai laikomi šventais, ant jų kabinos Dievo Motinos ikonos, prie jų meldžiamasi, už pagalbą maldoje kabinami votai. Pasak religijotyrininkų, ši pagarba seniesiems medžiams greičiausiai paveldėta iš minojinės Kretos (egzistavusios dar gerokai iki Homero) civilizacijos laikų. Nuotraukoje - Palianės vienuolyno mirtos medis, vadinamas Aghia Myrtia (Šv. Mirta), taip pat Minojo civilizacijos laikų freskos, vaizduojančios medžių gerbimą.

2015 m. birželio 10 d., trečiadienis

Ortodoksų požiūris į charizminį atsinaujinimą


Charizminis (charizmatinis) atsinaujinimas - XX a. viduryje išplitęs krikščionių judėjimas, kurio sekėjai tiki, kad apeigų metu ant jų išliejama Šventoji Dvasia, atsikartoja Sekminių įvykis ir jie įgija Šventosios Dvasios dovanas (charizmas), skirtas tarnystei. Judėjimas egzistuoja ir Romos Katalikų Bažnyčioje (Lietuvoje išplito nepriklausomybės metais), tačiau ja neapsiriboja ir yra populiarus tarp protestantų (pirmieji charizmininkai buvo protestantai).

Neseniai skaičiau pranešimą apie savo atliktą stebimąjį dalyvavimą charizmininkų pamaldose:


Prie šio pranešimo norėčiau pridėti informacijos apie ortodoksų požiūrį į šį judėjimą ir šį reiškinį. Pabrėšiu, kad tai yra ortodoksų, o ne Ortodoksų Bažnyčios požiūris, nes oficialios Ortodoksų Bažnyčios pozicijos šiuo klausimu nėra. Visgi, bent kol kas Bažnyčios praktika yra sekti tuo, kas čia toliau pristatyta, o charizminius judėjimus bandė pradėti tik paskiri asmenys ir jiems nepavyko. Čia išsakomo požiūrio laikosi tokie žymus katechetai kaip Aleksejus Osipovas, Olegas Steniajevas, Thomas Hopko ir kt. 

Taigi, žymus ortodoksų autorius Serafimas Rose'as atkreipia dėmesį į tai, kad Dievo patirčių, apie kurias pasakoja charizmininkai, nėra Šventųjų Tėvų tradicijoje. Kaip pavyzdį jis pateikia juoką Šventojoje Dvasioje, kurio, tiesa, man neteko stebėti. Jam jis priešpastato Palestinos vienuolių švv. Barsanufo ir Jono (VI a.) mokymą, kad Dievo baimėje nėra vietos juokui ir Šventojo Rašto žodžius: „kvailys juokiasi visu balsu, o išmintingas žmogus kukliai šypsosi (Sir 21,20). Šv. Efremas Siras (IV a.) sako, kad pradėję juoktis netenkame malonės, pažadėtos liūdintiems Kalno pamoksle.

Kalbėdamas apie ašaras, Serafimas pabrėžia, esą jos atsiranda charizmininkams be jokios protingos priežasties. Šv. Jonas Pakopininkas (VII a.) moko, kad „ašaros be minties priklauso tik neprotingai prigimčiai, o ne protingai“ (7:17), t.y. jos yra ne iš Dievo. Šv. Jonas moko „nepasitikėti ašarų upeliais kol siela nepasiekė tobulo tyrumo“ (7:35).


Begalinio džiaugsmo lydima šiluma krūtinėj, drebėjimas, prakaitavimas, noras kalbėti, griuvimas ant žemės - apie tai Serafimas Rose'as sako, kad visoje 2 tūkst. metų Ortodoksų Bažnyčios Tradicijoje (pirmus tūkstantį metų - bendros su katalikais) nėra nei vieno šventojo, kuris būtų liudijęs tokią Šventosios Dvasios patirtį (nors yra begalė Šventosios Dvasios patirties liudijimų). Rose'o teigimu, net šv. apaštalas Paulius, nors ir nukrito kelyje į Damaską, tikrai nejautė jokio begalinio džiaugsmo ir, juo labiau, jam nebuvo juokinga (vietoj to jis apako trim dienom ir nieko negalėjo nei gerti, nei valgyti). Šv. Makarijus Optinietis (XVIII a.) rašė, kad ieškantis Dievo meilės guodžiančiuose jausmuose ieško ne Dievo, o savęs, savo paguodos; tada vengiama gedulo kelio, bijant pasimesti be dvasinės paguodos

Šventojo Rašto susitikimų su Dievu aprašymai:

- Izraelis susiduria su Dievu prie Sinajaus kalno: „Matydami perkūno griausmus ir žaibus, rago gaudesį ir kalną dūmuose, visi žmonės buvo baimės apimti, drebėjo ir stovėjo iš tolo. „Tu mums kalbėk, ir mes klausysime, – sakė jie Mozei, – tenekalba mums Dievas, kad nenumirtume!“ (Iš 20,18-19) 
- Pranašas Izaijas: „Regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore. „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“ – šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Nuo to jų šauksmo drebėjo durų staktos ir Šventykla prisipildė dūmų. O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs!“ (Iz 6,1-5) 
- Šv. Jonas Evangelistas: „Išvydęs [angelą], aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! (Apr 1,17)
Aptardamas charizmininkų pranašystes, Serafimas Rose'as nurodo į du jų aspektus 1) Paprastai jos itin nekonkrečios, Serafimas prilygina jų nekonkretumą amerikietiškų būrimo mašinų duodamoms pranašystėms; 2) Jos visada teikia tik guodžiančias žinias. Kitaip tariant, Šventojo Rašto standartais, šis kalbėjimas nėra pranašiškas, nes Biblijos pranašai dažniausiai kviečia Dievo tautą išsižadėti stabmeldystės ir atgailauti už savo nuodėmes, perspėdami apie artėjantį Dievo atpildą. Šventojo Rašto pranašystės yra ne raminančios“, o grėsmingos. Viltį teikianti žinia apie Mesiją ar antrąjį Kristaus atėjimą Biblijoje pastoviai yra lydima įspėjimo apie gresiantį Dievo teismą.


"Laimę pranašaujanti mašina"
Palyginimui, pranašavimo mašinos pranašystė: Neseniai gavai laišką... [...] Ar jautiesi pastaruoju metu vienišas? Aš regiu, kad tavo vienatvės dienos eina pabaigon. Ateitis rodo laukiantį susijungimą su mylimuoju. Esi dosnios prigimties ir susidomėjęs tuo, kas gali padėti pažinti save... Netrukus gausi galimybę keliauti, bet nesinaudok ja. Tau paranku būti namie. Ateityje regiu didelę permainą tavo finansinėje būklėje. Šventojo Rašto pranašysčių pavyzdžiai:
- Pranašas Ozėjas: „VIEŠPATS tarė Ozėjui: „Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas VIEŠPATĮ, daro didelę kekšystę“ (Oz 1,2) 
- Pranašas Abdijas: „Arti yra VIEŠPATIES diena visoms tautoms! Kaip tu darei, taip bus tau daroma; tavo darbai užgrius atgal ant tavo galvos“ (Abd 1,15) 
- Pranašas Jeremijas: „Šitaip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Nesiduokite suvedžiojami savo pranašų, esančių su jumis, nei savo žynių. Nekreipkite dėmesio į sapnus, kuriuos jie nuolat sapnuoja. Ką jie pranašauja jums mano vardu, yra melas! Aš jų nesiunčiau! – tai VIEŠPATIES žodis'. [...] Kadangi sakėte: 'VIEŠPATS davė mums pranašų Babilone', – [...] taip pasakė Galybių VIEŠPATS: 'Siunčiu jiems kalaviją, badą ir marą.“ (Jer 29,8-9; 15-17) 
- Pranašas Izaijas: „Klausykitės, dangūs, išgirsk, žeme, nes VIEŠPATS kalba: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane! Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“. Ai! Nuodėminga tauta, žmonės apsikrovę nedorybėmis, piktadarių palikuonys, ištvirkę vaikai! Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą. [...] Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“. (Iz 1,2-4, 16-18) 
- Pranašas šv. Jonas Krikštytojas: „Atgailaukite, nes prisiartino Dangaus karalystė“ (Mt 3,2) 
- Šv. Jonas Evangelistas: „Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo. Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį: „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms Bažnyčioms“ (Apr 1,9-11) „Efezo Bažnyčios angelui rašyk: 'Tai sako tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų. Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus. Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, – jei neatsiversi, – tai aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą. Savo naudai tu turi, kad nekenti nikolaitų [eretikų] darbų, kurių ir aš nekenčiu!' (Apr 2,1-6) „Pergamo Bažnyčios angelui rašyk: 'Tai sako tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją. Aš žinau, kur tu gyveni: ten, kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net ir tomis dienomis, kada pas jus, – kur gyvena šėtonas, – buvo nužudytas mano ištikimasis liudytojas Antipas. Vis dėlto aš turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių mokslo Balaamo, kuris yra mokęs Balaką viešai suvedžioti Izraelio sūnus, kad šie valgytų stabams aukojamą mėsą ir ištvirkautų. Ir tu turi panašiai besilaikančių nikolaitų mokslo. Tad atsiversk! O jeigu ne, aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju'. “. (Apr 2,12-17)
Ortodoksų šventųjų patirtys  - tokios pačios, kaip ir Šventajame Rašte aprašytos. Pavyzdžiui, šv. Simeonas Naujasis Teologas (X a.) rašo: „Ką Paulius pamatęs apakintas buvo, tą aš įgijau, / Kaip neapsakomą ugnį, širdies gilumoje degančią. / Drebėdamas ir apimtas siaubo patyriau iš savęs išėjimą / Ir negalėjau ištverti Jo nepakeliamos šlovės. / [...] Tapęs bejėgiu, silpnu, ėmiau bėgti...“ . Šv. Simeonas aprašo Dievo patirtį kaip baimę, drebėjimą ir siaubą“. Žinoma, šventieji aprašo ir begalinio džiaugsmo patirtis, tačiau, pasak šv. Simeono, dieviškosios palaimos patirtis pasiekiama tik tada, kai žmogus yra visiškai tyras, kai jis yra praliejęs daugybę ašarų už savo nuodėmes. Todėl ne veltui Serafimas Rose'as, komentuodamas charizminio atsinaujinimo reiškinį iš ortodoksų perspektyvos, stebisi, kad Šventosios Dvasios patirtis praneša žmones, kurie visiškai neturi jokios krikščioniško gyvenimo patirties ar dvasinės nuovokos. 

Bažnyčios Tėvai kalba apie Dievą-Šviesą, kuri pripildo šventąjį begaliniu džiaugsmu ir paverčia jį šviesa (padaro dievu, Dievo atvaizdu). Tačiau kelias į šią patirtį nurodomas kaip atgailos, pasninkų ir mokymosi melstis kelias. Charizminis atsinaujinimas siūlo nuolatinį džiaugsmą, paguodą ir atsipalaidavimą, lengvą maldą, neskatina pasninkavimo ir tuo kelia įtarimą ortodoksams. Teologas Aleksejus Osipovas piktai yra apibūdinęs tokio tipo dvasingumą kaip „romanus su Kristumi“.

2015 m. birželio 8 d., pirmadienis

Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia Vilniuje





Armėnų Apaštališkoji Bažnyčia - 451 m. nuo Ortodoksų Bažnyčios atsiskyrusi Bažnyčia, nepripažinusi Chalkedono Visuotinio susirinkimo nutarimų, kuriais pripažinta, kad Kristuje buvo dvi prigimtys - tikras žmogus ir tikras Dievas. Šiandien, po daugiau nei pusantro tūkstančio metų skirtingų santykių, ortodoksų ir armėnų krikščionių mokymai yra labai suartėję, Bažnyčių santykiai yra draugiški.

300 m. Armėnija tapo viena pirmųjų istorijoje krikščioniškų valstybių.

Lietuvoje šv. Vardano bažnyčia įrengta 2006 m. iš buvusios katalikų koplyčios. Tai - vienintelė armėnų bažnyčia Vilniuje. Ji randasi Juozapavičiaus g. 11 a.

2015 m. vasario 21 d. armėnų šventąjį Grigalių Narkietį (Grigor Naregatsi) popiežius paskelbė Romos Katalikų Bažnyčios mokytoju.

Orientalinė krikščionybė: monofizitai, nestorionys ir kiti