„Kasdienė duona“ | Jn 7, 37-39

37 Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė:
„Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.
38 Kas mane tiki, –
kaip Raštas sako, –
iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“.
39 Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.

Kas mane tiki, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės. Šis Viešpaties Jėzaus pažadas tampa nuostabia tikrove apaštalams, kartu su Jėzaus Mama Marija susirinkusiems melstis aukštutiniame kambaryje pirmųjų Sekminių dieną. Šis pažadas gyvas ir šiandien tarp Viešpaties mokinių – kurie tiki Jėzų ir atveria savo širdis Šventajai Dvasiai, kaip ugnis pripildančiai jų sielas. Šventoji Dvasia yra gyvybės alsavimas, kurį turi krikščionys. Tai Bažnyčios siela, kuri veda Bažnyčią ir jos narius per pasaulio audras link Dievo ramybės uosto. Šventoji Dvasia pripildo savo džiaugsmu, savo ramybe, savo dovanomis kiekvieną, kas tiki Kristų ir atsiveria Šventosios Dvasios veikimui. Tada iš jo vidaus plūsta gyvojo vandens srovės.

Deja, galime sutikti „krikščionių“, kurie bus nuostabūs krikščionybės teoretikai, kurie atlikinės religines apeigas, bet juose nebus gyvybės. Pasitaiko net ištisų bendruomenių, kuriose Šventoji Dvasia miega, nes žmonės viską bando daryti savo jėgomis. Jie neprašo Šventosios Dvasios pagalbos, jie neprašo, kad Šventoji Dvasia nužengtų ir vestų. Dažnai jie, įsikibę apeigų ir ritualų, nepastebi, kad tie ritualai neturi savyje gyvybės.

Tačiau Viešpats gailestingas. Jis be saiko lieja Dvasią, tiems kas Jo prašo su nuolankia ir tyra širdimi ir taria: „Ateik Šventoji Dvasia ir atnaujink žemės veidą! Veni Sancte Spiritus!“

Šiandien dėkosiu Jėzui už pažadą atsiųsti Šventąją Dvasią.
Šiandien prašysiu nuolankumo malonės, kad galėčiau priimti Šventąją Dvasią.
Šiandien melsiuos už tuos krikščionis, kurie dar negavę Šventosios Dvasios dovanos.

Populiarūs įrašai