„Kasdienė duona“ | Jn 17,20-26

Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda

²⁰ Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: ²¹ tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.

²² Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: ²³ aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.

²⁴ Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.

²⁵ Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei.

²⁶ Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“.

Toliau skaitome Kristaus – Aukščiausiojo Kunigo – maldą. Dabar Viešpats meldžiasi ne tik už apaštalus, bet ir už visus tuos, kurie per jų žodį Kristų įtikės. O tai yra ir už kiekvieną šiandien gyvenantį krikščionį. Viešpats meldžia tiems, kas įtikės, vienybės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.

Deja, šiandien pasaulis mato susiskaldymą krikščionių tarpe. Šis susiskaldymas, prasidėjęs daugiau kaip prieš tūkstantį metų, vis žiojėja kaip atvira žaizda Kristaus Kūne – Bažnyčioje. Šis suskilimo ir atsiskyrimo užkratas išplito ir plačiau. Šiandien tokia daugybė nesutariančių tarpusavyje grupių, besivadinančių krikščionimis. Kaip nuodėmė žeidžia kiekvieno žmogaus gyvenimą, taip per žmogų ji sužeidžia ir Bažnyčią. Viešpats iš anksto žinojo apie šį skausmą ir meldėsi už tai. Be abejo, turime sekti Viešpaties parodytu pavyzdžiu ir melstis už krikščionių vienybę nuolat, kad per tai galėtų pasireikšti begalinė Dievo Meilė ir Gailestingumas. Deja, kol žmogus pasiduoda puikybei, kol negali priimti kito ir nusilenkti prieš jį, vienybės nėra. Kol galvojame, kad esame geresni ar teisesni už kitus, tol esame išpuikę, vienybė gali rastis tik ten, kur yra atviros širdys, nuoširdžiai trokštančios įsiklausyti į kitą ir suprasti, o ne pataisyti ir pakeisti.

Krikščionių vienybė priklauso ne tik nuo teologų ir Bažnyčių vadovų sutarimo, bet ir nuo kiekvieno iš mūsų. Visų pirma nuo mūsų maldos už krikščionių vienybę ir, antra, atviros širdies, trokštančios su meile priimti ir suprasti kitą, nors ir kitaip tikintį Kristaus sekėją. Nes ne mes, o pats Dievas per Šventąją Dvasią apreikš tiesą, kaip meldė Jėzus: Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei. Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose.

Šiandien dėkosiu Dievui už ekumeninį judėjimą pasaulyje ir už pažangą krikščionių vienybės darbe.

Šiandien melsiuos už visus krikščionis, o ypač persekiojamus ir kenčiančius krikščionis ir už krikščionių vienybę.

Šiandien prašysiu Dievo nuolankumo ir atviros širdies, kad priimčiau ir geriau suprasčiau kitų konfesijų brolius ir seseris. 

Maldų už krikščionių vienybę galima rasti čia.