„Kasdienė duona“ | Jn 15,1-8

[Jėzus kalbėjo:] 1 „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. 2 Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių.
3 Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau.
4 Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.
5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.
6 Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.
7 Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta.
8 Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.


Puiki galimybė pavasarį pažvelgti į vaismedžius ir patirti palyginimą, kurį Viešpats duoda. Kiekvienas esame šakelė. Kiekvienas žmogus neturi gyvybės pats iš savęs. Nepriklausomai nuo to, tikime mes Dievu ar ne, visi suvokiame bent jau tai, kad ne savo valia atėjome į gyvenimą ir ne nuo mūsų priklauso mūsų iškeliavimas (net savižudybė nėra žmogaus absoliučiai laisvas pasirinkimas, o įtakotas dvasinių sužeidimų ar melagingų nuostatų). Žmogus, statantis gyvenimą be Dievo, yra kaip ta nuskinta šakelė, kurį laiką, ypač jei pamerkta į vandenį, ji gali žydėti ir išskleisti žiedus. Lygiai taip ir žmonės. Daug yra sėkmingų, turtingų, pasipuošusių gražiais rūbais ir blizgučiais žmonių, kuriais pasaulis žavisi, grožisi ir stato pavyzdžiu. Tam tikrą laiką jie žydi, tačiau tas laikas trumpas, jie, kaip ir nuskinta šakelė, negali duoti tikrų vaisių. Žiedai subliūkšta ir nuvysta. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

Be Dievo, be tikrojo gyvybės šaltinio ir tikrojo „vynmedžio“ niekas negali duoti vaisių. O kokie tie vaisiai? Juk daugelis sakys, štai žmonės ir be Dievo tiek daug gero padarė, tiek sukūrė išliekančių mokslo, meno ir kitų vertybių. Galiausiai tie žmonės išlieka savo vaikuose ir palikuonyse. Tai tiesa. Tačiau net pačios nuostabiausios, humaniškiausios vertybės, net patys geriausi vaikai ir provaikiai tėra šio pasaulio, laikino ir trapaus, dalis. Tai, kas mums atrodo nepajudinama žmogiška vertybė, tų pačių žmonių rytoj gali būti sutrypta, nužudyta, paniekinta, o galiausiai užmiršta. Viskas pasaulyje laikina. Yra vienintelis amžinas ir išliekantis – Dievas. „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3). Todėl ir per amžius išliekantys vaisiai yra iš Jo. O kokie tie vaisiai? Tai Šventosios Dvasios vaisiai žmogaus gyvenime. Apaštalas Paulius išvardina šiuos: „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5,22-23). Kitoje vietoje jis išskiria tris pagrindinius: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė” (1 Kor 13,13). Tik vienybėje su Dievu galime duoti šių vaisių ir jie Dieve išliks per amžius ir niekada nesibaigs. O visa kita tėra migla.

Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę būti Jo šakele ir per Euharistiją maitintis Juo.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad niekada neatsiskirčiau nuo Jo ir duočiau vaisių amžinybėje.

Populiarūs įrašai