Ką krikščionybė moko apie karmą ir reinkarnaciją?

Naujaisiais laikais, ypač XIX-ajame amžiuje gerokai padidėjo europiečių susidomėjimas Rytų religijomis bei dvasingumu. XX-ajame amžiuje, emigrantams iš Rytų įkūrus gausybę populiarių Vakaruose sektų ir „gyvenimo būdo mokyklų“ (joga, karatė ir kt.) rytietiškos kilmės idėjos galutinai tapo Vakarų savasties dalimi. Dabar tiesiog paprastoje spaudoje dažnai galime sutikti sąvokas „karma“, „energija“, kalbas apie praeitus gyvenimus.

Tertulijonas
Krikščionybė į mokymus apie reinkarnaciją ir pan. visais laikais žiūrėjo vienareikšmiškai neigiamai. Apaštalai skelbė mokymą apie vieną kūnišką gimimą, vieną dvasinį gimimą (krikštą), Kristaus nužengimą į mirusiųjų buveinę (hebr. šeolą, gr. hadą, liet. pragarus) ir visų žmonių prisikėlimą iš mirusiųjų laikų pabaigoje. Bažnyčios Tėvai ginčijosi su kitatikiais, įrodinėdami krikščionių tiesas, o Bažnyčios Susirinkimai (325 m., 381 m.) jas įtvirtino, tvirtai pareikšdami, kad šiomis idėjomis tikintys žmonės yra visiems laikams atskirti nuo Bažnyčios (nebent pakeis nuomonę).

Pirmiausia pristatysiu argumentus prieš reinkarnaciją, o tada aptarsiu Rytų religijų įsitikinimus bei kur šiame mokyme slypi dalis tiesos, bendros ir krikščionybei. Vakariečiai rytietišką mokymą apie reinkarnaciją suvokia šiek tiek iškreiptai, sutapatindami ji su Senovės Graikijoje egzistavusiu mokymu apie metempsichozę (sielų keliavimą, persikūnijimą, transmigraciją). Šis mokymas buvo būdingas Pitagoro sekėjams, neoplatonikams ir gnostikams. Pasak šio mokymo, siela gali gyvuoti ne viename kūne, po kūniškos žmogaus mirties jis gali atgimti kitame kūne, kur jo egzistencija tęsėsi. Todėl nuo jo ir pradėsiu.

TAPATYBĖS KLAUSIMAS

Bažnyčios Tėvas Tertulijonas (160 – 225 m.) veikale „Apie sielą“ svarsto šį krikščionybės oponentų mokymą ir pateikia tris svarius argumentus prieš. Pirmasis argumentas (De Anima XXIX ir XXXI sk.) remiasi tapatybės dėsniu ir teigia, kad idant galėtume teikti, jog kažkieno siela persikūnijo, ji turi išsaugoti tam tikrą tapatybę. Tačiau mes matome, kad siela neišsaugo tapatybės net tuose atvejuose, kai žmonės teigia, kad konkretus žmogus ankstesniame gyvenime buvo kita konkrečia asmenybe.

Juk jei lauže sudeginsiu obuolį ir jo pelenais patrešiu dilgėles, o užaugus dilgėlėms jų atnešiu jums, jūs nesakysite, kad atnešiau obuolį? Lygiai taip pat, atleiskite už vulgarumą, jei paprašysite atnešti pyrago, o aš atnešiu išmatas gyvūno, valgiusio pyragą, jus nesakysite, kad atnešiau pyragą. Tai prieštarauja protui. Tertulijonas nurodo, kad jei norime pasakyti, kad kažkoks žmogus yra vienas ir tas pats žmogus, turi sutapti jo būdo ypatybės, polinkiai. Tertulijono amžininkai teigė, kad Pitagoras yra Euforbo reinkarnacija, tačiau Euforbas buvo karingas kovotojas, apie kurį žinoma, kad jis mėgo žvejoti ir valgyti žuvį, tikrai valgė pupas, tuo tarpu kai Pitagoras buvo uždaras atsiskyrėlis, nevalgęs žuvies ir vengdavęs netgi artintis prie pupų lauko. Tarp šiųdviejų žmonių nėra nieko bendro.

Panašius dalykus galime stebėti ir dauguma šiuolaikinių tvirtinimų, kad kažkas praeitame gyvenime buvo kažkuo kitu. Be abejonės, mokslininkų bendruomenė vienareikšmiškai sutaria, kad reinkarnacija neegzistuoja ir visi atvejai, kai vaikas tvirtina tapatybę su praeityje mirusiu žmogumi, neatlaiko kritikos. Prisiminimų kilmė yra moksliškai paaiškinama, o visokie pasakojimai apie žmones, kuriais buvo praeitame gyvenime vaikai, neatitinka tikrovės (paprastai idėjos proponentai įrodinėja vaiko tapatumą tam asmeniui įvairiais pritempinėjimais ir metodologiškai neteisingais ieškojimais). Netgi marginalus islandų tyrinėtojas Erlenduras Haraldssonas, bandantis įrodyti šių teiginių pagrįstumą, viename teste tikrindamas libaniečius vaikus, tvirtinusius, kad jie atsimena „praeitus gyvenimus“ nustatė, kad jiems buvo būdingas padidėjęs svajingumas ir dėmesio siekis, lyginant su bendraamžiais. Visgi „atsimenantys“ praeitus gyvenimus vaikai ne visada demonstruoja tokius rodiklius, kartais jie - įprasti vaikai.

Šį fenomeną savo mokslinėse publikacijose (čia ir  čia) yra aptarusi Marjorie Taylor, psichologijos profesorė, vaizduotės tyrinėtoja, knygų „Įsivaizduojami draugai ir juos kuriantys vaikai“ (1999, Oxford University Press), „Vaizduotės raida“ (2013, Oxford University Press) autorė. Jos teigimu, vaikų, kurie „atsimena praeitus gyvenimus“ atveju, kaip ir žmonių, kurie atsimena, kad buvo pagrobti NSO ir pan., dera įskaityti, kad mes neatsimename įvykių atkurdami juos kaip į plokštelę įrašytą informaciją. Kaskart kai bandome ką nors prisiminti mes iš naujo rekonstruojame prisiminimus, tvarkydami seną informaciją, dalį išmesdami, dalį sukurdami, šitaip sukonstruodami visiškai naują istoriją pagal mūsų dabartinius siekius bei įsitikinimus. Todėl visiškai nenuostabu, kad daugiausiai „ankstesnių gyvenimo prisiminimo“ atvejų yra užfiksuota Azijos šalyse, kur vaikai nuo itin ankstyvo amžiaus susipažįsta su Azijos religijų idėjomis, kurioms būdingas tikėjimas reinkarnacija.

Tokiu atveju vaikas gali iš viso nedemonstruoti jokių patologinių rodiklių, būti visiškai psichiškai sveikas ir realiai atsiminti praeitą gyvenimą (jo sąmonė visiškai nejaus skirtumo tarp šio prisiminimo ir kitų prisiminimų, kuriuos jis turi). Vaikas, turintis įsivaizduojantį draugą, atsimena išgyvenimus su juo lygiai taip pat gerai, kaip su bet kokiu žmogumi (ir gali taip pat augdamas imti pamiršti šį savo gyvenimo epizodą, kaip ir vaikai su „praeitų gyvenimų“ atsiminimais paprastai juos pamiršta bręsdami). Marjorie Taylor pabrėžia, kad įsivaizduojamų draugų turėjimas gali nebūti susijęs su jokia psichologine trauma - tai tiesiog vaiko pasaulio suvokimo būdas. Kartais vaikai išsigalvoja ištisus kitus pasaulius („parakosmus“), kuriuos pamiršta vystantis jų suvokimui, žinioms.

Filosofiniu požiūriu tapatybės klausimas galėtų būti plėtojamas iki daug fundamentalesnio prieštaravimo. Jeigu mes pripažįstame, kad asmuo yra ne tik jo sąmonė (siela) bet ir kūnas, tai turime pripažinti, kad Pitagoras ir Euforbas būtų skirtingi asmenys netgi tada, jei jų mąstymas būtų panašus. Jie būtų ne tas pats asmuo vien todėl, kad skiriasi jų kūnai. Ar jei nusipirktume naują kompiuterį ir į jį perrašytume visą seną programinę įrangą, visus senus failus, ar tai dar būtų tas pats kompiuteris? 

AMŽIAUS KLAUSIMAS

Antrasis Tertulijono argumentas prieš metempsichozę (sielų keliavimą) yra susijęs su pirmuoju. Pasak jo, stebėtina, kad nors per begalybę laiko visos sielos turėjo turėti didelę gyvenimo patirtį, ji nė kiek neatsispindi žmonėse. Paskiras asmuo paprastai praeina kūdikystės, paauglystės, vyrystės ir išmintingosios senatvės etapus ir lengva atskirti, kieno siela yra daugiau mačiusi, daugiau patyrusi, daugiau apmąsčiusi. Tačiau kiekvienas žmogus gimdamas gimsta kaip kūdikis, be ankstesnio gyvenimo išminties ar žinių. Taigi, protingiau jį laikyti nauju asmeniu.

Menamų vaikų atsiminimų apie „ankstesnį gyvenimą“ Azijoje kilmę mes jau aptarėme, o Tertulijonas argumente šį klausimą užaštrina dar labiau - jei reinkarnacija egzistuotų, tai praeitų gyvenimų patirties būtų būdinga daugeliui. Tačiau, sako Tertulijonas, nei didieji stoikų filosofai Chrisipas ar Zenonas, nei pats Platonas neturėjo jokių ankstesnio gyvenimo prisiminimų ar senesniame gyvenime įgytų įgūdžių. Ką jau kalbėti apie eilinius žmones!

NAUJŲ SIELŲ KLAUSIMAS

Trečiasis Tertulijono argumentas (De Anima XXX sk.) yra tas, kad jei sielos būtų keliaujančios, tai reikštų, kad jų skaičius yra baigtinis. Stebėdamas jau jo laikais pasiekiamus demografinius Senovės Graikijos rodiklius Tertulijonas pastebėjo, kad gyventojų skaičius Graikijoje nuolatos augo. Pagalvokime – 1500 metais pasaulyje gyveno 458 milijonai gyventojų, o šiandien – 7096 milijardai. pagal JTO prognozes, 250 metais pasaulyje bus 9 milijardai gyventojų. Iš kur atsiranda vis naujos žmonių sielos?


Iš kur atsiranda naujos sielos?
Pitagoro sekėjai manė, kad reinkarnaciją patiriančių sielų skaičius yra sukurtas amžinybėje ir yra baigtinis. Tradicinės Rytų religijos (induizmas, ypač budizmas) šio klausimo paprasčiausiai nesprendžia ir nuo „atgimimų rato“ kilmės klausimo paprasčiausiai atsiriboja. Apgręžti šio argumento teigiant, kad, atseit, sielų tikrai vis daugėja todėl daug žmonių ir neatsimena praeitų gyvenimų, neišeina, nes lyginant 1950 metų populiaciją (2,5 mlrd.) ir 2013 (7 mlrd.) paaiškėja, kad prisiminimus apie praeitą gyvenimą turėtų turėti vos ne kas trečias. Tertulijonui su savo amžininkais ginčytis buvo daug lengviau, nes buvo tvirtinama, kad Platonas yra kito asmens reinkarnacija, nors pats Platonas nieko panašaus prisiminti negalėjo. 

Jei priimame netradicinę reinkarnacijos versiją, kuri teigtų, kad aš nieko neatsimenu apie praeitus gyvenimus todėl, kad mano siela - nauja, tai nepaaiškintų, kodėl tarp 7 milijardų žmonių taip sudėtinga rasti tokių, kuriuose būtų palikta bent gyvenimo XX amžiaus pradžioje žymė. Taipogi pagrindinis klausimas būtų ar naujai sukurta siela yra nemirtinga ir, jei taip, ar ji vis grįžta į pasaulį. Tačiau jei žmogaus siela yra visiškai nauja, tai ji yra be menkiausios nuodėmės, be menkiausio blogio, o tai, pagal daugelį tradicinių tikėjimų (gnostikų, neoplatonikų, pitagorininkų, hinduistų ir kt.) reikštų, kad ji niekada nebeatgims (geriausias veiksmas tokiu atveju yra negimusių vaisių žudymas, abortas, nes tokiu atveju apsaugome žmogų nuo blogo gyvenimo - išsigimsta visa tikėjimo reinkarnacija logika).

KARMA IR RYTŲ TIKĖJIMAS APIE ATGIMIMĄ

Iki šiol daugiausia aptarinėjome vakarietiškas reinkarnacijos koncepcijas. Dabar aptarkime Rytų tikėjimus, kurie padarė įtaką šiuolaikinei Vakarų kultūrai. Pacituosiu pagrindinių sąvokų apibūdinimus iš „Rytų išminties enciklopedijos“ (Tito alba: Vilnius, 2010):
„Punaradžatis, punarjanma - pasak indų religijos ir filosofijos, per vieną gyvenimą žmogus neįstengtų pasiekti tobulumo - tam reikia daugelio gyvenimų patirties. Šia nuostata grindžiamas tikėjimas karma ir atgimimu. “
„Samsara - (skr. keliavimas) 
hinduizme: gimimo, mirties ir atgimimo ratas, iš kurio žmogus nepasitraukia tol, kol gyvena persmelktas nežinojimo, dar nepatyręs savo tapatumo su Brahmanu (amžinu, nenykstančiu Absoliutu, absoliučiąja Sąmone).
budizme: egzistencijos ratas, vis naujų gimimų seka, kai būtybei tenka išgyventi įvairius egzistencijos būdus, kol galiausiai patiria išsilaisvinimą ir pasiekia nirvaną. Įkalinimą samsaroje lemia trys kenksmingieji gemalai: neapykanta, troškimas ar geismas ir iliuzijos. [...] Koks bus naujas gimimas samsaroje, lemia atgimstančiojo karma. “
Karma -  (skr. veiksmas)
hinduizme: 1. psichinis ar fizinis veiksmas; 2. psichinio ar fizinio veiksmo pasekmė; 3. veiksmų, įvykdytų šiame ar kuriame nors ankstesniame gyvenime, pasekmių visuma; 4. dorovės požiūriu, priežasčių ir pasekmių seka. 
budizme: visuotinis priežasties ir pasekmės dėsnis. [...] Vertėtų atminti, kad ir geri poelgiai sulaukia „atpildo“, t.y. lemia karmą ir naujus gimimus. Pasiryžusieji išsilaisvinti iš gimimų ciklo turėtų vengti ir „gerų“, ir „blogų“ poelgių. “
Nirvana - (skr. užgesimas)
hinduizme: išsliaisvinimo, arba nušvitimo, būsena, kurios metu individualus, laikinas „aš“ susisivienija su Brahmanu. Patyręs nirvaną žmogus išsilaisvina iš kentėjimų, mirties, naujų gimimų, bet kokių pasaulietinių saitų. 
budizme: kiekvieno budisto dvasinės praktikos siekiamybė. Ankstyvojo budizmo požiūriu, pasitraukimas iš atgimimų rato (samsara) ir įsitraukimas į visiškai kitokią būtį. [...] Mahajanoje nirvana pradėta vertinti kaip susivienijimas su Absoliutu. [...] Atliekant dvasinę praktiką nėra svarbu, ar nirvana yra pozityvi būsena, ar tik susinaikinimas. Todėl ir Buda vengė kalbėti apie nirvanos prigimtį.“
Verta pažymėti, kad priešingai, nei XIX-ajame amžiuje tapo populiaru Vakaruose, Rytuose reinkarnavimasis suvokiamas ne kaip smagus nuotykis, kurio metu renkami „taškai“ (karma), o kaip kančia, patiriama dėl begalinės priežasčių ir pasekmių grandinės (aklo „karmos dėsnio“, atmokančio blogiu už blogį, kuriam pavaldūs net dievai). Rytiečio tikslas - šio begalinio gyvenimo ciklų nutraukimas, pasitraukimas iš atgimimų (samsaros) rato. Tai skatina gailestingumo nykimą - žmonių nesėkmės, kančios vertinamos kaip teisingas atpildas už praeituose gyvenimuose jų padarytą blogį, apvalančios jų karmą.

Religijotyrininkas ir ortodoksų misionierius Andriejus Kurajevas deramai atkreipia dėmesį į tai, kad tikėjimo reinkarnacija ir karma šaknys teisingą motyvaciją - kaip ir krikščionys, Rytiečiai siekia susivienijimo su Dievu ir tapimo dievu (teozės). Tačiau jie pastebi gyvenimo faktą, kad per vieną gyvenimą žmogui nėra realu pasiekti šio tobulumo. Iš to kyla tikėjimas atgimimu.

Krikščionybės logika yra visai kita. Krikščionys ortodoksai tiki Dievo ir žmogaus sąveika, synergeia, kurią A. Kurajevas vaizdingai apibūdina šitaip: „tėvas sako sūnui - šok ir traukis prie skersinio. Sūnus sako - negaliu, nepajėgsiu prisitraukti. Tėvas sako - šok! Sūnus šoka ir pradeda trauktis prie skersinio. Tėvas jį šiek tiek pastūmėja ir vaikas prisitraukia“. Tobulumas yra pasiekiamas per vieną gyvenimą, nes tam, kuris rodo pastangą, padeda Dievas. O karmos dėsnis neegzistuoja, nes 1) nereikalinga reinkarnacija; 2) Dievas savo aukojimusi gali padengti ir ištaisyti bet kokį blogį, kurį mes sukeliame pasaulyje. 

Krikščionys tiki, kad žmogaus siela sukuriama mezgantis vaisiui, kai žmogus mezgasi kūniškai. Kiekviena siela yra unikali, vienintelė, nepakartojama ir kiekvienas asmuo yra ne tik siela, bet ir jo kūnas. Po mirties siela laikinai palieka kūną, yra specialioje būklėje, kurioje laukia visuotinio prisikėlimo, kai visi bus prikelti praleisti amžinybę, o kaip tą amžinybę leis priklausys nuo to, kaip nugyveno šį gyvenimą (tai vadinama „paskutiniuoju teismu“, nes tada nuo Kristaus valios priklausys mūsų dalia). Dievas norėtų, kad visi mes amžinybėje gyventume ramybėje ir meilėje, tačiau mes matome, kad jau dabar, žemėje, mes sugebame sau susikurti pragarą savo neapykanta vieni kitiems.

BAŽNYČIOS MOKYMAS

Tikintys metempsichoze buvo oficialiai pasmerkti Chalkedono Visuotiniame susirinkime (451 m.), kai tuo pagrindu buvo prakeiktas (priduotas anatemai) Origenas. Prieš šį mokymą rašo šv. Iriniejus, Tertulijonas, Laktancijus, šv. Grigalius Nisietis, šv. Ambraziejus Milanietis ir daugybė kitų. Mokymas mirusiųjų buveinę (Šeolą - Senajame Testamente), visuotinį prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą yra Šventajame Rašte (Biblijoje), kartu su mokymu apie nuodėmių atleidimą ir nuodėmių atpirkimą. Todėl žmogus negali būti krikščionis ir tikėti reinkarnacija ar karma.

Krikščioniškam mokymui, kuris yra protingas ir logiškai darnus, pastarosios idėjos yra visiškai nereikalingos. Priešingai, jei imtume gilintis į gilesnius filosofijos klausimus, tokius kaip aktualios begalybės neegzistavimas ir egzistavimo negalimybė, suprastume, kad pati „begalinio rato“, begalinės gyvenimų grandinės idėja yra logiškai prieštaringa. Taigi, atsakymas į pagrindinį klausimą - ką apie karmą ir reinkarnaciją moko krikščionybė - yra: nemoko. 

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai