Istorikė R. Laukaitytė apie ortodoksų pamaldas lietuvių k.

Kauno ortodoksų katedra (soboras), kurioje vyko pamaldos lietuvių kalba
„Įvesti lietuvių kalbą į stačiatikių cerkves mėginta ir Lietuvoje: 1887 m. buvo išversta Jono Auksaburnio liturgija, Panevėžio cerkvėje laikytos lietuviškos pamaldos, sakyti pamokslai. Tačiau plačiau tokia praktika nepaplito, nes nebuvo lietuvių ar bent lietuviškai mokančių šventikų.

XX a. lietuviškų pamaldų projektai buvo atgiję ne kartą. Pirmasis 1923 m. tokį projektą vidaus reikalų ministrui pasiūlė jau minėtas šventikas N. Savickis. Jis net įteikė Tikybų departamentui lietuvišką „liturgiką šv. Jono Auksaburnio”, tačiau, nežiūrint ministro susidomėjimo, departamentui tuomet vadovavęs kanauninkas Kazimieras Prapuolenis pasiūlymą atmetė. N. Savickiui buvo atsakyta, kad tai esąs vidinis Stačiatikių Bažnyčios reikalas: „Lietuva – ne Rusija. Nevers nei vieno taip ar kitaip melstis”. Taip buvo atmestas pasiūlymas, kurio pasekmes sunku numatyti. Greičiausiai valstybės pastangoms reglamentuoti pamaldų kalbą būtų pasipriešinusi ir dvasinė valdžia, ir stačiatikių bendruomenės dauguma. Mat šis pasiūlymas buvo ne vyskupijos vadovybės, o vieno į jos nemalonę patekusio ir iš Kauno išsiųsto šventiko intriga dėl bažnytinių postų.

Lietuvos stačiatikių bendruomenė buvo vienalytė, rusiška, joje nebuvo vidinio judėjimo už atsiribojimą nuo Maskvos patriarchijos, kokias nors liturgines naujoves. Tiesa, lietuvių kalbos įvedimas į bažnytines apeigas prognozuotas. Antai 1926 m. ruošiantis ganytojų kursų atidarymui, „Golos Litovskoj Pravoslavnoj Eparchii” informavo, kad nenorįs skelbti savo pavardės asmuo duosiąs stipendiją klausytojui, gerai mokančiam lietuvių kalbą. Kiek vėliau šio žurnalo redaktorius rašė: „Bet greitai ateis laikas, kai ir čia atsiras stačiatikių, kuriems bus laikomos mūsų pamaldos jų gimtąja lietuvių kalba. Kažkam Dievas duos laimę būti pirmais apaštalais?...”. 

1930–1932 m. Kaune veikusių stačiatikių ganytojų kursų klausytojai (septyni jų buvo įšventinti ir paskirti į parapijas) išklausė lietuvių kalbos paskaitų, nors beveik visi buvo kilę iš Lietuvos parapijų ir lietuviškai, matyt, mokėjo. Baigęs šiuos kursus, buvo įšventintas tikriausiai pirmasis Stačiatikių Bažnyčios istorijoje lietuvis – Viktoras Mažeika, kilęs iš Šėtos, matyt, mišrios šeimos.

Atrodo, Kaune bent vieną kartą laikytos stačiatikių pamaldos lietuvių kalba. Žurnalisto Germano Šlevio duomenimis, tai įvyko Kauno katedroje 1947 m. balandžio 27 d., minint 600–ąsias Vilniaus kankinių mirties metines.
[...]

Vienas projektų buvo 1946 m. Rusų stačiatikių bažnyčios reikalų tarybos prie SSRS Liaudies komisarų tarybos įgaliotinio Lietuvos SSR ir stačiatikių arkivyskupo Kornilijaus susitarimas pradėti laikyti pamaldas, sakyti pamokslus lietuvių kalba. „Tokios priemonės įgyvendinimą laikau tikslingu, nes misijinio pobūdžio pamaldos ir pamokslai lietuvių kalba vis dėlto sudomins ir patrauks daugiau ar mažiau tikinčias lietuvių mases ir, reikia tikėtis, duos daug didesnį efektą, nei dabartiniai pamokslai rusų kalba“, – rašė įgaliotinis sąjunginės Rusų stačiatikių bažnyčios reikalų tarybos pirmininkui.

Vis dėlto šiam projektui, kaip ir kitiems, sukurtiems sąjunginėse institucijose Maskvoje (įsteigti Vilniuje stačiatikių misijų broliją, dvasinę seminariją, sugrąžinti stačiatikiams cerkves, tarpukariu Lietuvoje ir Lenkijoje perėjusias į katalikų rankas, tarp jų ir Kauno soborą), pasipriešino Lietuvos SSR valdžia, anaiptol neketinusi komplikuoti santykius su gyventojų dauguma, katalikybės sąskaita proteguoti kitos religijos – stačiatikybės.“


- Regina Laukaitytė, Kauno stačiatikių bendruomenė XIX–XX a., Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2008, p. 89–106.


PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai