Dievo vardo kultas Ortodoksų Bažnyčioje (stačiatikybėje)

„[Broliai,] būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.
Jis, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą
ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;
jis nusižemino,
tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų,
kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis
danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos
Dievo Tėvo šlovei išpažintų:„JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“
Skaitinys, skaitomas Ortodoksų Bažnyčioje per Dievo Motinos šventes (Fil 2, 5–11)
„Vardas“ – vienas iš anksčiausiai mūsų gyvenime girdimų žodžių. Gimdami gauname vardą, o tada jau nuo kūdikystės girdime, kaip juo mus šaukia tėvai. Pagal Lietuvos įstatymus, jei tėvai naujagimiui vardo nesuteikia, tai net vaiko gimimo registravimas atidedamas tol, kol tėvai pateiks teismo nutartį suteikti vaikui vardą.

Bet ką šiandien tipiniam mūsų kultūros atstovui reiškia vardai? Gyventojų registro tarnyba skelbia, kad šiais metais populiariausias mergaičių vardas buvo Emilija, berniukų – Matas. Lotyniškas žodis aemulus, iš kurio kilę vardai Emilijus ir Emilija, reiškia „varžovas“ – tas, kuris varžosi, kuris siekia tobulumo ar lygybės (blogąja prasme vartojamas šis žodis reiškia „pavyduolis“). Hebrajiškasis Matas (Mattityahu) reiškia „VIEŠPATIES (JHVH) dovana“. Vargu ar daug tėvų, davę vaikui būtent tokius vardus, ilgai kontempliavo, kaip šis vardas atspindės vaiko asmenybę, jo gimimo istoriją ir kokiu būdu vardas santykiaus su vaiko savastimi. Ortodoksų Bažnyčios Tradicijoje įsigalėjusi kitokia prieiga prie vardų.

Šiame straipsnyje norėčiau aptarti garbę, kuri teikiama Dievo vardui (ir vardams) Ortodoksų Bažnyčios gyvenime, dažnai pasiremdamas fundamentaliu metropolito Hilarijono Alfejevo veikalu apie Dievo vardo teologiją ir teologijos istoriją „Šventoji Bažnyčios paslaptis“ (Священная тайна Церкви, 1997), kitur – pateikdamas savo paties įžvalgas ir refleksijas. Dievo vardo klausimas XX a. pradžioje tapo opių dogminių ginčų objektu Ortodoksų Bažnyčioje – jis sukėlė tokius neramumus Atono kalno vienuolynuose, kad įsismarkavusius vienuolius teko raminti Rusijos imperijos karine intervencija. Dievo vardo garbintojai – onomatodoksai – teigė, kad „Dievo Vardas yra pats Dievas“, o jų priešininkai kaltino juos magizmu. Kaip matysime, onomatodoksijos idėja turi labai gilias šaknis ortodoksų dievogarboje, nors tikrai ne visi jos atstovai buvo ortodoksalūs (dogmiškai teisūs) mąstytojai.

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą