Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II-ojo šeimos kanonizacija

2000 metais Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Vyskupų Susirinkimas priskyrė Rusijos imperijos karališkąją šeimą (Nikolajų II-ąjį, jo žmoną ir vaikus) prie šventųjų. Ši kanonizacija vyko labai karštai, daugybė žymių Bažnyčios veikėjų, tokių kaip Aleksejus Osipovas, griežtai pasisakė prieš kanonizaciją, tačiau jos proponentai nugalėjo. Ir dabar dažnam žmogui, ypač lietuviui, kurio sąmonėje Rusija asocijuojasi su Putinu, Sovietų Sąjunga, carinių knygų draudimu ir blogiu apskritai, keista cerkvėse matyti romanovų šeimos ikonas. 


Valdovo šeimos kančių kentėtojų ikona
Visų pirma, norėčiau pradėti kalbėti iš tolo, nuo nereliginių dalykų. Po truputį, natūraliai nuo jų artėsiu prie kanonizacijos priežasčių nagrinėjimo. Pradėkime nuo to, kas yra caras.

ISTORINĖS APLINKYBĖS

Senojoje slavų kalboje carj yra graikiškojo vasilevs („valdovas“), lotyniškojo caesar vertinys, atitinkantis Vakarietišką „karalių“; caras yra patvaldys gr. avtokratoros, lot. imperator, slav. samoderžavec, kas reiškia, kad jis yra aukščiausias vienvaldis valdovas. Caro vainikas Vakarų žodyne atitinka imperatoriaus vainiką (pagal hierarchiją, imperatoriui pavaldūs karaliai; jiems - didieji kunigaikščiai ir t.t...). Tiesa, viduramžiais Vakaruose imperatoriaus vainikas ilgainiui vis labiau prarado pradinę politinę prasmę.

Rusijos valdovai carais pasiskelbė po Bizantijos imperijos žlugimo. Bizantijos imperija graikiškai vadinosi Romaiki avtokratoria, pažodžiui - Romos imperija (patvaldija) ir laikė savęs viso krikščioniškojo pasaulio (Oikumenės) centru bei gynėja. Jos valdovas, avtokratoros, oficialiai buvo krikščionybės gynėjas, į sostą galėjęs įžengti tik gavęs Bažnyčios palaiminimą - patepimą, kurį kai kurie teologai laiko sakramentiniu.

Krikščionių bendruomenių pasaulyje buvo daug (daug patriarchų, daug autokefalinių Bažnyčių, kurių dalis - už imperijos ribų), o krikščioniškasis imperatorius - vienas, gyvenantis Nauojoje Romoje - Konstantinopolyje, į kurį veda visų krikščionių keliai. Bažnyčios ir autokratoriaus santykio teologiją labiausiai išplėtojo šventasis imperatorius Justinionas (Justinianas), kurio valdymo metais Bizantija suklestėjo bei sukurta valdžių sąskambio (symphonia) doktrina.

Pagal šį mokymą, krikščioniškosios pasaulietinės valdžios misija yra visokeriopai ginti krikščioniškąjį tikėjimą ir remti Bažnyčią. Kaip Kristuje žmogiškumas ir dieviškumas yra viena, bet nesulieta, taip ir valstybėje politinė valdžia bei bažnytinė valdžia yra nesulieta vienovė. Vasilevsas turi kurti materialinės sąlygas Evangelijos skelbimui, o krikščionių vyskupai turi laiminti jų veiklą - o tai ortodoksų kalba reiškia mokyti juos, kas yra yra teisinga, gera ir drausminti nedorumo atveju, remti juos malda.

Šią žmogiškumo ir dieviškumo vienovę simbolizuoja paskutiniosios Bizantijos dinastijos - Paleologų - vėliava, kuri yra ir Konstantinopolio Bažnyčios bei Graikų Ortodoksų Bažnyčios vėliava:


Graikų Ortodoksų Bažnyčios ir Bizantijos imperijos vėliava
Kadangi Ivanas III-sis vedė paskutiniojo Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Sofiją Paleologiną ir senosios imperijos nebeliko, tai rusų valdovai nutarė perimti Bizantijos politinį modelį ir pasiskelbė Paleologų dinastijos įpėdiniais, o Maskvą titulavo „Trečiąja Roma“. Tiesa, valdžių simfonijos principas, kaip ir daugelis kitų Bizantijos politikos principų, Rusijoje gerokai išsigimė - vien ko verti Petro I-ojo trukdymai išrinkti naująjį Maskvos patriarchą, kurie Rusijos Bažnyčią panardino į vadinamąjį „Sinodalinį periodą“ (kai Bažnyčia iki pat Rusijos imperijos žlugimo neturėjo galimybės išsirinkti aukščiausiojo hierarcho ir daugeliu atžvilgiu buvo suboridnuota politinei valdžiai). Bet rusų imperialistinių pretenzijų sėkmės ir nesėkmės būtų kita tema, ne pilnai atitinkanti šio tinklaraščio temą - ortodoksinę krikščionybę.


Rusijos imperijos vėliava
Kaip krikščioniškosios patvaldystės koncepcijos įpėdinis, Nikolajus II-asis turėjo šventą pareigą rūpintis ortodoksų tikėjimo ir Bažnyčios gerove. Nors ir nepanaikino „Sinodalinio periodo“ paradoksalios situacijos, kai Rusijos Bažnyčia neturėjo patriarcho, tačiau savo politika Bažnyčios atžvilgiu jis niekuo neišsiskyrė iš eilės ankstesniųjų imperatorių, o tiesiog valdė taip, kaip jam buvo perduota (be to, tiesą pasakius, jo valdymo metais de facto pradėta ruoštis Susirinkimui, išrinkusiam patriarchą). Kita vertus, imperatorius Nikolajus II-asis rodė aktyvų rūpestį ortodoksų misija, rėmė Bažnyčią finansiškai ir jo parama krikščionybei galime įsitikinti tiesiog pasivaikščioję po Vilnių.


Vilniaus šventųjų Konstantino ir Michailo cerkvė, dar vadinama „romanovų bažnyčia“
Vilniaus cerkvėse galime rasti paminklinių lentų caro apsilankymui paminėti, kur ne kur - jo lėšomis padarytų dalykų. Netoli nuo senamiesčio randasi šventųjų Konstantino ir Michailo cerkvė, padovanota Vilniaus miestui romanvų valdžios jubiliejaus proga. Caras Nikolajus II-asis taipogi buvo tas caras, kurio valdymo metais panaikintas lietuviškosios spaudos lotyniškais raštmenimis draudimas. Apie savo apsilankymą Vilniuje 1914 m. caras Nikolajus II-asis, kuris, tarp kitko, save titutalavo ir „Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“ bei „žemaičių kunigaikščiu“, rašė dienoraštyje: 
„Atvykau į Vilnių, didelis sutikimas stotyje, gatvėse išrikiuoti kariuomenės daliniai. Užvažiavau į soborą ir karo ligoninę, vėliau Raudonojo kryžiaus ligoninę. Abiejose ligoninėse aplankiau visus sužeistus karininkus ir žemesnių rangų sužeistuosius. Užvažiavau nusilenkti Aušros vartų Dievo Motinai. (...) Stotyje išlydėjo Vilniaus karo mokyklos kursantai. Išvažiavau labai patenkintas tuo, ką mačiau, bei visuomenės sutikimu.“ (cit. iš. čia)
Žinoma, kad lietuviams jis buvo svetimtautis monarchas, pati Rusijos imperija tuo metu išgyveno ne geriausius laikus ir Vilniuje buvo ir aršių caro priešų, ypač tarp Vilniaus žydų, kurie tuo metu sudarė miesto gyventojų didžiausią tautinę bendruomenę. Bet nederėtų pamiršti ir tai, jog caro Nikolajaus II-ojo asmenybę bei valdymo laikus 50 metų Lietuvoje juodino sovietinė propaganda, kuriai Nikolajus II-asis buvo didžiausias liaudies priešas, o jo nužudymas - socializmo pergalė. Jei atsižvelgiame į tai, ir dar į visus įvykius žiūrime ne politiniais, o bažnytiniais akiniais, tai jo parama ortodoksų tikėjimui ir Lietuvoje yra gana ryški. 

Nikolaujaus II-ojo valdymo metais vyko aktyvi ortodoksų tikėjimo misija Amerikoje (Aliaskoje; jai kurį laiką vadovavo šv. Tichonas, vėliau tapęs Maskvos patriarchu), Japonijoje (vadovavo šv. Nikolajus Japonas) ir daugybėje kitų kraštų. Carienė ir caro dukra I-ojo pasaulinio karo metais gelbėjo sužeistiesiems fronte kareiviams kaip gailestingumo seselės - visi šie dalykai, ir aukojimas Bažnyčiai, ir carienės bei caraitės tarnystė karo metu buvo įskaityti Rusijos Ortodoksų Bažnyčios kanonizacijos komisijos kaip svarbūs dalykai kanonizacijos „byloje“.

Yra ir gausybė gyvenimo faktų, liudijančių prieš caro ortodoksiškumą. Pirmasis - 1917 metais jis atsižadėjo caro sosto, kas, pagal Ortodoksų Bažnyčios mokymą, gali būti traktuojama kaip sunki nuodėmė. Caro patepimas į sostą yra sakramentalus aktas, todėl carui suteikiamos malonės išsižadėti neįmanoma. Negana to, išsižadėjo jis ne tik savo, bet ir paveldėtojų vardu, kas buvo neįmanoma ir juridiškai. 

Antrasis dalykas - jis ne tik nepanaikino sindolinio stovio, bet ir buvo siejamas su neortodoksiškais religiniais judėjimas. Carų šeima buvo pagarsėjusi simpatijomis Vakarų spiritualizmui, su jų šeima buvo susijęs neaiškių pažiūrų Grigorijus Rasputinas (Bažnyčios jis buvo vertinamas neigiamai, tikėtina, kad buvo „chlistovščinos“ erezijos išpažinėjas, neigiamai apie jį atsiliepė netgi rusų šventieji). Įskaitant tai, kad viskas, kas išvardyta aukščiau apie jo pinigų aukojimą Bažnyčiai ir kt. nėra šventumo įrodymas, o tik nuoroda į caro pareigų vykdymą, jo sąryšiai su neortodoksiniais tikėjimais galėtų būti rimta kliūtis kanonizacijai.

NUŽUDYMAS IR KANONIZACIJA


Paskutinė caro šeimos nuotrauka
Tačiau kanonizacijai gerokai svarbesnis buvo ne jo gyvenimas iki sosto išsižadėjimo, o jo gyvenimas po išsižadėjimo, tiksliau, paskutinis jo gyvenimo pusmetis. 2000-aisiais metais išvadas pateikusi komisija atsižvelgė į tai, kad per paskutiniuosius pusę metų Nikolajus II-asis demonstravo religinį atsivertimą ir buvo pasiryžęs priimti mirtį. Nors ir iškart po sosto atsižadėjimo jis galėjo sprukti į Vakarus, kur turtingai bei ramiai nugyventų ilgą gyvenimą (ir turėjo tokių minčių), tačiau visgi jis nutarė likti. Bažnyčios komisija atsižvelgė į vidinę ramybę ir dvasinę tylą, kurią demonstravo Nikolajaus II-ojo šeima persekiojimų ir gresiančios žūties akivaizdoje ir todėl juos pripažino kaip šventuosius, vadinamus strastoterpcy.

Strastoterpcy, lietuviškai - „kančios kentėtojai“, „pakėlę kančią“ (bet ne kankiniai), - tai tokia šventųjų rūšis, kurie nors ir nežuvo dėl Kristaus (galbūt juos nužudė netgi kiti ortodoksai), tačiau priėmė kančią ir mirtį Kristaus pavyzdžiu. Kaip Kristus teisiamas tylėjo, o kančią ir mirtį priėmė nuolankiai, taip ir „kančių kentėtojai“ nuolankiai priima mirtį. Carų šeimos laikyseną prieš nužudymą apibūdina keli dalykai - nuolankumas, vidinė ramybė ir aristokratiškas (gerąja prasme) orumas.

Žinoma, griežtai kalbant, Ortodoksų Bažnyčioje tokio dalyko kaip kanonizacija nėra (tai terminas, pasiskolintas iš Romos katalikų). Iš tikrųjų, po caro šeimos mirties tiesiog tarp tikinčiųjų paplito jų kultas, kuris rėmėsi žmonių liudijimais, esą maldas carų šeimai lydi stebuklai. Bažnyčios vyskupai tokiu atveju turi nuspręsti, ar leisti praktikuoti šį kultą, ar užkirsti jam kelią. Palankumas arba priešiškumas priklauso nuo to, ar Bažnyčia randa ką nors sektino gerbiamųjų žmonių gyvenime. Carų šeimos atveju, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupai sektiną pavyzdį rado tame, kaip ši šeima mirtį priėmė ir tuo pagrindu kultą paskatino (įtraukdama šventųjų minėjimą į kalendorius ir leisdama tapyti ikonas).

Šiuo ir ne kitu pagrindu paskutinioji romanovų dinastijos imperatorinė šeima Ortodoksų Bažnyčioje laikoma šventaisiais. Romanovų šeimos nariams ortodoksai meldžiasi prašydami maldų šeimos sustiprinimui, vaikų auklėjimui tikėjime ir pamaldume, dėl skaistumo išsaugojimo šeimoje, dėl šeimos vienybės sutvirtinimo kančioje ir liūdesyje. Šeima minima liepos 17-ąją ir vasario 7-ąją (Naujųjų Rusijos šventųjų) dienomis (pagal pasaulietinį kalendorių, vadinamąjį „naująjį stilių“).

Komentarai

  1. Klausimas:
    ar jis už savo tikėjimą nužudytas, ar už einamas pareigas?

    Jei ne už tikėjimą, tai ortodoxų Bažnyčia bus prisikanonizavusi daug visai nešventų savo gyvenime šventųjų.

    Beje, Maskvos patriarchate jau eina kalbos apie naujų kankinių ,,dekanonizavimą"

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kadangi kanonizuotas ne kankinių, o „kančią ištvėrusių“ („strastoterpec“) eilėje, tai žudikų motyvas - nesvarbus. Jis kanonizuotas už būdą, kuriuo pasitiko kančią ir mirtį, o ne už pačią kankinystę.

      „Strastoterpec“ gali būti ir žmogus, nužudytas kitų ortodoksų. Tarkime, ne dėl tikėjimo, o tiesiog apkaltintas svetimavimu ar pan.

      Panaikinti
  2. Jei krikščioniškas gyvenimas nėra pirmoje vietoje, tai kodėl, pvz. Sokrato nepaskelbus šventuoju? Juk jis didvyriškai priėmė mirtį :)

    Gal čia tik man trūksta logikos?

    Tačiau man atrodo, kad čia visiškai nenuoseklu. Jei kiekvienas stoikiškai priėmęs mirtį, visai nesvarbu už ką, jau ipso facto yra šventas,tai ir visus didvyriškai mirusius komjaunuolius reiktų paskelbti šventaisiais, ne tik Sokratą.

    Tokie kanonizavimai diskredituoja tiktus kankinius, kankinius d ė l K r i s t a u s

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą