Ką reiškia palyginimas apie suktąjį prievaizdą? (Lk 16,1-9)


16-asis Luko Evangelijos skyrius prasideda Kristaus palyginimu apie suktąjį prievaizdą. Česlovas Kavaliauskas verčia jį šitaip:
„Paskui Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: 'Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu'. O tasai tarė sau: 'Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos'. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: 'Kiek tu skolingas mano šeimininkui?' Šis atsakė: 'Šimtą statinių aliejaus'. Tada jis tarė: 'Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt'. Paskui klausė kitą: 'O kiek tu skolingas?' Anas atsakė: 'Šimtą saikų kviečių'. Jis tarė: 'Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt'. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“.
Pradėkime nuo kai kurių kultūrinių dalykų išsiaiškinimo. Skaitydami šį palyginimą susiduriame su tuo, kas yra vadinama ekonominės vaizduotės stoka - viena vertus,  senieji matavimo matai mums nieko nesako, antra vertus, išvertus juos į didelius skaičius dar neaišku, ar jie mums ką nors bylos. 1 statinė - tai 36 litrai; taigi, pirmasis skolininkas buvo skolingas 3600 litrų alyvuogių aliejaus (gr. elaion nurodo, visų pirma, būtent į alyvuogių aliejų), o jam buvo nurašyti 1800 litrų skolos. Netgi šiandienos kainomis, 1800 litrų alyvuogių aliejaus yra didelė suma. 100 statinių alyvuogių aliejaus, pasak A. Lapuchino, Kristaus laikais kainavo maždaug 18,5 kg aukso. 50 statinių - 9,25 kg.  Žinoma, tas įvertinimas auksu mūsų laikais gali klaidinti, nes auksas tada ir dabar turi skirtingas kainas.

Antrasis buvo skolingas šimtą korų (koroi, „saikų“) kviečių (sitoi). Vienas koras yra ~400 litrų, taigi, jis buvo skoloje 40000 litrų kviečių, o jam buvo nurašyta 8000 litrų kviečių skolos (liko grąžinti 32000 litrų). Žinoma, kviečių kainą šiandienos miestiečiui sunkiau įsivaizduoti, nei alyvuogių aliejaus. Tais laikas visi šimtas korų kainavo 23 kg aukso. Vienas litras kviečių sveria apie 600 gramų, 40 tūkstančių - tai 24 tonos, o nurašytasis kiekis sveria 4,8 tonos. Šiandieninėmis kviečių supirkimo kainomis, kurias galima rasti internete, nurašytoji suma būtų apie 2700 litų, na o tų dienų - 4,6 kg aukso.

Kas tai - prievaizdas? Graikiškame tekste naudojamas žodis oikonomos, ekonomas, sudarytas iš žodžio oikia - namas, ūkis ir nomos - įstatymas, taisyklė, potvarkis, t.y. tas, kuris šeimininkauja arba veda ūkį, t.y. ūkvedys. Virš jo stovi kyrios, „viešpats“, jo viršininkas, kuriam ekonomas yra įsipareigojęs asmeninės priklausomybės santykiu. Kavaliauskas nesiryžo kyrios versti „viešpats“, matyt, dėl to, kad šis žodis mūsų kalboje tapo vos ne tikriniu vardu, reiškiančiu „Dievą“. Iš tiesų žodis „viešpats“ kurį lenkų kalboje atitinka „pan“, senojoje slavų kalboje - „gospodj“, graikų kalboje - „kyrios“, o lotynų kalboje - „dominus“ (XIX amžiaus lietuvių vartotoje kalboje - tiesiog „ponas“ arba „panas“), nenurodo vien į Dievą, o nurodo į bet kokį asmenį, kuriam asmeniškai įsipareigojame pono-tarno (viešpaties-tarno) santykiu, per asmeninę priesaiką. Kaip pažymi šv. Jonas Auksaburnis, jei įsipareigojantysis būdavo nupirktas vergas, jo viešpats jam duodavo naują vardą. Būtent su tuo krikščioniškojoje Tradicijoje yra susijęs krikšto sakramentas, kurio metu žmogus išpažįsta Kristu kaip savo Viešpatį, duoda jam asmeninę priesaiką ir gauna naują vardą (plg. Apokalipsės eilutė, kurioje rašoma: „Nugalėtojui aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas“ (Apr 2,17)).

Taigi, Kavaliauskas „kyrios“ išvertė kaip „šeimininką“, „oikonomos“ - kaip prievaizdą. Prievaizdas, pasak Lietuvių Kalbos Žodyno, yra „prižiūrėtojas, tvarkdarys“. Šis žodis ne visai išsemia pirminę oikonomos reiškmę, nes, kaip pastebima Josepho Henry'io Thayerio Biblinės Graikų Kalbos Žodyne, dažniausiai oikonomos buvo „viešpaties“ („pono“) išpirktas į laisvę vergas arba tiesiog vergas. „Prievaizdas“ buvo ne šiaip pasamdytas vadybininkas, jis buvo asmeniniame santykyje su savo viešpačiu, arba kaip jo nuosavybė, arba kaip skolingas viešpačiui laisvę, bet kokiu atveju, prievaizdą dengė jo viešpaties vardo garbė ir netinkamas prievaizdo elgesys žemino jo viešpatį, jo vardo garbę. Tipinės oikonomos užduotys buvo namų, ūkio ar kt. reikalų tvarkymas, išlaidų ir pajamų apskaita, kitų tarnų, vergų ir vaikų aprūpinimas. Tam tikra prasme kitiems tarnams, vergams ar vaikams prievaizdas buvo savo viešpaties atstovas pačia stipriausia žodžio „atstovavimas“ prasme, jis dalinai „at-stojo“ viešpatį. Jo pasirašytos teisinės sutartys taip pat buvo pripažįstamos lygiavertėmis kaip tos, kurias pasirašė „viešpats“.

Atsakingas darbas! Atsakinga pareiga. Tačiau šis žmogus išgarsėja kaip eikvotojas, kas reiškia ne tik piniginį nuostolį, bet ir negarbę jo šeimininkui („viešpačiui“). „Eikvojimą“ čia derėtų suprasti kaip neteisingą gėrybių skirstymą. Todėl šeimininkas nutaria atleisti prievaizdą. Supratęs, kad netrukus teks ieškoti naujo pragyvenimo, o būdamas ūkvedžiu jis prisidarė priešų, jis nutaria atleisti žmonėms skolas, kad „pasidarytų draugų“ (Kavaliausko vertime - „darytųsi bičiulių“). Kokiu būdu jis nurašė šias skolas?

Po palyginimo Kristus ragina „darytis sau draugų neteisiųjų turtu“, ką Kavaliauskas verčia „darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona“. Poiesate filous - darykitės draugus, kurkite draugus, t.y. susidraugaukite, naudodami „neteisiųjų turtą“ (ek tou mamona tes adikias). Josepho Henry'io Thayerio žodynas nurodo, jog graikiškas žodis „mammonas“ (atitinkantis to meto aramėjų „mamona“) gali reikšti tiek Mamoną (demoną), tiek lobį, tiek personifikuotą turtą, priešinamą Dievui. Iš konteksto ir Tėvų aiškinimo matome, jog kalba eina apie „turtą“.


Prievaizdo pareiga, kaip minėta, buvo parūpinti kitus tarnus, t.y. dalytis šeimininko turtą su kartu tarnaujančiaisiais. Prievaizdas nesąžiningai tvarkė turtą, prisigrobė jo sau, tam iškilus aikštėn, jis išsigando, kas su juo būsią. Juk jis, kaip pasakyta graikiškame tekste, per silpnas kasti, ir elgetauti jam gėda. Taigi, jis kviečiasi kitus tarnus ir nurašinėja jų skolas. Jis negalėjo tiesiog nurašyti skolos sujaukdamas apskaitą, apskaita turėjo atitikti tikrovę. Tai reiškia ne ką kita, o kad prievaizdas ėmė padengti kitų skolas savo neteisėtai prisiplėštuoju, „neteisiojo“ turtu - taip šią vietą supranta Teofilaktas Bulgaras.

Juk rašoma, kad sužinojęs apie tai, šeimininkas nedorą (gr. adikias - „neteisusis“, Kavaliauskas verčia, „suktą“) prievaizdą pagyrė už praktinę išmintį (gr. phronesis), ūkiškumą. T.y. nedorėlis savo nedoru turtu kūrėsi sau draugų, t.y. per savo mamoną... Supratęs, kad netekęs pragyvenimo šaltinio jis gali atsidurti tiesiog gatvėje, jis išleidžia savo prisiplėštą turtą, kad įgytų draugų - galbūt kažkas iš kitų tarnų priims jį į savo namus.

Tokia yra kūniška, pažodinė šio palyginimo prasmė. Tačiau kiekvienas palyginimas tik atsispiria į kūnišką prasmę, o jo tikslas yra moralinė ir dvasinė prasmė. Teofilaktas Bulgaras, pastebi, kad ne viskas, kas sudėta į palyginimus, yra tobula analogija dalykui, apie kurį mokoma. Ne visada kūniškos prasmės aiškinimasis yra naudingas, bet Teofaliktas turi omeny tai, kad šiame palyginime prasmės neturi skaičiai, skolingų žmonių asmenybės ir kt., o ne tai, ką aprašinėjau ankščiau. Tai, ką aprašiau aukščiau, Teofilaktui, gyvenusiam XI-ajame amžiuje feodalinėje Bizantijoje (vėliau - Bulgarijoje), buvo savaime suprantama.

Teofikalto nuomone, šio palyginimo centras yra idėja, kad Dievas mus moko tinkamai elgtis su mums patikėtu turtu (jis, ko gero, seka IV-ojo a. Asterijaus Amasiečio interpretacija). Šiuo požiūriu, palyginimas yra apie patį prievaizdavimą, ūkvedystę: žemėje gyvenantis žmogus, taip kaip ūkvedys, neturi nuosavo turto, bet valdo tai, kas jam patikėta; ir jei valdo nesąžiningai, t.y. išlaidaudamas savo aistrų tenkinimui, jis gali būti įskųstas Viešpačiui, nes šeimininko tikslas yra tas, kad prievaizdas aprūpintų kitus jo tarnus, o ne kad prievaizdas tenkintų pats save. Nedorą prievaizdą dera nušalinti nuo pravaizdavimo, t.y. pašalinti iš žemiškojo gyvenimo. 

Supratęs, kad netrukus mirs, neteisusis žmogus supranta, kad turi vienintelį būdą išsigelbėti - dalyti neteisėtai užsidirbtą turtą nekaltiesiems, kad po to, kai bus nušalintas nuo prievaizdavimo, turėtų viltį būti priimtas į jų namus. Taip ir neteisus žmogus, pajautęs artėjančią mirtį, dažnai ima dalyti savo neteisingai užsiplėštas gėrybes tam, kad po mirties turėtų viltį išsigelbėti, t.y. būtų priimtas į teisiųjų padangtes - taip Šventajame Rašte vadinamas pomirtinis gyvenimas (Kavaliausko vertime dar galima sutikti pasakymą „teisiųjų buveinės“). Kristus sako, kad tokie žmonės elgiasi „apsukriau“ nei „šviesos vaikai“, kuri priklauso tai pačiai giminei (gr. genea). „Šviesos vaikais“ vadinami kiti tarnai, kuriems nepatikėta ūkvedystė, t.y. neduota galia skirstyti šeimininko turtą. Sekant šio aiškinimo logika, krikščionys, atsidavę Dievui, artėjant mirčiai raginami nepamiršti apsivalyti nuo „teisiųjų turto“, t.y. išdalyti tai, kas turėjo būti išdalyta pačioje pradžioje, nenusinešti su savimi tai, kas jiems nepriklauso.

Kaip pastebi Teofilaktas, tai - protingiau, nei prieš mirtį tikėtis išmaldos, ko nedarė prievaizdas, ir kas Šventajame Rašte pavadinta kvailyste (Mt 25,8) (čia žinoma, kalbama apie dvasines gėrybes, o ne apie daiktines). Sekdamas šiomis pastabomis, pasiūlyčiau perskaityti šį palyginimą kiek kitaip, negu tai padarė Kavaliauskas:
„Paskui Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: 'Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu'. O tasai tarė sau: 'Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti esu per silpnas, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai bus pakeistas prievaizdas'. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: 'Kiek tu skolingas mano šeimininkui?' Šis atsakė: 'Šimtą statinių aliejaus'. Tada jis tarė: 'Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt'. Paskui klausė kitą: 'O kiek tu skolingas?' Anas atsakė: 'Šimtą saikų kviečių'. Jis tarė: 'Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt'. Šeimininkas pagyrė neteisųjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni nei jų giminei priklausantys šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės draugus su neteisiųjų turtu, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“.
Skaitant gali kilti pagunda suprasti, jog  prievaizdas nurašinėjo apvogdamas šeimininką, bet toks aiškinimas neatitinka nei Bažnyčios Tėvų komentarų, nei Kristaus pamokymo. Kodėl tada turtas, kuriuo padengiamos skolos, vadinamas mamona tes adikias, neteisiųjų turtu, jei vienintelis istorijoje minimas adikos, neteisusis, yra prievaizdas, o apie šeimininko teisumą/neteisumą - nieko nepasakyta?

Taigi, galui atėjus, prievaizdas tai, kas buvo skirta išdalyti, išdalijo. Galui atėjus, o dar geriau - jau dabar, išdalykime tai, kas buvo duota mums išdalinimui. Nesvarbu, ar mums patikėtos dalyti gėrybės yra žemiškos, ar dangiškos. 

Komentarai

  1. Tai reiškia ne ką kita, o kad prievaizdas ėmė padengti kitų skolas savo neteisėtai prisiplėštuoju, „neteisiojo“ turtu...

    Kažkur į lankas komentaras. Jei prievaizdas turėtų daug prisiplėšto turto, jam vienodai. Romėnų laikais klaidžiojo garsusis imperatoriaus posakis "pinigai nekvepia", tokia buvo to meto oficiali ideologija, prieš turtingąjį atsiverdavo daugelis durų. Panašu, kad jis jokio turto neturėjo ir galvojo, kaip reikės suktis netekus darbo, vienintelio pragyvenimo šaltinio. T.y. viskas atvirkščiai - prievaizdas per daug uoliai rūpinosi savo šeimininko interesais, tada nepatenkinti skolininkai jį apskundė šeimininkui, kuris patikėjo skundais. Prievaizdas neteisingai apkaltintas, bando suktis iš sunkios padėties, nes perdėm uoliai gindamas šeimininko interesus užgyveno daug priešų ir jokio turto. Pradėjo vieną po kito kviestis skundikus ir versti juos ne priešais, o gerais bičiuliais. Žinoma, nusiskundimų nebeliko, net priešingai... ir ko gero šeimininkas paliko "suktą" prievaizdą dirbti toliau.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Prievaizdai, kaip ir muitininkai, buvo pagarsėję sukčiai. Jie dažnai lupikaudavo ir piktnaudžiaudavo savo pozicija, ypač jei pajusdavo, kad šeimininkas jų nekontroliuoja (apie tai Kristus kalba Lk 12). Iš žodžių "ką girdžiu apie tave šnekant" suprantame, kad šeimininkas menkai kontroliavo prievaizdo veiklą. Prievaizdas buvo apskųstas šeimininkui, todėl nutarė perrašyti skolos raštus, „numinusuodamas“ tą dalį, kurią pasiimdavo sau, šitaip prarasdamas dalį turto, bet įgydamas draugų. Panašiai kaip Lk 19 pasielgė muitininkas Zachiejas, išdalydamas iš kyšių susikrautą turtą.

    „Pinigai nekvepėjo“ imperatoriui Vespasijonui, kuris šį posakį sugalvojo, o Palestinoje, kurios didžioji gyventojų dalis buvo Romai duoklę mokantys nepiliečiai, visi mokesčių rinkėjai (muitininkai), lupikautojai ir kt. buvo laikomi nusidėjėliais, pas kuriuos teisuoliui net žema eiti į svečius (šis motyvas taip pat dažnai sutinkamas Evangelijose). Prievaizdui, kuris nebuvo nei pilietis, o gal ir apskritai vergas, prievaizdavimo netektis reiškė, kad jam daugiau niekad nebepatikės atsakingų darbų. Tai reiškė, kad iš santaupų jis pragyvens pusę metų, gal metus, o vėliau atsidurs gatvėj.

    Jei šis prievaizdas būtų gynęs šeimininko interesą, tai jis būtų tobulas prievaizdas, koks aprašomas Lk 12 ir šeimininkas jo tikrai nebūtų išmetęs.

    AtsakytiPanaikinti
  3. :)

    ,,šitaip prarasdamas dalį turto, bet įgydamas draugų". Gal ir galima interpretacija, bet be ekonominio ir gudraus mąstymo pagrindo. Pats būdamas sukčiumi jis galėjo tikėtis, kad kiti nesukčiaus? T. y. nepasinaudos jo dosnumu ir ,,jausis skolingi iki grabo lentos". Juokinga ir naivu. Tokio tipo žmonės niekuo netiki ir niekuo nepasitiki. Vienintelis dalykas kuo jie tiki: doleriu. Jų turėdamas visur prasimuši, o ne savo ,,santaupas" investuodamas į kitų gerumą tikintis atlygio.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Manau, kad Kristaus mintis panaši ir yra, jis sako, kad neteisus žmogus pasidalijo turtu, nes prispyrė bėda - bet kur garantija, kad žmonės, kurie niekuo netiki ir nepasitiki, dabar juo patikės? Todėl jis skatina "Šviesos vaikus" dalytis turtu jau dabar, kai jie neprispirti bėdos. Beje, prievaizdas pavadinamas palyginime "neteisiuoju", kas yra labai griežtas žodis Šventajame Rašte, kur tobulybės idealas yra "teisusis" - "cadik", o apie neteisiuosius sakoma, kad jie žus teisme. O žodžiai "Šviesos vaikai" gali būti nuoroda į tai, kaip save vadino esėjų sektos, kurios siekė teisumo ir savo lyderius vadino "teisiaisiais" - "cadik". Todėl teoriškai netgi įmanoma, kad Kristus kalbasi su esėjais ir kritikuoja juos už tai, kad jie nesidalija materialinėmis ir dvasinėmis gėrybėmis, kaip tai daro į bėdą papuolęs neteisusis. Šiuolaikiškai pasakytume - net neteisusis prieš mirtį kviečiasi kunigą, o tie, kurie laiko save teisiaisiais, dažnai nei meldžias, nei eina į bažnyčią.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą