Apie evangelikų komiksus
Vieną dieną draugas atnešė į bažnyčią krūvą lapelių, gautų, matyt, pašto dėžutėje (nežinau). Lapeliuose buvo protestantų (baptistų) tekstai skirti atversti į krikščionybę. Viename - komiksai, antrame - tekstas apie Dievo meilę, trečiame - išradingai pateiktas tekstas, kaip susisiekti su Dievu (priekinėje viršelio pusėje iPhone'o nuotrauka ir užrašas: „kaip turėti neribotą prieigą pas Dievą?“ - dešimtukas už kūrybingumą). Draugas paklausė, ką aš manau apie tokią misiją.
Na, pirmiausia norėčiau pasidalyti tėvo diakono Andriejaus Kurajevo mintimi, kad misijoje leidžiama daug kas, kas neleidžiama įprastoje krikščionių bendruomenėje. Krikščioniškai mes suprantame, kad misija - tai karas, „su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“ (Ef 6,12), o kare leidžiama daug kas, kas nėra normalu taikos sąlygomis (daug kas, bet ne bet kas). Todėl misionierius gali kalbėti tokia kalba, apie tokius dalykus ir tokiu būdu, koks būtų visiškai nepriimtinas ir amoralus kalbant su tikinčiaisiais krikščionimis.
Bet šiuo atveju, aš esu skeptiškas. Dalykas tas, kad esu buvęs ir „kitoje pusėje“ - turėjau gyvenime ateizmo laikotarpį, kurio metu galėjau ateisto akimis matyti įvairią misiją. Ir panašūs bukletai ar tokio stiliaus tinklalapiai - http://www.ieskaudievo.lt/ ne tik nepadėjo man atsiversti į tikėjimą, bet ir piktindavo ar net juokindavo. Daug didesnį įspūdį man paliko Tomas Akvinietis ir Mokytojas Ekchartas, o ne protestantų komiksai (čia sakiau, kaip atsiverčiau).
Geram oratoriui dera pradėti nuo pagyrų, kaip moko klasikinės retorikos mokytojai rašyti apmąstymą - chriją, todėl grįšiu į taktą bei pagirsiu lankstinukus. Tai, kas gražu:
Memento mori - atmink mirtį - klasikinės kultūros motyvas, gerai žinomas Šventajame Rašte, ypač Ekleziasto (Koheleto, Mokytojo...) knygoje. „Vanitas vanitatum, omnia vanitas“ (Eccl. 1:2) rašoma Šventajame Rašte, tuštybių tuštybė, viskas yra tuštybė... Tuo prasideda Ekleziasto, to Pamokslininko svarstymas apie gyvenimo prasmę. Ir šią knygą Tėvai Aleksandriečiai siūlė skaityti kaip antrąją, po to, kai žmogus įsisavina etikos dalykus. Nuo jos atsispyręs jis gali kilti į teologiją, Dievo pažinimą...
Mano nuomone, tuo lankstinukas galėtų ir pasibaigti. Tai būtų puikus tonas, o gale galėtų būti nurodyti kokie Bažnyčios kontaktai. Nori atsakymų - domėkis toliau, o štai yra dilema ir klausimas. Mirsi - ir kas bus iš to tavo turto? Kas bus iš šlovės? Ko bus vertas tavo gyvenimas.
Deja, lankstinukas tuo nesibaigia ir čia prasideda beskonybė...
Žmogaus pomirtinis teismas vaizduojamas kaip paprastas teismas, stereotipinis sparnuotas angelas, Dievas sėdintis ant sosto tiesiogine to žodžio prasme, žmogaus siela „išlipanti“ vizualiniu pavidalu kaip šmėkliukė iš jo kūno ir keliaujanti po kitus pasaulius... ir, o siaube, ugninis pragaras...
Stereotipinis mūsų laiko ateistas turi krūvas mitų apie krikščionybę - kad krikščionys įsivaizduoja Dievą kaip dievuliuką, sėdintį virš mūsų galvų ant sosto, debesyse, besisvaidantį žaibais, kad tą dievuliuką supa mitologinės būtybės - žmogeliukai su paukščių sparnais (tų mitologinių būtybių storuliukų pavidalu gausiai parduodama „Valentino dieną“), kad krikščionys tiki, jog pragaras yra ugnies ežeras, toks giliai po žeme lavos telkinys, kuriame neaišku kodėl sugalvota amžinybę kankint blogus žmones, lyg tai turėtų kažkokią prasmę (jei pragaras iš tiesų toks būtų, tai geriau tie žmonės net neturėtų amžinojo gyvenimo, amžinojo gyvenimo suteikimas jiems būtų žiaurus aktas; bet Dievas taip nesielgia).
Taigi, komiksas nebyloja: „tu turi neteisingų įsitikinimų apie krikščionybę, įsiskaityk atidžiau, pažvelk dar kart“, bet byloja: „mes tikime žilabarzdžiu dėdule debesyse, skraidančiais žmogeliukais ir ugnies ežeru po žeme ir tikime, kad galima lengvai išsigelbėti nuo to lavos telkinio“. Ir dar tas protestantiško stiliaus „Jėzus mirė už tave... priimk Jėzų“ - netikinčiam žmogui šimtas metų neaišku, kas ta Kristaus mirtis ir koks išvis yra sąryšis tarp jo gyvenimo būdo ir Kristaus mirties, prie ko čia jo nuodėmės ir Kristaus mirtis. Tai reikia paaiškinti, o maginis frazės „Kristus mirė už tave“ kartojimas tik sustiprina įsitikinimą, kad krikščionims „ne visi namie“.
Kaip pabrėžė vienas iš didžiųjų šiuo metu veikiančių Rusijos Ortodoksų Bažnyčios misionierių, tėvas Olegas Steniajevas, misionierius turi mylėti tuos, kuriems skelbia Evangeliją ir turi bandyti juos suprasti. Mano nuomone, griežtai draudžiama „subukinti“ savo klausytoją ir griežtai draudžiama manyti, kad jis iš principo negali suprasti tai, ką supranti tu. Žinoma, yra motinos pienas, yra daržovės, yra mėsa ir kiekvienam pagal jo būklę, bet nereikia iškelti savęs aukščiau kitų.
Kur link aš lenkiu? Vienas mūsų dėstytojas yra sakęs, kad septintokui Kantą yra išaiškinti lengviau, nei filosofijos trečiakursiui - pastarasis jau yra „sugadintas“ studijų ir per daug mąsto. Lygiai taip pat, aš esu įsitikinęs, netikinčiam žmogui yra lengviau išaiškinti kai kurias tikėjimo tiesas, nei tam, kuris jau dvidešimt metų yra Bažnyčios narys ir jo mąstymas tiek apaugęs įvairenybėmis, tiek sustabarėjęs, kad jis seniai pasimetė kur yra pradžia, kur pabaiga, o dar jei jis galvoja, kad jis kažką yra pasiekęs tikėjime, tai juo labiau jis ne kiekvieno klausys. Todėl jei lapelio pradžioje tenka rašyti: „prašome neįsižeisti, kad mes davėme tau šį lapelį“ (šitaip rašoma viename iš baptistų lapelių), tai galbūt derėtų iš viso įvertinti, ar tokį lapelį yra verta kam nors duoti.
Aš netikiu, kad giliai po žeme kunkuliuoja ugninis ežeras, aplink kurį su šakėmis bėgioja velniūkščiai ir kad danguje, kažkur ten, kur nepraskrido Gagarinas, yra Dievo sostas, Dievo, apie kurį parašyta: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę. [...] Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17,24-28). Pragaras - tai ne ugnies ežeras tiesiogine to žodžio prasmes, kaip ir Gyvybės Medis nėra kokia nors obelis ar beržas. Ir tuo, kad Dievas yra žilabarzdis dėdulė, netikėjo nei Šventieji Tėvai, nei Apaštalai, nes tai yra ne Kristaus mokymas.
Viena vertus, kaip sakiau, kankinti žmones amžinai ugnimi būtų nehumaniška kvailyste, kita vertus, palyginus su tikrosiomis pragaro kančiomis, tai yra labai švelni bausmė. O dalykas yra tas, kad pragaro kančia yra vienatvės kančia, pragaras - tai atskirties nuo Dievo būklė. Kaip dangaus karalystė skleidžiasi jau čia, žemėje, taip ir tas, kuris nusideda, tampa Šėtono karalystės dalininku. Pragaras prasideda jau čia, žemėje, juk „pasiduodami kam nors vergiškai tarnauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kurio klausote: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar klusnumas, vedantis į teisumą.“ (Rom 6,16). O kas yra Dievo Karalystė, jei ne Jo valios viešpatavimas mumyse, t.y. paklusimas Dievo valiai? Ir kas tada piktojo karalystė, jei ne paklusimas piktojo valiai?
Nėra didesnio skausmo, nei neviltis, vienatvė, pamestumas, nusiminimas... Aistringas gi žmogus dar tuo pačiu metu jaučia pavydą, tingėjimą, neapykantą ir daugybę kitų aistrų. Padauginus tai iš tūkstančių kartų - štai ir pragarų pragaras, amžinoji mirtis. Vienas Šventųjų Tėvų ir sakė - jei nori patirti pragarą, užsidaryk kelioms dienoms su maistu ir kt. namie, su nieko nebendrauk, nesimelsk, nieko nedirbk ir kt. (žinoma, čia įeina ir nesėdėjimas internete, nors kompiuterinių žaidimų fanatikai patiria irgi stipriai tuos jausmus).
Taigi, būkime blaivūs ir budėkime (1 Pt 5,8), būkime vaikai savo nepiktumu, o ne protu (1 Kor 14,20) ir rodykime netikintiesiems, kad mūsų tikėjimas - ne beprotybė, o tai, ko jie ieško, bet, tarsi tamsoje užgriebdami, visgi neranda (Apd 17,27). Nekiškime jiems teologijos, kol jie nesusimąstė apie gyvenimo prasmę bei prigimtį, o kalbėdami apie prasmę, nesumenkinkime pašnekovo. Ir nesistenkime būti mokytojais, nes jų laukia griežtesnis teismas (Jok 3,1).
Na, pirmiausia norėčiau pasidalyti tėvo diakono Andriejaus Kurajevo mintimi, kad misijoje leidžiama daug kas, kas neleidžiama įprastoje krikščionių bendruomenėje. Krikščioniškai mes suprantame, kad misija - tai karas, „su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“ (Ef 6,12), o kare leidžiama daug kas, kas nėra normalu taikos sąlygomis (daug kas, bet ne bet kas). Todėl misionierius gali kalbėti tokia kalba, apie tokius dalykus ir tokiu būdu, koks būtų visiškai nepriimtinas ir amoralus kalbant su tikinčiaisiais krikščionimis.
Bet šiuo atveju, aš esu skeptiškas. Dalykas tas, kad esu buvęs ir „kitoje pusėje“ - turėjau gyvenime ateizmo laikotarpį, kurio metu galėjau ateisto akimis matyti įvairią misiją. Ir panašūs bukletai ar tokio stiliaus tinklalapiai - http://www.ieskaudievo.lt/ ne tik nepadėjo man atsiversti į tikėjimą, bet ir piktindavo ar net juokindavo. Daug didesnį įspūdį man paliko Tomas Akvinietis ir Mokytojas Ekchartas, o ne protestantų komiksai (čia sakiau, kaip atsiverčiau).
Geram oratoriui dera pradėti nuo pagyrų, kaip moko klasikinės retorikos mokytojai rašyti apmąstymą - chriją, todėl grįšiu į taktą bei pagirsiu lankstinukus. Tai, kas gražu:
Memento mori - atmink mirtį - klasikinės kultūros motyvas, gerai žinomas Šventajame Rašte, ypač Ekleziasto (Koheleto, Mokytojo...) knygoje. „Vanitas vanitatum, omnia vanitas“ (Eccl. 1:2) rašoma Šventajame Rašte, tuštybių tuštybė, viskas yra tuštybė... Tuo prasideda Ekleziasto, to Pamokslininko svarstymas apie gyvenimo prasmę. Ir šią knygą Tėvai Aleksandriečiai siūlė skaityti kaip antrąją, po to, kai žmogus įsisavina etikos dalykus. Nuo jos atsispyręs jis gali kilti į teologiją, Dievo pažinimą...
Mano nuomone, tuo lankstinukas galėtų ir pasibaigti. Tai būtų puikus tonas, o gale galėtų būti nurodyti kokie Bažnyčios kontaktai. Nori atsakymų - domėkis toliau, o štai yra dilema ir klausimas. Mirsi - ir kas bus iš to tavo turto? Kas bus iš šlovės? Ko bus vertas tavo gyvenimas.
Deja, lankstinukas tuo nesibaigia ir čia prasideda beskonybė...
Žmogaus pomirtinis teismas vaizduojamas kaip paprastas teismas, stereotipinis sparnuotas angelas, Dievas sėdintis ant sosto tiesiogine to žodžio prasme, žmogaus siela „išlipanti“ vizualiniu pavidalu kaip šmėkliukė iš jo kūno ir keliaujanti po kitus pasaulius... ir, o siaube, ugninis pragaras...
Stereotipinis mūsų laiko ateistas turi krūvas mitų apie krikščionybę - kad krikščionys įsivaizduoja Dievą kaip dievuliuką, sėdintį virš mūsų galvų ant sosto, debesyse, besisvaidantį žaibais, kad tą dievuliuką supa mitologinės būtybės - žmogeliukai su paukščių sparnais (tų mitologinių būtybių storuliukų pavidalu gausiai parduodama „Valentino dieną“), kad krikščionys tiki, jog pragaras yra ugnies ežeras, toks giliai po žeme lavos telkinys, kuriame neaišku kodėl sugalvota amžinybę kankint blogus žmones, lyg tai turėtų kažkokią prasmę (jei pragaras iš tiesų toks būtų, tai geriau tie žmonės net neturėtų amžinojo gyvenimo, amžinojo gyvenimo suteikimas jiems būtų žiaurus aktas; bet Dievas taip nesielgia).
Taigi, komiksas nebyloja: „tu turi neteisingų įsitikinimų apie krikščionybę, įsiskaityk atidžiau, pažvelk dar kart“, bet byloja: „mes tikime žilabarzdžiu dėdule debesyse, skraidančiais žmogeliukais ir ugnies ežeru po žeme ir tikime, kad galima lengvai išsigelbėti nuo to lavos telkinio“. Ir dar tas protestantiško stiliaus „Jėzus mirė už tave... priimk Jėzų“ - netikinčiam žmogui šimtas metų neaišku, kas ta Kristaus mirtis ir koks išvis yra sąryšis tarp jo gyvenimo būdo ir Kristaus mirties, prie ko čia jo nuodėmės ir Kristaus mirtis. Tai reikia paaiškinti, o maginis frazės „Kristus mirė už tave“ kartojimas tik sustiprina įsitikinimą, kad krikščionims „ne visi namie“.
Kaip pabrėžė vienas iš didžiųjų šiuo metu veikiančių Rusijos Ortodoksų Bažnyčios misionierių, tėvas Olegas Steniajevas, misionierius turi mylėti tuos, kuriems skelbia Evangeliją ir turi bandyti juos suprasti. Mano nuomone, griežtai draudžiama „subukinti“ savo klausytoją ir griežtai draudžiama manyti, kad jis iš principo negali suprasti tai, ką supranti tu. Žinoma, yra motinos pienas, yra daržovės, yra mėsa ir kiekvienam pagal jo būklę, bet nereikia iškelti savęs aukščiau kitų.
Kur link aš lenkiu? Vienas mūsų dėstytojas yra sakęs, kad septintokui Kantą yra išaiškinti lengviau, nei filosofijos trečiakursiui - pastarasis jau yra „sugadintas“ studijų ir per daug mąsto. Lygiai taip pat, aš esu įsitikinęs, netikinčiam žmogui yra lengviau išaiškinti kai kurias tikėjimo tiesas, nei tam, kuris jau dvidešimt metų yra Bažnyčios narys ir jo mąstymas tiek apaugęs įvairenybėmis, tiek sustabarėjęs, kad jis seniai pasimetė kur yra pradžia, kur pabaiga, o dar jei jis galvoja, kad jis kažką yra pasiekęs tikėjime, tai juo labiau jis ne kiekvieno klausys. Todėl jei lapelio pradžioje tenka rašyti: „prašome neįsižeisti, kad mes davėme tau šį lapelį“ (šitaip rašoma viename iš baptistų lapelių), tai galbūt derėtų iš viso įvertinti, ar tokį lapelį yra verta kam nors duoti.
Aš netikiu, kad giliai po žeme kunkuliuoja ugninis ežeras, aplink kurį su šakėmis bėgioja velniūkščiai ir kad danguje, kažkur ten, kur nepraskrido Gagarinas, yra Dievo sostas, Dievo, apie kurį parašyta: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę. [...] Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17,24-28). Pragaras - tai ne ugnies ežeras tiesiogine to žodžio prasmes, kaip ir Gyvybės Medis nėra kokia nors obelis ar beržas. Ir tuo, kad Dievas yra žilabarzdis dėdulė, netikėjo nei Šventieji Tėvai, nei Apaštalai, nes tai yra ne Kristaus mokymas.
Viena vertus, kaip sakiau, kankinti žmones amžinai ugnimi būtų nehumaniška kvailyste, kita vertus, palyginus su tikrosiomis pragaro kančiomis, tai yra labai švelni bausmė. O dalykas yra tas, kad pragaro kančia yra vienatvės kančia, pragaras - tai atskirties nuo Dievo būklė. Kaip dangaus karalystė skleidžiasi jau čia, žemėje, taip ir tas, kuris nusideda, tampa Šėtono karalystės dalininku. Pragaras prasideda jau čia, žemėje, juk „pasiduodami kam nors vergiškai tarnauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kurio klausote: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar klusnumas, vedantis į teisumą.“ (Rom 6,16). O kas yra Dievo Karalystė, jei ne Jo valios viešpatavimas mumyse, t.y. paklusimas Dievo valiai? Ir kas tada piktojo karalystė, jei ne paklusimas piktojo valiai?
Nėra didesnio skausmo, nei neviltis, vienatvė, pamestumas, nusiminimas... Aistringas gi žmogus dar tuo pačiu metu jaučia pavydą, tingėjimą, neapykantą ir daugybę kitų aistrų. Padauginus tai iš tūkstančių kartų - štai ir pragarų pragaras, amžinoji mirtis. Vienas Šventųjų Tėvų ir sakė - jei nori patirti pragarą, užsidaryk kelioms dienoms su maistu ir kt. namie, su nieko nebendrauk, nesimelsk, nieko nedirbk ir kt. (žinoma, čia įeina ir nesėdėjimas internete, nors kompiuterinių žaidimų fanatikai patiria irgi stipriai tuos jausmus).
Taigi, būkime blaivūs ir budėkime (1 Pt 5,8), būkime vaikai savo nepiktumu, o ne protu (1 Kor 14,20) ir rodykime netikintiesiems, kad mūsų tikėjimas - ne beprotybė, o tai, ko jie ieško, bet, tarsi tamsoje užgriebdami, visgi neranda (Apd 17,27). Nekiškime jiems teologijos, kol jie nesusimąstė apie gyvenimo prasmę bei prigimtį, o kalbėdami apie prasmę, nesumenkinkime pašnekovo. Ir nesistenkime būti mokytojais, nes jų laukia griežtesnis teismas (Jok 3,1).
