Kodėl aš nesu marksistas?


Paauglystėje buvau be galo susižavėjęs radikaliomis kairiosiomis pasaulio pertvarkymo idėjomis, ypač Karlu Marxu, Vladimiru Leninu, Piotru Kropotkinu. Kairioji politinė filosofija buvo pirmasis mano filosofinis interesas, kuris studijų metais pats save išsėmė ir kurį pakeitė interesas marksizmo priešybei - metafizikai ir teistiniam egzistencializmui. Todėl kai kas, radęs internete mano senuosius straipsnius, pasirašytus slapyvardžiais, kuriuose kritikuoju religiją, žmonių nelygybę bei kapitalistinę santvarką klausia, kas nutiko, jog dabar be jokių pseudonimų viešai išpažįstu Kristų ir vedu tinklaraštį, skirtą krikščionybei.

Akylesni skaitytojai gali pastebėti, kad iš tikro mano pažiūros žemiškuose reikaluose pasikeitė ne tiek jau radikaliai. Tiesiog pasikeitė mano pažiūros į žemiškus reikalus. O pasikeitimui turėjo įtakos tiek išsilavinimas, tiek egzistencinė patirtis.

Visada, kai tik skaitydavau Evangeliją, Kristaus žodžiai virpino mano širdį. Išsiilgusiems teisingumo Kristus sako: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. [...] Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,6). Tačiau Šventojo Rašto visuma negalėjo  prabilti į mano širdį, nes aš jo nesupratau: įsivaizdavau, jog krikščionių Dievas yra žilabarzdis dėdulė, sėdintis ant debesies, dangaus karalystė - aukštai žydram dangum ant baltų debesų aukso tvora aptverti dvarai ir sodai, apie kuriuos skraido rubuiliai angeliukai baltais spranais. Prireikė laiko kol supratau, kad tai, kuo netikiu, nėra krikščionybė.

Kita vertus, Dievas yra asmuo ir prabyla asmeniškai, todėl Raštas gali prabilti tik tada, kai skaitantysis yra tinkamo nusistatymo, o kaip prie to nusistatymo ateinama - turbūt kiekvienu atveju yra atskiras atsivertimo slėpinys. Saliamonas rašo: „Trys dalykai yra man perdėm nuostabūs, keturių iš tikrųjų negaliu suprasti: kaip erelis skrenda padangėmis, kaip žaltys šliaužia statmena uola, kaip laivas plaukia plačia jūra ir kaip vaikinas randa kelią su mergina.“ (Pat 30,18-19). Ar sielos ryšis su Dievu, kurį šventasis Augustinas vadina religio, nėra panašus į vaikino ir merginos sielų santykius? Tai yra tam tikras dviejų valių susiliejimas, bendradarbiavimas, kuriame dažnai sunku pasakyti, kur prasideda viena valia, o kur - kita.

Bet grįžkime nuo dangaus į žemę. Kas gi marksizme yra taip blogai, kad aš nebesižaviu radikaliais planais keisti visuomenę? Pradėsiu nuo bendriausių dalykų.

MARKSIZMO ESMĖ

Visuomenės tvarką tiriančios filosofijos požiūriu, mano nuomone, yra du vienodai neteisingi kraštutinumai, į kuriuos galima nuklysti. Pirmojo kraštutinumo laikosi gana įtakingas Vakarų mistikas-okultistas Manly P. Hall (ir jis būdingas tokio dvasingumo žmonėms). Savo žymiojoje paskaitoje apie depresiją jis teigia, esą žmonės dažnai kaltina visus, tik ne save. Jie kaltina aplinkinius žmonės, kaltina sistemą, tačiau iš tiesų patys yra savo nelaimės priežastis. Viena vertus, sistemos jie nepajėgūs pakeisti. Antra vertus, kas yra sistema, nei daug „aš“? Todėl mistikas kviečia keisti save, o ne sistemą.

Nors pati mintis, tinkamame kontekste, yra protinga, tačiau, manau, ištara apie sistemą yra klaidinga. Taip, jei žmogus yra pasiryžęs tapti atsiskyrėliu, eremitu, išeiti į dykumą ir gyventi pavieniui, tai jam nebereikia rūpintis sistema – lieka rūpintis tik savuoju „aš“. Tačiau jei jis nori gyventi bendruomenėje, bendruomeniškam sambūviui neužtenka, kad kiekvienas rūpintųsi savuoju „aš“ – reikia bendro sugyvenimo taisyklių.

Būtent dėl to, kaip pastebi Thomas Mertonas, dykumų vienuolijos yra geriausia vieta mažam „komunizmui“ įgyvendinti. Komunizmas – pagal K. Marxo „Gotos programos kritiką“ – tai visuomeninė santvarka (tam tikra prasme – sistema), kurioje kiekvienas narys dirba pagal savo galimybes, o gauna – pagal poreikius. Kai dykumos vienuolijoje tegyvena apie 12 žmonių, tai labai lengva visiems susitarti dėl taisyklių (regulos), keisti nevykusias, neveikiančias taisykles ir jų bendrai laikytis, galbūt net išmetant tuos, kurie nerodo entuziazmo tų taisyklių laikytis.

Komunos – mažosios bendruomenės – yra puiki terpė gražiausiems komunistiniams eksperimentams. Tačiau daug sunkiau sutarti dėl taisyklių, užtikrinti jų laikymąsi ir išmesti tas, kurios neveikia, kai visuomenę sudaro ne 12, o tarkim, 3 milijonai, 100 milijonų ar 7 milijardai žmonių. Tokiu atveju ir pažeidėjus sunkiau nustatyti, nekalbant apie kontrolę.

Pabrėžiu, kad dėl taisyklių reikia sutarti ir jas tobulinti, nes visuma nėra tik dalių suma, valstybė nėra atskirų jos narių suma. Paimkime analogiją. Net jei visi vairuotojai nuoširdžiai stengtųsi būti gerais vairuotojais, laikytis visų eismo taisyklių, bet eismo taisyklės būtų blogos, tai vis tiek eismas vyktų blogai. Lygiai taip pat, net jei visi žmonės būtų moraliai nepriekaištingi šventieji, stengiantys tobulai paklusti valstybės įstatymams, tai įstatymams esant blogiems, jie vis tiek gyventų blogai. Tik tokiems žmonėms taisykles kaitalioti būtų lengviau.

Politinė filosofija – tai filosofinis tyrimas, siekiantis atskleisti, kaip geriausiai sutvarkyti mūsų bendruomeninį gyvenimą. Mūsų bendruomeninis gyvenimas, tai, žinoma, ne tik kelių eismo taisyklės ar įstatymai – tai ekonominė santvarka, kultūrinės ir socialinės praktikos, politinės institucijos ir kt. Sistema  – o systema graikiškai reiškia „tai, kas su-dėta kartu“ – nėra tik žmonių etinių santykių, t.y. jų gerų/blogų poelgių išraiška. Sistema yra atskira žmonių sukurta tikrovė, pagal kurią sutvarkyti jų tarpusavio santykiai.

Karlo Marxo kapitalizmo kritikos esmė, šioje perspektyvoje, galėtų būti apibendrinta vienu sakiniu – kapitalizmas yra tokia žmonių santykių sistema, kuri, viena vertus, yra sau prieštaraujanti, kita vertus, - neteisinga; todėl ji yra pasmerkta žlugti, netgi jeigu visi jos dalyviai kuo sąžiningiausiai vykdys jos taisykles. Kapitalizmas – neteisingų taisyklių sankloda, kuri pati reikalaujasi būti pakeista.

Įžvalgesni skaitytojai jau čia gali pastebėti europocentristinį marksizmo pobūdį – visa marksizmo filosofija yra persmelkta sisteminiu mąstymu, būdingu ypač vokiškajai filosofijai, tačiau visiškai nebūdingu, pavyzdžiui, Rytų kultūroms. Kaip žinia, Indijai vargiai tiktų mano analogija su kelių eismo taisyklėmis, nes ten daugelis vairuotojų vadovaujasi nuovoka, o ne taisyklėmis – Vakarų kultūrinis mentalitetas ten vis dar nėra pilnai įsitvirtinęs ir dar klausimas, ar ten jo apskritai reikia.

Siauriausiąja prasme, marksizmas – tai politinės sistemos tyrimo būdas (analizės metodas), kurio tikslas – dabartinės politinės sistemos kritika. Tačiau iš šio kuklaus tikslo išauga milžiniška marksistinės filosofijos sistema, kurią galima apibrėžti kaip ištisą pasaulėžiūrą, susidedančią iš tam tikrų pažiūrų į ekonomiką, filosofiją, sociologiją ir istoriją. Negatyvumas – tam tikras esminis marksizmo sistemos bruožas, nes marksistinio metodo esmė – kritika, o ne pozityvioji politinė programa. Marksizmas nebando atskleisti, kaip geriausia sutvarkyti visuomenės bendruomeninį gyvenimą, o bando atskleisti vidinius dabartinės santvarkos prieštaravimus, kad jai padėtų susinaikinti.

Komunistai kviečia sunaikinti socialiai neteisingą sistemą jos pačiomis priemonėmis. „Komunistų partijos manifeste“ K. Marxas ir F. Engelsas rašo: „šiuolaikinė buržuazinė visuomenė su savo buržuaziniais gamybos ir mainų santykiais, buržuaziniais nuosavybės santykiais, lyg burte išbūrusi tokias galingas gamybos ir mainų priemones, panaši į burtininką, kuris nebeįstengia suvaldyti savo paties burtų iššauktų požeminių jėgų“. Komunistai nori stumtelėti šį burtininką, kad jis tėkšteltųsi veidu žemyn į savo katilą su magišku nuoviru ir driokstelėtų kartu su visa savo „laboratorija“, o po driokstelėjimo sekanti kambario renovacija turėtų būti bet kuriuo atveju pažangesnė.

MARKSIZMAS REIKALAUJA PRAKTIKOS BE TEORIJOS

Marksizmas yra antifilosofija. Filosofijos esmės klausimas yra sudėtingas ir čia jo nedera plėtoti. Filosofijos atžvilgiu galima kelti klausimą, ar apskritai tai nėra tik Vakarų kultūros fenomenas. Viena vertus, galima teigti, jog kokia Vaišešikos Indijos mąstymo mokykla yra toks pat filosofijos pavyzdys, kaip ir Demokrito atomizmas. Kita vertus, neįmanoma paneigti, jog Indijos mąstymo mokyklos yra glaudžiai susijusios su religija, sinkretiškos, savo pažinimo šaltiniu nesirenka prigimtinio proto. Filosofijoje, kaip kultūros reiškinyje, kokį mes jį pažįstame iš Senovės Graikijos, yra kažkas tokio individualaus, kas būdinga tik Vakarams; kita vertus – tai universali žmogaus dvasinio veiklumo forma, būdinga ir profesoriams, ir studentams, ir suaugusiems, ir vaikams, ir vokiečiams, ir kinams. Taip, kaip ne visi yra menininkai, bet visi piešia, taip ir ne visi yra filosofai, bet visi filosofuoja.

Pavadinimas „filosofija“ graikiškai reiškia „meilę išminčiai“. Šiandieninė akademinė filosofija yra suprantama kaip mokslas ar disciplina susijusi su bendriausiais dalykais (būties, gyvenimo dėsniais ar metodo, kalbos analize). Marksistinė filosofija gimė vokiečių kritinės filosofijos tradicijoje, todėl jos pagrindinė užduotis yra kritika. Imanuelis Kantas suprato kritiką kaip galimybės sąlygų tyrimą. Pagrindine filosofijos užduotimi Kanto veikaluose tampa patyrimo galimybės sąlygų kritika, t.y. nustatymas, kokiomis sąlygomis iš viso yra galimas pažinimas. Antikos filosofijos „kas vyksta?“ keičiamas į naują „kokiomis sąlygomis galiu žinoti, kas vyksta?“.

Marksizme politinės filosofijos „kas yra teisinga visuomenės sankloda?“ keičia „kokiomis sąlygomis gali būti sukurta teisinga visuomenės sankloda?“. Todėl Friedrichas Engelsas brošiūroje „Komunizmo pagrindai“ siūlo tokį marksizmo apibrėžimą – tai „mokymas apie proletariato išsivadavimo sąlygas“. Proletaras, marksistine prasme, yra žmogus, parduodantis savo darbo jėgą, t.y. samdomas dirbantysis.

Marksizmas yra antifilosofija, nes jo „filosofinė programa“ yra nukreipta prieš klasikinę filosofiją (kaip ir Nietzsches bei Freudo). Klasikinėje filosofijoje meilė išminčiai yra suvokiama kaip savitikslė, kaip aukščiausias gėris. Dažno graikų išminčiau idealas buvo save mąstantis mąstymas, t.y. kontempliuojantis savipakankamas žmogus. Šitaip Aristotelis įsivaizdavo dievą, o Epikūras – dievus, be to, pats atsiskyręs užsidarė sode, kur su bičiuliais iki mirties filosofavo. Platonas įkūrė savo atskirą bendruomenę, kuri vadinosi „Akademija“. Filosofas užsiima teoriniu, kontempliaciniu gyvenimu. Jo kaip filosofo užduotis yra ne tiek gyventi politinį gyvenimą, kiek suvokti būtį kaip būtį. Marksistinėje filosofijoje filosofija netenka klasikinio statuso.

Savo „Tezėse apie Feuerbachą“ Marxas sako: „filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet esmė yra jį pakeisti“. Marxui rūpi kapitalistinės sistemos sunaikinimas, jos paneigimas, o neigimas marksistinėje filosofijoje visada turi paradoksaliai pozityvią prasmę – neigimas yra kūrimas. Šioje Marxo tezėje, kaip pastebi Martinas Heideggeris, glūdi neišvengiamas hermeneutinis prieštaravimas, kurį aš supaprastindamas perteiksiu sava iliustracija.

Jei valdai mechanizmą traukydamas už virvučių, tai rezultatą geriausiai pasieksi žinodamas, ką kokia virvutė daro. Tam turi sėdėti ir ilgai studijuoti mechanizmą. Visuomenė – tai juo labiau ne mechanizmas, o gyvas organizmas, kur virvučių funkcijos kinta jų net netampant, o patempus virvutę viskas keičiasi dar labiau. Todėl tam, kad pasaulį keistum, o ne tik bergždžiai stengtumeis, reikia pirma paaiškinti pasaulį. Todėl, Heideggerio žodžiais, „pirmoji sakinio dalis neigia klasikinės filosofijos reikmę, o antroji ją teigia“. Tai, ko gero yra priežastis, kodėl istoriškai Vakarų marksistai iš gatvės barikadų sulindo atgal į universitetus.

Visuomenė - tai tekstas, prie kurio prieiname su savo prie-tarais (tuo, kas ištariama prieš - istoriniu, kultūrinių ir kt. kontekstais). Tačiau skirtingai nei skaitant knygą, visuomenės „tekstas“ pastoviai keičiasi. Supratimo procese kinta ne tik suprantatysis, bet ir tai, kas suprantama. O jei suprantatysis yra dar ir keičiantysis, tai supratimo procesas darosi dar keblesnis. 

Marksizmą apibūdina šis dialektinis prieštaravimas tarp siekio pažinti visuomenę, pažinti proletariato išsivadavimo sąlygas ir išvaduoti proletariatą (pastarąjį siekį Heideggeris laikė peržengiančiu filosofiją, todėl jį įvardijo kaip teologinį). Ši įtampa marksizme taip ir lieka sunkiai įveikiama. Bet prieštaravimas visada marksistinėje filosofijoje buvo suvokiamas kaip progreso, o ne aklavietės pamatas, aklavietė visada buvo suvokiama kaip nauja pradžia, todėl prieštaravimo egzistavimas niekada neturėtų išgąsdinti marksizmo sekėjų. 

Krikščioniškoji filosofija teigia teorijos ir praktikos vienovę, ką iliustruoja Mortos ir Marijos (Lk 10) alegorija Origeno aiškinime. Evangelijos istorijoje Morta darbavosi virtuvėje, kol Marija sėdėjo prie Kristaus kojų ir klausėsi Jo mokymo. Pasiskundus Mortai dėl Marijos elgesio, Kristus atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“. Jei kažkada Talis, užsižiūrėjęs į žvaigždes ir įkritęs į duobę, galėjo su panieka žiūrėti į besijuokiančią iš jo tarnaitę, tai Kristus išaukština Mortą kreipiniu: „Morta, Morta“ (plg. „Moze, Moze“ - Iš 3,4, „Sauliau, Sauliau“ - Apd 26,14). Marksizmas pasuko į kraštutinumą ir išaukštino Mortą, kuriai dirbant Kristus su Marija „veltėdžiavo“ - tas išaukštinimas ypač matyti sovietinėje „darbininkų grožio“ mitologijoje.

Antikoje neigiamą požiūrį į darbą iliustruoja Sizifo mitas. Komunistinėje pasaulėžiūroje neigiamą požiūrį į theoria iliustruoja paties Marxo „Kapitale“ romantizuojamas darbininko paveikslas. Krikščionybėje ši mąstymo ir darymo priešybė yra sunaikinama per darbo prasmės transformaciją santykyje su Dievu. 

Marksizmas, sekdamas savo Mortos idealizacijos prielaida, negalėjo neišsigimti. Kai žmogus daro vien tik tam, kad daryt (nes juk tikslas yra „pakeisti“, o ne „paaiškinti“), tada, iš tikro, jis pats atsiduria situacijoje kai „nebeįstengia suvaldyti savo paties burtų iššauktų požeminių jėgų“. Juk tas socialinis nestabilumas, egzistavęs Marxo laikas, buvo iššauktas ankstyvojo kapitalizmo pelno-dėl-pelno siekio, kai bet kokiomis priemonėmis, nesuprantant nei kaip tai pakeis visuomenę, nei ką tai reikš žmonių gyvenimuose, imtos diegti naujovės, sugriovusios senąją socialinę tvarką. Šis nestabilumas gerokai sumažėjo pasikeitus kapitalistų elgesio logikai. Neabejotina, kad burtininkas, kuris nežino ką pats daro, ima kurti mitus, paaiškinančius jo veiklą - ideologiją. Bet istoriškai marksistai atsidurdavo daug keblesnėje padėtyje, nei kapitalistai

BE TEORIJOS, MARKSIZMAS VIRSTA PSEUDORELIGIJA

Istoriškai marksizmas buvo įgavęs parareliginį (pseudoreliginį) pavidalą. Sovietinis marksizmas-leninizmas turėjo bendruomenę: ją sudarė Tarybų Sąjungos piliečiai, kuriuos vedė Komunistų Partija, bei jos lyderis – Generalinis Sekretorius. Analogiškai Romos Katalikų Bažnyčią sudaro jos nariai, kuriuos veda dvasininkija ir jos lyderis – Romos popiežius. Tarybinis marksizmas turėjo ir savo steigiamuosius „Raštus“, kuriuos ta bendruomenė aiškino: Markso ir Engelso, bei Lenino veikalus, kuriuos kruopščiai cituodavo visi marksistai, net jei citata ir neturėjo tiesioginio ryšio su tekstu. Tuos veikalus interpretuoti buvo galima tik TSKP susirinkimų, išleidžiamų knygelių pavidalais, šviesoje. Palyginimui, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Mokytojų raštai, Romos Katalikų Bažnyčioje, yra interpretuojami Visuotinių Bažnyčios Susirinkimų, Popiežiaus enciklikų ir kt. dokumentų šviesoje. Kitaip tariant, Tarybinis marksizmas-leninizmas turėjo savo bendruomenę, su savais autoritetais, savais lyderiais, sava tradicija, sava hermeneutika.

Sovietinis komunizmas turėjo ir aiškią etinę pasaulėžiūrą, nurodymų ir draudimų sistemą. Tą itin aiškiai parodo 1961 metais (22-ojo TSKP suvažiavimo metu) išleista „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, kuriame netgi užslėptu pavidalu pasirodo citatos iš krikščioniškojo Šventojo Rašto (pvz. „kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3,10)). TSRS marksizmo-leninizmo vadovėliai skelbė, jog marksizmas yra ir dorovinė bei auklėjimo sistema.

Netruko TSRS atsirasti ir specifiniai ritualai. Bažnytinė santuoka (iki tol – vienintelė šiose šalyse egzistavusi santuokos forma) buvo pakeista naujai sukurta tarybinių piliečių jungtuvių ceremonija vitražais išpuoštuose „Santuokų rūmuose“ („Zagse“), sudaužiant šampano stiklines prie Lenino paminklo. Tarybų Sąjunga siūlė ir savo alternatyvas laidotuvių ceremonijai, vietoje krikšto liudijimų žmonės gavo gimimo liudijimus, vietoje pirmosios Komunijos ar pirmosios išpažinties – stojimas į spaliukus, pionierius. Religinės šventes pakeitė „darbininkų“ šventės – gegužės pirmoji, Naujieji Metai ir kitos šventės, su savo specialiais papročiais (eisenomis, Genseko sveikinimu ir kt.).

Šventenybės baimę ir drebėjimą kėlė Lenino paminklai, patosiški tarybiniai maršai bei himnai. Josifo Stalino laidotuvių kadrai primena popiežiaus mirtį, o oficialiojoje žiniasklaidoje Stalinas buvo apibūdinamas kaip „Tėvas“, „Globėjas“ ir kt. Kaip marksizmas pavirto šia pseudoreligija – įdomus klausimas, tačiau tai tėra tam tikra marksizmo, kaip istorinio fenomeno, išraiškos forma, bet ji neapima marksizmo visumos.

Pasak paties K. Marxo nuomonės, išdėstytos darbe „Hegelio teisės filosofijos kritikai“, religija yra susvetimėjimo produktas. Paprastai kalbant, išnaudojamo žmogaus dvasinė padėtis sutrinka ir jis ieško išsigelbėjimo anapusybėje. Minėtame veikale religija pasmerkiama kaip „opiumas liaudžiai“, nes gali būti panaudota kaip masių apraminimo ir esamos padėties pateisinimo priemonė. Tokiu būdu marksistai pačiu marksizmu gali paaiškinti, kodėl TSRS susiformavo ši pseudoreligija – jei sutinkame su prielaida, jog TSRS nebuvo įgyvendinti komunistiniai idealai, tai buvo tik nesėkmingas bandymas įveikti susvetimėjimą, tai įvyko logiška jo baigtis – nepavykus įveikti susvetimėjimo, pradėjo reikštis susvetimėjimo išraiška – religija.

Tačiau toks „teisinimasis“ tėra problemos gydymas problema. Kaip jau minėjau, marksizmo didžioji problema yra kontempliatyvaus ir praktinio gyvenimo priešprieša, kuri gimdo nepagrįstą politinę elgseną. Tai elgsenai nedavus vaisių marksistas, užuot pripažinęs kontempliatyvaus atsitraukimo būtinybę, užuot elgęsis konservatyviau, nori daugiau veiksmo - darykime daugiau ir dažniau, kol kas nors nepavyks. O tuo metu dėl šių „eksperimentų“ miršta žmonės.

Dėl šių aplinkybių marksizmas yra linkęs virsti religija. Kadangi nėra ne tik visuotinai moksliškai pripažintos teorijos, bet ir niekam iki šiol nepavyko vadovaujantis marksizmu sukurti tobulos visuomenės (t.y. nėra praktinių vaisių, kurių reikalauja pats marksistinis tiesos kriterijus), tai belieka viską uždengti miglotais aiškinimais. Čia vyrauja panaši logika, kaip apokaliptinių sektų po neįvykusios pasaulio pabaigos - viską reikia peraiškinti ir tęsti veiklą.

BŪDAMAS PSEUDORELIGIJA, JIS PANAUDOJAMAS DESPOTIJAI

Marksizmą yra lengva panaudoti despotijai - kas yra ne kartą istoriškai buvo įvykę (ir tebevyksta). Šį paradoksą aprašęs yra Slavojus Žižekas. Bėda yra ta, kad marksizmas tikina atliekąs „objektyvią visuomenės analizę“, kuri atskleidžia „subjektų interesus“. Pasak marksizmo, žmogaus interesai yra „objektyvūs“, apsprendžiami jo ekonominės padėties. Tai atveria kelia ydingam subjektyviam „objektyvumo“ interpretavimui:

1. Marksizmas teigia, jog egzistuoja objektyvūs istoriniai dėsniai, pagal kuriuos revoliucinė klasė - proletariatas - turi įvykdyti revoliuciją. Tokiu būdu visi padariniai yra „objektyviai nulemti“. Jie yra nepriklausomai nuo subjekto siekių, nes yra reguliuojami istorijos dėsniu;
2. Subjektas, pasiskelbęs ginąs „proletariato interesus“, uzurpuoja teisę spręsti, ką kitų veiksmai „objektyviai reiškia“;
3. Neįmanoma sužinoti, ar subjektas atstovauja proletariato interesus vienu ar kitu atveju (kokiu būdu tai padaryti? Sociologine apklausa?).

Kaip tai atrodo praktikoje? Leninas pasiskelbia, kad jis yra darbininkų klasės interesų atstovas. Nors jis ir nėra darbininkas, bet jis nėra ir buržua - jis tiesiog apsiima ginti darbininkų interesus. Jei kas nors drįsta kritikuoti Leniną, tai jis kritikuoja darbininkų klasės interesus; jei kas nors kritikuoja Lenino veiksmus, tai jis kritikuoja darbininkų klasės interesų gynimą. Jei kas nors nenori matyti Lenino valdžioje, tai tas kas nors nori nuversti darbininkų valdžią.

Šitaip „proletariato diktatūra“ labai greitai leninistinėje marksizmo interpretacijoje išsigimė į „avangardo diktatūrą“. Kitaip tariant, dirbančiųjų dauguma ne įsitvirtino valdžioje, kaip turėjo būti pagal Marxą, o valdžioje įsitvirtino grupelė politikų, kurie apsiskelbė dirbančiųjų daugumos atstovai. Nors pretenduojama į objektyvią teoriją, ji neišvengiamai virsta subjektyvistiniu aiškinimu, kas kieno interesus atstovauja, kas yra liaudies priešas ir panašiai.

Gali atrodyti, kad marksizmas kaip socialinis mokymas yra visiškai nesusijęs su jo iškraipymais istorijoje, bet, kaip rašiau, mano gyliu įsitikinimu, istorinės, marksizmo pagimdytos išsigimusios socialinės santvarkos tiesiogiai susijusios su giliais prieštaravimais marksizmo viduje, pirmiausia, praktikos išaukštinimu. 

KODĖL KRIKŠČIONYBĖ?

Skaitytojas, pastudijavęs krikščionybės istoriją ir marksizmo socialinį kontekstą, nesunkiai nustatytų, jog Karlo Marxo mokymas - protestantiškosios reformacijos radikalizacijos vaisius. Visas marksistinis diskursas yra persmelktas Vakarietiškosios krikščionybės įvaizdžių. Maištaudamas prieš to meto protestantizmo idealą, visą laiką pelno siekiantį, taupų buržujų, kuris pats buvo maištas prieš viduramžių idealus - vargstantį žemdirbį, elgetą ir dosnų, turtingą karalių, Marxas atlieka tam tikrą inversiją ir buržujui priešpastato triūsiantį darbininką. „Kapitale“ pats Marxas naudoja Egipto vergų įvaizdį. Tačiau nutylima, Marxas yra tas Mozė, kuris, būdamas mikčius, pasitelkia į pagalbą Aaroną - Engelsą ir kartu jie ruošias išvesti Izraelį į Pažadėtąją žemę...

Tai ne šiaip žodžių žaismas, o struktūrinė analogija. Visas vokiečių idealizmas alsavo krikščioniška retorika (su hermetizmo prieskoniais), Dievo veikimu istorijoje, o Marxas tiesiog nutarė ne leistis „nuo dangaus į žemę“, o kilti „iš žemės į dangų“ (kaip rašo „Vokiečių ideologijoje“). Kitaip tariant, išsaugoti daugelį gerųjų vokiškojo protestantizmo ir idealizmo bruožų, bet pašalinti iš teorijos paprastam proletarui sudėtingas metafizines vingrybes. 

Atsakymas į klausimą „kodėl krikščionybė?“ paprastas: kaip apie tai pasisakė buvęs rusų marksistas Nikolajus Berdjajevas, Marxas smulkiai aprašo dirbančiųjų kančią, bet niekur pas jį nėra žodžių „ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“.

Marksistai manipuliuoja žmogaus nelaimingumu, idant jis prisidėtų prie revoliucijos. Iš tiesų tam, kad žmogus būtų laimingas, revoliucijos nereikia - reikia tinkamo nusistatymo.

Komentarai

Populiarūs įrašai