Ką simbolizuoja Kristaus žuvies ir duonos stebuklas?

Stebuklas, kurio metu Jėzus pamaitino minią tik penkias kepaliukais duonos ir dviem žuvimis, yra vienintelis Kristaus stebuklas, randamas visose keturiose Evangelijose: Mt 14,13-21; Mk 6,31-44; Lk 9,10-17; Jn 6,5-15. Tai liudija šio stebuklo ypatingą reikšmę Evangelijos žiniai.

Palyginkime šio stebuklo aprašymus:

Pagal Matą. Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“. Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“. Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“.  Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. 

Pagal Morkų: O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.  Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti“. Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai tada klausia: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“ Jis sako: „O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite“. Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis“. Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių. Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. Ir visi privalgė iki soties. Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos kąsnelių ir žuvies likučių. O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų. 

Pagal Luką: Sugrįžę apaštalai apsakė Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, jis pasitraukė nuošaliai į Betsaidos miesto apylinkes. Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“. O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių. 

Pagal Joną. Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“  Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.

Veiksmą galėtume sutrauktį į tokį planą:

Pasitraukia nuošaliai > Žmonės atseka > Kristus pagaili žmonių (Mt ir Mk) > Kristus gydo (Mt ir Lk) ir moko juos > Ateina vakaras (Mt Lk) > Mokiniai prašo paleisti minią ir leisti jai pavalgyti > Kristus liepia duoti valgyti > Jie siūlo nupirkti (Mk ir Lk) > Teturi penkias duonas ir dvi žuvis > 5 tūkst. minia (be moterų ir vaikų) > Sodina būriais tam tikru skaičiumi (Mk  - po 100 ir 50; Lk - po 50) > Kristus laimina ir lažo duoną > Apaštalai ją dalija > Visi pasisostina > Lieka 12 pintinių.

Šv. Jono chronologija skiriasi. Jo pasakojimas skiriasi ir tuo, kad Kristus bando mokinius, o ne mokiniai klausia Kristų, kur gauti tiek maisto. Smulkiau nei Sinoptinėse Evangelijose (Mt, Mk, Lk) nurodomi mokinių vardai. Maistą turi ne mokiniai, o berniukas. Nemini išgydimo, bet mini, kad gydė ligonius iki išvykstant į dykumą, kaip ir Morkus.

MESIANISTINĖ PRANAŠYSTĖ

Jonas mini, jog minia po stebuklo jį norėjo pasigriebti ir paskelbti karaliumi. Minia įtikėjo, jog Jėzus - tai Dievo Pateptasis (gr. Christos, hebr. Meshiah), Izraelio Karalius. Tai - todėl, kad šis stebuklas nurodo į Senojo Testamento pranašystes.

Šv. Atanazas Didysis savo Psalmių komentare teigia, jog 21-oji (22) psalmė žmonijos vardu apdainuoja Mesiją-Kristų. Joje pranašaujama:

Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs, šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji. Jų širdys gyvuos amžinai (eis aiona aionos - per amžiaus amžių - mano past.)! Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ, visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia. (Ps 21(22),27)

ATSITRAUKIMAS Į NUOŠALIĄ VIETĄ

Kodėl Kristus, prieš darydamas stebuklą, atsitraukia į nuošalią vietą - į dykumą? Pasak Teofilakto Bulgaro komentaro, tam esti tiesioginė ir alegorinė priežastys. Tiesioginė prasme, Kristus atsitraukia į dykvietę, idant niekas neapkaltintų, jog duoną mokiniai slapta nešę iš miesto - jos paimti nebuvo kur, todėl stebuklas turėjęs būti tikras. Antroji priežastis, alegorinė, yra ta, jog, kaip nurodo trys Evangelistai (Mt, Mk, Lk), atsitraukimas įvykęs po šv. Jono Krikštytojo nužudymo. Erodas, nužudęs Joną Krikštytoją, simbolizuoja žydus, atmetusius pranašysčių pildymąsi (Erodo vardas taip pat, pasak Teofilakto, etimologiškai gali būti siejamas su žodžiais "juslinis", "kūniškas" - pranašysčių pildymąsi atmetė jusliniai žmonės). Dievas atsitraukia į vietą, kuri yra dykvietė Dievo atžvilgiu - į pagonių tautas, t.y. į vietoves sergančių žmonių, dar negirdėjusių Dievo Žodžio.

GYDYMAS

Pasak Teofilakto, gydymas, minimas dvejose Evangelijose, simbolizuoja krikšto sakramentą, o pamaitinimas - švenčiausiąją Komuniją (Bendrystę). Nors Jonas ir Morkus nemini gydymo prieš pat stebuklą, tačiau jie mini gydymus iki miniai susirenkant stebuklo vieton. Krikštas, apvalantis žmogų nuo nuodėmių (atnaujinamas atgailos sakramentu), paruošia žmogų Švenčiausiosios Komunijos sakramentui - Bendrystei su Dievu. Maistą valgo pagydytieji.

VAKARAS

Kaip pastebi šv. Atanazas, Kristus 22-oje psalmėje ateina naktį, kuri Psalmyne simbolizuoja dvasinį nuosmukį. Kristus - tai Rytas, Aušra, kuri nutraukia naktį. Šį tylų Kristaus atėjimą apgieda senovinė krikščionių giesmė, išsaugota Ortodoksų Bažnyčioje, giedama vakarinių pamaldų metu - "Džiaugsminga Šviesa" (Phos Hilaron).

KRISTUS LIEPIA DUOTI VALGYTI

Pasak Teofilakto, Jono ir Mato Evangelijų istorijos yra suderinamos - galėjo tiek mokiniai klausti, iš kur gauti valgio, tiek Kristus perklausti to paties Apaštalo Pilypo. Svarbiausias šio epizodo dalykas - Kristus verčia pasakyti mokinius, kiek jie turi duonos ir žuvies, kad atskleistų stebuklo didybę. Apaštalai išpažįsta, jog jie nieko neturi ir taip paruošiamas kelias. Dėl panašios priežasties ne Kristus dalins maistą, o Apaštalai - idant patys Apaštalai įsimintų stebuklą ir įsimintų, jog patys dalijo duoną.

Žmonių skirstymas į būrius, minimas dvejose Evangelijose, simbolizuoja rūpestį kiekvienu asmeniu atskirai. Kristus išskiria žmones, kad jais tinkamai pasirūpintų.

LAIMINIMAS

Kristus laimino maistą ir laužė duoną. Laimindamas Jis parodė mums pavyzdį, kad prieš valgant dera šlovinti Dievą ir dar parodė, kad nėra Dievo priešas. Jonas vartoja žodį "dėkojo"- eucharistesas.

DUONOS IR ŽUVIES SIMBOLIKA

Stebuklui Kristus panaudojo materiją, daiktišką medžiagą, t.y. duoną. Nors maistą galėjo sukurti iš nieko, tačiau jis nekūrė iš nieko, o ėmė egzistuojančią duoną ir žuvį, kad parodytų, jog Dieviškoji Išmintis yra Jo kūrinijoje bei Jo kūrinija gali būti laiminama Dievo. Dievas gali joje veikti ir ją perkeisti.

Kaip jau minėjome aukščiau, maitinimas simbolizuoja Eucharistijos arba Švenčiausiosios Komunijos sakramentą. Kristus pamaitino minią savimi, Dievo Žodžiu, o Dievo Žodį simbolizavo 5 kepaliukai duonos ir 2 žuvys. 5 kepaliukai duonos simbolizuoja Mozės Penkiaknygę (Pradžios, Išėjimo, Skaičių, Kunigų ir Pakartoto Įstatymo knygas). 2 žuvys simbolizuoja Žvejų (Apaštalų) skelbiamus žodžius - Evangeliją ir Apaštalą (Apaštalų raštus). 

LIKĘ KREPŠIAI

Tai, kad maisto liko, simbolizuoja Kristaus galybę. Kai Mozė maitino Izraelį dykumoje mana, tai kiekvienas galėjo valgyti tik tiek, kiek pajėgė, o viskas, kas būdavo nesuvalgoma, sugesdavo - būdavo suvalgoma kirmėlių. Kristaus galia yra perteklinė, jos visada yra daugiau, nei pajėgia priimti žmogus.

Tai, kad pintinių liko 12 simbolizuoja, kad tai, ko nesugebėjo priimti (suprasti) žmonės, priėmė Apaštalai. Tai taip pat simbolizuoja, jog dalijant vargšams, visada turtėjama.

ŽMONIŲ SKAIČIUS

Penki tūkstančiai žmonių simbolizuoja penkias jusles, kurios yra blogoje būklėje ir gydomos penkiomis duonomis. Skaičius yra nustatomas pagal Skaičių knygoje nurodytas taisykles - pagal Įstatymą (Sk 26) skaičiuojami tik vyrai nuo dvidešimties metų ir vyresni. Išskyrimas simbolizuoja, jog krikščionys turi būti "vyriški", t.y. neturi turėti blogųjų savybių, sietų tų laikų kultūroje su moterimis ir vaikais (pavyzdžiui, perdėto jausmingumo ir neatsakingumo).

STEBUKLAS MENE

Šis stebuklas nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų buvo vienas svarbiausių Kristaus stebuklų, vaizduojamas krikščionių piešiniuose. Pasak menotyrininkų, jis simbolizuoja Eucharistijos sakramentą. Kai kur tiesiog randame užrašą ΙΧΘΥΣ (liet. žuvis). Šio žodžio pirmos raidės sudaro fraze - Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išgelbėtojas (Ιησοῦς Χριστός Θεοῦ Υἱός Σωτήρ). Šis žodis ir pats žuvies simbolis tuomet buvo tapę krikščionybės simboliais - tai rodo ypatingą alegorijos reikšmę krikščionims.

APIBENDRINIMAS

Tai, kad stebuklas yra minimas visose keturiose Evangelijose ir dažnai vaizduojamas krikščionių mene nuo pat krikščionybės aušros, rodo šio stebuklo ypatingą svarbą krikščionims. Ją atskleidžia paaiškinimas, jog stebuklas simbolizuoja Eucharistijos slėpinį. Eucharistija priimama esant išgydytiems (pakrikštytiems), padėkojus Dievui. Eucharistijos teikiama malonė yra gerokai didesnė, nei gali priimti žmogus. Eucharistiją Kristus teigia per Apaštalus, kurie yra vyskupų provaizdžiai. O visa stebuklo eiga stulbinančiai primena šv. Justino Kankinio II-ajame amžiuje aprašyta krikščioniškosios liturgijos eigą.

Kūniška prasme, šis stebuklas apie nuėjimą dykvietėn ir minios pamaitinimą mažu kiekiu duonos ir žuvies. Dvasine prasme šis stebuklas yra apie tai, kaip daugybė Dievo nuošalėje, dvasinėje dykvietėje atsidurusių žmonių Kristus per perkeičiamą pasaulį gali pamaitinti Dievo Žodžiu. Vienos sielos atžvilgiu, stebuklas apie tai, kaip Dievas gali išgydyti sergantį juslinį žmogų.