2014 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Apie dvasinį paklydimą (gr. πλάνη, slav. пре́лесть)

„Visi mes - dvasiniame paklydime“ - Šv. Simeonas Naujasis Teologas
Šv. Simeonas Naujasis Teologas
Mes, Vakarų kultūros atstovai, labai mėgstame žavėtis neįtikėtinais dalykais. Iliuzionistai, magija, aiškiaregiai, stebukladariai yra mūsų kultūros dalis. Kaip pastebi religijotyrininkas Aleksandras Dvorkinas, Holivudo dėka, nuo XX a. vidurio prie šio sąrašo prisidėjo įvairūs karatistai, jogai, budistai, sikhai ir kt., kuriuos filmų kūrėjai apgaubė paslapties, mistikos šydu ir juos vaizdavo turinčius antgamtinių galių. 

Šių Holivudinių įvaizdžių dėka Vakaruose prasidėjo rytietiškos kilmės sektų „bumas“. Iš Indijos atvykę „išminčiai“, kuriems kultūra buvo suteikusi slėpiningą aureolę, lengvai patraukė hipių, nevaržomo sekso ir narkotikų laikų jaunimą. Netrukus jogai ėmė rodyti būdus, kuriais jaunuoliai galėjo pasiekti panašius ar dar įspūdingesnius efektus, nei vartojant narkotikus ir tapo superžvaigždėmis. Prie šių „guru“ prisijungus tokioms žvaigždėms, kaip The Beatles, tai tapo prestižo reikalu.

Neseniai susilaukiau klausimo, ar nuodėmė yra patirti išėjimą iš kūno, astralinę projekciją? Jogai turi gausybę priemonių, kaip sukelti panašius jausmus. Išėjimas iš kūno (angl. Out-of-body experience - OBE) yra tokia patirtis, kai žmogus tarsi palieka savo kūną, dažnai - mato save (savo kūną) iš šalies. Kitos žinomos jogų patirtys - vizijos, 
„atsidūrimas kitoje vietoje“ ir kt. Kaip ir OBE, „atsidūrimą kitoje vietoje“ religingi žmonės vadina „astraline projekcija“.

Žinoma, pati out of body experience yra ne veiksmas, o veiksmo pasekmė. Pats reiškinys yra labai paplitęs, ir, mokslininkų nuomone, jį patiria kas ketvirtas žmogus. Psichofiziologinis šios patirties mechanizmas taip pat yra visiškai aiškus mokslininkams (diskusijų kelia tik near death experience, kuri turi out of body exp. požymių, bet vyksta žmogui esant mirusiam). Kaip pasekmė, o ne veiksmas, OBE negali būti nuodėme - tai yra tai, kas vyksta su mumis, o ne tai, ką mes darome.

Tačiau, kas liečia įvairias meditacijas, kurios sukelia šiuos pojūčius, pagal Šventųjų Tėvų mokymą, jos yra dvasiškai žalingos. Tą galėtų patvirtinti ne tik Šventieji Tėvai, bet ir bet kuris psichiatras ar psichoneurologas. OBE, kaip ir vizijos, dažniausiai yra paprasčiausios savitaigos arba demoniško veikimo (arba abiejų) padarinys. Liudijimas iš dykumų atsiskyrėlio šv. Antano Didžiojo (III-IV a.) gyvenimo:

Kai demonai apskritai mato krikščionis, ypač vienuolius, džiaugsmingai uolius ir darančius pažangą, puola prie jų ir veda į pagundas, kuo nors nešvankiu trukdydami jų kelią, o jų pinklės – blogos mintys. [...] Nesugebėję suvedžioti širdies per palaidus, nešvarius geismus, jie elgiasi kitaip. Jie sukelia reginius ir stengiasi įvaryti baimę, maino savo pavidalus ir pasiverčia moterimis, laukiniais žvėrimis ir gyvatėmis, milžiniškais kūnais bei karių pulkais. [...] Jie apsimeta galį pranašauti ir nusakyti ateitį, pasirodo pavidalais, kurie labai dideli ir tokie aukšti, jog siekia stogą, mėgina vizijomis suvedžioti tuos, kurių nesuklaidino mintimis. [...] Jie klastingi ir gali pasiversti įvairiais pavidalais bei keisti juos. Dažnai jie nematomi gieda psalmes ir kalba Rašto žodžius. Mums skaitant, jie nelyginant aidas kartoja tą patį, kas buvo perskaityta; mums ilsintis, jie žadina mus maldai; nuolat tai darydami, jie beveik neleidžia mums miegoti. Kartais jie pasirodo ir vienuolių pavidalais ir kalba kaip pamaldieji, taip jie nori mus suvedžioti panaudodami tokią išvaizdą, ir tempia apgautuosius ten, kur nori. [...] Jei ir tada jie mato, jog siela tvirto tikėjimo bei pasikliauja Apvaizda, tuomet atsikviečia savo šeimininkus. [...] Pasirodo demonų kunigaikštis ir sėja baimę; klastūnas taria griausmingus žodžius, kaip apie jį Viešpats kalbėjo Jobui: „Geležį jis laiko šiaudais, varį – supuvusiu medžiu“ (Job 41,18), „jūra jam kaip tepalo indas, prarajos kaip malonumų vieta“
Šv. Jonas Pakopininkas (VI a.) iš jo besimokantiems vienuoliams rekomendavo maldoje prašyti, kad jie neturėtų jokių vizijų, regėjimų ir kitų neįprastų patyrimų. XIX a. rusų vyskupas, vėliau tapęs atsiskyrėliu, šv. Ignatijus Briančianinovas, kaltino savo dvasines atžalas, kad šie, prisiskaitę vakarietiškos mistinės literatūros vaikosi dvasinių patyrimų ir yra dvasiškai paklydę, ima gyventi iliuzijomis.

Reiškinys, kai žmogus ima gyventi iliuzijomis, kai jis pasiklysta dvasiniame gyvenime, asketinėje literatūroje yra vadinamas plani arba prelestj, t.y. „[dvasiniu] paklydimu“. Graikiškas žodis plani (πλάνη) reiškia „neteisingą įsitikinimą, neteisingą nuomonę“. Jį galima sutikti jau tokiuose ankstyvuose veikaluose kaip Laiškas Diognetui (II a.), bet dabartinę siaurą asketinę prasmę jis įgauna vėliau, prasidėjus masinei vienuolystei. Rusų Tėvų literatūroje jis verčiamas į prelestj - apgavystę, suvedžiojimą (nuo lestj - pataikavimas, nenuošidus gyrimas siekiant įgyti prielankumo. Prelestj - aukščiausio laipsnio lestj). 


Tikras Dievo apreiškimas paskiram asmeniui - itin retas reiškinys, kuriam šventasis turi būti atitinkamai pasiruošęs (ir priruoštas) doru gyvenimu. Ir Dievas apreiškimą duoda tada, kai jis reikalingas - jis nesikreipia veltui. Dvasinis gyvenimas - tai ne Vagnerio muzika ir ne nuotykių knyga, Dievas nesiunčia veltui dvasinių patyrimų žmonių „pasisvaiginimui“. Priešingai, Apaštalas Paulius rašo: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5,8). O pažiūrėkite, kaip atrodo vadinamieji „dvasingi“ žmonės? Tarsi girti, apspangę nuo ekstazių.

Islame yra toks mistinis judėjimas, kilęs iš stačiatikybės, kuris vadinasi „sufizmu“. Kadaise sufijai gyveno ortodoksų vienuolynuose kartu su hesichastais ir iš jų perėmė dvasingumą. Sufijai turi posakį, kad „stebuklai yra vyrų mėnesinės“ - kaip mėnesinės atskiria vyrą nuo žmonos, taip stebuklai atskiria žmogų nuo Dievo. Tai - labai gili dvasinė įžvalga, kurios stokoja daugelis šiandienos Vakarų religinių judėjimų, ypač rytietiškos kilmės.

Tėvų raštuose yra skirtingų aiškinimų, kodėl demonai taip elgiasi. Vieni teigia, kad demonai pavydi žmogui jo garbės - juk būtent žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir visa, kas sukurta, buvo sukurta dėl žmogaus. Antri pastebi, kad demonai, neturėdami kūno, patys negali patirti malonumo, todėl jiems būtinas žmogus kaip tarpininkas. Kaip pastebi šv. Ignatijus Briančianinovas, iki kraštutinumo demonų iškamuotas žmogus paprastai arba išprotėja, arba nusižudo.

PAKLYDIMŲ RŪŠYS

Šv. Ignatijus Briančianinvoas
Šv. Ignatijus savo tekstuose „Apie Jėzaus maldą“ ir „Apie dvasinį paklydimą“ („O prelesti“) rutulioja vieną svarbiausių ortodoksų dvasingumo sampratų - dvasinio paklydimo (slavų kalba - prelestj, o graikiškai - plani, πλάνη). Šią sampratą taip pat galima atrasti tiek Apaštališkųjų Tėvų raštuose, tiek Dykumos Tėvų raštuose.

Šv. Igantijus, sekdamas šv. Grigaliumi Sinajiečiu, nurodo du pagrindinius dvasinio paklydimo šaltinius - svajingumą ir jausmingumą. Svajingumas maldoje reiškiasi kaip įvairių vaizdinių įsivaizdavimas. Pavyzdžiui, besimeldžiantysis gali įsivaizduoti, kaip atrodo Kristus, kaip atrodo Dievas, įsivaizduoti Evangelijos scenas, įsivaizduoti šventuosius. Kaip mokė dar šv. Antanas Didysis, demonai noriai išnaudoja mūsų vaizduotės, mūsų svajų turinį prieš mus pačius - įsivaizdavimo pasekmė yra ta, jog netrukus mūsų vaizduotė pradeda veikti pati ir mums ima atrodyti, kad mes turime įvairias vizijas, regėjimus, ir, kas baisiausia, dėl to, kad turime vizijas ir regėjimus, imame galvoti, kad esame šventi (tuo prasideda mūsų dvasinė degradacija). Todėl Šventieji Tėvai vienbalsiai draudžia įsivaizduoti bet ką maldos metu - jie liepia išvalyti sąmonę, nieko nesitikėti ir nuolankiai skaityti maldą.

Antrasis paklydimo šaltinis yra klastingesnis - tai dirbtiniai jausmai. Pavyzdžiui, skaitydami atgailos maldas mes galime dirbtinai imituoti atgailą, griaužtis viduje, muštis į krūtinę, vaidinti tarsi aktoriai, šitaip patys sau sukeldami emocijas, taip kaip ant scenos jas sau sukelia aktorius. Aktoriaus analogija čia labai tinkama - teatro žmonės gerai žino tokį reiškinį, kai aktoriui „sunku išeiti iš vaidmens“ - - kartais aktorius taip įsijaučia į vaidmenį, jog vaidinimas gali trukti netgi savaitę ir jis neturi jėgų iš vaidmens išeiti. Tai itin pavojinga maldoje, kur mes galime vidujai imituoti atgailą, imituoti malonumo ar ramybės pojūčius ir kt. Kaip ir vizijų atveju, demonai išnaudoja juslinį pasitenkinimą, mūsų sąmonė mus „pagauna“ ir mes pradedame jausti įvairius jausmus, o pradėję jausti tuos jausmus (pavyzdžiui, ramybę arba malonumą meldžiantis, arba saldumą burnoje skaitant maldas) mes galime lengvai imti galvoti, kad artėjame prie šventumo, ir taip prasidės mūsų dvasinė degradacija.

Abu šie reiškiniai gerai žinomi šiandieninei psichologijai. Kadaise Tėvai juos žinojo iš savo asmeninės patirties, o šiandienos psichologai gali papasakoti apie juos tiek remdamiesi eksperimentais, tiek klinikiniais stebėjimais. Gerai žinoma, kad intensyviai įsivaizduojantis žmogus gali būti „pagautas“ vaizduotės ir išgyventi įsivaizduojamybę taip, kaip tikrovę (stiprią vaizduotę turintis žmogus gali patirti tarsi „astralinę projekciją“, jausmą, kad yra kitoje vietoje, nes esa iš tikrųjų - liesti joje daiktus, užuosti kvapus, kalbėtis su ten „esančiais“ žmonėmis, t.y. įsivaizduojamybę, savo fantazijos vaisių išgyventi taip, tarsi tai būtų tikrovę), o įsivaizduojamieji jausmai gali būti tokie intensyvūs, kad gali sukelti psichosomatinius reiškinius. Pavyzdžiui, žmogui, intensyviai įsivaizduojančiam kančios jausmą, kūne gali atsiverti žaizdos, žmogus, turintis atitinkamą psichikos nusistatymą, gali nebejausti karščio, šalčio, labai ilgai nejausti alkio ir kt. Bet jis nejus karščio ne todėl, kad jam nėra karšta, o tik todėl, kad jis išjungs psichikos dalį, kuri į tai reaguoja. Lygiai tas pats su badu - jis gali rimtai kenkti savo sveikatai ir būti įsitikinęs, kad nėra alkanas.

Visi šie reiškiniai gerai žinomi ortodoksų Tradicijai. Apie juos galima rasti ir senoviniuose Tėvų raštuose, ir naujuosiuose. šv. Ignatijus pateikia pavyzdį, kaip vienas Atono vienuolis, užsiėmęs neteisinga maldos praktika, nešiojo ant savęs sunkias metalines grandines (rus. „virigi“, sunkūs pančiai, nešiojami vardan dvasinio išbandymo), beveik nieko nevalgė, nemiegojo ir regėjo įvairiais vizijos. Jis buvo dvasiniame paklydime - visi tie reiškiniai buvo psichiniai ir psichosomatiniai, sukelti sutrikimo dvasiniame gyvenime, o ne Šventosios Dvasios veikimas. Kai šv. Ignatijus nurodė vienuoliui, kaip reikia teisingai melstis, staiga jo „neįtikėtinos galios“ dingo.

Šventieji Tėvai moko, jog maldos pagrindas yra atgaila ir nuolankumas. Tai reiškia, kad skaityti maldas reikia paprastai - paprastai paprašyti atleidimo už nuodėmes ir paprastai skaityti maldas, nesitikint nei Dievo malonės apsireiškimo, nei tapimo „geru maldininku“. Priešingu atveju jau krypstama į dvasinį paklydimą (o mes visi esame dvasiškai paklydę nuo pat pradžių), nuo kurio sutrinka mūsų tikrovės suvokimas (imame nebematyti savo nuodėmių ir neadekvačiai suvokti mus supantį pasaulį). Turime melstis paprastai kaip vaikai, o viskas, kas viršija šį paprastumą, nėra į gerą.

Baisiausias dvasinio paklydimo reiškinys yra tas, kad kiekviena iliuzija ankščiau ar vėliau išsisklaido. Demonai mėgsta išsklaidyti iliuziją, leisti pamatyti žmogui tikrovę tam, kad jį sužalotų. Šitaip žmogui gali atrodyti, kad jis šventas, o kai jis supras tikrąją padėti, jis gali nusižudyti. Kita vertus, krečiamas stiprių juslinių ar tiesiog vaizdinių patirčių žmogus gali paprasčiausiai išprotėti. Todėl dažnai stipriai dvasiškai paklydę žmonės iš šono atrodo apgailėtinai - šis lietuviškas žodis puikiai nusako esmę - viena vertus, jie atrodo kraupiai, net juokingai, kita vertus, jie sukelia nuoširdų gailestį ir sielvartą. Šv. Ignatijus pateikia pavyzdį apie žmogų, kuris melsdamasis išsižiodavo ir jo seilė tekėdavo ant žemės, o žmogus įsivaizdavo, kad yra šventas ir seilės kaupiasi nuo malonės sukeliamo saldumo burnoje...

Filosofinę ir sistemišką dvasinių juslių sampratą sukūrė dar Origenas ir jis aiškiai pabrėžė, kad dvasinės juslės yra absoliučiai kas kita, nei fizinės (kūniškos). Šį skirtumą pabrėžė ir šv. Makarijus Didysis. Kai Šventieji Tėvai rašo, kad regi Šviesą, kai Šventieji Tėvai rašo, kad girdi balsą, jie neturi omenyje, jog girdi balsą kūniškomis ausimis, jie neturi omeny, kad regi Šviesą kūniškomis akimis. Tai, kas yra dvasinė juslė, kūniškam, Šventosios Dvasios neperkeistam žmogui yra paprasčiausiai nežinoma ir neįmanoma sužinoti. Kaip nuo gimimo aklam žmogui neįmanoma paaiškinti, kas yra regėjimas, ir tik pirmą kartą praregėjęs jis suprastų bei pats negalėtų paaiškinti akliesiems, kas tai yra, taip ir dvasinėmis juslėmis pajautę šventieji negali paaiškinti neapsivaliusiesiems, ką jie patiria. Jei žmogus sako, kad kūniškomi akimis regėjo angelą taip, kaip dabar regi kitus daiktus, kad tai buvo koks nors šviečiantis žmogutis su sparneliais, tai beveik be abejonės, remiantis Tėvų Tradicija, šiam žmogui reikia arba dvasinės pagalbos, arba dar blogiau - galbūt jis turi psichopatologiją.

NETIKRI MOKYTOJAI IR PRANAŠAI

Visgi, kaip pastebi Jean-Claude Larchet, dvasinį paklydimą derėtų skirti nuo somatinių susirgimų ar psichopatologijų. Dvasinis paklydimas - tai dvasinė liga, nors ji ir gali privesti prie psichikos ligos. Dvasiškai paklydęs žmogus gali būti visiškai protiškai sveikas.


Filosofiniu požiūriu galima būtų pasakyti, kad prelestj - tai laisvo sprendimo klaida, o ne kūniškas/protinis sutrikimas. Mūsų protą pasiekia įvairių pojūčių srautas, o mūsų protas, pagal mūsų išankstinį supratimą, tvarko šį srautą ir šių dviejų šaltinių gauname galutinę patyrimo medžiagą. Protas dažnai gali klysti - pavyzdžiui, tamsoje galite galvoti, kad matote žmogų, o priėję arčiau suprasti, kad tai tiesiog kažkoks negyvas daiktas.



Priklausomai nuo mūsų sprendimo, čia galime įžvelgti antį arba triušį
Tai, kaip mes matome pasaulį, priklauso nuo mūsų prielaidų, kurios remiasi giliausiais mūsų įsitikinimais apie pasaulio sandarą (ontologija, metafizika) ir, kasdienybės lygmenyje, netgi atsitiktinumais. Mūsų prielaidos ir bendriausios pažinimo kategorijos (vieta, kiekis, kokybė ir kt.) pripildomos juslinės medžiagos. Kai smegenys gauna mažai išorinės informacijos, mūsų psichika yra linkusi ją užpildyti savo sukurta informacija, kad iš viso kažką galėtume suprasti. Vaizduotė - itin svarbi pažinime. Ir tik mūsų įsitikinimai gali padėti atskirti, kas yra kas, kas yra tikra, o kas - tik regimybė. Protas vadovauja mūsų juslėms. Vienas besėdįs tamsiam kambaryje, kuriame nieko negirdėti ir staiga išvydęs viziją galvos, kad tai tik sapnui analogiškas sąmonės žaismas, o kitas galvos, kad matė tikrus dalykus.

Labai pavojinga, kai kas nors aiškina mums visiškai išsižadėti proto. Tada, kaip sakoma vienoje dainoje, ir žvakės liepsna gali pasirodyti saule. Marvino Minsky knygoje yra taikli citata apie protu nereflektuotos patirties tuštybę:


„Medituojantysis: staiga atrodė, kad aš apgaubtas galingos Esaties. Aš pajutau, kad Tiesa buvo „atverta“ man, Tiesa, kuri buvo svarbesnė už viską, kas yra bei kuri nereikalavo jokio tolesnio įrodymo. Bet kai aš bandžiau apibūdinti tai draugams, aš supratau, kad aš neturiu ko pasakyti, išskyrus tai, kokia nuostabi buvo ši patirtis.  
Šis keistas sąmonės būvis kartais vadinamas „mistine patirtimi“, „pagava“, „ekstaze“, „palaima“. Kai kas patyręs ją vadina „stulbinančia“, bet, man atrodo, taikliau ją būtų vadinti „nestulbinančia“, nes įtariu, kad toks sąmonės būvis pasiekiamas išjungiant tiek daug kritinių proto galių, kad nebeįmanoma jame rasti jokių spragų. 
[...] Tokios patirtys gali būti pavojingos - kai kurios aukos jomis taip susižavi, kad paskiria visą likusį savo gyvenimą bandydami sugrąžinti save į jas“ („The Emotion Machine“, Marvin Minsky)
Tačiau apsukresnieji žino, kaip išnaudoti netgi protaujančio proto prielaidas. Kai mūsų pažinimo ir mūsų psichikos savybes išnaudoja iliuzionistai, mes tai vaidiname šou. Kai šias savybes išnaudoja sektos lyderis, mes tai vadiname tragedija. Pavyzdžių yra gausu - mes žinome, kad iliuzionizmo meno elementų naudojo ir People's Temple lyderis Jimas Jonesas, ir kovos menų treneris Jamesas Hydrickas. Pirmasis savo veiklą užbaigė masine beveik tūkstančio žmonių savižudybe, o antrasis buvo įkalintas už pedofiliją.

Video: iliuzionistas bei skeptikas J. Randi pasakoja apie apgavimo būdus


Jameso Hydricko atvejis yra įdomus tuo, kad jo melą ne tik viešai atskleidė ateistas-skeptikas Jamesas Randi, bet vėliau ir jis pats dokumentiniame filme prisipažino mulkinęs žmones. Jamesas Hydrickas, paties pasakojimu, gimė asocialioje šeimoje, kurioje pastoviai patyrė fizinį smurtą. Fantazijos ir svajonės apie Tolimuosius Rytus gelbėjo jį nuo žiaurios tikrovės. Netrukus supratęs, kad aplinkiniai žmonės yra labai patiklūs, jis ėmė kurti įvairius triukus ir juos apgaudinėti. 

Jau paauglystėje jis turėjo problemų su teisėsauga, o 18-os buvo įkalintas už pagrobimą ir kankinimą. Kalėjimas, kuriame kalėjo keletą metų, pasak Jameso, buvo vieta, kur jis labiausiai ištobulino savo „maginių triukų“ arsenalą. Dienų dienas neturėdamas ką veikti jis kūrė įvairius būdus žmonėms apgauti ir pasinaudodamas apsukrumu buvo net tris kartus pasprukęs iš kalėjimo.

JAV jis išgarsėjo 1980-aisiais. Prisistatydamas netikru vardu Sung Čai ir apsivilkęs puošnų kimono, Jamesas tvirtino, kad yra kovos menų specialistas, apmokytas kinų meistro ir turintis paranormalių galių. Jo garsiausią pasirodymą televizijoje galite išvysti Youtube„Sung Čai“ tvirtino, kad šios galios yra išmokstamos ir kad jis gali bet ką išmokyti jų (žinoma, už pinigus). Taigi, jis įkūrė kovos menų mokyklą“, kurioje mažus vaikus mokė savo išgalvotų „kovos technikų“ ir vystė juose „paranormalias galias“.

Jameso Hydricko prisipažinimas apie tai, kaip vyko „apmokymai“ šioje mokykloje yra puikus pavyzdys, kaip piktavalis (arba pats nuoširdžiai dvasiškai paklydęs) žmogus gali į dvasinį paklydimą įvesti daugelį kitų. Prisižiūrėjęs, ką daro kiti „guru“, Jamesas ėmė mokyti savo mokinius įvairių meditacijų. Kad mokiniai įtikėtų, jog jie dvasiškai auga, jis, pavyzdžiui, mokydavo juos mintimis judinti daiktus (o iš tiesų pats slapta juos pajudindavo) ir tokiu būdu mokiniai nuoširdžiai įtikėdavo, kad yra pasiekę dvasinių aukštumų, kai tuo tarpu pats Jamesas tik vaidino jų pasiekęs.

Tai, žinoma, labai grubus pavyzdys, nes į puikybę ir kitas baisiais ydas įvesdindavo nuoširdus apgavikas. Bet įsivaizduokite atvejį, kai vienas moraliai degraduojantis žmogus, neatgailaujantis, nedarantis pastangų gyventi moralesnį gyvenimą, randa techniką, kaip sukelti sau vizijas. Jis gali apsirengti ištaigiais jogo rūbais, netgi pats įtikėti, kad yra dievas ir pradėti rinkti mokinius. O mokiniai patirdami šias neįprastas patirtis tikės, kad jie dvasiškai tobulėja, kai iš tiesų eis pražūtin.


Osho sektos lyderis važiuoja Rolls-Royce'u
Tai - ne išgalvotas scenarijus. JAV žino gausybę tokių pavyzdžių, vienas jų - Rajneesho sekta. Jos lyderis „guru“ Bhagwan Shree Rajneesh, dar žinomas kaip Osho, sukūrė didelę sektą, turėjusią komuną Oregono valstijoje. Sektos nariai buvo verčiami atsisakyti visų turtų, dirbti sektos labui, tuo tarpu kai Rajneeshas Osho įsigijo didžiausią pasaulyje Rolls Royce automobilių kolekciją. Kai Rajneeshas norėjo padaryti įtaką politinei situacijai Oregono valstijoje, jis liepė savo sekėjams eiti per nepalankių jam rinkėjų gyvenvietėse esančias viešojo maitinimo įstaigas ir užnuodyti maistą.

Paskutinysis atvejis, vėlgi, jums gali pasirodyti kraštutinumu. Bet tai buvo sektos pabaiga, o ne pradžia. Pradžioje buvo paprastas ilgabarzdis senukas iš Indijos, mokęs jogos (ir net levitacijos). Kai jo sekėjai vis labiau puolė į dvasinį paklydimą ir vis labiau jį garbino, jis pats vis labiau prarado ryšį su tikrove. Aleksandras Dvorkinas yra perfrazavęs puikų posakį: valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai“. Taigi, kviečiu atkreipti dėmesį į pačias sektos ištakas, šaknis, o tada - į pabaigą. O šaknys - noras turėti ypatingą religinį patyrimą.

Bet nereikia žiūrėti iš aukšto - „va jie visi kvailiai, paklydėliai, o aš nesu dvasiniame paklydime“. Šventieji Tėvai, šv. Makarijus Didysis, šv. Simeonas Naujasis Teologas, šv. Ignatijus Briančianinovas ir visi kiti moko, kad absoliučiai visi mes esame dvasiniame paklydime. Skiriasi tik paklydimo laipsnis. Ir jei žmogus sau sako: „manęs joks demonas nepaklaidins“, „manęs jokia sekta nesuvilios“, „manęs joks eretikas neatvers“, „manęs joks sukčius neapgaus“ ar panašiai - tai bet kokiam demonui, sukčiui ar kitam, ko jis nebijo, bus labai lengva jį suvedžioti. Tik pripažindamas savo proto ribotumą, tik pripažindamas savo supratimo ribotumą ir savo paklydimą žmogus gali apsisaugoti nuo galimo suklaidinimo.  Atgaila - tai vartai į Dievo karalystę“, moko Šv. Simeonas Naujasis Teologas.

------------

Susiję straipsniai:

Kas yra "širdis"?
Logismoi - mus atakuojantys sumanymai (помыслы)
Širdies sargyba, blaivumas - nepsis (трезвение)

2014 m. gruodžio 30 d., antradienis

Senovinė lotyniška giesmė (VI a.) [audio]



Kalėdų giesmė.

In spendoribus sanctorum ex utero ante luciferum genui te.
Gloria Patri et Filio et Spiritui Sancto.
Sicut erat in principio et nunc et sember et in secula seculorum. Amen.

Šventųjų spindesyje: iš įsčių prieš aušrą tave pagimdžiau.
Garbė Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.
Kaip buvo pradžioje, ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Jeruzalės šventyklos modelio rekonstrukcija [video]



Taip pat skaitykite:
Hagia Sophia - Šventosios Išminties katedra [+ video su architektūrine rekonstrukcija]
Jeruzalės Šventyklos įtaka krikščionybei

2014 m. gruodžio 28 d., sekmadienis

Bažnyčios Tėvai ir Protėviai. Ortodoksų Bažnyčia kaip Naujasis Izraelis [audio]



Katechetinis žodis Protėvių dienos proga apie Šventąją Tradiciją. Pastaba: Šventaisiais Tėvais ortodoksų kalendoriuje dar vadinami Kristaus protėviai, t.y. kūniškų Kristaus tėvų visuma.

2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Pentagrama, svastika ir kiti simboliai krikščionių mene

Kažkada talpinau Ericho Frommo straipsnį „Ar Vakarų pasaulis krikščioniškas?“. Iš tiesų, daugelis mūsų nešiojame krikščionių vardą, bet mums gerokai trūksta sąlyčio su Šventąja Tradicija, mistagoginio ir katechetinio supratimo apie mūsų tikėjimą. Nemažai „krikščionių“ tiki ir prietarais.

Prietaringumas - tai nepasitikėjimas Dievo galia, perdėtos reikšmės teikimas formai, pamirštant, kad Dvasia kuria sau formą. Ilgi bolševkinio režimo ir Vakarų okultizmo įtakos metai tiek iškreipė tradiciškai ortodoksiškų tautų kultūrinę sąmonę, kad daugelis ėmė laikyti įvairius Vakarų okultinių judėjimų simbolius (penkiakampią žvaigždę - pentagramą, skaičius 666, svastiką ir kt.) savaime blogais, savaime spinduliuojančiais blogį, satanistiškais. Dėl tos priežasties jie baidosi šiuolaikinių technologijų, kur tik įžvelgia šias geometrines formas.

Istoriškai visi šie simboliai buvo Ortodoksų Bažnyčios Šventosios Tradicijos išraiškos dalis. Kaip ir visoje vardo teologijoje, formos galia priklauso nuo jai teikiamo turinio. Jėzaus vardas gali būti Dievo vardas, bet šiuo vardu gali būti pavadintas ir koks nors satanistas ar benamis alkoholikas, jei tėvai jam duos tokį vardą. Šiais atvejais vardas „Jėzus“ turės skirtingą galią. 

Taip ir su simboliais. Pavyzdžiui, apversta pentagrama - senas Atsimainymo (Metamorphosis) simbolis, randamas ant atsimainymo ikonų ir senovinių vienuolynų (ypač pastatytų po XIV a.) sienų.

Balti spinduliai greta Kristaus sudaro pentagramą, kurią apibrėžia apskritimas



Pentagramų pritaikymas architektūroje
Pentagrama sutinkama ir Andrejaus Rubliovo kūryboje. Švč. Trejybė angelų figūros sudaro pentagoną (penkiakampį), kurio viduje yra ideali pentagrama.


Šios dvi geometrinės figūros - pentagonas ir pentagrama - yra naudojamos ortodoksų ikonografijoje kaip tobulos begalybės simbolis. Pentagonas savyje talpina pentagramą, o pentagrama savyje talpina pentagoną, kuris savyje talpina pentagramą... ir taip iki begalybės.



 Kitas simbolis, kurį šiandien naudoja satanistai ir nacistai, yra gama-kryžius, Vakarų kultūroje žinomas kaip „svastika“.


Gama kryžius sudarytas iš keturių graikiškų raidžių Γ, jis naudotas Evangelijoms bei kunigų rūbams puošti. Kaip ir pentagrama, jis pasirinktas dėl savo išskirtinių geometrinių savybių.

Todėl kai kitąsyk pamatysite pentagramą, nepulkite į paniką. Pentagramos galia priklauso nuo to, kokią reikšmę jai teikiame tikėjimu. Jei tikite, kad tai - demoniškas simbolis ir priimate, tai nusidedate. Jei demonų galia netikite, o tikite Jėzumi Kristume, tada pentagrama jums nepakenks. O jei sutiksite ją graikiškame psalmyne ar sename vienuolyne, tai supraskite, kad turite reikalą su Dievo Visagalybės iliustracija. 

2014 m. gruodžio 16 d., antradienis

Dievo vardo kultas Ortodoksų Bažnyčioje (stačiatikybėje)

„[Broliai,] būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.
Jis, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą
ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;
jis nusižemino,
tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų,
kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis
danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos
Dievo Tėvo šlovei išpažintų:„JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“
Skaitinys, skaitomas Ortodoksų Bažnyčioje per Dievo Motinos šventes (Fil 2, 5–11)
„Vardas“ – vienas iš anksčiausiai mūsų gyvenime girdimų žodžių. Gimdami gauname vardą, o tada jau nuo kūdikystės girdime, kaip juo mus šaukia tėvai. Pagal Lietuvos įstatymus, jei tėvai naujagimiui vardo nesuteikia, tai net vaiko gimimo registravimas atidedamas tol, kol tėvai pateiks teismo nutartį suteikti vaikui vardą.

Bet ką šiandien tipiniam mūsų kultūros atstovui reiškia vardai? Gyventojų registro tarnyba skelbia, kad šiais metais populiariausias mergaičių vardas buvo Emilija, berniukų – Matas. Lotyniškas žodis aemulus, iš kurio kilę vardai Emilijus ir Emilija, reiškia „varžovas“ – tas, kuris varžosi, kuris siekia tobulumo ar lygybės (blogąja prasme vartojamas šis žodis reiškia „pavyduolis“). Hebrajiškasis Matas (Mattityahu) reiškia „VIEŠPATIES (JHVH) dovana“. Vargu ar daug tėvų, davę vaikui būtent tokius vardus, ilgai kontempliavo, kaip šis vardas atspindės vaiko asmenybę, jo gimimo istoriją ir kokiu būdu vardas santykiaus su vaiko savastimi. Ortodoksų Bažnyčios Tradicijoje įsigalėjusi kitokia prieiga prie vardų.

Šiame straipsnyje norėčiau aptarti garbę, kuri teikiama Dievo vardui (ir vardams) Ortodoksų Bažnyčios gyvenime, dažnai pasiremdamas fundamentaliu metropolito Hilarijono Alfejevo veikalu apie Dievo vardo teologiją ir teologijos istoriją „Šventoji Bažnyčios paslaptis“ (Священная тайна Церкви, 1997), kitur – pateikdamas savo paties įžvalgas ir refleksijas. Dievo vardo klausimas XX a. pradžioje tapo opių dogminių ginčų objektu Ortodoksų Bažnyčioje – jis sukėlė tokius neramumus Atono kalno vienuolynuose, kad įsismarkavusius vienuolius teko raminti Rusijos imperijos karine intervencija. Dievo vardo garbintojai – onomatodoksai – teigė, kad „Dievo Vardas yra pats Dievas“, o jų priešininkai kaltino juos magizmu. Kaip matysime, onomatodoksijos idėja turi labai gilias šaknis ortodoksų dievogarboje, nors tikrai ne visi jos atstovai buvo ortodoksalūs (dogmiškai teisūs) mąstytojai.

Paskaita apie stačiatikybę LUNI, 2014-12-15 [audio]




Deja, diktofono įrašas vienoje vietoje buvo nutrūkęs. Toje vietoje aiškinau, kad žodis ortodoksija reiškia „tikrasis tikėjimas“, nuo gr. orthos - teisingas, tiesus, doxa - tikėjimas, garbinimas. Ortodoksija - tai sekimas tikruoju tikėjimu, autentiška Apaštališkąja Tradicija (Perdavimu).

Atsisiųskite šios paskaitos skaidres: https://drive.google.com/file/d/0B4hfjTd_-awudkR4ZjhnRVVJZ0k/view?usp=sharing


Paskaita ta pačia tema 2013 metais - https://www.youtube.com/watch?v=4jXZk4pbK6o (su  pritaikytomis video skaidrėmis  ir interaktyviu turiniu aprašyme).

Daugiau mano paskaitų, katechetinių pokalbių ir kt. - http://video.ortodoksas.lt

2014 m. gruodžio 15 d., pirmadienis

Ar apsigimimai - Dievo plano dalis?

Naujesnis straipsnis: Kodėl vieni žmonės gimsta neįgaliais, gimsta skurde, o kiti - sveiki ir klestinčiose šeimose? 


„Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.“ (Jn 9,1-3)
Skaitytojas klausia: „kodėl Dievas leidžia žmogui kentėti - gimti luošiems vaikams, kentėti aplinkinių panieką jų tėvams?“. Todėl, kad „[Dievo] galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12,9). Tai, kas nematančiajam visumos (o visuma žinoma tik Dievui) atrodo baisu, visumoje pasirodo esą didelio plano dalis. 

Pranašas Habakukas skundės Dievui dėl neteisybės:

„Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi? Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? Mane puola ir prievartauja; vaidai kyla, barniai nesiliauja. Įstatymas neturi galios, teisingumas niekad nelaimi. Sukčius apmauna teisųjį, užtat teismo sprendimas kreivas.“ (Hab 1,2-4)
Į tai Dievas jam atsakė:
Pasižvalgykite po tautas, įsidėmėkite! Stebėkitės ir apstulbkite! Juk jūsų dienomis vyksta dalykas, kuriuo netikėtumėte, jei ir būtų jums pasakyta.“ (Hab 1,5) 
Pasidairę mes apstulbtume, nes visa valdo didis Dievo planas, Jo Apvaizda. Tuos, kurie Juo tiki, Jis palaiko ir suteikia jiems neregėta stiprybę. Jų kančia juos nuskaistina ir sustiprina: „Dievas išgelbsti kenčiantįjį per jo kančią“ (Job 36,15). Apie menamai gyvenančius „gerovėje“ Dievas pranašui Habakukui sako:
„Pasižiūrėk į puikuolį!Jo dvasia nėra dora;o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu.“ (Hab 2,4)
Ką reiškia: „teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“? Kristus sakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17,6). Garstyčios grūdas - tai mažiausia žydams žinoma sėkla ir net tokio tikėjimo mes pritrūkstame.


Garstyčios grūdas. Nuotr.: www.sisterswhocan.com
Tyrimai rodo, kad sveiki žmonės dažnai galvoja, kad neįgaliųjų gyvenimo kokybė yra žemesnė, nei neįgaliųjų gyvenimo kokybė pačių neįgaliųjų vertinimu. Neatsidūrę kitoje padėtyje, neturėdami deramo pasitikėjimo Dievu sveikieji bijo ir įsivaizduoja, kad jei prarastų sveikatą tai gyvenimas netektų prasmės. Tačiau yra gausybė neįgaliųjų, kurie gyvena gerokai geresnį ir laimingesnį gyvenimą, nei sveikiausieji ir turtingiausieji. Vienas tokių pavyzdžių - australų pamokslininkas James Vjicic, gimęs be galūnių.



Dievas neduoda išbandymų, kurie būtų per sunkūs žmogui. Viskas, kas yra siunčiama Dievo, yra įveikiama. Kančia gali būti didele dovana ir paversti žmogų šventu. Vargu ar Jameso Vujicicio gyvenimas būtų toks pats, jei jis būtų gimęs su visomis galūnėmis. O Dievo karalystėjė visi tie mūsų skirtumai bus praeityje, nes gyvensime tobulybėje.


Pranašas Habakukas, suvokęs Dievo planą, meldėsi:

„Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių; nors alyvmedis neneštų derliaus ir laukai neduotų maisto; nors avių kaimenė dingtų iš avidės ir galvijų banda iš tvarto, tačiau aš džiaugsiuosi VIEŠPATYJE, džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano. Mano stiprybė – Dievas VIEŠPATS, – jis daro mano kojas kaip stirnų ir leidžia man žengti aukštumomis.“ (Hab 3,17-19) 

Istorikė R. Laukaitytė apie ortodoksų pamaldas lietuvių k.

Kauno ortodoksų katedra (soboras), kurioje vyko pamaldos lietuvių kalba
„Įvesti lietuvių kalbą į stačiatikių cerkves mėginta ir Lietuvoje: 1887 m. buvo išversta Jono Auksaburnio liturgija, Panevėžio cerkvėje laikytos lietuviškos pamaldos, sakyti pamokslai. Tačiau plačiau tokia praktika nepaplito, nes nebuvo lietuvių ar bent lietuviškai mokančių šventikų.

XX a. lietuviškų pamaldų projektai buvo atgiję ne kartą. Pirmasis 1923 m. tokį projektą vidaus reikalų ministrui pasiūlė jau minėtas šventikas N. Savickis. Jis net įteikė Tikybų departamentui lietuvišką „liturgiką šv. Jono Auksaburnio”, tačiau, nežiūrint ministro susidomėjimo, departamentui tuomet vadovavęs kanauninkas Kazimieras Prapuolenis pasiūlymą atmetė. N. Savickiui buvo atsakyta, kad tai esąs vidinis Stačiatikių Bažnyčios reikalas: „Lietuva – ne Rusija. Nevers nei vieno taip ar kitaip melstis”. Taip buvo atmestas pasiūlymas, kurio pasekmes sunku numatyti. Greičiausiai valstybės pastangoms reglamentuoti pamaldų kalbą būtų pasipriešinusi ir dvasinė valdžia, ir stačiatikių bendruomenės dauguma. Mat šis pasiūlymas buvo ne vyskupijos vadovybės, o vieno į jos nemalonę patekusio ir iš Kauno išsiųsto šventiko intriga dėl bažnytinių postų.

Lietuvos stačiatikių bendruomenė buvo vienalytė, rusiška, joje nebuvo vidinio judėjimo už atsiribojimą nuo Maskvos patriarchijos, kokias nors liturgines naujoves. Tiesa, lietuvių kalbos įvedimas į bažnytines apeigas prognozuotas. Antai 1926 m. ruošiantis ganytojų kursų atidarymui, „Golos Litovskoj Pravoslavnoj Eparchii” informavo, kad nenorįs skelbti savo pavardės asmuo duosiąs stipendiją klausytojui, gerai mokančiam lietuvių kalbą. Kiek vėliau šio žurnalo redaktorius rašė: „Bet greitai ateis laikas, kai ir čia atsiras stačiatikių, kuriems bus laikomos mūsų pamaldos jų gimtąja lietuvių kalba. Kažkam Dievas duos laimę būti pirmais apaštalais?...”. 

1930–1932 m. Kaune veikusių stačiatikių ganytojų kursų klausytojai (septyni jų buvo įšventinti ir paskirti į parapijas) išklausė lietuvių kalbos paskaitų, nors beveik visi buvo kilę iš Lietuvos parapijų ir lietuviškai, matyt, mokėjo. Baigęs šiuos kursus, buvo įšventintas tikriausiai pirmasis Stačiatikių Bažnyčios istorijoje lietuvis – Viktoras Mažeika, kilęs iš Šėtos, matyt, mišrios šeimos.

Atrodo, Kaune bent vieną kartą laikytos stačiatikių pamaldos lietuvių kalba. Žurnalisto Germano Šlevio duomenimis, tai įvyko Kauno katedroje 1947 m. balandžio 27 d., minint 600–ąsias Vilniaus kankinių mirties metines.
[...]

Vienas projektų buvo 1946 m. Rusų stačiatikių bažnyčios reikalų tarybos prie SSRS Liaudies komisarų tarybos įgaliotinio Lietuvos SSR ir stačiatikių arkivyskupo Kornilijaus susitarimas pradėti laikyti pamaldas, sakyti pamokslus lietuvių kalba. „Tokios priemonės įgyvendinimą laikau tikslingu, nes misijinio pobūdžio pamaldos ir pamokslai lietuvių kalba vis dėlto sudomins ir patrauks daugiau ar mažiau tikinčias lietuvių mases ir, reikia tikėtis, duos daug didesnį efektą, nei dabartiniai pamokslai rusų kalba“, – rašė įgaliotinis sąjunginės Rusų stačiatikių bažnyčios reikalų tarybos pirmininkui.

Vis dėlto šiam projektui, kaip ir kitiems, sukurtiems sąjunginėse institucijose Maskvoje (įsteigti Vilniuje stačiatikių misijų broliją, dvasinę seminariją, sugrąžinti stačiatikiams cerkves, tarpukariu Lietuvoje ir Lenkijoje perėjusias į katalikų rankas, tarp jų ir Kauno soborą), pasipriešino Lietuvos SSR valdžia, anaiptol neketinusi komplikuoti santykius su gyventojų dauguma, katalikybės sąskaita proteguoti kitos religijos – stačiatikybės.“


- Regina Laukaitytė, Kauno stačiatikių bendruomenė XIX–XX a., Kauno istorijos metraštis, Kaunas, 2008, p. 89–106.


2014 m. gruodžio 13 d., šeštadienis

Ką krikščionybė moko apie karmą ir reinkarnaciją?

Naujaisiais laikais, ypač XIX-ajame amžiuje gerokai padidėjo europiečių susidomėjimas Rytų religijomis bei dvasingumu. XX-ajame amžiuje, emigrantams iš Rytų įkūrus gausybę populiarių Vakaruose sektų ir „gyvenimo būdo mokyklų“ (joga, karatė ir kt.) rytietiškos kilmės idėjos galutinai tapo Vakarų savasties dalimi. Dabar tiesiog paprastoje spaudoje dažnai galime sutikti sąvokas „karma“, „energija“, kalbas apie praeitus gyvenimus.

Tertulijonas
Krikščionybė į mokymus apie reinkarnaciją ir pan. visais laikais žiūrėjo vienareikšmiškai neigiamai. Apaštalai skelbė mokymą apie vieną kūnišką gimimą, vieną dvasinį gimimą (krikštą), Kristaus nužengimą į mirusiųjų buveinę (hebr. šeolą, gr. hadą, liet. pragarus) ir visų žmonių prisikėlimą iš mirusiųjų laikų pabaigoje. Bažnyčios Tėvai ginčijosi su kitatikiais, įrodinėdami krikščionių tiesas, o Bažnyčios Susirinkimai (325 m., 381 m.) jas įtvirtino, tvirtai pareikšdami, kad šiomis idėjomis tikintys žmonės yra visiems laikams atskirti nuo Bažnyčios (nebent pakeis nuomonę).

Pirmiausia pristatysiu argumentus prieš reinkarnaciją, o tada aptarsiu Rytų religijų įsitikinimus bei kur šiame mokyme slypi dalis tiesos, bendros ir krikščionybei. Vakariečiai rytietišką mokymą apie reinkarnaciją suvokia šiek tiek iškreiptai, sutapatindami ji su Senovės Graikijoje egzistavusiu mokymu apie metempsichozę (sielų keliavimą, persikūnijimą, transmigraciją). Šis mokymas buvo būdingas Pitagoro sekėjams, neoplatonikams ir gnostikams. Pasak šio mokymo, siela gali gyvuoti ne viename kūne, po kūniškos žmogaus mirties jis gali atgimti kitame kūne, kur jo egzistencija tęsėsi. Todėl nuo jo ir pradėsiu.

TAPATYBĖS KLAUSIMAS

Bažnyčios Tėvas Tertulijonas (160 – 225 m.) veikale „Apie sielą“ svarsto šį krikščionybės oponentų mokymą ir pateikia tris svarius argumentus prieš. Pirmasis argumentas (De Anima XXIX ir XXXI sk.) remiasi tapatybės dėsniu ir teigia, kad idant galėtume teikti, jog kažkieno siela persikūnijo, ji turi išsaugoti tam tikrą tapatybę. Tačiau mes matome, kad siela neišsaugo tapatybės net tuose atvejuose, kai žmonės teigia, kad konkretus žmogus ankstesniame gyvenime buvo kita konkrečia asmenybe.

Juk jei lauže sudeginsiu obuolį ir jo pelenais patrešiu dilgėles, o užaugus dilgėlėms jų atnešiu jums, jūs nesakysite, kad atnešiau obuolį? Lygiai taip pat, atleiskite už vulgarumą, jei paprašysite atnešti pyrago, o aš atnešiu išmatas gyvūno, valgiusio pyragą, jus nesakysite, kad atnešiau pyragą. Tai prieštarauja protui. Tertulijonas nurodo, kad jei norime pasakyti, kad kažkoks žmogus yra vienas ir tas pats žmogus, turi sutapti jo būdo ypatybės, polinkiai. Tertulijono amžininkai teigė, kad Pitagoras yra Euforbo reinkarnacija, tačiau Euforbas buvo karingas kovotojas, apie kurį žinoma, kad jis mėgo žvejoti ir valgyti žuvį, tikrai valgė pupas, tuo tarpu kai Pitagoras buvo uždaras atsiskyrėlis, nevalgęs žuvies ir vengdavęs netgi artintis prie pupų lauko. Tarp šiųdviejų žmonių nėra nieko bendro.

Panašius dalykus galime stebėti ir dauguma šiuolaikinių tvirtinimų, kad kažkas praeitame gyvenime buvo kažkuo kitu. Be abejonės, mokslininkų bendruomenė vienareikšmiškai sutaria, kad reinkarnacija neegzistuoja ir visi atvejai, kai vaikas tvirtina tapatybę su praeityje mirusiu žmogumi, neatlaiko kritikos. Prisiminimų kilmė yra moksliškai paaiškinama, o visokie pasakojimai apie žmones, kuriais buvo praeitame gyvenime vaikai, neatitinka tikrovės (paprastai idėjos proponentai įrodinėja vaiko tapatumą tam asmeniui įvairiais pritempinėjimais ir metodologiškai neteisingais ieškojimais). Netgi marginalus islandų tyrinėtojas Erlenduras Haraldssonas, bandantis įrodyti šių teiginių pagrįstumą, viename teste tikrindamas libaniečius vaikus, tvirtinusius, kad jie atsimena „praeitus gyvenimus“ nustatė, kad jiems buvo būdingas padidėjęs svajingumas ir dėmesio siekis, lyginant su bendraamžiais. Visgi „atsimenantys“ praeitus gyvenimus vaikai ne visada demonstruoja tokius rodiklius, kartais jie - įprasti vaikai.

Šį fenomeną savo mokslinėse publikacijose (čia ir  čia) yra aptarusi Marjorie Taylor, psichologijos profesorė, vaizduotės tyrinėtoja, knygų „Įsivaizduojami draugai ir juos kuriantys vaikai“ (1999, Oxford University Press), „Vaizduotės raida“ (2013, Oxford University Press) autorė. Jos teigimu, vaikų, kurie „atsimena praeitus gyvenimus“ atveju, kaip ir žmonių, kurie atsimena, kad buvo pagrobti NSO ir pan., dera įskaityti, kad mes neatsimename įvykių atkurdami juos kaip į plokštelę įrašytą informaciją. Kaskart kai bandome ką nors prisiminti mes iš naujo rekonstruojame prisiminimus, tvarkydami seną informaciją, dalį išmesdami, dalį sukurdami, šitaip sukonstruodami visiškai naują istoriją pagal mūsų dabartinius siekius bei įsitikinimus. Todėl visiškai nenuostabu, kad daugiausiai „ankstesnių gyvenimo prisiminimo“ atvejų yra užfiksuota Azijos šalyse, kur vaikai nuo itin ankstyvo amžiaus susipažįsta su Azijos religijų idėjomis, kurioms būdingas tikėjimas reinkarnacija.

Tokiu atveju vaikas gali iš viso nedemonstruoti jokių patologinių rodiklių, būti visiškai psichiškai sveikas ir realiai atsiminti praeitą gyvenimą (jo sąmonė visiškai nejaus skirtumo tarp šio prisiminimo ir kitų prisiminimų, kuriuos jis turi). Vaikas, turintis įsivaizduojantį draugą, atsimena išgyvenimus su juo lygiai taip pat gerai, kaip su bet kokiu žmogumi (ir gali taip pat augdamas imti pamiršti šį savo gyvenimo epizodą, kaip ir vaikai su „praeitų gyvenimų“ atsiminimais paprastai juos pamiršta bręsdami). Marjorie Taylor pabrėžia, kad įsivaizduojamų draugų turėjimas gali nebūti susijęs su jokia psichologine trauma - tai tiesiog vaiko pasaulio suvokimo būdas. Kartais vaikai išsigalvoja ištisus kitus pasaulius („parakosmus“), kuriuos pamiršta vystantis jų suvokimui, žinioms.

Filosofiniu požiūriu tapatybės klausimas galėtų būti plėtojamas iki daug fundamentalesnio prieštaravimo. Jeigu mes pripažįstame, kad asmuo yra ne tik jo sąmonė (siela) bet ir kūnas, tai turime pripažinti, kad Pitagoras ir Euforbas būtų skirtingi asmenys netgi tada, jei jų mąstymas būtų panašus. Jie būtų ne tas pats asmuo vien todėl, kad skiriasi jų kūnai. Ar jei nusipirktume naują kompiuterį ir į jį perrašytume visą seną programinę įrangą, visus senus failus, ar tai dar būtų tas pats kompiuteris? 

AMŽIAUS KLAUSIMAS

Antrasis Tertulijono argumentas prieš metempsichozę (sielų keliavimą) yra susijęs su pirmuoju. Pasak jo, stebėtina, kad nors per begalybę laiko visos sielos turėjo turėti didelę gyvenimo patirtį, ji nė kiek neatsispindi žmonėse. Paskiras asmuo paprastai praeina kūdikystės, paauglystės, vyrystės ir išmintingosios senatvės etapus ir lengva atskirti, kieno siela yra daugiau mačiusi, daugiau patyrusi, daugiau apmąsčiusi. Tačiau kiekvienas žmogus gimdamas gimsta kaip kūdikis, be ankstesnio gyvenimo išminties ar žinių. Taigi, protingiau jį laikyti nauju asmeniu.

Menamų vaikų atsiminimų apie „ankstesnį gyvenimą“ Azijoje kilmę mes jau aptarėme, o Tertulijonas argumente šį klausimą užaštrina dar labiau - jei reinkarnacija egzistuotų, tai praeitų gyvenimų patirties būtų būdinga daugeliui. Tačiau, sako Tertulijonas, nei didieji stoikų filosofai Chrisipas ar Zenonas, nei pats Platonas neturėjo jokių ankstesnio gyvenimo prisiminimų ar senesniame gyvenime įgytų įgūdžių. Ką jau kalbėti apie eilinius žmones!

NAUJŲ SIELŲ KLAUSIMAS

Trečiasis Tertulijono argumentas (De Anima XXX sk.) yra tas, kad jei sielos būtų keliaujančios, tai reikštų, kad jų skaičius yra baigtinis. Stebėdamas jau jo laikais pasiekiamus demografinius Senovės Graikijos rodiklius Tertulijonas pastebėjo, kad gyventojų skaičius Graikijoje nuolatos augo. Pagalvokime – 1500 metais pasaulyje gyveno 458 milijonai gyventojų, o šiandien – 7096 milijardai. pagal JTO prognozes, 250 metais pasaulyje bus 9 milijardai gyventojų. Iš kur atsiranda vis naujos žmonių sielos?


Iš kur atsiranda naujos sielos?
Pitagoro sekėjai manė, kad reinkarnaciją patiriančių sielų skaičius yra sukurtas amžinybėje ir yra baigtinis. Tradicinės Rytų religijos (induizmas, ypač budizmas) šio klausimo paprasčiausiai nesprendžia ir nuo „atgimimų rato“ kilmės klausimo paprasčiausiai atsiriboja. Apgręžti šio argumento teigiant, kad, atseit, sielų tikrai vis daugėja todėl daug žmonių ir neatsimena praeitų gyvenimų, neišeina, nes lyginant 1950 metų populiaciją (2,5 mlrd.) ir 2013 (7 mlrd.) paaiškėja, kad prisiminimus apie praeitą gyvenimą turėtų turėti vos ne kas trečias. Tertulijonui su savo amžininkais ginčytis buvo daug lengviau, nes buvo tvirtinama, kad Platonas yra kito asmens reinkarnacija, nors pats Platonas nieko panašaus prisiminti negalėjo. 

Jei priimame netradicinę reinkarnacijos versiją, kuri teigtų, kad aš nieko neatsimenu apie praeitus gyvenimus todėl, kad mano siela - nauja, tai nepaaiškintų, kodėl tarp 7 milijardų žmonių taip sudėtinga rasti tokių, kuriuose būtų palikta bent gyvenimo XX amžiaus pradžioje žymė. Taipogi pagrindinis klausimas būtų ar naujai sukurta siela yra nemirtinga ir, jei taip, ar ji vis grįžta į pasaulį. Tačiau jei žmogaus siela yra visiškai nauja, tai ji yra be menkiausios nuodėmės, be menkiausio blogio, o tai, pagal daugelį tradicinių tikėjimų (gnostikų, neoplatonikų, pitagorininkų, hinduistų ir kt.) reikštų, kad ji niekada nebeatgims (geriausias veiksmas tokiu atveju yra negimusių vaisių žudymas, abortas, nes tokiu atveju apsaugome žmogų nuo blogo gyvenimo - išsigimsta visa tikėjimo reinkarnacija logika).

KARMA IR RYTŲ TIKĖJIMAS APIE ATGIMIMĄ

Iki šiol daugiausia aptarinėjome vakarietiškas reinkarnacijos koncepcijas. Dabar aptarkime Rytų tikėjimus, kurie padarė įtaką šiuolaikinei Vakarų kultūrai. Pacituosiu pagrindinių sąvokų apibūdinimus iš „Rytų išminties enciklopedijos“ (Tito alba: Vilnius, 2010):
„Punaradžatis, punarjanma - pasak indų religijos ir filosofijos, per vieną gyvenimą žmogus neįstengtų pasiekti tobulumo - tam reikia daugelio gyvenimų patirties. Šia nuostata grindžiamas tikėjimas karma ir atgimimu. “
„Samsara - (skr. keliavimas) 
hinduizme: gimimo, mirties ir atgimimo ratas, iš kurio žmogus nepasitraukia tol, kol gyvena persmelktas nežinojimo, dar nepatyręs savo tapatumo su Brahmanu (amžinu, nenykstančiu Absoliutu, absoliučiąja Sąmone).
budizme: egzistencijos ratas, vis naujų gimimų seka, kai būtybei tenka išgyventi įvairius egzistencijos būdus, kol galiausiai patiria išsilaisvinimą ir pasiekia nirvaną. Įkalinimą samsaroje lemia trys kenksmingieji gemalai: neapykanta, troškimas ar geismas ir iliuzijos. [...] Koks bus naujas gimimas samsaroje, lemia atgimstančiojo karma. “
Karma -  (skr. veiksmas)
hinduizme: 1. psichinis ar fizinis veiksmas; 2. psichinio ar fizinio veiksmo pasekmė; 3. veiksmų, įvykdytų šiame ar kuriame nors ankstesniame gyvenime, pasekmių visuma; 4. dorovės požiūriu, priežasčių ir pasekmių seka. 
budizme: visuotinis priežasties ir pasekmės dėsnis. [...] Vertėtų atminti, kad ir geri poelgiai sulaukia „atpildo“, t.y. lemia karmą ir naujus gimimus. Pasiryžusieji išsilaisvinti iš gimimų ciklo turėtų vengti ir „gerų“, ir „blogų“ poelgių. “
Nirvana - (skr. užgesimas)
hinduizme: išsliaisvinimo, arba nušvitimo, būsena, kurios metu individualus, laikinas „aš“ susisivienija su Brahmanu. Patyręs nirvaną žmogus išsilaisvina iš kentėjimų, mirties, naujų gimimų, bet kokių pasaulietinių saitų. 
budizme: kiekvieno budisto dvasinės praktikos siekiamybė. Ankstyvojo budizmo požiūriu, pasitraukimas iš atgimimų rato (samsara) ir įsitraukimas į visiškai kitokią būtį. [...] Mahajanoje nirvana pradėta vertinti kaip susivienijimas su Absoliutu. [...] Atliekant dvasinę praktiką nėra svarbu, ar nirvana yra pozityvi būsena, ar tik susinaikinimas. Todėl ir Buda vengė kalbėti apie nirvanos prigimtį.“
Verta pažymėti, kad priešingai, nei XIX-ajame amžiuje tapo populiaru Vakaruose, Rytuose reinkarnavimasis suvokiamas ne kaip smagus nuotykis, kurio metu renkami „taškai“ (karma), o kaip kančia, patiriama dėl begalinės priežasčių ir pasekmių grandinės (aklo „karmos dėsnio“, atmokančio blogiu už blogį, kuriam pavaldūs net dievai). Rytiečio tikslas - šio begalinio gyvenimo ciklų nutraukimas, pasitraukimas iš atgimimų (samsaros) rato. Tai skatina gailestingumo nykimą - žmonių nesėkmės, kančios vertinamos kaip teisingas atpildas už praeituose gyvenimuose jų padarytą blogį, apvalančios jų karmą.

Religijotyrininkas ir ortodoksų misionierius Andriejus Kurajevas deramai atkreipia dėmesį į tai, kad tikėjimo reinkarnacija ir karma šaknys teisingą motyvaciją - kaip ir krikščionys, Rytiečiai siekia susivienijimo su Dievu ir tapimo dievu (teozės). Tačiau jie pastebi gyvenimo faktą, kad per vieną gyvenimą žmogui nėra realu pasiekti šio tobulumo. Iš to kyla tikėjimas atgimimu.

Krikščionybės logika yra visai kita. Krikščionys ortodoksai tiki Dievo ir žmogaus sąveika, synergeia, kurią A. Kurajevas vaizdingai apibūdina šitaip: „tėvas sako sūnui - šok ir traukis prie skersinio. Sūnus sako - negaliu, nepajėgsiu prisitraukti. Tėvas sako - šok! Sūnus šoka ir pradeda trauktis prie skersinio. Tėvas jį šiek tiek pastūmėja ir vaikas prisitraukia“. Tobulumas yra pasiekiamas per vieną gyvenimą, nes tam, kuris rodo pastangą, padeda Dievas. O karmos dėsnis neegzistuoja, nes 1) nereikalinga reinkarnacija; 2) Dievas savo aukojimusi gali padengti ir ištaisyti bet kokį blogį, kurį mes sukeliame pasaulyje. 

Krikščionys tiki, kad žmogaus siela sukuriama mezgantis vaisiui, kai žmogus mezgasi kūniškai. Kiekviena siela yra unikali, vienintelė, nepakartojama ir kiekvienas asmuo yra ne tik siela, bet ir jo kūnas. Po mirties siela laikinai palieka kūną, yra specialioje būklėje, kurioje laukia visuotinio prisikėlimo, kai visi bus prikelti praleisti amžinybę, o kaip tą amžinybę leis priklausys nuo to, kaip nugyveno šį gyvenimą (tai vadinama „paskutiniuoju teismu“, nes tada nuo Kristaus valios priklausys mūsų dalia). Dievas norėtų, kad visi mes amžinybėje gyventume ramybėje ir meilėje, tačiau mes matome, kad jau dabar, žemėje, mes sugebame sau susikurti pragarą savo neapykanta vieni kitiems.

BAŽNYČIOS MOKYMAS

Tikintys metempsichoze buvo oficialiai pasmerkti Chalkedono Visuotiniame susirinkime (451 m.), kai tuo pagrindu buvo prakeiktas (priduotas anatemai) Origenas. Prieš šį mokymą rašo šv. Iriniejus, Tertulijonas, Laktancijus, šv. Grigalius Nisietis, šv. Ambraziejus Milanietis ir daugybė kitų. Mokymas mirusiųjų buveinę (Šeolą - Senajame Testamente), visuotinį prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą yra Šventajame Rašte (Biblijoje), kartu su mokymu apie nuodėmių atleidimą ir nuodėmių atpirkimą. Todėl žmogus negali būti krikščionis ir tikėti reinkarnacija ar karma.

Krikščioniškam mokymui, kuris yra protingas ir logiškai darnus, pastarosios idėjos yra visiškai nereikalingos. Priešingai, jei imtume gilintis į gilesnius filosofijos klausimus, tokius kaip aktualios begalybės neegzistavimas ir egzistavimo negalimybė, suprastume, kad pati „begalinio rato“, begalinės gyvenimų grandinės idėja yra logiškai prieštaringa. Taigi, atsakymas į pagrindinį klausimą - ką apie karmą ir reinkarnaciją moko krikščionybė - yra: nemoko. 

2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Paskaita: Tikėjimo ir tradicijos sampratos religijoje (-ose) [audio]



2014 m. gruodžio 4 d. Laisvasis universitetas (LUNI) pakvietė į filosofijos mokslus baigusio Gintaro Sungailos paskaitą „Tikėjimo ir tradicijos sampratos religijoje (-ose)“. Nagrinėti klausimai: religijos apibrėžimas, religija egzistenciniu požiūriu, religijų lyginimo galimybė, religija kaip Vakarų fenomenas.

2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

Ką reiškia: „tu esi Petras – Uola, [...] tau duosiu Dangaus Karalystės raktus?“ (Mt 16,13-19)

Šv. Grigalius Didysis-Dialogas, ortodoksas Romos popiežius, aiškinęs, kad Petro sostas yra bendras visų vyskupų katedroms
Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. (Mt 16,13-19)

Ši eilutė Šventajame Rašte - vienas iš Romos katalikų ir ortodoksų nesutarimo pagrindų. Katalikai teigia, kad Romos vyskupas (popiežius) yra šv. Petro, Uolos, ant kurios pastatyt Bažnyčia, įpėdinis. Popiežystės simboliai - raktai nuo dangaus karalystės, kuriuos gavo Petras. 

Nors ir Ortodoksų Bažnyčia neneigia ypatingo Romos vyskupo katedros garbingumo, bet nepripažįsta popiežiaus jurisdikcinio primato visos Bažnyčios vyskupų atžvilgiu. Popiežius yra autoritetas, tačiau jis - tik pirmas tarp lygių, vienas iš vyskupų. Panagrinėkime, kaip Rytų Tradicijoje interpretuojama ši Evangelijos vieta. 


Jos teiginius galime išskaidyti į tris dalis:

1. Petras-Uola
2. Karalystės raktai
3. Popiežius-įpėdinis

UOLA

- Petros/petra

Kristus sako: 
„Kago de soi lego oti sy ei PETROS“ 
(„Ir aš sakau, kad tu esi UOLA-PETRAS“, vienas žodis, Petros, kuris reiškia ir vardą, ir uolą)
„kai epi taute te PETRA oikodomeso mou ten ekklesian“ 
(ir ant šios UOLOS aš pastatysiu savo Bažnyčią)
Graikiškame tekste yra žodžių žaismas Petros-petra. Klasikinėje graikų kalboje petros reiškia mažą uolą, petra - didelę. Tačiau biblinėje graikų kalboje žodžiai yra sinonimiški, tiesiog petros – vyr. g., petra – mot. g.


Žinoma,  Kristus pamokslavo aramėjiškai, ir tikėtina, kad net pats Mato Evangelijos originalas buvo aramėjiškas, tačiau jis neišliko. Vienas didžiausių Naujojo Testamentų specialistų Joseph A. Fitzmyer savo aramėjiškoje rekonstrukcijoje laikosi nuomonės, kad žodžių  žaismas Petros-petra įmanomas tik graikų kalboje, o aramėjiškai verčia kefa-kefa (pasakyti kitaip aramėjiškai neįmanoma). 

Rekonstrukciją pagal Pešitą: 


„Af ana amar-na lak: dat u KEFA, w'al hade KEFA evneh l'ddati“ (Kefa-Kefa; nėra skirtumo tarp žodžių)

Taigi, pirmoji išvada: vargu ar petros/petra yra svarbus skirtumas, nes aramejiškame originale jo būti negalėjo (mokslininkai, bet kokiu atveju, nesugalvoja kaip tai pasakyti aramėjiškai). Visgi, ši perskyra svarbi, kad suprastume Bažnyčios Tėvų (ypač graikiškai rašiusiųjų) komentarus, nes jie dažnai atskiria petros ir petra.

- Tėvų liudijimai

Teofilaktas Bulgaras (XI a.) pateikia tradicinį Ortodoksų Bažnyčiai žodžių aiškinimą: 
Viešpats duoda Petrui didį apdovanojimą: būtent ant jo bus pastatyta Bažnyčia. Todėl, kad Petras išpažino Jį Dievo Sūnumi, Jis sako: šis išpažinimas, kurį tu išpažinai, bus pamatas tikintiesiems, nes kiekvienas, kas norės statyti tikėjimo pastatą, kaip pamatą pasiklos šį išpažinimą. Jei mes įgijome tūkstančius dorybių, bet neturime kaip pamato tikrojo išpažinimo, mes statome supuvusį statinį. 
Katalikybės kritikai linkę pabrėžti šiame aiškinime tai, kad petra, uola čia pavadinimas Petro išpažinimas. Tačiau ir apie patį Petros pasakyta, kad jis pats - tai, ant ko statoma Bažnyčia. 

Ir šv. Jonas Auksaburnis V a. rašo savo komentare šiai eilutei: „Tu esi Petras-Uola ir ant šios uolos, t.y. ant tikėjimo išpažinimo, pastatysiu savo Bažnyčią“. Atrodytų, Petro kaip Bažnyčios pamato reikšmė sumenkinama, tačiau kitoje vietoje šv. Jonas rašo: „Toks buvo Petras, jų [apaštalų] būryje vyriausias, visų apaštalų burna, brolijos galva, pasaulio pirmininkas, Bažnyčios pamatas“ (Komentaras 2 Tim 3,1)

91 pokalbyje apie apaštalus Petrą ir Paulių Auksaburnis šlovina juos:
„Džiūgauki, Petrai - tikėjimo uola! Džiūgauki, Pauliau - Bažnyčios gyriau! Džiūgauki, Petrai - ortodoksijos pamate! Džiūgauki, Pauliau - Bažnyčios globa! Džiūgauki, Petrai - pasaulio papuošale! Džiūgauki, Pauliau - rojaus durys! Džiūgauki, Petrai - vedly į dangaus karalystę! Džiūgauki, Pauliau - tylus į audrą patekusiųjų uoste!
Mes matome, kad Petras yra suprantamas kaip Bažnyčios pamatas dėl to, kad buvo ortodoksijos išpažinėjas, iš kurio ortodoksijos mokėsi kiti.

Apie tai rašo ir Teodoras Mopsuestietis (V a.):
„Tai buvo būdinga ne tik Petrui, bet buvo skirta visiems žmonėms. Tačiau pasakęs „uola“, Viešpats išpažino Savo [norą būtent] ant Jo pastatyti Bažnyčią, Jo kalboje [suskambėjo] išpažinimas ir pasitikėjimas juo [Petru]. Todėl, Jis, kreipdamasis į tą, kuris Jį prieš tai minėtais žodžiais išpažino, dėl šio išpažinimo jį apgaubė valdžia, kuri jam prisidės, sakydamas, kad tik jo rankose [bus] bendroji ir išskirtinė Bažnyčios gerovė. Nes, kaip dėl išpažinimo, kuris turėjo tapti bendras visiems tikintiesiems, Viešpats davė jam tokį vardą, taip jis [patikėjo] ir jam ir Bažnyčios [gerovę], Jis sako, kad jo rankose bus išskirtinė [Bažnyčios gerovė], nes ji prisidės jam dėka jo išpažinimo. Tokiu būdu Jis parodo, kad tai bus bendra Bažnyčios gerovė, kadangi  Petro išpažinimas turėjo tapti bendru visos Bažnyčios išpažinimu. Taigi, Viešpats sako, kad raktai nuo dangaus karalystės priklauso Bažnyčiai, todėl, kas nors turi santykį su Bažnyčia, tas be abejonės turės santykį su dangiškaisiais [dalykais]. Nes priklausantysis Bažnyčiai ir Jos narys yra ir dangų dalininkas bei paveldėtojas, o kas tapo jai svetimas, neturės jokios bendrystės su dangiškaisiais [dalykais]. Bažnyčios kunigai, sekantys iki šiol šiuo žodžiu, nevertuosius išmeta, o tuos, kurie tapo vertais per atgailą, priima. (Teodoras Mopsuestietis, Fragmentai, 92)
Pats Petras Uola vadina Kristų:
„Ženkite prie Jo, Gyvojo Akmens (lython zonta), tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys (lythoi zontes), statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. Todėl Rašte pasakyta:
Štai aš dedu Sione rinktinį akmenį (lython),
brangų kertinį akmenį;
kas tiki jį, nebus sugėdintas.
Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu,
suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola (petra).
Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti.“ (1 Pt 2,4-8)
Čia jis naudojasi Psalmėse dažnai sutinkamu Dievo įvardijimu (pvz. „Juk esi man ir uola, ir tvirtovė“, Ps 31,4) ir cituoja žodžius „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118,22). Uola Kristų vadina ir Paulius („[izraelitai] gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus“ - 1 Kor 10,4). Šie įvardijimai nepaneigia Petro kaip Petros reikšmės, nes Petros tapo Bažnyčios pamatu tik todėl, kad išpažino Kristų esant Dievo Sūnų, t.y. Kristus yra Petrą remianti Uola.

Šv. Grigalius Nazianzietis (IV a.) patį Petrą vadina uola-petra: „Ar pastebėjai, kad iš visų Kristaus mokinių, kurie yra garbingi ir verti išrinkimo, vienas pavadinamas Uola (Petra!) ir jam patikimi Bažnyčios pamatai“ (32 pamokslas, 18).

Prie klausimo, kaip dera Petro ir Kristaus įvardijimas Uola tuo pačiu metu, grįšime nagrinėdami Petro įpėdinystę.

KARALYSTĖS RAKTAI

Evangelijoje pagal Matą, Petrui Kristus sako: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16,19). 

Šv. Jonas Auksaburnis, kaip ir kiti Tėvai, raktus supranta kaip galią atleisti nuodėmes. Jonas pabrėžia, kad tai - galia, būdinga tik Dievui. Izaijo knygoje 22 skyriuje apie Mesiją pranašaujama:
„Jam ant peties uždėsiu Dovydo namų raktą:kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti, kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti.“ (Iz 22)
Apreiškimo knygoje Kristus save apibūdina: „Tai kalba Šventasis, Tiesakalbis, turintis Dovydo raktą, – tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti“ (Apr 3,7). Čia jis sako, kad savo dieviškus raktus duos Petrui.

Teofilaktas Bulgaras pabrėžia: „nors ir Kristus sakė TAU, vienam, tačiau sakė DUOSIU, o ne DUODU“. Tai reiškia, kad Petras gaus raktus vėliau. Taip pat jis sako, kad kitoje teksto vietoje matome, jog tas pačias galias Kristus pažada ir kitiems Apaštalams: „Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“. Čia Kristus jau kalba daugiskaita. Taigi, raktai duoti visiems vyskupams, per visus Apaštalus, jie duoti po Kristaus prisikėlimo. 

Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad Kristus Petrui suteikia galią „Išrišti nuodėmes, pastatyti audrų nepajudinamą Bažnyčią ir [jį,] žveją parodys esant stipresnį už bet tokią olą, nes ant jo pastatys visą pasaulį. [...] Jeremijas buvo paskirtas tautai, o Petras - visam pasauliui“ (Komentaras Mt 16,19).  Tačiau raktų dovana yra bendra visiems vyskupams. Šv. Augustinas rašo: Nejau raktus gavo tik Petras, o Paulius - ne? Petras gavo , Jonas, Jokūbas ir kiti apaštalai negavo? [...] Šiuos raktus ir teisę surišti ir atrišti gavo ne vienas žmogus, o Viena, Visuotinė Bažnyčia“. Tiesiog Petras yra visų vyskupų pirmtakas: Per Petrą [Kristus] suteikė vyskupams dangiškosios garbės raktus (šv. Grigalius Nisietis). Kiprijonas Kartaginietis rašo: Dievas yra vienas, Kristus yra vienas, viena yra Bažnyčia ir viena krasė, įsteigta Viešpaties galia, kuri įsteigta ant Petro. (Ep. 43,5) 

Taigi, kaip Petras buvo visų tikėjimo išpažinimo, ortodoksijos pamatas, taip jis tapo ir vyskupystės pamatu. 

PETRO ĮPĖDINSYSTĖ

Šv. Grigalius Didysis (VI a.), Romos popiežius, priduria, kad kai Kristus sako:  „ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,17-18), tai kalba ne tik apie Romos vyskupą, bet ir apie kiekvieną katedrą. Kiekvienas vyskupas remiasi ne kūnu ir krauju, o Tikruoju Tikėjimu, Ortodoksija, apreiškimu, kurį apreiškė Tėvas, esantis danguje ir perdavė per Apaštalus, kurių pirmas buvo Petras. Ši Petro funkcija dažniausiai yra pabrėžiama Rytuose.

Derėtų pastebėti, kad ir Mozės krasė (kathedra Moseos) nebuvo vieno žmogaus užimamas postas, o ją užėmę buvo daugybė Rašto aiškintojų ir fariziejų (Mt 23,2), taip ir Petro krasė (kathedra Petrou) yra gali būti interpretuota ne kaip konkretus postas, o visų vyskupų bendros pareigos.  Tačiau ankstyvojoje Bažnyčioje buvo ir dvi konkrečios Petro įsteigtos katedros: viena Romoje, kita - Antiochijoje. Iki šiol Antiochijos patriarchas save teisėtai tituluoja „Petro įpėdiniu“, nes pirmasis Antiochijos vyskupas buvo Petras. 

Kodėl Uola, ant kurio stovi Bažnyčia, gali būti apibūdinta ir kaip Petras, ir kaip Kristus? Nes Kristus yra Uola, ant kurios stovi vyskupai, tačiau jis paliko žemėje vyskupus vietoje savęs, kad jie, kartu su Juo, būtų Bažnyčios akmenys. Šv. Ignotas Antiochietis (I a.) magnesiečiams prisako paklusti vyskupui, sėdinčiajam (pirmininkaujančiajam - G.S.) vietoje Dievo (prokathēmenou tou episkopou eis topon Theou, Magn. 6,1).

Nors Tertulijonas (II a.) Vicarius Christi (Kristaus vietininku) vadina Šventąją Dvasią, Bažnyčia yra ne kas kita, kaip Šventosios Dvasios gyvenimas žemėje, o ji, pasak šv. Kiprijono Kartaginiečio, in episcopo est, t.y. Bažnyčia yra vyskupe. Vyskupai yra vienybėje su Kristumi ir vienybėje su Šventąja Dvasia, todėl pagal šv. Ignoto logiką vietininku galima vadinti tiek Šventąją Dvasią, tiek vyskupus, per kuriuos Viešpats Šventoji Dvasia reiškiasi (šis terminas vyskupams neprigijo, pirmiausia jį sau naudojo Bizantijos imperatorius, po to - Romos popiežius; nedera pamiršti, kad pats žodis episkopos reiškia priežiūrėtoją arba prievaizdą).

APIBENDRINIMAS

Taigi, Bažnyčios Tėvų mokyme šv. Petras tikrai užima ypatingą vietą kaip vyskupų pirmininkas ir ortodoksijos pamatas, vyriausiasis apaštalas, tačiau rytiečiams, viena vertus, nėra akivaizdu, kad Romos vyskupas perėmė Petro įgaliojimus, kita vertus, jiems nėra akivaizdu, kokie tie Romos vyskupo įgaliojimai Bažnyčioje.

2014 m. gruodžio 4 d., ketvirtadienis

Kuo skiriasi ortodoksai ir sentikiai? [audio]

Kuo skiriasi ortodoksai (dar vadinami „stačiatikiais“) nuo sentikių („starovierų“?)



Atsakyme yra klaidelė - dviejų vyskupų reikia vyskupo konsekracijai. Kunigui pakanka vieno vyskupo.

http://video.ortodoksas.lt

2014 m. gruodžio 2 d., antradienis

Bizantiškos freskos katalikų Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje




Freskos. Šaltinis: trakubaznycia.lt
Be Vilniaus arkikatedros freskos turime dar vieną unikalų katališką istorinį palikimą - Trakų bažnyčios bizantiškąsias freskas. Kadaise Vytautas Didysis užsakė ortodoksų ikonografus ištapyti Trakų bažnyčią ir Trakų pilį. Tiesa, freskos, kurias matome šiandien, greičiausiai yra vėlesnio laikotarpio.

Daugiau apie freskas: http://www.trakubaznycia.lt/index.php?id=24

Bizantiškoji freska Vilniaus katalikų arkikatedroje

Freska, rasta 1985 m. Arkikatedros požemiuose. Šaltinis: katedra.lt
Lietuva - ypatingas kraštas, nes joje susilieja Rytų ir Vakarų krikščionybės. Mūsų šalies diduomenę skirtingais laikais sudarė ir lietuviai ortodoksai (stačiatikiai), ir protestantai (ypač - kalvinistai), bet, žinoma, laikui bėgant įsigalėjo katalikybė. 

Katalikiškosios Vilniaus Arkikatedros požemiuose galime pamatyti freską, nutapytą tipišku bizantišku, stačiatikišku stiliumi. Ši freska mena Vytauto laikais susiformavusį meninį stilių, katalikiškąją gotiką derinusį su ortodoksine ikonografija, šitaip tarsi bandant atlikti Rytų ir Vakarų sintezę (iki priimdamas katalikybę Vytautas buvo ortodoksų tikėjimo, buvo krikštytas Aleksandro vardu). Menotyrininkai mano, kad ikonografas greičiausiai buvo ortodoksas. Tai, kad freska nėra ortodoksinė išduoda tik tai, jog Kristaus kojos prikaltos viena vinimi. Tai - vienintelis katalikiškas motyvas freskoje.

Freskos aprašymą galite rasti čia: http://www.katedra.lt/freska/

Rytų ir Vakarų krikščioniško meno sintezės atspindį galima išvysti ir Vilniaus Šv. Dvasios ortodoksų vienuolyne bei katalikiškoje Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje.

2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Apie Liturgiją (7 pokalbių ciklas, audio)


Šiandien užbaigiau 7 pokalbių ciklų apie Dieviškąją Liturgiją mūsų šv. Paraskevės parapijoje. Pokalbius sudėjau į grojaraštį. Pokalbiai vyko po Liturgijos, prie agapės stalo, užkandžiaujant. 


http://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h7YGt23dL6WzRCDyz9JBgTI

Visus mano audio ir video įrašus rasite http://video.ortodoksas.lt

Kas yra piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią?


Šventosios Dvasios nužengimas. Ikona. Šv. Dvasia vaizduojama liepsnų pavidalu
Mt 12,31 „Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas.“
Mk 3,28-29 „Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“.
Lk 12,10 „Kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista.“
Šventoji Dvasia - trečiasis Dievo Asmuo (Hipostazė), Tikras Dievas, garbinamas ir šlovinamas su Tėvu ir Sūnumi. Ji[s] amžinybėje kyla iš Tėvo, yra Visagalis, Visažinis. Šventoji Dvasia yra nematoma ir Jos veikimai yra vadinami Dievo malone.  Ką reiškia šie stiprūs Kristaus žodžiai apie neatleistiną nuodėmę? Šventasis Jonas Auksaburinis aiškina:
„Pirmiausia įdėmiai išklausykime šiuos žodžius: visokia nuodėmė ir piktžodžiavimas, sako Jis, bus atleisti žmogui; kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, bet piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią nebus atleistas nei šiame, nei būsimajame amžiuje [t.y. amžinybėje].  Ką reiškia šie žodžiai? Jūs daug apie Mane kalbėjote, kad Aš - apgavikas, kad Aš - Dievo priešas. Aš jums tai atleisiu ir nereikalausiu jums bausmės, jei gailėsitės; bet piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią nebus atleistas ir besigailintiesiems. Kaip tai? Juk ir ši kaltė buvo atleista besigailintiems. Daugelis iš tų, kurie piktžodžiavo prieš Dvasią, po to įtikėjo ir viskas buvo atleista. Ką reiškia šie žodžiai? Kad piktžodžiavimas prieš Dvasią Šventąją yra ypatingai neatleistinas. Kodėl gi? Todėl, kad Kristaus nepažino, [nepažino] kas Jis buvo; o apie Dvasią buvo gavę pakankamą pažinimą. Mat viską, ką kalbėjo pranašai, kalbėjo įkvėpti Dvasios ir Senajame Testamente visi turėjo apie Jį aiškų pažinimą. Taigi, Kristaus žodžiai reiškia štai ką: tegu jūs piktina Mano kūnas, kuriuo Aš apsidengiau; bet ar galite jūs pasakyti ir apie Dvasią, kad Jos nepažįstame?“
Kitaip tariant, žydai galėjo piktintis Kristumi, nes, nors ir Senajame Testamente buvo išpranašauta, kad Mesijas bus Dievo Sūnus ir buvo nuorodų, kad Dievo Sūnus bus Dievas, tačiau sąžiningas žydas turėjo „teisę“ pasipiktinti nesuprasdamas to, kas įvyko. Priešingai, žydai jau Senajame Testamente puikiai pažinojo Šventąją Dvasią, kuri kalbėjo per pranašus, darė stebuklus. Tačiau kai Kristus akivaizdžiai veikė Šventosios Dvasios galia (darė Mesijui išpranašautus stebuklus - gydė ligonius, prikėlė Lozorių iš mirusiųjų, maitino alkstančius, išvarinėjo demonus, valdė gamtos stichijas), kai kurie žydai ėmė kaltinti jį naudojant magiją ir tarnaujant šėtonui: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia“ (Lk 11,15). Į tai Kristus atsakė: „Jeigu ir šėtonas pasidalijęs, tai kaip išsilaikys jo karalystė?! Jūs sakote mane išvejant demonus Belzebulo galia. Jeigu jau aš išvarau juos Belzebulo galia, tai kieno galia išvaro jūsų sekėjai? Todėl jie bus jūsų teisėjai“ (Lk 11,18-19). Kitaip tariant, jei netiki Kristumi, tai dar suprantama, bet jei tiki Šventąja Dvasia ir Jos stebuklais, kuriuos liudija juos darantieji tarp žydų, tai tų stebuklų, kuriuos atlieka Kristus prirašymas piktajai dvasiai yra aiškus piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią.

Šv. Bazilijus Didysis ir šv. Simeonas Naujasis teologas pabrėžia, kad dabartinėmis sąlygomis piktžodžiavimo prieš Šventąją Dvasią pavyzdys būtų Bažnyčios pripažintų šventųjų asketų dovanų, gautųjų iš Šventosios Dvasios, priskyrimas piktajai dvasiai. Tarkime, žmogus yra krikščionis, jis tiki Švenčiausiąja Trejybe, tiki Šventąja Dvasia ir Jos veikimu. Jis sutinka Bažnyčioje kitą krikščionį, kuris demonstruoja Šventosios Dvasios dovanas („vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą.“ - 1 Kor 12,8-10). Piktžodžiautojas ima iš pykčio ir pavydo kaltinti, kad šventasis yra apdovanotas ne Šventosios Dvasios, o apsėstas demonų. Žinoma, „piktžodžiavimas“ Evangelijoje reiškia ne tik šnekėjimą, bet ir įvairius veiksmus prieš Šventosios Dvasios veikimus.

Teologas Aleksejus Osipovas apibendrina šią nuodėmę kaip kylančią iš tokios kraštutinai sugadintos sielos būklės, kurioje žmogus nebegali atgailauti. Ši nuodėmė yra priešinimasis akivaizdžiai tiesai, kai žmogus suvokia, kad tai yra tiesa ir sąmoningai veikia prieš ją. Jis suvokia, kad Dievas yra, jis žino, kas yra Šventoji Dvasia ir mato, kad čia veikia Šventoji Dvasia, tačiau jis jau tiek yra atsidavęs demonams, kad greičiau yra linkęs piktžodžiauti, nei pripažinti. Todėl ir šv. Jonas Auksaburnis sako, kad net jei kas galėsis šios nuodėmės post factum, susidūręs su Dievu amžinybėje, tai jau bus per vėlu (žinoma klausimas, kaip ten amžinybėje apskritai bus su atgaila). Atgailos nebuvimas (ir jos neįmanomumas, visiškas širdies užkietėjimas) - išskirtinis šios nuodėmės bruožas. 

Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei piktžodžiavau prieš Šventąją Dvasią?

2014 m. lapkričio 22 d., šeštadienis

Rusijos Ortodoksų Bažnyčia ir Rusijos politika bei Putinas


Užvakar bernardinai.lt pasirodė eilinis straipsnis, šmeižiantis Rusijos Ortodoksų Bažnyčią. Pastarajame straipsnyje vienas iškiliausių šiandienos Ortodoksų Bažnyčios hierarchų metropolitas Hilarijonas (Alfejevas) kaltinamas melu Romos Bažnyčios Sinodo salėje, esą taip įsiliedamas į „ištisus [Ortodoksų Bažnyčios] melo metus apie drąsias Graikų Katalikų Bažnyčios Ukrainoje pastangas moraliai remti revoliuciją“. Tiek asmeniškai metr. Hilarijono, tiek Ortodoksų Bažnyčios atžvilgiu autorius George'as Weigelis negaili griežtų žodžių.

Tai jau ne pirmas tokio pobūdžio straipsnis bernardinai.lt portale ir praeityje bandžiau reaguoti šiais straipsniais:

„Gintaras Sungaila. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia nėra Putino koziris“ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-16-gintaras-sungaila-rusijos-ortodoksu-baznycia-nera-putino-koziris/115187
„Ukrainos protestai ir Bažnyčia“ http://www.ortodoksas.lt/2014/02/ukrainos-protestai-ir-baznycia.html

Tačiau šį kartą Bažnyčios „juodinimo“ mastas gerokai didesnis. Ne tik amerikietis G. Weigelis taip pasisakė apie metropolitą Hilarijoną, bet neseniai Youtube pasirodė ir Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios vadovo, arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko pasisakymas, kuriame jis irgi kaltina Hilarijoną nebūtu Maskvos politinių interesų protegavimu:


Ukrainos katalikų vadovas kaltina Hilarijoną politiškumu


Tiesa yra ta, kad metropolitas Hilarijonas, skirtingai nei teigia unitų arkivysk. Ševčiukas, šeimos klausimais pasisakė, o informaciją apie padėtį Ukrainoje tik pridūrė, nes buvo pakviestas ekumeniniais tikslais, o pagal seniai sudarytus sutarimus su Romos Katalikų Bažnyčia yra patvirtinta, kad ekumeninis dialogas turi mažai prasmės, jei unitai vykdo agresyvų prozelitizmą. Ekumeniškas Ortodoksų „Bažnyčios-sesers“ pakvietimas į Šeimos Sinodą pristatyti savo nuomonės apie šeimą yra viso labo maskaradas, jei tuo tarpu katalikų hierarchai vykdo agresyvią politiką Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios atžvilgiu.

Hilarijono pranešimo tekstą, skaitytą Romoje, galite rasti čia: https://mospat.ru/en/2014/10/16/news109624/

Apie Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčią Hilarijonas pasisakė: 
„Bendra Ortodoksų-Katalikų Dialogo Komisija dar 1993 metais Balamandoje pripažino, jog unitizmas nėra kelias į vienybę. [...] Aš norėčiau kreiptis į Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios atstovus, esančius šioje salėje prašydamas atsižadėti pareiškimų politinėmis temomis ir visų matomų schizmos palaikymo formų“
Savo poziciją Hilarijonas aiškina šiame interviu:
„Trumpai tariant, [jų veiksmų nepriimtinumas slypi] pernelyg stipriame politiniame UGKB [Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios] angažavimesi, o taip pat nacionalistiniuose jos dvasininkų ir tikinčiųjų pasisakymuose. [...] Antirusiškus UGKB vadovo pasisakymus dažnai lydi išpuoliai prieš Rusijos Ortodoksų Bažnyčią. Viename savo interviu arkivyskupas, iškritikavęs „agresyvius Rusų Pasaulio žingsnius“, apkaltino Maskvos Patriarchatą priklausomybe nuo valstybinės valdžios ir palinkėjo Rusijos Bažnyčiai „įkvėpti pilna krūtine visoje ekleziologinėje pilnatvėje“, t.y. prisijungti prie unijos ir tapti pavaldžiais Romos popiežiui. [...] UGKB aktyviai vysto savo vyskupijų struktūras Ukrainos rytuose ir pietuose. Yra liudijimų apie tai, kad šiuose regionuose UGKB dvasininkai vykdo atvirą prozelitizmą.“
Savo pasisakymuose metropolitas Hilarijonas nurodo į dokumentą, pasirašytą 1993 metais. Jame ortodoksų ir Romos katalikų atstovai sutarė, kad „unitizmas“ daugiau nebegali būti priimamas nei kaip sektinas metodas, nei kaip modelis [Romos Katalikų ir Ortodoksų] Bažnyčių vienybei. Praktinės taisyklės, priimtos dokumente, teigė: pastoracinė veikla Katalikų Bažnyčioje, tiek Lotyniškojoje, tiek Rytų, daugiau nebeturi tikslo pritraukti vienos Bažnyčios tikinčiuosius prisijungti prie kitos, kitaip tariant, nebeturi tikslo vykdyti prozelitizmo ortodoksų tarpe. Tačiau pastarųjų laikų Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčios veikla pastoviai laužė šiuos susitarimus.

Ortodoksų ir katalikų santykių Ukrainoje „pagyvėjimas“ prasidėjo 1989-aisiais metais, kai unitai ėmė jėga atiminėti iš ortodoksų cerkves bei kitus pastatus. Vienu metu Ukrainoje daugiau nei 50% bažnytinių pastatų buvo perėję į unitų rankas, tuo tarpu kai unitai tuo metu tesudarė nedaugiau 10% Ukrainos krikščionių. Šiuos procesus sustabdė Maskvos dialogas su Vatikanu.

2004 metais UGKB pagrindinė katedra buvo perkelta iš Lvovo miesto į Kijevą. 2011 m., vos tapęs UGKB vadovu, arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas teigė sieksiąs Kijevo patriarcho vardo. 2014-aisiais metais jis sudarė naujas Rytų Ukrainos vyskupijas, pvz. Donecko ekzarchatą, kas reiškė Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios veiklos išplėtimą Ukrainos rytuose ir pietuose (graikų katalikų tikėjimas yra tradicinis tik Galicijos ir Lucko regionuose Vakarų Ukrainoje). Per maidano konfliktą UGKB aiškiai užėmė pro-maidinišką poziciją ir išreiškė paramą schizmatikams, atsiskiriantiems nuo Ortodoksų Bažnyčios, tame tarpe neseniai pasirašydama su jais bendrą deklaraciją apie siekį Ukrainoje sukurti nepriklausomą nuo Maskvos patriarchato Bažnyčią. 

Visgi, po metropolito Hilarijono pasisakymo Romoje Ukrainos katalikų atžvilgiu, arkivyskupas S. Ševčiukas televizijoje pasisakė pripažįstąs Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčią kaip vienintelę kanonišką Ortodoksų Bažnyčią Ukrainoje. 

Kaltinimai metropolito Hilarijono adresu, esą jis proteguoja Maskvos interesus, yra labai nesąžiningi ir neatitinkantys tikrovės, nes nuo pat savo kunigystės pradžios Hilarijonas niekada nedemonstravo politiškumo. Sausio 13-ąją jis pasisakė prieš rusų karių smurtą Vilniuje, po to skatino Lietuvos rusus integruotis į nepriklausomos Lietuvos pilietinę visuomenę. Ilgą laiką Hilarijonas tarnavo Vakarų Europos vyskupijose ir atstovavo Ortodoksų Bažnyčia dialoge su Romos Katalikų Bažnyčia.